2020-02-18 Nr. AB-3369-3-61-3-00585-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-105-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00585-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onega Baltic Trade“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onega Baltic Trade“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Onega Baltic Trade“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-133/17 taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimus (toliau – ir ginčijamas nutarimas, Nutarimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 1–ojo veiklos skyriaus (toliau – ir Vilniaus AVPK) vyresnysis tyrėjas pareiškėjo darbuotojui I. P. surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriame nurodė, kad I. P. 2017 m. rugsėjo 1 d., apie 19.20 val., dirbdamas pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Kavinė) pardavė vieną 0,7 l talpos atidarytą (be kamštelio) butelį alkoholinio gėrimo „Žalios devynerios“, kurį pirkėjas R. T. išsinešė. Taip pat I. P., policijos pareigūnų akivaizdoje, kitam asmeniui pardavė butelį alaus plastmasinėje, kamšteliu uždarytoje, talpoje, išsinešimui. Pareiškėjo darbuotojui surašytame protokole nurodyta, kad tokiais savo veiksmais jis pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punktą ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 168 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus AVPK vyriausiasis tyrėjas 2017 m. rugsėjo 21 d. išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą dėl nurodyto AKĮ pažeidimo bei priėmė nutarimą dėl administracinės nuobaudos pareiškėjo darbuotojui skyrimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs I. P. skundą dėl Vilniaus AVPK 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimo panaikinimo, 2018 m. sausio 5 d. nutarimu Vilniaus AVPK 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo bylą pareiškėjo darbuotojui nutraukė, kadangi jo veiksmuose nebuvo nustatyta nusižengimo sudėtis. Departamentas, gavęs Vilniaus AVPK surinktą medžiagą, 2017 m. gruodžio 28 d. išnagrinėjo bylą dėl AKĮ pažeidimo bei priėmė ginčijamą nutarimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punktą ir skyrė jam 144 Eur baudą. Nutarime nurodoma, kad pareiškėjas jam priklausančioje viešojo maitinimo vietoje 2017 m. rugsėjo 1 d. prekiavo alkoholiniais gėrimais, vykdydamas mažmeninės prekybos, o ne viešojo maitinimo veiklą.

2.2. Pareiškėjas vykdo prekybą alkoholiniais gėrimais laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų, kavinėje, kuriais suteiktas viešojo maitinimo vietos statusas. Turi maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą bei 2013 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijoje įtvirtinti abu alkoholinių gėrimų pardavimo būdai, t. y. tiek vartoti vietoje, tiek išsinešti. Licencija pareiškėjui suteikia teisę vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais ir po 22 val., tačiau po 22 val. pareiškėjas veiklos nevykdo. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama kiekvienų metų rugsėjo 1 d. Šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose.

2.3. Pareiškėjo atsakomybė tiesiogiai kildinama iš konkrečių jo darbuotojo veiksmų, kurio atžvilgiu administracinio nusižengimo byla buvo nutraukta, o ne iš kitų veiksmų ar neveikimo, t. y. Departamentas pareiškėjui nereiškė pastabų dėl to, kad jam priklausanti kavinė būtų netinkamai įrengta, kad joje dirbtų netinkamai apmokyti darbuotojai, ar, kad pareiškėjas stokotų priemonių tinkamai aptarnauti klientus. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai ir kaltė, t. y. nėra būtinųjų administracinio nusižengimo sudėties požymių. Atsakovas Nutarime nurodė išgalvotas aplinkybes, kad alus buvo parduotas gamykliniu būdu uždarytoje taroje, nors tokių faktų nustatyta nebuvo ir negalėjo būti. Priešingai, alus buvo išpilstytas į plastikinius butelius vietoje ir užsuktas pareiškėjo darbuotojo rankomis. Taip pat Nutarime nėra sukonkretinta, kokių realių priemonių nesiėmė pareiškėjas, užtikrinant viešojo maitinimo veiklą. Pareiškėjui priklausančioje kavinėje yra sudarytos sąlygos tiek alkoholinius gėrimus, tiek ir maistą vartoti vietoje. Nesant teisės aktuose nustatyto reikalavimo 8–22 val. prekiauti gėrimais kavinėje tik vartojimui vietoje, aplinkybė, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo išpilstyti, ar tai, kad išpilstytas alus į butelį buvo užsuktas kamšteliu, šiuo atveju nelaikytinos svarbiomis ar patvirtinančiomis pareiškėjo aplaidumą. Taip pat nepaneigta, kad šie gėrimai buvo parduoti ne kavinėje. Tuo pačiu adresu pareiškėjas turi teisę vykdyti prekybą ne tik kaip viešojo maitinimo įstaiga, bet ir kaip parduotuvė. Tačiau aplinkybių, kad pareiškėjo darbuotojai 2017 m. rugsėjo 1 d. vykdytų prekybą ne vien kavinėje, pareigūnai atlikdami patikrinimą nenustatė.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Alkoholinių gėrimų pardavimo būdas viešojo maitinimo vietoje, kai nesiimama organizacinių priemonių užtikrinant alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, alkoholiniai gėrimai parduodami akivaizdžiai išsinešimui, laikytinas mažmeninės prekybos, o ne viešojo maitinimo veikla, todėl 2017 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo viešojo maitinimo ir prekybos vietoje (kavinėje) parduodant alkoholinius gėrimus išsinešimui buvo vykdoma prekybos veikla, kuriai netaikomos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtinto draudimo išimtys. Šiuo atveju pareiškėjas veikė ne kaip viešojo maitinimo įstaiga, o kaip mažmeninės prekybos vieta.

3.2. AKĮ tikslas yra mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Todėl suteikiant galimybę viešojo maitinimo vietoms užsiimti prekybine veikla alkoholiniais gėrimais išsinešimui rugsėjo 1 d. netaikant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo, būtų paneigiama tiek paties draudimo esmė, tiek AKĮ tikslai. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, Departamento vertinimu, pareiškėjui viešojo maitinimo vietoje faktiškai vykdant prekybinę veiklą galėjo būti taikomas draudimas nustatytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte. Vadovaujantis priešingu aiškinimu, susiklostytų situacija, kuomet viešojo maitinimo vietose galėtų būti laisvai prekiaujama alkoholiniais gėrimais nepaisant AKĮ nustatytų draudimų bei apribojimų, taip sudarant sąlygas viešojo maitinimo įstaigoms piktnaudžiauti savo teisėmis, apeinant AKĮ reikalavimus bei paneigiant AKĮ siekiamus tikslus.

3.3. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas, kuriuo pareiškėjo darbuotojo I. P. atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta, nagrinėjamoje situacijoje neturi prejudicinės reikšmės. Šis Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, juridinio asmens atsakomybei atsirasti AKĮ taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, gali būti taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai. Nagrinėjamo teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi pareiškėjo kaltės pasireiškimas. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspęsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Vilniaus valstybinė ir veterinarijos tarnyba 2013 m. kovo 18 d. išdavė pareiškėjui maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 284. Pažymėjime nurodoma, kad pareiškėjas turi teisę verstis maisto tvarkymu, leidžiamas produktų grupių asortimentas – alkoholiniai gėrimai ir viešojo maitinimo patiekalai (ribotas asortimentas). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. kovo 29 d. išdavė pareiškėjui licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. A425-45(2.17.2.20-EK6).

Licencijoje nurodoma, kad pareiškėjo veiklos rūšis yra viešasis maitinimas, prekybos alkoholiniais gėrimais laikas ir alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – nuo 8 val. iki 22 val. vartoti vietoje ir išsinešti, o nuo 22 val. iki 8 val. vartoti vietoje. Vilniaus AVPK 2017 m. rugsėjo 21 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 13ANP-118963483-17, kuriame nurodoma, kad pareiškėjo darbuotojas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimus bei įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 168 straipsnio 1 dalyje.

Protokole nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 1 d. apie 19.20 val. Vilniaus AVPK pareigūnai nustatė, jog pareiškėjui priklausančios Kavinės, darbuotojas I. P. pirkėjui R. T. pardavė 0,7 l talpos atidarytą butelį (be kamštelio) „Žalios devynerios“ (alkoholio koncentracija 35 proc. tūrio), kurį jis iš pareiškėjo kavinės išsinešė. Taip pat I. P., policijos pareigūnų akivaizdoje, kitam asmeniui pardavė butelį alaus plastmasinėje talpoje, uždarytoje su kamšteliu, išsinešimui. Pareiškėjo darbuotojas pareigūnams paaiškino, kad neatsimena, ar 2017 m. rugsėjo 1 d.

R. T. pardavė alkoholinį gėrimą „Žalios devynerios“, kadangi kavinėje buvo daug klientų. Sutiko, kad 2017 m. rugsėjo 1 d. pardavė pilstomo alaus butelį plastmasinėje taroje uždarytoje kamšteliu, išsinešimui, kadangi tai buvo kavinėje parduodama prekė. Įvertinęs I. P. padarytą pažeidimą, Vilniaus AVPK 2017 m. rugsėjo 21 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 13ANN-118966603-17, kuriuo I. P. skyrė 25 Eur baudą. Vilniaus miesto aplinkybės teismas 2018 m. sausio 5 d. priėmė nutarimą, kuriuo nutarė panaikinti Vilniaus AVPK 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimą Nr. 13ANN118966603-17 ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą I.

P. nenustačius jo veiksmuose ANK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties. Šį Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartimi paliko nepakeistą. Departamentas 2017 m. lapkričio 22 d. surašė protokolą Nr. ATK2-152, kuriame nustatė, kad pareiškėjas jam priklausančioje Kavinėje faktiškai vykdydamas mažmeninės prekybos, o ne viešojo maitinimo veiklą, 2017 m. rugsėjo 1 d. prekiavo alkoholiniais gėrimais ir neužtikrino, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami viešojo maitinimo įstaigoje (t. y. prekiavo alkoholiniais gėrimais išsinešimui).

Departamentas priėmė Nutarimą, kuriuo pareiškėjui už padarytą AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimą skyrė 144 Eur baudą. Nutarimas grindžiamas Vilniaus AVPK pareigūnų 2017 m. rugsėjo 1 d. tarnybiniais pranešimais, pirkėjo R. T. 2017 m. rugsėjo 1 d. ir 2017 m. lapkričio 9 d. rašytiniais paaiškinimais, pareiškėjo darbuotojų L. D. 2017 m. rugsėjo 1 d. ir I. P. 2017 m. rugsėjo 21 d. rašytiniais paaiškinimais, pareiškėjo direktoriaus V. N. 2017 m. rugsėjo 21 d. rašytiniais paaiškinimais, video medžiaga ir kitais dokumentais.

6. Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog 2017 m. rugsėjo 1 d. apie 19.20 val. Vilniaus AVPK pareigūnai nustatė, jog pareiškėjui priklausančios Kavinės darbuotojas I. P. pirkėjui R. T. pardavė 0,7 l talpos atidarytą butelį (be kamštelio) „Žalios devynerios“ (alkoholio koncentracija 35 proc. tūrio), kurį jis iš pareiškėjo kavinės išsinešė; taip pat, jog I. P., policijos pareigūnų akivaizdoje, kitam asmeniui pardavė butelį alaus plastmasinėje talpoje, uždarytoje su kamšteliu, išsinešimui. Šias faktines aplinkybes patvirtino ir teismai įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose. Tačiau šioje byloje kyla ginčas dėl netinkamo AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pritaikymo. Pareiškėjas nurodo, kad jam priklausanti kavinė yra viešojo maitinimo vieta, todėl nurodytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną jam nėra taikomas.

7. Teismas pabrėžė, kad viešojo maitinimo vietos apibūdinimas, vertinant jos apibrėžimą AKĮ 2 straipsnio 30 dalies ir kitų AKĮ nuostatų kontekste, be kita ko, 2 straipsnio 17 dalies ir ypač 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kad Lietuvos Respublikoje vartoti alkoholinius gėrimus draudžiama viešose vietose, išskyrus viešojo maitinimo vietas, kuriose išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, reiškia, jog viešojo maitinimo vieta gali: 1) parduoti atidarytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje (maitinimo veikla, kur realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui) ir 2) parduoti neatidarytus alkoholinius gėrimus išsinešimui (mažmeninė prekyba). Tačiau antras būdas, t. y. neatidaryti alkoholiniai gėrimai gali būti parduodami išsinešimui, realizuojamas su apribojimais: a) tik nuo 8 val. iki 22 val. (dabar iki 20 val. bei sekmadienio išimtis (AKĮ 18 str. galiojanti redakcija)) ir b) to negalima daryti rugsėjo 1 d. Vadinasi, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas jam priklausančioje Kavinėje faktiškai vykdydamas mažmeninės prekybos, o ne viešojo maitinimo veiklą, 2017 m. rugsėjo 1 d. prekiavo alkoholiniais gėrimais ir neužtikrino, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami viešojo maitinimo įstaigoje (t. y. prekiavo alkoholiniais gėrimais išsinešimui).

8. Teismas nurodė, kad Bendrovei skirta minimali bauda, todėl ginčijamas Nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas. Teismas rėmėsi nustatytomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 5 d. nutarime ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartyje faktinėmis aplinkybėmis, o jų teisinį vertinimą per juridinio asmens atsakomybės prizmę atliko AKĮ nuostatų sisteminio aiškinimo kontekste. Teismas atmetęs pareiškėjo skundą, netenkino ir pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; priklausomai nuo apeliacinio skundo išnagrinėjimo baigties, išspręsti bylinėjimosi išlaidų tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, klausimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, o tai yra vienas iš sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo įrodinėjimo, teismo sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, taip pat normas, reglamentuojančias juridinio asmens atsakomybę, alkoholinių gėrimų draudimo pardavinėti Lietuvos Respublikoje tvarką.

9.2. Teismas nepateikia nuorodos į konkrečią įstatymo normą, kurioje būtų įtvirtintas draudimas pardavinėti neatidarytus alkoholinius gėrimus išsinešimui rugsėjo 1 dieną viešojo maitinimo vietoje. Teismo sprendimo motyvai neturi apsiriboti bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais. Tokia pernelyg bendro pobūdžio formuluotė „to negalima daryti rugsėjo 1 d.“, kuri pavartota atsakant į esminį bylai reikšmingą argumentą, nepateikiant jokių papildomų sprendimui būdingų motyvų, nėra tinkamas motyvavimas. Skundžiamame sprendime teismas pateikia nuorodą į AKĮ 18 straipsnio normą, pirma, kuri neaktuali nagrinėjamai situacijai (alkoholinių gėrimų pardavimo faktai įvykdyti ne nakties metu), antra, nurodo redakciją, negaliojusią bylai aktualių teisinių santykių atsiradimo metu. Todėl akivaizdu, kad šiomis normomis remtis priimant skundžiamą sprendimą nebuvo jokio pagrindo, tuo metu kitų su ginčo esme susijusių normų teismas apskritai nenurodė. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė, kokiu pagrindu buvo konstatuota ir ar iš viso buvo nustatyta pareiškėjui inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Iš skundžiamo sprendimo motyvų nėra aišku, kaip jo veiksmuose buvo nustatyta tiek neteisėta pareiškėjo veika ar neveikimas, t. y. kokį AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimą ir kokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė, tiek kaip pasireiškė pareiškėjo kaltė, t. y. nėra atskleisti būtinieji objektyviosios ir subjektyviosios pusės struktūriniai elementai.

9.3. Skundžiamame sprendime teismas ignoravo įsiteisėjusiu Vilniaus apylinkės teismo (apeliacine tvarka peržiūrėtu) 2018 m. sausio 5 d. nutarimu nustatytą prejudicinę galią turintį faktą, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta prekiavimo alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikoje tvarka pažeista nebuvo. Pareiškėjo atsakomybė už AKĮ pažeidimą buvo tiesiogiai kildinama tik iš konkrečių įmonės darbuotojo veiksmų, kurio atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta nenustačius jo veiksmuose pažeidimo sudėties. Juridinio asmens atsakomybė negalima, jeigu nėra veiką padariusio fizinio asmens, realiais veiksmais padarančio konkrečią nusikalstamą veiką, priskiriamą juridiniam asmeniui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

9.4. Nesant įstatyme nustatyto reikalavimo tarp 8 ir 22 val. prekiauti gėrimais kavinėje tik vartojimui vietoje, aplinkybė, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo išpilstyti (nustatytas atvejis dėl parduoto „Žalios devynerios“ gėrimo parduoto atidarytoje taroje), ar tai, kad išpilstytas alus į butelį buvo užsuktas kamšteliu, nagrinėjamu atveju nelaikytinos svarbiomis ar patvirtinančiomis pareiškėjo aplaidumą. Tai nepaneigia, kad šie gėrimai buvo parduoti ne Kavinėje. Draudimas išsinešti alkoholinius gėrimus buvo įtvirtintas tik nuo 22 iki 8 val., kuomet viešojo maitinimo vietose prekiauti galima tik pilstomais alkoholiniais gėrimais ar alkoholiniais gėrimais atidarytoje pakuotėje (AKĮ 18 str. 3 d. 13 p.).

10. Pareiškėjas 2020 m. sausio 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, kuriuo prašo priteisti 1 452 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs byloje esančią medžiagą, procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, teisingai ir pagrįstai Nutarimą paliko galioti. Teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų.

11.2. Nors pareiškėjui formaliai priskirtas viešojo maitinimo vietos statusas, tačiau prekyba alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną tokiu būdu, kokiu buvo vykdoma pas pareiškėją kavinėje, atitinka ne viešojo maitinimo vietos veiklos sampratą, o faktiškai prilygsta mažmeninei prekybinei veiklai. Departamento poziciją dėl pareiškėjo vykdomos prekybinės, o ne viešojo maitinimo veiklos ir veikimo kaip mažmeninės prekybos vietos, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2011 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3139/2011, 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2684/2012).

11.3. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.). Šioje administracinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas gali (ir turi) būti teismo vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Toks įvertinimas teismo yra atliekamas pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

11.4. Juridinio asmens atsakomybei atsirasti AKĮ taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, gali būti taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Departamento 2017 m. gruodžio 28 d. Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta 144 Eur bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimo pažeidimą, pagrįstumo ir teisėtumo.

13. Pirmosios instancijos teismas Nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl konstatavo, kad jį naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka ir, be kitų argumentų, nurodo, kad, jo nuomone, teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir aiškino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintą draudimą bei jo taikymo išimtį.

14. Iš Nutarimo turinio matyti, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimas konstatuotas ir bauda pareiškėjui paskirta Departamentui nustačius, jog pareiškėjas jam priklausančioje viešojo maitinimo vietoje – Kavinėje, faktiškai vykdydamas mažmeninės prekybos, o ne viešojo maitinimo veiklą, 2017 m. rugsėjo 1 d. prekiavo alkoholiniais gėrimais (t. y. buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojas I. P., veikdamas Bendrovės vardu, naudai ir interesais, 2017 m. rugsėjo 1 d. 19.20 val. pardavė R. T. vieną 07 l talpos atidarytą butelį (be kamštelio) „Žalios devynerios“ (alkoholio koncentracija 35 proc. tūrio), kurią R. T. išsinešė iš Kavinės; taip pat tas pats Bendrovės darbuotojas 19.50 val. asmeniui pardavė 1 l talpos užsuktą plastikinį butelį pilstomo alaus).

15. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. kovo 29 d. išduotą licenciją „verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“, kuria Bendrovei Kavinėje leidžiama vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. parduoti alkoholinius gėrimus (alų, vyną, fermentuotus gėrimus, spiritinius gėrimus, alkoholinius kokteilius) „nuo 8 iki 22 val. vartoti vietoje ir išsinešti“, o „nuo 22 iki 8 val. vartoti vietoje“. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas, jam priklausančioje Kavinėje (t. y. viešojo maitinimo vietoje) turi teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais tiek vartoti vietoje, tiek išsinešti.

16. Taigi nustatytos aplinkybės (Sprendimo 14 ir 15 p.) patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 1 d. turėjo licenciją jam priklausančioje viešojo maitinimo vietoje (Kavinėje) vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 8 iki 22 val. dviem būdais – ir vartojimui vietoje, ir išsinešimui. Pareiškėjui Nutarimu bauda skirta už alkoholinių gėrimų (t. y. alaus ir spiritinio gėrimo), kuriais pagal suteiktą licenciją pareiškėjas turėjo teisę prekiauti, pardavimą licencijoje numatytu būdu (t. y. išsinešimui), kokiu Kavinėje galėjo būti prekiaujama alkoholiu nuo 8 iki 22 val. (alkoholinių gėrimų pardavimai, už kuriuos Nutarimu skirta bauda fiksuoti 19.20 val. ir 19.50 val.). Dėl paminėtų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad Kavinė 2017 m. rugsėjo 1 d. atitiko viešojo maitinimo įmonėms taikomus reikalavimus. Tuo, kad Kavinė ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo faktiškai neatitikti AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje įtvirtintos viešojo maitinimo vietos sąvokos (paminėtoje teisės normoje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui) nenustatė nei Departamentas ginčijamame nutarime, nei pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime; tokia faktinė aplinkybė nenustatyta ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

17. Nagrinėjamu atveju proceso šalių pozicijos išsiskiria vertinant, ar atsižvelgiant į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas turėjo teisę 2017 m. rugsėjo 1 d. mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietoje (Kavinėje) vykdyti visa jam išduotoje licencijoje numatyta apimtimi (t. y. prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 8 iki 22 val. dviem būdais – ir vartojimui vietoje, ir išsinešimui). Pareiškėjas teigia, kad jam turi būti taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtinto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną išimtis, pagal kurią paminėtas draudimas netaikomas „alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose“. Atsakovas Nutarime, be kita ko, teigia, kad „<...> toks alkoholinių gėrimų pardavimo būdas viešojo maitinimo vietoje, kai alkoholiniai gėrimai parduodami išsinešimui, nėra išpilstomi, nesiimama kitų realių priemonių užtikrinant viešojo maitinimo veiklą, laikytinas prekybos, o ne viešojo maitinimo veikla, todėl darytina išvada, kad 2017 m. rugsėjo 1 d. Įmonės kavinėje parduodant alkoholinius gėrimus išsinešimui buvo vykdoma prekybos veikla, kuriai netaikomos Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytos išimtys“.

18. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną; šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose. Taigi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinta, kad draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną netaikoma „alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose“.

19. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad paminėtą AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtinto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną išimties formuluotę („draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose“) aiškinant lingvistiškai, akivaizdu, kad ji yra siejama išimtinai su vieta, kurioje vykdoma prekyba alkoholiu kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną, ji nėra siejama su tokios prekybos būdais. Vadinasi, ūkio subjektams, turintiems licencijas prekiauti alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, nėra draudžiama jais prekiauti kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną, jeigu tos vietos faktiškai atitinka viešojo maitinimo vietos kriterijus (AKĮ 2 str. 30 d.) ir tai yra daroma licencijoje nustatytu būdu ir laiku.

20. Iš Nutarimo ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (žr. Sprendimo 7 p. paminėtus teismo argumentus) turinio matyti, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintą draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną išimties formuluotę „draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose“ aiškino siaurinamai. Jie šios išimties taikymą susiejo su viešojo maitinimo vietose parduodamo alkoholio pardavimo būdu – t. y. vartojimu vietoje, nepaisant to, kad pagal viešojo maitinimo vietai išduotą licenciją, joje gali būti vykdoma mažmeninė prekyba alkoholiu išsinešimui. Tokiam AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintos draudimo išimties aiškinimui nėra pagrindo pritarti.

21. Šiuo aspektu pirmiausiai paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, kad lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, siaurinamai aiškinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame įtvirtinta ginčui aktuali draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną išimtis, nėra pagrindo, be kita ko, įvertinus ir tai, kaip įstatymų leidėjas formuluoja išimtį iš toje pačioje AKĮ 18 straipsnio 3 dalyje tik 13 jos punkte (žr. ginčui aktualią 2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakciją, galiojusią nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) įtvirtinto draudimo Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais (šiame kontekste primintina, kad pareiškėjas tokią licenciją turėjo). AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, kad „šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje“. Paminėtas pavyzdys patvirtina, kad įstatymų leidėjas, turėdamas tikslą išimtį iš draudimo Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais sieti ne tik su mažmeninės prekybos alkoholiu vieta, bet ir su tokios prekybos būdais, atitinkamai formuluoja ir teisinį reguliavimą.

23. Savo poziciją dėl to, kad ginčijamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovas, be kita ko, grindžia LVAT 2011 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-3139/2011 ir 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2684/2012 pateiktais išaiškinimais. Pasisakydama dėl atsakovo cituojamose LVAT nutartyse pateiktų išaiškinimų taikymo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3147-662/2019), teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

24. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa ir su kitų panašių LVAT nagrinėtųjų bylų (žr. LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-513-261/2018 ir 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1838-525-2018), kuriose buvo aiškinama ir taikoma ir šiai bylai aktuali AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtinto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais rugsėjo 1 dieną išimtis. Paminėtose LVAT bylose esminę reikšmę turėjo nustatyta faktinė aplinkybė, kad konkreti prekyba alkoholiu rugsėjo 1 d. buvo vykdoma viešojo maitinimo vietose, kurios faktiškai neatitiko AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje įtvirtintų tokioms vietoms keliamų kriterijų, o nagrinėjamoje byloje tokia faktinė aplinkybė nenustatyta.

25. Sprendimo 14–16 punktuose nustatytas aplinkybes įvertinusi Sprendimo 18–24 punktuose paminėto teisinio reguliavimo ir išdėstytų argumentų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ginčijamame nutarime netinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino ir taikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punktą, todėl nepagrįstai konstatavo, kad „2017 m. rugsėjo 1 d. Įmonės kavinėje parduodant alkoholinius gėrimus išsinešimui buvo vykdoma prekybos veikla, kuriai netaikomos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytos išimtys“. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir aiškino bei taikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, kiti apeliacinio skundo argumentai nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi.

26. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingus įrodymus, taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir Departamento Nutarimas naikinamas.

27. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo atstovavimo išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme (1 028,50 Eur už skundo parengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme), ir atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (1 452 Eur už apeliacinio skundo parengimą).

28. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Jeigu LVAT, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo patenkintas apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pareiškėjas turi teisę į išlaidų, patirtų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

29. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas).

30. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, maksimali priteistina suma už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą (jį advokatas parengė 2018 metų pirmąjį ketvirtį) yra 2 127 Eur (2,5 (koeficientas) × 850,8 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2017 metų trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis)). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą, maksimali priteistina suma už 1 valandą atstovavimo teisme (teismo posėdis 2018 m. balandžio 4 d. truko 1 val. – pagal Rekomendacijų 9 punktą 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda) yra 88,48 Eur (0,1 (koeficientas) × 884,8 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2017 metų ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis)). Pagal Rekomendacijų 8.10 punkto nuostatas, už apeliacinio skundo parengimą (jį advokatas, kuris dalyvavo ir pirmosios instancijos teisme, parengė 2018 metų antrąjį ketvirtį) maksimali priteistina suma yra 1 504,16 Eur (1,7 (koeficientas) × 884,8 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2017 metų ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis)).

31. Pareiškėjo bendra pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų iš atsakovo pareiškėjui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 2 480,5 Eur, kuri neviršija rekomenduojamosios, tačiau, įvertinusi bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, Nutarimu pareiškėjui paskirtos baudos dydį (Rekomendacijų 2 p.), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija pareiškėjo prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą mažina 50 proc. ir pareiškėjui priteisia iš atsakovo Departamento 1 240,25 Eur (2 480,5 Eur × 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onega Baltic Trade“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-133/17 taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onega Baltic Trade“ prašymą dėl išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 1 240,25 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt eurų ir 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė