2017-04-11 Nr. AB-8038-3-61-3-01177-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A-218-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01177-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2199 ir išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius besikartojančius klausimus iš esmės.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Socialinių išmokų skyriaus sprendimas) 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 2199 socialinė pašalpa už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. pareiškėjui neskiriama. Pareiškėjas nurodo, kad sprendimas priimtas daugiau nei po mėnesio, apie jį neinformuota laiku, neatsiųsta sprendimo kopija akivaizdžiai pažeidžiant Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Paramos įstatymas) 21 straipsnio 14 dalies nuostatas. Paaiškina, kad dėl socialinės piniginės paramos teikimo pratęsimo kreipėsi į Pilaitės poskyrį 2014 m. lapkričio 12 d. ir užpildė visus tokiam procesui įvykdyti reikiamus blankus, pateikė visus būtinus dokumentus, visą būtiną informaciją. Pareiškėjui sprendimo kopija nebuvo atsiųsta, atsiųstas tik pranešimas apie jo turinį, nurodant sprendimą. Tai yra pažeidimas, kuris rodo savivaldybės subjektų neatidumą ir nerūpestingumą. Skunde nurodo, kad prašo teismą įpareigoti savivaldybės subjektus ateityje nepažeidinėti paramos įstatymo nuostatų. Paaiškina, kad Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d, pranešimu Nr. 113620 pareiškėjui pateikta informacija, kad 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 113620 pareiškėjui nustatyta teisė į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. Tuo pripažinta, kad pareiškėjas atitinka Parmos įstatymo nuostatas ir jam priklauso piniginė socialinė parama. Todėl daro išvadą, kad atitinkami teisės subjektai neginčija pareiškėjo teisės į socialinės piniginės paramos teikimą, tik nemotyvuotai teisinasi, kad savivaldybės subjektai yra nusistatę tokią tvarką, kad ir skyrus asmeniui socialinę piniginę paramą įstatymų nustatyta tvarka, tokia nebus išmokama neteisėtu pagrindu. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Konstitucijos 29 straipsniu, Paramos įstatymo 3 straipsnio 5 punktu, taip pat Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus nuostatų, kurie patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 40-251, 8, 9.16 punktais, kuriuose įtvirtinti skyriaus uždaviniai ir funkcijos.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vardu atsiliepimą į skundą pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius (toliau – atsakovas, Socialinių išmokų skyrius), atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašė bylą sustabdyti iki bus priimtas galutinis sprendimas norminio administracinio akto (Tvarkos aprašo) tyrimo byloje.

Atsakovas savo poziciją grindžia Paramos įstatymo ir Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. I-1581 (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatomis. Nurodo, kad nesilaikydamas Parmos įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatų, pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių pateikdamas prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti (toliau – prašymas), tačiau nepateikė visų būtinų dokumentų – trūko banko sąskaitos numerio. Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 292533 pareiškėjui nustatyta teisė į kompensacijas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d., apie tai pareiškėjas informuotas tos pačios datos pranešimu Nr. 113620. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas per Paramos įstatyme nustatytą terminą trūkstamų dokumentų nepateikė, skundžiamu sprendimu pareiškėjui už nurodytą laikotarpį socialinė pašalpa neskirta. Apie tai pareiškėjas informuotas Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. sausio 14 d. pranešimu Nr. 3068. Atsakovas rėmėsi Tvarkos aprašo 44 punktu ir aiškino, kad šio punkto nuostatos, kuriose nustatyta pašalpų išmokėjimo tvarka, nepaneigia pareiškėjų teisės gauti Paramos įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis paskirtą socialinę paramą, priešingai, sudaro galimybę paramos teikimą padaryti labiau prieinamą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2199.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. savivaldybės administracijos Pilaitės seniūnijai pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti laikotarpiui nuo 2014 m. lapkričio iki 2015 m. vasario. Socialinių išmokų skyrius 2014 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 292533, kuriuo nustatė pareiškėjui teisę į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d., sprendimas grindžiamas Paramos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Pranešimas apie šį sprendimą pareiškėjui pateiktas 2014 m. gruodžio 29 d. pranešimu Nr. 113620. Pareiškėjas ginčija Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2199, kuriuo nutarta neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos (pagrindinės dalies) nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. Nurodyta neskyrimo priežastis –Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (laiku nepateikti reikalingi dokumentai). Pranešimas apie minėtą sprendimą Nr. 2199 pareiškėjui pateiktas 2015 m. sausio 14 d. raštu Nr. 3068.

Iš atsakovo atsiliepimo turinio, o taip pat iš skundžiamo sprendimo Nr. 2199 turinio, daroma išvada, kad nutarta neskirti pareiškėjui jau paskirtą paramą tik dėl vienintelio dokumento – banko sąskaitos numerio – nepateikimo. Paramos įstatymo (redakcija galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) 20 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja pateikimo dieną, prašymą pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį, į kurį įrašoma ir kokių dokumentų trūksta. Paramai gauti trūkstami dokumentai pateikiami ne vėliau kaip mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Jeigu asmuo nepateikia trūkstamų dokumentų nustatytu terminu, administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus. Trūkstamą dokumentą savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyrius nustatė vadovaudamasis minėto Tvarkos aprašo 44 punktu (tai nurodyta atsiliepime). Pareiškėjui įteiktame Informaciniame lapelyje, kurį pareiškėjas nurodė gavęs 2014 m. lapkričio 12 d., buvo nurodytas trūkstamas dokumentas – banko sąskaita. Pareiškėjas neteigė, kad buvo pateikęs Socialinių išmokų skyriui banko sąskaitos numerį.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-7289-142/2014, kurioje Vyriausybės atstovas prašė ištirti, ar Tvarkos aprašo 44 ir 69 punktai (inter alia visas Aprašas) tiek, kiek nustatytas tik vienas socialinės pašalpos/kompensacijos pervedimo (išmokėjimo) būdas ir nenustatyti kiti paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdai, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principą, sutarties laisvės bei įstatymo viršenybės principus. Ši aplinkybė buvo žinoma šalims.

Tvarkos aprašo V skyriaus „Socialinės pašalpos teikimas“ 44 punktas nustatė, kad Finansų departamentas paskirtas socialines pašalpas perveda iki einamojo mėnesio 25 dienos į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose ar bankų skyriuose; Tvarkos aprašo VIII skyriaus „Kompensacijų teikimas“ 69 punktas nustatė, kad Finansų departamentas apskaičiuotų kompensacijų, nustatytų Aprašo 66 ir 67.1 punktuose, sumas perveda į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 LVAT nutarė: „Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo 44 punkto nuostata „Finansų departamentas paskirtas socialines pašalpas perveda iki einamojo mėnesio 25 dienos į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose ar bankų skyriuose“ ir Aprašo 69 punkto nuostata „Finansų departamentas apskaičiuotų kompensacijų, nustatytų Aprašo 66 ir 67.1 punktuose, sumas perveda į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose“ tiek, kiek jomis teisiškai nesureguliuotas paskirtų socialinių pašalpų / apskaičiuotų kompensacijų sumų išmokėjimas ir kitokiu būdu (kitokiais būdais), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. <...> “. Taip pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 motyvus ir argumentus, ir padarė išvadą, kad Viešojo administravimo įstatymo esminių principų neatitinkantis norminis aktas (jo dalis), neproporcingai apribojo pareiškėjo teisę gauti jau paskirtą piniginę socialinę paramą. Taikant pareiškėjui Tvarkos aprašo nuostatas jau buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, jog toje konstitucinės justicijos byloje nagrinėtos pašalpos (ligos pašalpa) gavimo sąlyga – būtinumas turėti asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje, buvo nustatyta neproporcingai, nukrypstant nuo asmens teisių įgyvendinimo imperatyvų kylančių iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo. Nurodytoje LVAT byloje Nr. eA-1154-502/2015 (nutarties 32 punkte) LVAT pasisakė, kad netirs norminio administracinio akto atitikties aukštesnės teisinės galios nei įstatymas nuostatų atžvilgiu, tačiau galima daryti išvadą, kad ir Tvarkos aprašo 44 punktas nustatė neproporcingą įstatymo taikymo sąlygą.

Visi esminiai dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo teisę gauti tokią paramą, kokios jis prašė, buvo pateikti, todėl sprendimas neskirti paramos dėl pernelyg formalaus reikalavimo neįvykdymo (banko sąskaitos numerio nepateikimo), negali būti pripažintas nei teisingu, nei protingu (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas sprendimas laikytinas neatitinkančiu Viešojo administravimo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam principui, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Pats atsakovas šioje byloje prašė ją sustabdyti iki bus priimtas galutinis sprendimas norminio administracinio akto tyrimo byloje, todėl daroma išvada, kad ir atsakovas paramos neskyrimo sprendimo nuginčijimui laikė svarbia aplinkybe tai, ar Tvarkos aprašo nuostatos yra teisėtos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiamas Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. 2199, kuriuo nutarta neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos vien dėl to, kad jis nepateikė banko sąskaitos numerio, naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo teismo išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius besikartojančius klausimus iš esmės, tačiau nenurodo, kokie tai klausimai. Teismas padarė išvadą, kad ir šis reikalavimas išsprendžiamas panaikinus skundžiamą sprendimą, nes panaikinus skundžiamą sprendimą, lieka galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 292533, kuriuo pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. nustatyta teisė į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovas negali reikalauti iš pareiškėjo pateikti banko sąskaitos numerį, taigi šiuo metu pareiškėjas yra pateikęs visus reikiamus pašalpai gauti dokumentus. Todėl jokie kiti sprendimai už nurodytą laikotarpį neturi būti papildomai priimami. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam netinkamai buvo pranešama apie priimtus sprendimus, tačiau iš bylos medžiagos daroma išvada, kad paties pareiškėjo nurodomais pranešimais jam buvo tinkamai pranešta apie priimtus ir susijusius su nagrinėjama byla sprendimus. Terminai taip pat nebuvo pažeisti, nes pagal tuo metu galiojusio Tvarkos aprašo 44 punktą, pareiškėjas nebuvo pateikęs banko sąskaitos, t. y. vieno iš būtinų dokumentų, o terminai pagal pareiškėjo nurodomas Paramos įstatymo nuostatas (21 straipsnio 14 dalis) skaičiuojami nuo visų dokumentų pateikimo datos. Pranešimuose labai aiškiai nurodyti sprendimų turiniai, pateikta ir papildoma informacija, pranešimų pateikimas pareiškėjui sudarė galimybę juos ginčyti teisme, t.y. pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos siunčiant jam pranešimus apie priimtus sprendimus, o ne pačius sprendimus, kurie yra mažiau informatyvūs.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, sujungus su kita byla (b. l. 75–81).

Pareiškėjas taip pat prašo teismo pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų požymių nustatymo Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų, Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) ir teisėjų kolegijos veikoje, įgaliojimų viršijimo, žinomai nusikalstamo nurodymo vykdymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo (BK 30 str. 2d., 33 str. 2 d., 182 str. 1, 2, 5 d., 228 str. 1 d„ 229, 294 str. 1,2 d.) pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį.

Be to, prašo LVAT pirmininko teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl VAAT trijų teisėjų kolegijos narių, priėmusių skundžiamą sprendimą, akivaizdaus įstatymų pažeidinėjimo, tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių nepaisymo priimant sprendimus, neatidumo ir nerūpestingumo, įgaliojimų viršijimo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, teisėjų pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo pagal CK 6.246 str. 1 d., 6.271, 6.272 str., BK 30 str. 2 d., 228 str. 1 d., 229, 294 str. 1, 2 d., ir kitų apeliaciniame skunde nurodytų straipsnių, šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo, duotos valstybei priesaikos sulaužymo, teisėjo vardo pažeminimo, teismo autoriteto menkinimo (dėl Teismų įstatymo 83 str. 2 d. 1-2 p. numatytų nusižengimų padarymo).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad skundžiamas sprendimas akivaizdžiai neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, nemotyvuotas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, bendruosius teisės principus, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Protokolų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos garantuotas prigimtines teises ir laisves bei teisėtus interesus, įstatymų nustatymus, prieštarauja faktams ir reikšmingoms skundo teisingam išsprendimui aplinkybėms (pažeidus ABTĮ 37 str. 1 d., 2 d. 5 p., priėmus teisme naujai paaiškėjusių faktinių duomenų teikimo teismui 2015 m. vasario 17 d. papildomą raštą 2014 m. kovo 31 d. skundui nagrinėti kaip savarankišką skundą, kuris nagrinėjamas teismo posėdyje ir priimamas sprendimas). Pareiškėjo nuomone, sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija nekritiškai ir akivaizdžiai neteisingai aiškino skundo dalies medžiagoje pateiktus faktinius duomenis, įstatymų nuostatas, ir neteisingai jas taikė.

Atkreipia teismo dėmesį, kad nusikalstama veika AB „Lesto“ 2015 m. rugsėjo 21 d., 9.30 val., nutraukus elektros energijos tiekimą pareiškėjo butui Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Protokolų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos garantuotos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės bei teisėti interesai yra pažeisti, jam atimta galimybė ruošti procesinius dokumentus teismams ir kitoms institucijoms, bei nusikalstamu savavaldžiavimu (LR BK 148 str.) atimta teisė į šilto maisto pasigaminimą bei higienos palaikymą. Įstatymo nustatytų procesinių dokumentų paruošimas, pasiruošimas teismo posėdžiams savalaikiai tokiomis aplinkybėmis sukelia jam kraštutines, intensyvias, ilgalaikes įtampas ir stresus bei reikalauja išskirtinių pastangų. Nurodo, kad VAAT neteisingai išsprendus jo 2015 m. rugsėjo 21 d., 2015 m. rugsėjo 28 d. prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje Nr. A-1175-281/2015, teis. proc. Nr. 3-61-3-04678-2015-6, visi nuo to momento vykdyti teismo procesai, neatsižvelgę į šią reikšmingą aplinkybę, pažeidžiančią jo prigimtines teises ir laisves bei teisėtus interesus, yra ne tik neteisėti, bet ir nusikalstami. Taigi ir šiuo atveju teismas tariamai vykdė teisingumą akivaizdžiai neteisėtu teismo procesu. Pareiškėjo konstitucinė teisė į teisinę gynybą ir visų lygybę prieš įstatymą yra teismo pažeidinėjama dėl neteisėtų nurodymų ir kitų susijusių nusikalstamų veikų įvykdymu, bei akivaizdaus bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidinėjimo (CK 6.246 str. 1 d.), dėl ko kyla teismo atsakomybė už padarytą žalą pagal CK 6.272 straipsnį.

Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta 2015 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžiui reikšminga aplinkybė dėl jam neteisėtai nutraukto elektros energijos tiekimo, nesudariusi elementarių sąlygų tinkamai pasiruošti teismo posėdžiui ir jam įvykti teisėtai, grubus pareiškėjo konstitucinės teisės į teisminę gynybą pažeidimas, trukdymas ja tinkamai naudotis, taip pat ir akivaizdus visų lygybės prieš įstatymą pažeidimas, taip pat Konvencijoje ir jos Protokoluose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas. Reikalavimai tokiomis sąlygomis pareiškėjui ruoštis teismo posėdžiui ir tokio teismo posėdžio vykdymas, pareiškėjo nuomone, yra vienareikšmiškai nusikalstami, kol nėra pašalintos nurodytos priežastys. Todėl ir pats teismo procesas yra vykdomas nepaneigiamai pažeidus Konstitucijos nuostatas ir Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatytus principus. Iš neteisėtų teismo veiksmų nekyla teisėtos pasekmės, dėl to VAAT sprendimas yra niekinis ir negaliojantis. Pareiškėjo teigimu, nors skundžiamas 2015 m. lapkričio 24 d. teismo sprendimas tenkinti jo skundą ir panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą savo esme yra teisingas ir pagrįstas, bet negali būti laikomas teisėtu, nes priimtas nusikalstamai aplaidžia veika, neteisėtai sudaryto teismo ir neteisėtu teismo procesu, su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.

Pažymi, kad VAAT 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu jam taip pat neatlyginama nepaneigiamai nusikalstama ir neteisėta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir administracijos veikomis padaryta turtinė ir neturtinė žala. Tačiau ji ir negalėjo būti teisingai išnagrinėta ir atlyginta šioje byloje, nes buvo nagrinėjama tik viena viso skundo dalis, apimanti trijų mėnesių nusikalstamų veikų laikotarpį, kai visoje byloje, teismo suskaidytoje į penkias dalis, skundžiamas penkiskart ilgesnis nusikalstamų veikų laikotarpis. Svarbiausias, anot pareiškėjo, teismo neišspręstas klausimas (ir taip pat absoliutus materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimas, dėl ko sprendimas privalo būti panaikintas) yra nusikalstamas tik vieno (2015 m. vasario 17 d. skundo VAAT) iš visos bylos penkių visiškai tapačių savo esme epizodų (2014 m. kovo 31 d. skundo VAAT ir 2014 m. liepos 17 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2015 m. vasario 17 d., 2015 m. balandžio 7 d. raštų „papildomai 2014 m. kovo 31 d. skundui“ VAAT, kuriuose keliamas ginčas dėl teisės tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), nepaneigiamai formalus ir paviršutiniškas nagrinėjimas bei fiktyvaus sprendimo priėmimas, prieštaraujantis įstatymų nuostatoms ir pažeidžiant ABTĮ reikalavimus (37 str. 1 d., 2 d. 5 p., 68 str. 1 d. 7 p., 69 str. 1 d., 81, 86 str., taip pat 4 str., 5 str. 1 d., 3 d. 1 p., 6 str., 13 str. 1-4 d.). Pareiškėjo nuomone, įvardinti papildomi raštai jau pateiktam skundui pagal įstatymą privalėjo būti sujungti pagal ABTĮ 37 str. 1 d., 2 d. 5 p., 68 str. 1 d. 7 p., 69 str. 1 d., kad byla būtų visapusiškai ir objektyviai išnagrinėta, atsakyta į pareiškėjo visus pagrindinius reikalavimus ir įvykdomas teisingumas pagal Konstitucijos nuostatas. To neatlikus, teismo procesas buvo akivaizdžiai neteisėtas ir vykdytas neteisėtai sudaryto teismo.

Pareiškėjo teigimu, teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendime akivaizdžiai klastojami faktiniai duomenys, kad teisme gautas 2015 m. vasario 17 d. skundas. Šis dokumentas pareiškėjo buvo įteiktas kaip papildymas prie 2014 m. kovo 31 d. skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus neteisėto 2015 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 2199 neskirti jam socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d., ir susijusių klausimų, nurodytų ankstesniame skunde, nagrinėtame administracinėje byloje Nr. I-7514-171/2014 (teismo proceso Nr. 3-61-3-02012-2014-5). Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo panaikinti nurodytą akivaizdžiai neteisingą sprendimą ir išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius besikartojančius klausimus iš esmės, tačiau šio pagrindinio pareiškėjo reikalavimo neišsprendė dėl aukščiau nurodytos esminės priežasties, pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnio, 86 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimus ir kitus ABTĮ straipsnius (4 str., 5 str. 1 d., 3 d. 1 p., 6 str., 13 str. 1-4 d.).

Pareiškėjo nuomone, VAAT 2015 m. lapkričio 24 d. sprendime neteisingai aiškinamas pareiškėjo nebendradarbiavimo nusikalstamose teismo veikose faktas, kurio aiškinimas kaip jo pasišalinimas iš teismo posėdžio salės prieštarauja tikrovei. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neatsakė į teismo klausimą, ar jis sutinka su bylos proceso šalių pakeitimu. Šis klausimas buvo užduotas pareiškėjo prašymų stadijoje ir dėl visų kitų reikšmingų teismo posėdžio aplinkybių pareiškėjas net neturėjo galimybių atsakyti į šį klausimą. Taip pat teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas teikė prašymą gauti piniginę socialinę paramą, kai 2014 m. lapkričio 12 d. prašymas buvo teiktas dėl tokios paramos pratęsimo. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas prašo teismo išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius besikartojančius klausimus iš esmės, tačiau nenurodo, kokie tai klausimai. Sprendimu neatsakyta į visus kitus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, pateikti motyvai yra tik formalūs. Pareiškėjo teigimu, nepaneigiamai nusikalstamomis ir neteisėtomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir administracijos ir jų teisės subjektų veikomis pareiškėjui padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, kuri privalo būti atlyginta visiškai (adekvačiai) ir teisingai, tas reikalavimas privalo būti išnagrinėtas visapusiškai ir objektyviai, sujungus visas bylos dalis ir išsprendus teisėtai sudaryto teismo ir teisėto teismo proceso metu. Dėl išdėstytų priežasčių 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas privalo būti panaikintas.

Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 90–92).

Atsakovas pažymi, kad apeliantas tiksliai nenurodo kokie konkretūs teismo veiksmai, jo nuomone, laikytini neteisėtais bei kaip tie veiksmai pasireiškė. Vien ta aplinkybė, kad dėl nutrauktos elektros energijos apeliantas negalėjo tinkamai pasiruošti teismo procesui, nėra ir negali būti teismo veiksmų pasekme, nes teismas nėra atsakinga institucija už elektros energijos tiekimą ar nutraukimą. Apeliantas taip pat nenurodo kokia nusikalstama veika teismas priėmė skundžiamą sprendimą, taip pat nepagrindžia kodėl jo nuomone teismas sudarytas neteisėtai, ir kokie faktai leidžia daryti išvadą, kad teismo procesas buvo neteisėtas. Remiantis ABTĮ 86 straipsnio 3 dalimi, teismas atsakė į visus apelianto pareikštus pagrindinius reikalavimus. Apelianto išsakyti argumentai neatitinka ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies punktuose nustatytų reikalavimų, todėl laikytina, kad nėra teisinio pagrindo naikinti teismo priimtą sprendimą.

Analizuojant pateiktus apelianto argumentus ir atsižvelgiant į turimą informaciją apie bylas, laikytina, kad teismas nutartimi negali sujungti visų bylų į vieną, nes tame pačiame teisme yra pateikti daugiau nei du apelianto skundai patikrinti skirtingų administracinių norminių teisės aktų teisėtumą. Dar daugiau, ši norma yra dispozityvi ir leidžia teismui savo nuožiūra spręsti, ar sujungti bylas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentas dėl ABTĮ 69 straipsnio 1 dalies pažeidimo taip pat nepagrįstas.

Pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį būtent teismas gali pranešti prokurorui apie nusikalstamus veiksmus, todėl šioje nagrinėjamoje byloje teismui nenustačius tokių veiksmų atlikimo, laikytina, kad tokių veiksmų nebuvo atlikta.

Vertinant apelianto pateiktą nuomonę dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos narių veiksmų, laikytina, kad apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog minėti teisėjai atliko Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytus nusižengimus. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo teismui teikti motyvuotą prašymą Teisėjų tarybai dėl drausmės bylos teisėjams iškėlimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad nors teismo sprendimas tenkinti jo skundą ir panaikinti atsakovo sprendimą yra teisingas ir pagrįstas, negali būti laikomas teisėtu, nes priimtas „nusikalstamai aplaidžia veika, neteisėtai sudaryto teismo ir neteisėtu teismo procesu“, taip pat nurodo, kad teismas neatsakė į visus kitus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, pateikti motyvai yra tik formalūs.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal skunde pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A7-217/2007). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose, raštuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

Pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjo nurodytas skundo pagrindas turi būti susijęs su jo skundo dalyku suformuluotu teismui bei turi neperžengti jo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo atsakovui ribų. Todėl tais atvejais, kai pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir argumentai, kurie nėra susiję su skundo dalyku ar peržengia jo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo atsakovui ribas, jie paprastai, kaip pertekliniai, teisme yra nerevizuojami (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1461/2012).

ABTĮ 138 straipsnis įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Priešingas teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

ABTĮ 136 straipsnis numato bylą apeliacine tvarka nagrinėjančio teismo teisę tikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Apeliacinės instancijos teismas paprastai netikrina tų sprendimo dalių, kurios apeliantui naudingos ir kurių jis neskundžia. Iš šios bendro pobūdžio taisyklės logiškai kyla draudimas apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009).

Atsižvelgusi į paminėtas proceso taisykles ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas su skundžiamu sprendimu nesutinka dėl, jo nuomone, priimant sprendimą padarytų procesinės teisės pažeidimų (neteisėtos sudėties teismas, nesujungtos bylos, nemotyvuotas sprendimas, nepasisakyta dėl visų reikalavimų). Teigdamas, kad sprendimas priimtas pažeidžiant ir materialinės teisės normas, apeliantas šio savo argumento nepagrindžia. Kadangi sprendimas panaikinti atsakovo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2199 priimtas pareiškėjo naudai, tenkinant jo skundo reikalavimą, o atsakovas teismo sprendimo neskundė, apeliacinės instancijos teismas netikrins šios bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo tenkinimo.

Pažymėtina, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo 2015 m. vasario 17 d. skundas „Papildomai 2014 m. kovo 31 d. skundui“, kuriame buvo suformuluotas reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2199 ir išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius besikartojančius klausimus iš esmės (b. l. 1–3). Skundas priimtas nagrinėti VAAT 2015 m. vasario 23 d. nutartimi, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, pagal nagrinėjamo reikalavimo esmę, teismas nustatė atsakovą šioje byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių. Iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalino Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrę (b. l. 11–12). Skundas buvo nagrinėjamas 2015 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje (b. l. 60–63). Pareiškėjas pateikė nušalinimus bylą naginėjančios teisėjų kolegijos pirmininkei ir pranešėjai (b. l. 46–48), o teismui netenkinus šio prašymo dėl nušalinimo (b. l. 49–50) – visai teisėjų kolegijai (b. l. 51–52), šis prašymas taip pat teismo atmestas (b. l. 53–54); prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, kol bus nutrauktos nusikalstamos veikos prieš pareiškėją ir jam bus sudarytos sąlygos pasiruošti teismo posėdžiui, ir dėl bylų sujungimo (b. l. 55–56) ir pareiškimą (b. l. 58–59), kuriame, be kita ko, nurodė, kad teismo procesas yra neteisėtas ir pareiškė, kad jo dalyvavimas teismo posėdyje dėl pareiškime nurodytų motyvų, baigiamas. Pareiškėjui pasišalinus iš teismo posėdžio salės, teismas priėmė nutartį toliau bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atidėti procesinio sprendimo priėmimą ir sprendimą skelbti 2015 m. lapkričio 24 d. (b. l. 64).

Kaip matyti, apeliantas nesutinka, kad jo 2015 m. kovo 31 d. pateiktas procesinis dokumentas „Papildomai 2014 m. kovo 31 d. skundui“ buvo išnagrinėtas kaip savarankiškas skundas, o ne pridėtas prie kitos administracinės bylos Nr. I-3594-171/2015. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjo 2014 m. kovo 31 d. skundas su reikalavimais panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377 ir įpareigoti atsakovą paskirti pareiškėjui socialinę pašalpą nuo 2014 m. vasario 1 d. ir išmokėti priklausančias sumas bei priteisti 700 315,50 Eur turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veikų, atlyginimą buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. I-3594-171/2015). Teismas pareiškėjo S. F. skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377; įpareigojo Administraciją pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti nagrinėti iš naujo; priteisė pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016 pareiškėjo S. F. bei atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-8-552/2017 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių ši administracinė byla negalėjo būti išnagrinėta teisingai, nesujungus jos su kita pareiškėjo nurodoma byla.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir kt. principai. Siekiant šių principų įgyvendinimo, yra svarbu laikytis ir proceso koncentruotumo principo. Be to, turi būti užtikrintas racionalus ir veiksmingas teismo darbas. Atidėjus bylos nagrinėjimą ir sujungus bylas pareikštų skundo reikalavimų nagrinėjimas galėjo būti užvilkintas. Šios bylos nagrinėjimo eiga ir bylos medžiaga nesuponuoja išvados, kad bylų nesujungimas turėjo neigiamos įtakos šio administracinio proceso koncentruotumui bei operatyvumui. ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas, o proceso dalyvių prašymai dėl bylų sujungimo teismui nėra privalomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014; 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-371/2014; 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-150/2014). Pažymėtina ir tai, kad nurodytose bylose pareiškėjas skundė skirtingus atsakovo sprendimus dėl socialinės pašalpos skyrimo už skirtingus laikotarpius.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ 37 straipsnio, 68 ir 69 straipsnių, 81 ir 86 straipsnių, taip pat 4, 5 ir 6 straipsnių bei 13 straipsnio. reikalavimus, tačiau tai yra abstraktūs teiginiai, kurie nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad ši byla privalėjo būti sujungta su kitomis bylomis, o šios bylos nagrinėjimas atidedamas. Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi skundžiant pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo tuo aspektu, kad nebuvo sujungtos bylos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl bylų nesujungimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo nurodyti sprendimą priėmusių teisėjų procesiniai veiksmai, kuriuos pareiškėjas traktuoja kaip ABTĮ ir Konstitucijos nuostatų pažeidimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas (neteisėtos sudėties) teismas ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo pasisakyta dėl visų pareiškėjo reikalavimų ir aplinkybių, dėl kurių buvo prašoma tenkinti šiuos reikalavimus, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus, priimtu sprendimu yra patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai ir sprendime išdėstyta, kokiu būdu pareiškėjo teisės bei pažeisti interesai yra ginami.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų.

EŽTT praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Šiuo atveju, kaip minėta, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, sprendimo išvados yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismo sprendimas nemotyvuotas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį dėl pareiškėjo nurodytų proceso teisės pažeidimų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo teismui pareikšto prašymo pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų požymių nustatymo Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų, VAAT teisėjų kolegijos veikoje, įgaliojimų viršijimo, žinomai nusikalstamo nurodymo vykdymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo (BK 30 str. 2 d., 33 str. 2 d., 182 str. 1, 2, 5 d., 228 str. 1 d„ 229, 294 str. 1, 2 d.) pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 109 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjas, manydamas, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių, turi teisę pats kreiptis į prokurorą.

Teisėjų drausminės atsakomybės klausimai taip pat nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesiniai klausimai, jie nėra susiję su pareiškėjo reikalavimais ir nėra reglamentuoti administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės pačiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjui.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė