2024-04-24 Nr. AB-7000-3-61-3-09355-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1429-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09355-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. (A.) S. apeliacinį dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. (A.) S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 23S196401 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nesutiko su Sprendimu ir skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai bei neteisingai įvertinus faktines aplinkybes. Atsakovas Sprendimą priėmė vien dėl to, kad atsakovo duomenimis, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lasma motors“ (toliau – ir Bendrovė) darbo sutartį su pareiškėja, kuriai, kaip užsienietei, leidimas laikinai gyventi yra išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2023 m. kovo 7 d. Nuo 2023 m. birželio 13 d. pareiškėja vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.2. Sutiktina su atsakovu, kad pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, kadangi įsidarbino Bendrovėje, kurioje pradėjo dirbti pagal darbo sutartį. Tačiau 2023 metų pradžioje tarp pareiškėjos ir darbdavio kilo nesutarimai dėl pareiškėjos netenkinančių darbo sąlygų, pareiškėja pradėjo domėtis naujo darbo paieškomis ir bandė susirasti naują darbdavį. Darbdavys pranešė, kad 2023 m. kovo mėn. nutrauks su pareiškėja darbo santykius, nuo 2023 m. kovo 7 d. pareiškėjos darbo sutartis buvo nutraukta. Darbo sutarties nutraukimo dieną pareiškėja dar nebuvo radusi kito darbo, naujo darbdavio paieškos užtruko, todėl ji nusprendė laikinai vykdyti individualią veiklą (ją vykdė nuo 2023 m. birželio 13 d.).

2.3. Pareiškėja neišmano Lietuvos Respublikos teisės aktų, todėl ji nežinojo apie tai, kad turint leidimą laikinai gyventi, negalima vykdyti tik individualios veiklos bei kad būtinai reikia dirbti pagal darbo sutartį. Pareiškėja apie tai, kad pažeidė Įstatymo nuostatas, sužinojo tik gavusi skundžiamą Migracijos departamento sprendimą bei pasikonsultavusi su teisininkais. Pareiškėja buvo sąžininga, t. y. Įstatymą pažeidė netyčia, dėl žinių stokos, o ginčo situacija susiklostė dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių – dėl to, kad darbdavys nusprendė nutraukti su pareiškėja darbo sutartį ir per tą laiką ji nesugebėjo rasti naujo darbdavio. Taigi, susiklosčiusi situacija, kai buvo nutraukta darbo sutartis, tačiau pareiškėja nesugebėjo rasti naujo darbdavio ir pradėjo verstis individualia veikla, nežinodama, kad ji negali turėti leidimo gyventi, jei nedirba pagal sutartį, turi būti pripažįstama kaip svarbi ir objektyvi aplinkybė, dėl ko yra visiškai nesąžininga naikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

2.4. Migracijos departamentas nepranešė pareiškėjai apie tai, jog jai bus panaikintas leidimas laikinai gyventi bei nesuteikė jokio protingo termino, per kurį pareiškėja galėjo rasti naują darbdavį ir būtų jį pakeitusi, dėl ko priėmė nepagrįstą Sprendimą. Šiuo atveju leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatitinka proporcingumo principo.

2.5. Be to, pareiškėjai dar iki skundžiamo Sprendimo gavimo, pavyko rasti naują darbą ir ji jau buvo nuvykusi į darbo pokalbį, darbdavys sutiko ją priimti į darbą, ruošėsi rengti visus reikalingus dokumentus, tačiau pareiškėja sužinojo apie Sprendimą. Taigi, yra nesąžininga naikinti leidimą laikinai gyventi, kai pareiškėja rado naują darbdavį ir nori pradėti dirbti pagal darbo sutartį, objektyviai neįvertinus individualios situacijos.

2.6. Gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, nesuteikimas asmeniui galimybių pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su priimamu sprendimu, yra pakankamas pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nesuteikė pareiškėjai jokios galimybės paaiškinti situaciją, nesuteikė jokio protingo termino surasti ir pakeisti darbdavį. Nors pareiškėjos darbo sutartis, sudaryta su UAB „Lasma motors“ buvo nutraukta, tačiau šiuo atveju atsakovas nevertino, kokios priežastys lėmė darbo santykių pasibaigimą bei kodėl pareiškėja nedirba šiuo metu.

2.7. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neobjektyviai įvertino pareiškėjos situaciją, t. y. tai, jog nors su ja buvo nutraukta darbo sutartis, tačiau naujo darbo paieško užtruko, dėl ko ji įregistravo ir pradėjo vykdyti individualią veiklą bei ir toliau ieškojo darbo ir šią dieną ji yra radusi naują darbovietę. Todėl šios aplinkybės turėjo būti pripažintos kaip svarbios ir objektyvios, nesudarančios pagrindo panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi.

3. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad:

3.1. Pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „Lasma Motors“ (toliau - Bendrovė) pagrindu. Atsakovas tikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėja buvo nutraukta 2023 m. kovo 7 d., jokiose kitose Lietuvos įmonėse pareiškėja iki šiol nedirba, tačiau nuo 2023 m. birželio 13 d. pareiškėja vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

3.2. Pareiškėja skunde neneigia, kad UAB „Lasma Motors“ su ja sutartį nutraukė ir pareiškėja neatitiko Įstatymo reikalavimų. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja nuo jos darbo sutarties nutraukimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (daugiau kaip 6 mėn.) į Migracijos departamentą nesikreipė, apie pasikeitusias aplinkybes neinformavo ir prašymo dėl naujo leidimo laikinai gyventi nepateikė. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Pareiškėja nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, todėl jos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir proporcingai. Ta aplinkybė, kad pareiškėja neišmano Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų nepaneigia išvados, kad ji neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų ir nepagrindžia, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra nepagrįstas. Pagal teismų išaiškinimus, teisės aktai neįpareigoja atsakovo (jo tarnautojo) besąlygiškai kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

3.3. Nepagrįstas skundo argumentas, jog Migracijos departamentas turėjo pranešti pareiškėjai apie jai priimamą nepalankų sprendimą bei suteikti terminą, per kurį pareiškėja turi susirasti naują darbdavį. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, taigi, nustačius bent vieną iš jų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, t. y. nustatyta faktinių aplinkybių visuma, kuri susieta su teisės aktų nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja 2023 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Numeba“ pagrindu, todėl atsižvelgiant į esamas aplinkybes, ginčas netikslingas.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos A. S. skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2022 m. vasario 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Lasma Motors“ pagrindu; duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Sodros informacinėje sistemoje ir nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėja nutraukta 2023 m. kovo 7 d., o nuo 2023 m. birželio 13 d. pareiškėja vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr.(duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. balandžio 7 d.

6. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 ir 44 straipsniais, pažymėjo, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Aptaręs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, teismas pabrėžė, kad Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, jog užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus nustatytas išimtis.

7. Kadangi, remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, buvo nustatyta, kad pareiškėja Bendrovėje nedirba nuo 2023 m. kovo 7 d., o Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, o pareiškėja apie pasikeitusias aplinkybes dėl darbo santykių pasibaigimo atsakovo neinformavo, teismas darė išvadą, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, kai pareiškėja nevykdė nustatytos pareigos, atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino jai leidimą laikinai gyventi.

8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju darbo sutarties su pareiškėja nutraukimas yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, šiose jokių išimčių nenurodyta. Teismo vertinimu, Sprendimas buvo proporcingas. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 44 straipsnio 4 dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; Įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, norėdamas pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pateikti prašymą pakeisti leidimą gyventi Migracijos departamentui.

9. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, kurio naikinti nebuvo pagrindu. Teismo vertinimu, kiti pareiškėjos argumentai nebuvo reikšmingi todėl nurodė, kad dėl jų plačiau nepasisakys.

III. 10. Pareiškėja A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

11. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris, pareiškėjos vertinimu, yra formalus, pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Neginčija aplinkybės, kad Bendrovė 2023 m. kovo 7 d. su pareiškėja nutraukė darbo sutartį, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja buvo atleista po to, kai išreiškė darbdaviui nepasitenkinimą darbo sąlygomis, kilo nesutarimai, o darbdavys, žinodamas, kad pareiškėja pradėjo ieškoti kito darbo, nusprendė kuo greičiau nutraukti su ja darbo sutartį. Pareiškėja buvo sąžininga ir dėjo pastangas tam, kad galėtų susirasti naują darbą, kol ieškojo naujo darbo, nusprendė pradėti vykdyti individualią veiklą.

11.2. Apeliantė nežinojo, kad turėdama galiojantį leidimą laikinai gyventi, ji negali vykdyti individualios veiklos, jei neturi pastovaus darbo, bei nežinojo, kad darbdaviui nutraukus su ja darbo sutartį, ji turi pranešti apie tai Migracijos departamentui. Pareiškėja ji buvo įsitikinusi, kad darbdavys praneša Migracijos departamentui apie tai, kad su darbuotoju yra nutraukiama darbo sutartis. Kadangi po darbo sutarties nutraukimo pareiškėjai nebuvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, ji pagrįstai manė, kad leidimas galios iki nustatyto termino ir ieškojo naujo darbo bei pradėjo vykdyti individualią veiklą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuri leido vykdyti individualią veiklą pareiškėjai, taip pat neinformavo, kad leidimas laikinai gyventi, jei pareiškėja nedirba, taip pat neteko teisinio pagrindo. Pareiškėja iki Sprendimo priėmimo nežinojo, kad ji pažeidė įstatymo reikalavimus.

11.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad pareiškėja buvo sąžininga, neveikė tyčia; kt. Susiklosčius tokiai situacijai, kai darbdavys nutraukė su ja darbo sutartį, pareiškėja ieškojo kito darbo ir formalų pažeidimą padarė dėl teisės aktų neišmanymo turėtų būti vertinama kaip svarbi bei nesuteikianti teisės atsakovui automatiškai panaikinti leidimą. Be to, ginčo situacija pareiškėjos atžvilgiu nesąžininga ir neteisinga, kadangi ji sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje, turėjo surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi ir turėjo tikslą dirbti Lietuvoje, o rezultate dėl formalaus pažeidimo, jai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi be jokio įspėjimo.

11.4. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė, kad ginčo situacija susiklostė dėl objektyvių, nuo pareiškėjos nepriklausiusių aplinkybių. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes bei vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, turėjo informuoti pareiškėją apie planuojamą priimti sprendimą bei suteikti jai galimybę ištaisyti šį trūkumą. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatitinka proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo principų, kas yra pakankamas pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu.

11.5. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas esant tokiai individualiai susiklosčiusiai situacijai, visgi turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai, t. y. prieš priimdamas sprendimą, turėjo apklausti pareiškėją, išaiškinti jai Įstatymo nuostatas ir leisti ištaisyti trūkumus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus reikšmingas faktines aplinkybes, kadangi atsakovas Sprendimu pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytai, t. y. gero administravimo principą, todėl Sprendimas turėjo būti panaikintas.

12. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo analizuoti jos darbo santykių pabaigos priežastis. Pareiškėjas teiginiai, kad ji nežinojo, jog neatitinka Įstatymo reikalavimų, yra nereikšmingi ir atmestini.

12.2. Atsakovas neprivalėjo pareiškėjai pranešti apie priimtą sprendimą, kaip ir neprivalėjo suteikti papildomą terminą ištaisyti trūkumus.

12.3. Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais. Pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėja teismui nepateikė jokių argumentų, paneigiančių Sprendimo išvadas, o tik pateikė asmeninį situacijos vertinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. 23S196401, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nustačius, jog UAB „Lasma motors“ darbo sutartį su užsieniete (t. y. pareiškėja), kuriai leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2023 m. kovo 7 d.; nuo 2023 m. birželio 13 d. užsienietė vykdo individualią veiklą.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir nustatęs, kad darbo sutartis su pareiškėja buvo nutraukta, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su darbo sutarties su Bendrove nutraukimu, nevertino, kad pareiškėja buvo sąžininga, suklydo netyčia ir nežinojo, kad nutrūkus darbo sutarčiai su Bendrove, ji privalėjo informuoti apie tai Migracijos departamentą. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad vien dėl formalaus pažeidimo Sprendimu sukeliamos pasekmės (panaikintas leidimas laikinai gyventi) yra neproporcingos, o Migracijos departamentas, neišklausęs pareiškėjos prieš priimant Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo (čia ir toliau vadovaujamasi 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, galiojusia leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kur nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų.

19. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

20. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjos darbdavys UAB „Lasma motors“ 2023 m. liepos 24 d. pranešime Migracijos departamentui nurodė, jog darbo sutartis, sudaryta su pareiškėja 2023 m. kovo 7 d. buvo nutraukta. Migracijos departamentas Sodros informacinėje sistemoje patikrinęs duomenis apie pareiškėjos įsidarbinimą, nustatė, kad pareiškėja 2023 m. kovo 7 d. buvo atleista iš UAB „Lasma motors“. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėja nuo 2023 m. birželio 13 d. vykdo individualią veiklą, su jokia įmone darbo santykių neturi.

21. Pagal Įstatymo 62 straipsnio 22 dalį užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 arba 41 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje arba 441 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

22. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad aplinkybės, jog UAB „Lasma motors“ nutraukė darbo sutartį su pareiškėja, nustatymas buvo teisėtas imperatyvus pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl atsakovas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

23. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad prieš atsakovui priimant Sprendimą, ji nebuvo išklausyta ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios, darbo santykių nutraukimo, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją. Pareiškėja nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus.

24. Dėl pareiškėjos teiginių, kad ir atsakovas, ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino individualių pareiškėjos darbo santykių pasibaigimo priežasčių, bei tai, kad ji veikė sąžiningai ir jos padarytas pažeidimas yra itin formalus, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jai palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad ji yra įvykdžiusi visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja, kaip užsienietė, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos nurodytos individualios aplinkybės neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, detaliai nepasisakydamas dėl šių aplinkybių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

25. Dėl pareiškėjos akcentuojamos jos pažeistos teisės būti išklausytai iki priimant ginčijamą Sprendimą, pažymėtina, jog gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2500-624/2023).

26. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo galimybę nurodyti ir pateikti visus duomenis, susijusius su, jos teigimu, sąlygų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvimu, ginčo nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose, tačiau šie duomenys (dėl pareiškėjos veiksmų pobūdžio, darbo santykių nutraukimo priežasčių; kt.), kaip konstatuota, nesudaro pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą byloje.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. (A.) S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan