7db3efc2-c0dc-4ebc-93fc-de047d2c0c0a · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                                                                                                                                                                                                                                                     Civilinė byla Nr. e2A-165-516/2014                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00245-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 24.; 43.2.; 73.2.13.(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. vasario 24 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Compensa TU S.A.

Vienna Insurance Group, vykdančio veiklÄ per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialÄ , apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3518-653/2014 pagal ieÅ¡kovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieÅ¡kinį atsakovui Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group (trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras) dėl indėlio draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I.

Ginčo esmė Ginčas byloje kilo dėl draudimo paslaugas teikiančios įmonės indėlių draudimo galimybių, indėlio draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo bei ieÅ¡kinio senaties termino taikymo.IeÅ¡kovas valstybės įmonė (toliau – ir VÄ®) „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvoje veikiančio per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialÄ , neteisėtai pastarajam iÅ¡mokėtÄ 345 280 Lt iÅ¡mokÄ . IeÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas su akcine bendrove (toliau – ir AB) banku Snoras 2011 m. sausio 31 d. sudarė terminuotojo indėlio sutartį.

IeÅ¡kovas, atsižvelgęs į draudžiamÄ jį įvykį, t. y. banko veiklos licencijos atÅ¡aukimÄ , gavęs iÅ¡ banko duomenis apie indėlininkus ir jiems iÅ¡mokėtinas draudimo iÅ¡mokų sumas, 2011 m. gruodžio 14 d. iÅ¡mokėjo atsakovui 345 280 Lt indėlio draudimo iÅ¡mokÄ . Tvarkydamas duomenis, ieÅ¡kovas atsitiktinai 2013 m. spalio 2 d. nustatė, kad atsakovui draudimo iÅ¡moka neturėjo bÅ«ti iÅ¡mokėta, nes atsakovas turi leidimÄ ne gyvybės draudimo veiklai vykdyti ir yra laikytinas pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymÄ (toliau – ir Draudimo įstatymas) veikiančia draudimo įmone, taigi pagal tesės aktų nuostatas atsakovo indėlis negalėjo bÅ«ti draudimo objektu.

IeÅ¡kovas taip pat prašė atnaujinti senaties terminÄ dėl svarbių priežasčių, nurodydamas, kad termino atnaujinimas susijęs su vieÅ¡uoju interesu. IeÅ¡kovas pažymėjo, kad įvykęs draudimo įvykis neturėjo analogų, be to draudimo iÅ¡mokos turėjo bÅ«ti iÅ¡mokėtos per itin trumpÄ terminÄ , buvo iÅ¡mokėta didelė draudimo iÅ¡mokų suma, 2013 m. sausio 24 d. įvyko dar du draudžiamieji įvykiai – Å¡ios aplinkybės neleido ankščiau patikrinti su AB banko Snoras draudžiamuoju įvykiu susijusių draudimo iÅ¡mokų teisėtumo ir pagrįstumo.

Be to, ieÅ¡kovas neturėjo pareigos tikrinti draudėjo pateiktų duomenų, už jų teisingumÄ atsako draudėjas. Kita vertus, ieÅ¡kovo nuomone, jis nepraleido ieÅ¡kinio senaties termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo ne draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo dienÄ , o tik 2013 m. spalio 2 d. Be to, nagrinėjamu atveju taikytinas ne 1 metų ieÅ¡kinio senaties terminas, o bendras 10 metų terminas.  II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai ir priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo be pagrindo iÅ¡mokėtÄ 345 280 Lt draudimo iÅ¡mokÄ bei 2 541 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas.Teismas konstatavo, kad tarp AB banko Snoras ir atsakovo sudarytos 2011 m. sausio 31 d. terminuoto indėlio sutarties 11 punkto nuostata, kurioje nustatyta, jog indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, nereiÅ¡kia, kad indėlis buvo apdraustas, nes indėlio draudimas sutartyje buvo susietas su įstatymo taikymu.  Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IÄ®IDÄ®) 3 straipsnio 4 dalies nuostatas, inter alia 2 punktÄ , kuriame nurodyta, kad draudimo objektu negali bÅ«ti draudimo įmonės indėliai, priėjo iÅ¡vadÄ , jog norma yra vienareikÅ¡mė ir kategoriÅ¡ka ir pripažino, kad toks įstatyme numatytas draudimas yra imperatyvaus pobÅ«džio ir Å¡alys negali jo pakeisti tarpusavio susitarimu.Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas yra kitos Europos SÄ jungos valstybės narės draudimo įmonės filialas Lietuvoje, vykdantis draudimo veiklÄ Draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 69 straipsnio pagrindu ir patenkantis į IÄ®IDÄ® numatytÄ asmenų, kurių indėliai negali bÅ«ti draudimo objektu, sÄ raÅ¡Ä .

Teismo įsitikinimu, ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ asmeniui, kuris pagal įstatymo imperatyviÄ normÄ neturėjo teisės Å¡ios iÅ¡mokos gauti, ir Å¡iuo atveju nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės dėl atsakovo ir trečiojo asmens teisinių santykių sudarant terminuoto indėlio sutartį. Teismas priėjo iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, todėl Å¡alių nesieja draudimo teisiniai santykiai ir netaikytinas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas, o taikomas bendrasis 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris ieÅ¡kovo nėra praleistas.

Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Draudimo iÅ¡mokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkÄ bÅ«tent draudėjas buvo atsakingas už pateiktų duomenų teisingumÄ , o ieÅ¡kovas neturėjo pareigos Å¡ių duomenų tikrinti. Teismas nustatė, kad apie tai, jog atsakovui be teisinio pagrindo buvo iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka, ieÅ¡kovas sužinojo tik 2013 m. liepos 23 d., o ieÅ¡kinys teismui pateiktas 2014 m. vasario 3 d., todėl nei deÅ¡imties metų, nei vienerių metų ieÅ¡kinio senaties termino ieÅ¡kovas nepraleido.Teismas taip pat pažymėjo, kad įvertinus draudžiamojo įvykio pobÅ«dį ir mÄ stÄ , taip pat paties atsakovo veiksmus, darytina iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovas dėl svarbių priežasčių negalėjo laiku nustatyti, kad draudimo iÅ¡moka atsakovui iÅ¡mokėta neteisėtai, todėl tuo atveju, jei Å¡alių santykiams taikytinas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo datos, ieÅ¡kinio senaties terminas turi bÅ«ti atnaujintas.             III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Atsakovas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvoje veikiantis per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialÄ , apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas, sudaręs terminuoto indėlio sutartį, nelaikytinas draudimo įmone IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto prasme, nes yra bÅ«tent užsienio draudimo įmonės filialas, veikiantis Lietuvos Respublikoje.

IÄ®IDÄ® punktas, ribojantis teisę gauti draudimo iÅ¡mokÄ , negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas plečiamai, todėl turi bÅ«ti vadovaujamasi tiesiogiai jame nurodytu sÄ raÅ¡u subjektų, kurių indėliai nėra draudžiami. Tokiais subjektais laikytinos tik Lietuvoje įsteigtos ir Lietuvos Respublikos atsakingų institucijų draudimo veiklos licencijas gavusios įmonės.Apelianto indėlis buvo apdraustas, todėl nėra pagrindo grÄ Å¾inti iÅ¡mokÄ . Terminuoto indėlio sutartyje nustatyta, kad indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, be to, trečiasis asmuo savo 2014 m. birželio 10 d. raÅ¡te patvirtino, kad mokėjo draudimo įmokÄ už apelianto indėlį, o ieÅ¡kovas Å¡iÄ Ä¯mokÄ priėmė.

AB bankas Snoras pateikė ieÅ¡kovui sÄ raÅ¡Ä apdraustųjų, tarp kurių buvo ir atsakovas, o ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo atsakovui draudimo iÅ¡mokÄ . Bylos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas susitarė su trečiuoju asmeniu, jog atsakovo indėlis bus apdraustas. PrieÅ¡ terminuoto indėlio sutarties pasiraÅ¡ymÄ , trečiasis asmuo siÅ«lė atsakovui įsigyti indėlių sertifikatus, bet atsakovas, siekdamas apsaugoti draudėjų lėšas, nurodė, kad jam yra bÅ«tina, jog jo padėta pinigų suma bÅ«tų apdrausta pagal IÄ®IDÄ®.

Atsakovas veikė sÄ Å¾iningai ir turėjo pagrįstus lÅ«kesčius tikėtis, kad jo indėlis yra apdraustas. Draudimo iÅ¡mokos mokėjimo metu ieÅ¡kovui buvo pateikti visi duomenys (jis nebuvo klaidinamas, nuo jo nebuvo slepiama informacija), kurių pagrindu ieÅ¡kovas savarankiÅ¡kai priėmė sprendimÄ mokėti iÅ¡mokÄ , taip patvirtindamas apelianto teisę jÄ gauti. IeÅ¡kovui keliami rÅ«pestingumo, atidumo ir apdairumo reikalavimai įpareigoja jį mokėti draudimo iÅ¡mokÄ tik įsitikinus, kad tam yra pagrindas.

Visos aplinkybės patvirtina, kad Å¡alys susitarė netaikyti IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos iÅ¡imties. IÄ®IDÄ® buvo priimtas, įgyvendinant Europos SÄ jungos teisės aktus, taip pat ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvÄ 94/19/EB (toliau – ir Direktyva), kuri nustatė ne pareigÄ Ä¯tvirtinti iÅ¡imtis, o valstybių teisę susitarti, kad draudimo įmonių indėliai yra nedraudžiami. Taigi Å¡i nuostata nėra imperatyvi ir tokia negali bÅ«ti laikoma IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 2 punkto sÄ lyga.

Net jeigu teismas nuspręstų, kad minėta norma yra imperatyvi, o Å¡alių susitarimas jos netaikyti yra negaliojantis ab initio, turėtų bÅ«ti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 4 dalis, nes nėra pagrindo iÅ¡reikalauti iÅ¡mokÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningo trečiojo asmens (apelianto).Teismas nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutÄ ir netinkamai kvalifikavo Å¡alių teisinius santykius. Pats ieÅ¡kovas pripažino, kad jo iÅ¡mokėta pinigų suma laikytina draudimo iÅ¡moka, taigi apelianto turto įgijimas yra pagrindžiamas teisės aktu bei sandoriu ir negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas nepagrįsto turto gavimo instituto pagrindu.

Savo ruožtu nėra pagrindo taikyti ir 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .Taikytinas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas. IÅ¡mokėta suma yra draudimo iÅ¡moka, kuri priskaičiuota pagal specialų įstatymÄ (IÄ®IDÄ®), reguliuojantį draudimo teisinius santykius ir iÅ¡ jų kylančius reikalavimus. Teismo nurodytame AB banko Snoras 2013 m. liepos 23 d. raÅ¡te ieÅ¡kovui nebuvo pateikti jokie papildomi, nauji duomenis, kurie bÅ«tų sudarę galimybę tik tuo metu nustatyti aplinkybes, kuriomis ieÅ¡kovas grindė savo ieÅ¡kinį, taip pat ir tai, kad atsakovas yra draudimo įmonės filialas.

IeÅ¡kovas jau 2011 m. gruodžio 14 d. turėjo visus duomenis apie atsakovÄ ir jo indėlį. IeÅ¡kovas negali teisintis, kad neatliko iÅ¡samaus duomenų patikrinimo, ar kad tokio tyrimo neturėjo atlikti. IeÅ¡kovo elgesys, kai jis tik atsitiktinai nustatė, kad atsakovui draudimo iÅ¡moka, ieÅ¡kovo manymu, iÅ¡mokėta nepagrįstai, negali bÅ«ti vertinamas kaip atidaus, rÅ«pestingo asmens elgesys analogiÅ¡koje situacijoje.Nurodytos neva svarbios aplinkybės senaties terminui atnaujinti, nepateisina ieÅ¡kovo neveikimo ir delsimo daugiau nei 2 metus kreiptis į teismÄ .

IeÅ¡kovas, kaip rinkos profesionalas įsteigtas konkrečiam tikslui, negali remtis aplinkybe, kad nebuvo pasiruošęs draudžiamajam įvykiui ir su tuo susijusiems darbo krÅ«viams. Be to, iki ieÅ¡kovo nurodomų 2013 m. sausio 24 d. draudžiamųjų įvykių praėjo daugiau nei vieneri metai, taigi ieÅ¡kovas turėjo visas galimybes patikrinti iÅ¡mokų dėl AB banko Snoras bankroto mokėjimo pagrįstumÄ . IeÅ¡kovas VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: Apeliantas yra draudimo įmonė, Lietuvoje savo veiklÄ vykdanti pagal Draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus. Filialas yra juridinio asmens struktÅ«rinis padalinys, už kurio prievoles atsako juridinis asmuo ir kuris atsako pagal juridinio asmens prievoles. Nesvarbu, kas sudarė terminuoto indėlio sutartį, laikytina, kad sutartis sudaryta su pačiu juridiniu asmeniu.Nuostata, kad draudimo objektu negali bÅ«ti draudimo įmonės indėliai yra kategoriÅ¡ka.

Minėtas draudimas yra imperatyvaus pobūdžio ir šalys negali jo pakeisti tarpusavio susitarimu. Aplinkybė, kad AB bankas Snoras mokėjo draudimo įmokas už apelianto indėlį, šiuo atveju laikytina nereikšminga, nes, nesvarbu įmoka mokama ar ne, draudimo išmoka atsakovui nepriklauso, kadangi tai draudžia imperatyvi įstatymo norma.Ieškovas negrindė ieškinio ta aplinkybe, kad bankas ir apeliantas sudarė imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį dėl apelianto indėlio draudimo ir išmokos išmokėjimo.

Teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas CK 1.80 straipsnį, paminėjo tik galimas pasekmes, jei toks susitarimas bÅ«tų sudarytas. Taigi teismas pagrįstai netaikė CK 1.80 straipsnio 4 dalies. Kita vertus, draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimÄ sÄ lygojo ir atsakovo, draudimo verslo profesionalo, nesÄ Å¾iningi veiksmai.Apeliantas draudimo iÅ¡mokÄ gavo nesant teisinio pagrindo. Gavus lėšas, kuomet įstatymas draudžia tÄ daryti, jos laikytinos įgytos nepagrįstai ir be teisinio pagrindo.IeÅ¡kinio senaties termino pradžia turėtų bÅ«ti laikomas bÅ«tent tas momentas, kada ieÅ¡kovas sužinojo apie savo teisės pažeidimÄ , t.y. 2013 m. liepos 23 d.

Nei vienerių, nei 10 metų senaties terminas nebuvo praleistas. Trečiasis asmuo bankrutavusi AB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Trečiasis asmuo atsiliepime nurodo Å¡iuos pagrindinius argumentus: Draudimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad kitų Europos SÄ jungos valstybių narių draudimo įmonės Lietuvos Respublikoje turi teisę steigti dukterines draudimo įmones, teikti paslaugas arba steigti filialÄ .

Atsakovas veiklÄ vykdo per Lietuvos filialÄ , todėl laikytina, kad apeliantas yra draudimo įmonė, veikianti pagal Draudimo įstatymÄ . Apeliantas melagingai nurodo, kad jis ir trečiasis asmuo susitarė, jog apelianto indėlis bus draudžiamas pagal IÄ®IDÄ®. Jokios derybos dėl draudimo nevyko, tai nepatvirtina jokie raÅ¡ytiniai įrodymai. Terminuoto indėlio sutarties 11 punkto nuostata laikytina blanketine sutarties sÄ lyga, nukreipiančia į IÄ®IDÄ®. Apeliantui, kaip draudimo rinkos profesionalui, yra suprantamos banketinių normų ypatybės ir žinoma, kad bet koks draudimas turi tam tikras sÄ lygas, ribas, mokėjimo apribojimus.

Minėta sutarties nuostata atsakovo tikrai nebuvo suprantama kaip besÄ lyginis įsipareigojimas. Net ir pripažinus, kad apeliantas ir trečiasis asmuo susitarė dėl IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto pakeitimo (dėl to trečiasis asmuo kategoriÅ¡kai nesutinka), toks Å¡alių susitarimas bÅ«tų laikomas niekiniu, nes prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliantas nepagrįstai gavo draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ ieÅ¡kovo, todėl teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir taikė 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamas pagal atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvoje veikiančio per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialÄ , apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Dėl IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto taikymo atsakovui Pagal IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punktÄ draudimo objektas negali bÅ«ti pagal Draudimo įstatymÄ veikiančių draudimo įmonių indėliai ar įsipareigojimai joms.Draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudimo veiklÄ turi teisę vykdyti tik:

1) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės, Å¡io įstatymo nustatyta tvarka gavusios draudimo veiklos licencijÄ ;

2) kitų Europos SÄ jungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ir (ar) teisę teikti draudimo ar perdraudimo, draudimo tarpininkavimo paslaugas;

3) Lietuvos Respublikoje įsteigti užsienio valstybių draudimo įmonių filialai, Å¡io įstatymo nustatyta tvarka gavę leidimus filialo draudimo veiklai. Pažymėtina, kad to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog visiems kitiems Å¡iame įstatyme nenurodytiems asmenims draudžiama vykdyti draudimo veiklÄ Lietuvos Respublikoje, iÅ¡skyrus priežiÅ«ros institucijos nustatytas iÅ¡imtis. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikoje draudimo veikla gali užsiimti tik pagal vienÄ iÅ¡ Draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų punktų veikiantys subjektai.

BÅ«tent pagal Draudimo įstatymo nuostatas, konkrečiai 3 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , detalizuojamÄ Draudimo įstatymo 69 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad kitų Europos SÄ jungos valstybių narių draudimo įmonės Lietuvos Respublikoje turi teisę steigti dukterines draudimo įmones, teikti paslaugas arba steigti filialÄ , veikia ir atsakovas. Taigi ta aplinkybė, kad atsakovui, kaip Europos SÄ jungos kitos valstybės narės draudimo įmonei, licencija suteikta ne pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir ne Lietuvos Respublikos atsakingų institucijų, savaime nereiÅ¡kia, jog atsakovas neveikia pagal Draudimo įstatymÄ , nes nesant Draudimo įstatymo pirmiau paminėtų normų (3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio), kurių pagrindu ir veikia atsakovas, pastarasis apskritai negalėtų vykdyti draudimo veiklos Lietuvoje (Draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad paties atsakovo filialo nuostatų 1.5 punkte įtvirtinta, jog filialas neribotam laikui yra įsteigtas ir veikia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais bei Å¡iais nuostatais. Filialas yra bendrovės struktÅ«rinis padalinys (nuostatų 1.2 punktas), atsakantis pagal visas bendrovės prievolės, o bendrovė atsako pagal visas filialo prievoles (nuostatų 1.3 punktas), todėl Å¡iuo atveju ir atsakovas, kuris teikia draudimo paslaugas Lietuvoje per savo filialÄ , laikytinas pagal Draudimo įstatymÄ veikiančia draudimo įmone, kuriai taikytinas IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punktas.

Atkreiptinas dėmesys, kad jau pati IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto formuluotė (t. y. pagal Draudimo įstatymÄ veikiančios, o ne „įsteigtos“ ar „taip, kaip jos apibrėžtos Draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje“, draudimo įmonės) leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog įstatymo leidėjas siekė, kad Å¡i iÅ¡imtis bÅ«tų taikoma visoms Lietuvos Respublikoje draudimo veiklÄ vykdančioms įmonėms ir nė viena draudimo įmonė nebÅ«tų privilegijuota vien todėl, jog jai licencija suteikta kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje.

Remiantis tuo, kas nurodyta pirmiau, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, Lietuvoje veikiantis per filialÄ , patenka į IÄ®IDÄ® nustatytÄ sÄ raÅ¡Ä subjektų, kurių indėliai negali bÅ«ti draudimo objektu. Tačiau, nepaisant tinkamos ir teisėtos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, svarbu atkreipti dėmesį, kad atsakovui taikytina bÅ«tent IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostata, o ne 2 punktas, kuris, atsižvelgiant į sisteminę Å¡io įstatymo normų analizę, inter alia ir į IÄ®IDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje pateiktÄ sÄ vokos apibrėžimÄ , taikytinas tik pačiai VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Manytina, kad IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto formuluotė taip pat paaiÅ¡kinama siekiu atriboti pagal IÄ®IDÄ® veikiančiÄ draudimo įmonę (VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“) nuo visų kitų draudimo įmonių (veikiančių pagal Draudimo įstatymÄ ), o tai tik dar kartÄ patvirtina atsakovo pozicijos nepagrįstumÄ . Pažymėtina, kad pirmiau paminėtas pirmosios instancijos teismo argumentacijos netikslumas (2, o ne 5 punkto įvardijimas) nekeičia sprendimo esmės ir jo pagrįstumo bei teisėtumo, kadangi, kaip jau minėta, atsakovo indėlis apskritai negali bÅ«ti draudimo objektu, nes patenka į IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytÄ iÅ¡imtį, kuria nuo pat bylos pradžios rėmėsi ir ieÅ¡kovas.Dėl atsakovo pareigos grÄ Å¾inti be pagrindo gautÄ pinigų sumÄ Apeliantas visiÅ¡kai pagrįstai pastebėjo, kad 1994 m. gegužės 30 d.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 2 dalis suteikia valstybėms narėms teisę nustatyti, jog tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos bÅ«tų netaikomos arba jiems bÅ«tų numatytos mažesnės garantijos. Tarp tokių valstybėms narėms leidžiamų įtvirtinti iÅ¡imčių Direktyvos I priede nurodyti draudimo įmonių indėliai. Tačiau akcentuotina, kad ta aplinkybė, jog Direktyva neįpareigoja valstybių narių įtvirtinti savo nacionaliniuose įstatymuose Å¡ių iÅ¡imčių, savaime nereiÅ¡kia, kad valstybės narės (pasinaudojusios Europos SÄ jungos teisinio reglamentavimo jai suteikta galimybe) teisės aktuose Å¡i iÅ¡imtis negali bÅ«ti suformuluota kaip imperatyvi, kategoriÅ¡ka nuostata.Savo ruožtu, atsižvelgdama tiek į pačiÄ IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies nuostatÄ , nenustatančiÄ jokių iÅ¡imčių ar papildomų sÄ lygų Å¡iai daliai taikyti, bet tik aiÅ¡kiai iÅ¡vardinančiÄ subjektų, kurių indėliams nėra taikomas draudimas, ratÄ , tiek į viso įstatymo turinio bei tikslų analizę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad Å¡i norma yra vienareikÅ¡mė, imperatyvi ir Å¡alys negali tarpusavio susitarimu atsisakyti jÄ taikyti ar kitaip jÄ pakeisti (CK 6.157 straipsnis).

Esant kategoriÅ¡kai normai, pagal kuriÄ indėlio draudimo teisiniai santykiai negali susiklostyti tuo atveju, kai indėlis priklauso pagal Draudimo įstatymÄ veikiančiai draudimo įmonei, visos apelianto nurodomos papildomos aplinkybės, inter alia tai, kad bankas sumokėjo draudimo įmokÄ , jog 2013 m. gruodžio 11 d. raÅ¡te bankas patvirtino, kad informacija apie atsakovo turimÄ indėlį perduota ieÅ¡kovui, o ieÅ¡kovas nepagrįstai iÅ¡mokėjo apeliantui ginčo objektu esančiÄ pinigų sumÄ , neturi teisinės reikÅ¡mės ir savaime negali atleisti atsakovo nuo pareigos grÄ Å¾inti be teisinio pagrindo įgytÄ turtÄ , nes net banko ir / ar ieÅ¡kovo suklydimas ir tuo labiau susitarimas netaikyti IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytos iÅ¡imties (nors atsakovas neįrodė Å¡io susitarimo buvimo fakto) neįteisina susiklosčiusios imperatyvioms teisės normoms prieÅ¡taraujančios situacijos.

Terminuoto indėlio sutarties (kurios Å¡alimi gali bÅ«ti įvairÅ«s subjektai, tarp jų ir tie, kurie nepatenka į IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalyje iÅ¡vardytÄ sÄ raÅ¡Ä ir kuriems turėtų bÅ«ti mokama draudimo iÅ¡moka) 11 punktas, nustatantis, kad indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra tik blanketinė norma, kuri atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, savaime nesudaro pagrįsto lÅ«kesčio tikėtis, jog jo indėlis apdraustas.

Savo ruožtu apelianto nurodomos aplinkybės apie trečiojo asmens (banko) ir paties ieÅ¡kovo veiksmus nepatvirtina pastarųjų susitarimo netaikyti IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto, o tik parodo minėtų asmenų padarytÄ klaidÄ , dėl kurios atsakovui be teisėto pagrindo buvo iÅ¡mokėta jam nepriklausanti suma. Taigi Å¡iuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 1.80 straipsnio 4 dalį, ypač atsižvelgus į tai, kad atsakovas, kaip juridinis asmuo, savo veikloje susiduriantis ir veikiantis pagal įvarius teisės aktus bei puikiai suvokiantis blanketinių normų esmę (draudimo sutartyse taip pat paprastai bÅ«na nuoroda (blanketinė norma) į tai draudimo rÅ«Å¡iai taikomas draudimo įmonės standartines taisykles ir pan.), negali bÅ«ti laikomas sÄ Å¾iningai nežinančiu, tuo labiau negalinčiu žinoti visiems prieinamo įstatymo nustatytos iÅ¡imties.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas, siekdamas CK 1.80 straipsnio 4 dalies taikymo, vienu atveju teigia, jog įstatymo normoms prieštaraujantis susitarimas buvo sudarytas būtent tarp draudiko (ieškovo) ir draudėjo (banko), tačiau kitu atveju, dėstydamas Terminuoto indėlio sutarties sudarymo aplinkybes, apeliantas iš esmės pripažįsta, kad būtent jis tarėsi su banku dėl jo indėlio draudimo pagal IĮIDĮ, taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės siekė imperatyvioms normoms prieštaraujančio susitarimo sudarymo.

Pirmiau paminėti apeliacinio skundo argumentai, nors atsakovas neįrodė imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujančio susitarimo (nei tarp draudiko ir draudėjo, nei tarp atsakovo ir banko) buvimÄ , iÅ¡ esmės paneigia CK 1.80 straipsnio 4 dalies taikymo galimybę, kadangi sÄ moningai tardamasis su banku dėl imperatyvioms normoms prieÅ¡taraujančios sÄ lygos, apeliantas negali bÅ«ti laikomas sÄ Å¾iningu trečiuoju asmeniu ir tariamo susitarimo tarp draudiko (ieÅ¡kovo) ir draudėjo (banko) atžvilgiu.Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pinigų suma atsakovui buvo iÅ¡mokėta nesant tam jokio teisėto pagrindo, atsakovas pagal CK 6.237 straipsnį privalo Å¡iÄ sumÄ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui.

PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, Å¡ios sumos iÅ¡mokėjimas negali bÅ«ti grindžiamas nei Terminuoto indėlio sutartimi, nei teisės aktu, kadangi sutartyje nėra įtvirtintas besÄ lyginis banko įsipareigojimas apdrausti atsakovo indėlį ir atsakovo teisė gauti draudimo iÅ¡mokÄ , taip pat ir jokia IÄ®IDÄ® norma nenustato ieÅ¡kovo teisės ir / ar pareigos iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ subjektui, kurio indėlis negali bÅ«ti draudimo objektu. Dėl ieÅ¡kinio senaties Kadangi pagal IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintÄ imperatyviÄ normÄ atsakovo indėlis negalėjo bÅ«ti indėlio draudimo objektu, tarp Å¡alių Å¡iuo atveju negalėjo susiklostyti draudimo teisiniai santykiai, todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo taikyti sutrumpinto vienerių metų ieÅ¡kinio senaties termino, o taikytinas bendrasis deÅ¡imties metų ieÅ¡kinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Pinigų suma atsakovui nepagrįstai išmokėta 2011 m. gruodžio 14 d., o ieškinys teismui pateiktas 2014 m. vasario 3 d., t. y. šiuo atveju dešimties metų ieškinio senaties terminas akivaizdžiai nėra praleistas, nepriklausomai nuo to, nuo kada iš tikrųjų (pinigų sumos pervedimo momento ar nuo 2013 m. liepos 23 d. banko rašto ieškovui) ieškovas sužinojo ir / ar turėjo sužinoti apie tai, kad ginčo lėšas jis išmokėjo atsakovui be teisinio pagrindo.Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nebėra teisiškai reikšmingi apelianto nurodomi argumentai dėl ieškovo nepakankamo rūpestingumo, atidumo ir kitų aplinkybių, atsakovo nuomone, liudijančių, jog senaties terminas negali būti atnaujintas, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Remdamasi iÅ¡dėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl jis paliktinas nepakeistas. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos iÅ¡ prieÅ¡ingos ginčo Å¡alies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovo praÅ¡ytos priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteisiamos, kadangi ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos teisme turėtas iÅ¡laidas bei jų dydį (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjos                                                                                                              Rasa GudžiÅ«nienė       Danguolė Martinavičienė       Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė