2016-01-18 Nr. AB-1177-3-65-3-00151-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-839-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00151-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. K., V. P., N. S. ir D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Biržų rajono apylinkės teismas) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Č. K., V. P., N. S. ir D. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija), neišmokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis (Č. K. – 24 100,34 Lt, V. P. – 24 824,06 Lt, N. S. – 31 836,44 Lt, D. S. – 17 851,04 Lt) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėjas Č. K. Biržų rajono apylinkės teismo (toliau – ir Teismas) teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. gruodžio 18 d. dekretu, šias pareigas ėjo iki 2012 m. lapkričio 1 d. (nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. laikinai ėjo Teismo pirmininko pareigas). Pareiškėja N. S. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu paskirta Teismo teisėja (nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. liepos 18 d. ėjo Teismo pirmininkės pareigas, nuo 2012 m. liepos 19 d. iki šiol eina Teismo teisėjos pareigas). Pareiškėja V. P. Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. gegužės 11 d. dekretu paskirta Teismo teisėja (nuo 2012 m. liepos 19 d. eina Teismo pirmininkės pareigas). Pareiškėjas D. S. Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. vasario 19 d. dekretu paskirtas Teismo teisėju ir iki šiol eina šias pareigas.

Pareiškėjai savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnyje ir Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 13P-71-(7.1.2)) 3–6 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Pareiškėjų teigimu, Nutarimas Nr. 13P-71-(7.1.2) yra aktualus laikotarpiui, dėl kurio jie teikia skundą, nes nors Teisėjų taryba 2013 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 13P-67-(7.1.2) patvirtino naują Pavyzdinį atlyginimo bei kompensavimo teisėjams už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos aprašą, tačiau jame buvo nustatyta iš esmės analogiška tvarka, įtvirtinant galimybę už tokį darbą kompensuoti poilsio diena kitu ar kasmetinių atostogų laiku. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad su Teismo administracija dėl apmokėjimo už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis ne kartą buvo bendrauta žodžiu, tačiau pareiškėjams buvo paaiškinta, kad minėtoms išmokoms neskirta lėšų iš valstybės biudžeto.

Pareiškėjai skundą taip pat grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo, kuriame pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, nuostatomis. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai nurodė, kad teisėjų apmokėjimo už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis klausimas Įstatyme nesureguliuotas, apmokėjimas teisėjams už viršvalandinį darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, taip pat nereglamentuojamas ir jokiame kitame įstatyme.

Pareiškėjai, atsižvelgę į ginčo esmę ir formuluojamus reikalavimus, į tai, jog specialiame įstatyme apmokėjimas teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra reglamentuojamas, ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK, Darbo kodeksas) nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, t. y. reguliuojančios panašius teisinius santykius. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2012 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-314/2012 ir 2013 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-698/2013 suformuota praktika.

Pareiškėjai paaiškino, kad iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog jie dirbo poilsio ir švenčių dienomis. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata dėl teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimo Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau kita nuostata dėl tokio apmokėjimo ribojimo buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Įstatymų leidėjui nepašalinus Konstitucinio Teismo nurodyto šios teisės normos trūkumo, pareiškėjų nuomone, būtina tiesiogiai taikyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, o įstatymo lygmeniu – taikyti įstatymų normas, reglamentuojančias panašius teisinius santykius. Kadangi į Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą teisėjų atlyginimo sampratą apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis nepatenka, apskaičiuojant pareiškėjams priklausantį atlyginimą (DK taikymo prasme darbo užmokesčio dalį) už jų dirbtą darbą poilsio ir švenčių dienomis, reikia vadovautis DK 194 straipsniu. Pareiškėjai pažymėjo, kad Teisėjų taryba, t. y. institucija, atsakinga už tokių priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), 2011 m. rugsėjo 9 d protokoliniu nutarimu rekomendavo teismams apmokant teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis taikyti DK reikalavimus.

Pareiškėjai nurodė, kad jie budėjo pagal iš anksto Teismo pirmininko įsakyme patvirtintą grafiką, todėl pareiškėjams turi būti taikomos DK 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes jos tinkamiausios nesureguliuotam teisėjų darbo poilsio ir švenčių dienomis budėjimo metu atlyginimo teisiniam santykiui. Pareiškėjai prašomas priteisti sumas apskaičiavo atsižvelgę į darbdavio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą budėjimo laiką poilsio ir švenčių dienomis po 4 valandas. Pareiškėjai akcentavo, kad toks DK 194 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas sprendžiant dėl teisėjų darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimo taikytas kitose analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-677/2013).

Pareiškėjai nurodė, kad jie sutinka su Teismo atliktais apskaičiavimais dėl apmokėjimo už budėjimus namuose ir darbą poilsio ir švenčių dienomis. Įvertinę pateiktus rašytinius įrodymus, pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad Teismas už darbą privalėjo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjams tokias darbo užmokesčio sumas: pareiškėjui Č. K. (už 2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. spalio 31 d. laikotarpį) – 24 974,34 Lt; pareiškėjai V. P. (už 2009 m. birželio 1 d. – 2013 m. balandžio 30 d. laikotarpį) – 25 698,06 Lt; pareiškėjai N. S. (už 2009 m. sausio 1 d. – 2013 m. balandžio 30 d. laikotarpį) – 32 710,44 Lt; pareiškėjui D. S. (už 2010 m. kovo 1 d. – 2013 m. balandžio 30 d. laikotarpį) – 18 725,04 Lt. Pagal Teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. V-76(1.3) pareiškėjams už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis buvo išmokėta po 174 Lt, o pagal Teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. V-88 pareiškėjams už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis buvo išmokėta po 700 Lt, todėl minėti mokėjimai turi būti atimti iš nurodytų sumų, išmokėtinų už budėjimus švenčių ir poilsio dienomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o jeigu teismo sprendimas bus palankus pareiškėjams, jo vykdymą atidėti.

Atsakovas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio redakcija, galiojusia nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 17 d., Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 1, 3 punktais ir Nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2). Atsakovas nurodė, kad 2008 m. gruodžio 5d. ir 2009 m. balandžio 24 d. patvirtintuose tvarkos aprašuose viršvalandinio darbo apmokėjimo nuostatos yra tapačios: vienkartinė priemoka išmokama, neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį. Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 85 straipsnį Konstitucinio Teismo aktai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną. Kadangi dalį pareiškėjų nurodyto laikotarpio, už kurį prašoma priteisti užmokestį už viršvalandinio darbo valandas, galiojo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ir Tvarkos aprašas, tai vadovaujantis šiais teisės aktais ir turi būti skaičiuojamas apmokėjimas už šio laikotarpio darbą švenčių ir poilsio dienomis.

Ministerija, prašydama atidėti teismo sprendimo vykdymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgė į Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulėje išdėstytus argumentus. Atsakovo nuomone, valstybei nuolat susiduriant su objektyviais ekonominio pobūdžio sunkumais, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-903/2001; 2004 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-68/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 13 p.), nes galbūt pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje yra apsunkintas objektyvių priežasčių. Be to, vykdydama Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Atsižvelgęs į tai, jeigu teismas patenkintų pareiškėjų reikalavimą, atsakovas prašė teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamojoje byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą nurodė, kad sutinka su pareiškėjų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir reikalavimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjų Č. K., V. P., N. S. ir D. S. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisė: pareiškėjui Č. K. 6 979, 94 Eur (24 100,34 Lt) (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį); pareiškėjai V. P. – 7 189,55 Eur (24 824,06 Lt) (nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį); pareiškėjai N. S. – 9 228,29 Eur (31 836,44 Lt) (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį); pareiškėjui D. S. – 5 170,02 Eur (17 851,04 Lt) (nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį) su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis, kt.), kurie turėtų būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą. Teismas kitą skundo dalį atmetė ir atidėjo teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas konstatavo, kad Teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. V-76 (1.3) „Dėl vienkartinių priemokų skyrimo“ pareiškėjams skirtos vienkartinės priemokos – po 174 Lt, o Teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-88 „Dėl vienkartinių priemokų skyrimo“ – po 700 Lt. Įvertinęs Teismo teisėjų dirbtų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų darbe) apskaitos žurnaluose (2010–2013 metai) ir Teismo 2009 m. sausio mėnesio – 2013 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą informaciją, teismas nustatė, kuriuo laiku pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo viršvalandžius, taip pat poilsio ir švenčių dienomis (budėjo darbe), budėjo namuose po 8 val. Remdamasis Teismo pirmininko 2009 m. kovo 27 d. – 2013 m. balandžio 4 d. įsakymais dėl teisėjų budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikų patvirtinimo / pakeitimo bei Teismo teisėjų budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikais, teismas nustatė, kada pareiškėjai budėjo pagal Teismo pirmininko įsakymuose patvirtintus grafikus poilsio ir švenčių dienomis.

Nors teismas nustatė, kad Teismo pirmininko įsakymai dėl teisėjų budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikų sudarymo 2009 m. sausio mėnesiui, 2009 m. vasario mėnesiui ir 2009 m. kovo mėnesiui bei šių mėnesių teisėjų budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikai nėra pateikti, tačiau iš pateikto Teismo 2009 m. sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio Nr. 1, Teismo 2009 m. vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio Nr. 3 ir Teismo 2009 m. kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio Nr. 5 teismas sprendė, kad teisėjas Č. K. 2009 m. sausio 1, 2, 24 ir 25 d., vasario 14, 15 ir 16 d., kovo 7, 8, 21 ir 22 d. budėjo namuose po 8 val.; teisėja N. S. 2009 m. sausio 17 ir 18 d., vasario 7 ir 8 d., kovo 1, 14 ir 15 d. budėjo namuose po 8 val., o 2009 m. vasario 28 d. budėjo darbe 8 val.

Teismas konstatavo, kad tiek pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, tiek pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą) negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nors Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau iki šiol įstatymų leidėjas šių santykių nesureguliavo.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 suformuota praktika ir nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas.

Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjai dirbo pagal nustatytus grafikus, todėl jiems turėjo būti apmokama kaip už viršvalandinį darbą, t. y. taikant DK 155 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 193 straipsnio nuostatas. Teismas akcentavo, kad tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1093-624/2015. Teismo vertinimu, kadangi šioje administracinėje byloje ginčo dėl pareiškėjų reikalaujamų sumų nėra, todėl pareiškėjams priteistinos jų prašomos sumos, kurios susidarė 2009–2013 metais. Teismas pažymėjo, kad priteistinos sumos yra nurodytos su mokesčiais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, padarė išvadą, kad nurodytos sumos priteisiamos pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (kuri atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei).

Teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo sprendime priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, nes toks reikalavimas yra civilinio pobūdžio, kuris negali būti tenkinamas teisėjų atlyginimų dalių priteisimo bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, tenkino atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes nustatė, kad šio teismo sprendimo vykdymas pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų, o po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo dar nėra pradėtos mokėti išmokos teisėjams.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir sumažinti pareiškėjams priteistas sumas, skaičiuojant jas nuo 2011 m. balandžio 7 d.

Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties. Atsakovo teigimu, teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos bylas yra ne kartą nurodyta (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 ir kt.), kad nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatyta, jog šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Dėl to teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai.

Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, atsakovo nuomone, pagal analogiją turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi tik 2014 m. balandžio 7 d., todėl laikantis nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino, pirmosios instancijos teismas privalėjo atmesti reikalavimus iki 2011 m. balandžio 7 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjams nesumokėtą darbo užmokestį priteisė už visą laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsakovas paaiškina, kad jis prašo šioje byloje taikyti ieškinio senatį ir sumažinti pareiškėjams priteistas sumas, skaičiuojant jas nuo 2011 m. balandžio 7 d.

Pareiškėjai V. P., N. S. ir D. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą.

Pareiškėjai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuriame buvo tinkamai įvertinti rašytiniai bylos įrodymai, išanalizuoti ginčo teisinį santykį reglamentuojantys teisės aktai.

Pareiškėjai nurodo, kad ieškinio senaties darbo teisiniuose santykiuose samprata ir teisinis reglamentavimas įtvirtinti DK 27 straipsnio nuostatose. Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Pagal DK 27 straipsnio 5 dalies nuostatas ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjai akcentuoja, kad šioje byloje atsakovas tokio reikalavimo bylos nagrinėjimo metu nebuvo pareiškęs, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo svarstyti šį klausimą, t. y. byloje aiškintis aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu: nuo kada prasidėjo ieškinio senaties terminas, ar ieškinio senaties terminas nebuvo sustojęs ar nutrūkęs, ir jei ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, ar jis nėra praleistas dėl svarbios priežasties, dėl ko jis gali būti atnaujinamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono apylinkės teismas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad jis sutinka su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nustatytais pareiškėjų skundo ir atsiliepimų motyvais. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, šiuo atveju buvo tinkamai įvertinti rašytiniai bylos įrodymai, išanalizuoti ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjams Č. K., V. P., N. S. ir D. S., kurie ėjo (eina) Biržų rajono apylinkės teismo teisėjų (pirmininko) pareigas, neišmokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. bei delspinigių priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai (Teismo teisėjai (pirmininkas)) dirbo poilsio ir švenčių dienomis, tačiau už tai jiems nebuvo apmokėta, išskyrus Teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 16 d. ir 2011 m. gruodžio 22 d. įsakymais skirtas vienkartines priemokas. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo ginčijamos pareiškėjų reikalaujamos sumos, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, skunde nurodytą darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis įsiskolinimą, kuris susidarė nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.

Atsakovas apeliaciniame skunde, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir sumažinti pareiškėjams priteistas sumas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties. Atsakovo teigimu, šiuo atveju turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi tik 2014 m. balandžio 7 d., todėl prašo šioje byloje taikyti ieškinio senatį ir sumažinti pareiškėjams priteistas sumas, skaičiuojant jas nuo 2011 m. balandžio 7 d. Pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir, vadovaudamiesi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad šioje byloje atsakovas reikalavimo taikyti ieškinio senatį bylos nagrinėjimo metu nebuvo pareiškęs, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo svarstyti šį klausimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde atsakovas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą sieja tik su aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas netaikė ieškinio senaties. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš viso nesprendė ieškinio senaties taikymo klausimo, t. y. pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar ieškinio senatis šiuo atveju taikytina ir kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas, nuo kada jis prasidėjo, ar terminas nebuvo sustojęs / nutrūkęs, ir jei ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, ar jis nėra praleistas dėl svarbios priežasties, dėl ko jis gali būti atnaujinamas.

Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties, teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK ir CK normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas CK 1.126 straipsnio 2 dalį, laikosi nuoseklios pozicijos, kad pagal šią imperatyvią taisyklę teismas ieškinio senaties negali taikyti savo iniciatyva ir turi spręsti dėl jos taikymo tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014). Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė ieškinio senaties taikymo klausimo, esminė teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, ar atsakovas buvo pirmosios instancijos teismui pareiškęs prašymą (reikalavimą) taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjai dėl nuo 2009 m. sausio 1 d. už darbą poilsio ir švenčių dienomis neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2013 m. balandžio 7 d. (I t., b. l. 24). Pažymėtina, kad iš pradžių pareiškėjai atsakovu buvo nurodę Teismą, kuris laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas šiam ginčui spręsti netaikytinas (I t., b. l. 104). Vėliau pareiškėjai patikslino skundą ir atsakovu nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos (II t., b. l. 36–42), pirmosios instancijos teismas priėmė patikslintą skundą (II t., b. l. 49–50), o atsakovo atstovas Ministerija pateikė atsiliepimą į skundą (II t., b. l. 58–60). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo, kada ir kur prašė taikyti ieškinio senatį, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, atsiliepimo į skundą turinio matyti, kad atsakovas jame nesuformulavo prašymo taikyti ieškinio senatį. Nustatyta, kad kitų procesinių dokumentų atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė, o į pirmosios instancijos teismo posėdį atsakovo atstovas ir kiti proceso dalyviai neatvyko, todėl byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (II t., b. l. 75).

Atsižvelgdama į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas nepateikė pirmosios instancijos teismui reikalavimo taikyti ieškinio senatį, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjų reikalavimo dalies turėjo taikyti ieškinio senatį, tačiau nepagrįstai jos netaikė, atmeta kaip nepagrįstus, nes pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi analogiškos pozicijos (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1318-146/2015; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1045-492/2015 ir kt.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas ne tik tvirtina, jog ieškinio senatį turėjo taikyti pirmosios instancijos teismas, bet ir prašo tai padaryti, t. y. pritaikyti ieškinio senatį, apeliacinės instancijos teismo. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertinama šį atsakovo prašymą, pirmiausia pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties taikymo, pareikštas tik apeliaciniame skunde, negali būti tenkinamas (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1028/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad teisė pareikšti apie reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų (žr., pvz., 2014 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo tik apeliacinės instancijos teismui pareikšto prašymo nagrinėjamu atveju taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu sumažinti pareiškėjams priteistas sumas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos civilinės bylos Nr. 2A-408/2009, kurioje Lietuvos apeliacinis teismas priėmė 2009 m. birželio 16 d. nutartį, aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, nes minėtoje civilinėje byloje atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti ieškinio senatį, o šioje byloje atsakovas to paprašė tik apeliacinės instancijos teismo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 dėl ieškinio senaties nepasisakė.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė