2016-10-12 Nr. AB-19655-3-61-3-00929-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2929-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00929-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimą Nr. 28-63(2) (toliau – ir Nutarimas Nr. 28-63(2)) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2015 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 2S-148 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-148) (b. 1. 34–44).

Nurodė, jog Nutarimu Nr. 28-63(2) neteisėtai ir nepagrįstai paskirta nuobauda 6 mėnesius praleisti kamerų tipo patalpose (toliau – ir KTP). Pareiškėjas šiame nutarime nurodyto pažeidimo nepadarė, o eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą jis atsisakė dėl ne kartą Vilniaus PN administracijai išdėstytų priežasčių, t. y. dėl netinkamos Vilniaus PN dienotvarkės, dėl kurios yra kaitaliojamas nakties poilsio režimas ir taip kenkiama sveikatai, ir dėl egzistuojančių „kastų“. Taip pat nurodė, kad paklusus reikalavimui eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą, jam būtų tekę kalėti su nuteistuoju G. N., su kuriuo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), dar prieš atvykstant į Vilniaus PN, pareiškėjas buvo sukonfliktavęs ir jie buvo išskirti į atskiras kameras, šis asmuo jį nuolat užgauliojo. Pareiškėjas, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 6 dalimi, ne kartą prašė jį laikyti izoliuotai KTP, todėl nesutinka, kad jo perkėlimas į KTP būtų laikomas nuobauda, nes nuobaudos paskyrimas pareiškėjui sukelia neigiamas pasekmes, t. y. negalima skaityti laikraščių, žiūrėti televizoriaus ir pan.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 51–52).

Nurodė, kad skundžiamas nutarimas priimtas atsižvelgiant į surinktą informaciją apie pažeidimą ir dokumentinę medžiagą, t. y. pareigūnų tarnybinius pranešimus, pareiškėjo rašytinį pasiaiškinimą bei priimtus įstaigos vadovo ar jo įgaliotų asmenų procesinius sprendimus. Pareiškėjas nuo pat atvykimo į Vilniaus PN nuolat atsisakydavo atlikti bausmę jam paskirtame nuteistųjų būryje. Dėl to buvo atliktas tarnybinis tyrimas, siekiant nustatyti, ar toks nuteistojo atsisakymas vykdyti įstaigos pareigūnų nurodymus yra pagrįstas. Vilniaus PN direktorius 2012 m. liepos 19 d. patvirtino tarnybinio tyrimo išvadą, kurioje nurodyta, jog Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas pagrįstai negali atlikti bausmės paskirtame būryje. Šios tarnybinio tyrimo išvados pareiškėjas nustatyta tvarka nėra apskundęs. Naujų aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų atlikinėti bausmės paskirtame būryje, Vilniaus PN administracijai nėra nurodęs, o tuo pačiu pagrindu atlikinėti bausmę paskirtame būryje atsisakė dar daug kartų. Visa tai rodo, kad pareiškėjo prašymai laikyti jį izoliuotai KTP yra nepagrįsti, o Vilniaus PN turėjo pagrindą skundžiamu nutarimu konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė režimą ir už tai skirti jam BVK 142 straipsnyje numatytą nuobaudą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 63–66).

Nurodė, kad Vilniaus PN Nutarimu Nr. 28-63(2) pareiškėjui drausminę nuobaudą skyrė pagrįstai ir teisėtai, nes pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti Vilniaus PN administracijos nurodymą eiti į paskirtą gyvenamąją patalpą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN administracijos reikalavimais eiti į jam skirtą gyvenamąją patalpą, turėjo įvykdyti reikalavimus, o po to, jei nesutinka su šiais administracijos reikalavimais, juos apskųsti BVK nustatyta tvarka. Vilniaus PN skundžiamame nutarime aiškiai nurodė pažeidimų esmę, pažeidimai kvalifikuoti tinkamai. Skundžiamas Kalėjimų departamento Sprendimas Nr. 2S-148 priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl Vilniaus PN Nutarimo Nr. 28-63(2), kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – 6 mėnesiai KTP, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus Sprendimą Nr. 2S-148, priimtą, išnagrinėjus pareiškėjo 2014 m. gruodžio 8 d. skundą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjant ginčą dėl nuobaudų paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti įvertinta, ar duomenys, kurių pagrindu paskirta nuobauda, patvirtina (nepatvirtina) nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus, ar buvo laikytasi įstatymu nustatytų nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų bei taisyklių. Nutarime Nr. 28-63(2) konstatuota, kad pareiškėjas, atsisakydamas eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą, pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Už nurodytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą pareiškėjui skirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas BVK 142 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą, yra konstatavęs, kad pagal šį straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam bausmės atlikimo režimo reikalavimų nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

Teismas įvertino, jog šioje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo pareikalauta eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą, kad jis 2014 m. gruodžio 3 d., 17.00 val. atsisakė šį reikalavimą vykdyti, taip pat dėl to, kad už tai pareiškėjui skirta nuobauda – 6 mėnesiai KTP. Šių faktinių aplinkybių pareiškėjas neginčija, jis tik nurodo, kad jo atsisakymas vykdyti nurodytą reikalavimą nepagrįstai įvertintas kaip pažeidimas, nes, jo nuomone, Vilniaus PN administracija turėjo vadovautis BVK 70 straipsnio 6 dalimi ir pareiškėją dėl jo ne kartą nurodytų svarbių priežasčių nutarimu perkelti į KTP, laikyti jį kameroje vieną. Teismas vadovavosi BVK (aktuali redakcija galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) 70 straipsnio nuostatomis. Pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais; laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius; toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Sistemiškai nagrinėjamos bylos kontekste aiškinant BVK 70 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą konstatuota, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai teikdamas rašytinį prašymą laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų privalėjo nurodyti tokio izoliavimo svarbias priežastis, kurias Vilniaus PN direktorius privalėjo įvertinti, pripažinęs jas svarbiomis, nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į KTP ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Svarbiomis priežastimis galėjo būti pripažįstamos priežastys, susijusios su realiai galinčia kilti neigiama įtaka, kurią pareiškėjas būtų galėjęs padaryti kitiems nuteistiesiems, siekiu palengvinti pareiškėjo socialinę reabilitaciją, užtikrinti nuteistųjų priežiūrą, saugumą, Vilniaus PN saugumo ir valdymo reikalavimų laikymąsi.

Teismas įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, konstatavo, jog iš pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d., 2014 m. rugpjūčio 19 d. ir 2014 m. rugsėjo 3 d. pareiškimų turinio matyti, kad visuose šiuose prašymuose jis nurodė tas pačias priežastis, dėl kurių pareiškėjas prašėsi būti laikomas izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, t. y. netinkamą Vilniaus PN dienotvarkę, didelį kalinių skaičių patalpose ir tai, kad egzistuoja „kastos“. Įvertinus šias priežastis, teismas darė išvadą, kad jos yra bendro pobūdžio, grindžiamos ne konkrečiais faktais, o pareiškėjo subjektyviu įsitikinimu ir viešoje erdvėje išreikštomis nuomonėmis.

Teismo nuomone, šios priežastys nelaikytinos svarbiomis priežastimis BVK 70 straipsnio 6 dalies prasme, nes jos nėra tiesiogiai susijusios su realiai galinčia kilti neigiama įtaka, kurią pareiškėjas būtų galėjęs padaryti kitiems nuteistiesiems, o pareiškėjo perkėlimas į KTP dėl jo nurodytų priežasčių savaime nebūtų nulėmęs jo socialinės reabilitacijos palengvinimo, nuteistųjų priežiūros, saugumo užtikrinimo, Vilniaus PN saugumo ir valdymo reikalavimų laikymosi. Šiame kontekste pabrėžta, kad, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pareiškėjas prašymus jį izoliuoti BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu teikė sistemingai, kiekvieną kartą nurodydamas iš esmės tas pačias priežastis.

Taip pat teismas pabrėžė, kad iš esmės tų pačių priežasčių jam atsisakius bausmę atlikinėti gyvenamoje patalpoje Nr. 5, buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu buvo vertinama, ar tikslinga dėl šių priežasčių pareiškėją izoliuoti BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu ir buvo priimtas sprendimas pripažinti tokias priežastis nepagrįstomis. Pareiškėjas skunde teigė, kad paklusus reikalavimui eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą jam būtų tekę kalėti su nuteistuoju G. N., su kuriuo Lukiškių TI-K dar prieš atvykstant į Vilniaus PN pareiškėjas buvo sukonfliktavęs ir jie buvo išskirti į atskiras kameras, ir kuris jį nuolat užgauliojo.

Nagrinėjamos bylos kontekste vertindamas šią aplinkybę teismas pažymėjo, kad ji nebuvo nurodyta jo 2014 m. gruodžio 3 d., 2014 m. rugpjūčio 19 d. ir 2014 m. rugsėjo 3 d. pareiškimuose, į kuriuos Vilniaus PN administracija atsižvelgė, spręsdama, ar yra pagrindas pareiškėją izoliuoti BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, todėl ji nelaikytina teisiškai reikšminga sprendžiant kilusį ginčą dėl Vilniaus PN Nutarimo Nr. 28-63(2) teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus PN administracija iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d., 2014 m. rugpjūčio 19 d. ir 2014 m. rugsėjo 3 d. pareiškimuose nurodytas priežastis ir pagrįstai nelaikė jų svarbiomis, t. y. sudarančiomis BVK 70 straipsnio 6 dalyje nurodytą pagrindą nutarimu perkelti pareiškėją į KTP, laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Vadinasi, Nutarime Nr. 28-63(2) teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas padarė nusižengimą, t. y. be pateisinamos priežasties atsisakydamas paklusti teisėtiems Vilniaus PN administracijos reikalavimams eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą, pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nutarimas Nr. 28-63(2) pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Teismas nenustatė, kad skiriant nuobaudą būtų padaryti esminiai įstatymu nustatytų nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų bei taisyklių pažeidimai, ar kad Vilniaus PN direktorius, skirdamas nuobaudą pareiškėjui, būtų buvęs šališkas ar neobjektyvus. Teismas įvertino Nutarimu Nr. 28-63(2) pareiškėjui paskirtos nuobaudos pagrįstumą, ir konstatavo, jog svarbu yra tai, kad, kaip nustatyta šioje byloje, pareiškėjas sistemiškai atsisakinėjo vykdyti Vilniaus PN teisėtus reikalavimus, net ir aiškiai žinodamas, kad Vilniaus PN administracija, jo nurodomas priežastis vertina nesvarbiomis ir nesudarančiomis prielaidų dėl šių priežasčių pareiškėją izoliuoti BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, todėl jam paskirta nuobauda yra proporcinga.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į nurodytus argumentus, nusprendė, kad Vilniaus PN Nutarimas Nr. 28-63(2) yra teisėtas ir pagrįstas. Tai konstatavus, teismas pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo kaip neteisėtą ar nepagrįstą vertinti Sprendimą Nr. 2S-148, kuriuo Kalėjimų departamento direktorius, BVK nustatyta tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad naikinti Vilniaus PN Nutarimu Nr. 28-63(2) skirtos nuobaudos nėra pagrindo. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 155–159, 170–175).

Apeliaciniame skunde ir patikslintame apeliaciniame skunde pažymi, kad 2012 m. liepos 19 d. tarnybinio tyrimo išvada pareiškėjui nebuvo pateikta, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės nustatyta tvarka išvados apskųsti. Teigia, kad pareiškėjas atsisakė persikelti į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą, nes dažnas vietos keitimas būtų padaręs neigiamą įtaką jo sveikatai, taip pat dėl to, kad šioje patalpoje kalėjo G. N., su kuriuo pareiškėjas yra susikonfliktavęs. Pažymi, kad Vilniaus PN mažiausiai du kartus per savaitę keičiamas dienotvarkės laikas. Nurodo, kad viena iš atsisakymo persikelti į paskirtą kambarį priežasčių yra, jog tokio pobūdžio patalpose sunku susikaupti, individualiai tobulėti bei ramiai gyventi. Akcentuoja, kad Vilniaus PN vyrauja savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio (bendravimo) taisyklės – „kastos“, kurios taip pat lėmė pareiškėjo atsisakymą persikelti į nurodytą patalpą.

Pareiškėjo V. Z. atstovas advokatas V. P. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 192), kurioje nurodė, kad iš viso valstybės naudai priteistina 127,38 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 28-63(2), kuriuo už bausmės rėžimo pažeidimą (atsisakė eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą) pareiškėjui paskirta nuobauda 6 mėnesius praleisti kamerų tipo patalpose, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 2S-148, kuriuo Vilniaus PN direktoriaus nutarimas dėl skirtos nuobaudos paliktas nepakeistas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nusprendęs, kad Vilniaus PN administracija iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d., 2014 m. rugpjūčio 19 d. ir 2014 m. rugsėjo 3 d. pareiškimuose nurodytas priežastis ir pagrįstai nelaikė jų sudarančiomis BVK 70 straipsnio 6 dalyje nurodytą pagrindą nutarimu perkelti pareiškėją į KTP, laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Atsižvelgiant į tai, nusprendė, jog Nutarime Nr. 28-63(2) teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas padarė nusižengimą, pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Nutarimas Nr. 28-63(2) pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

BVK (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (BVK 12 straipsnio 1 dalis) bei vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (BVK 12 straipsnio 2 dalis). BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš aptartų BVK nuostatų matyti, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, o po to, jei abejoja dėl jų teisėtumo, gali juos apskųsti įstatymų nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Bausmių vykdymo kodekse įtvirtinti pataisos įstaigų režimo reikalavimai. Šio įstatymo prasme režimas apibrėžiamas kaip diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma (BVK 112 str. 1 d.). Teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios įstatymu nustatytos neteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

Nagrinėjamu atveju šioje byloje skundžiamu Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimu (b. l. 18) pareiškėjui nuobauda buvo skirta už tai, kad jis atsisakė eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą ir pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 7-263. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju pažeidimo jis nepadarė, kadangi eiti gyventi į paskirtą vietą jis atsisakė pagrįstai, dėl jau anksčiau Vilniaus PN administracijai išdėstytų priežasčių, dėl kurių, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, ne kartą prašė jį laikyti izoliuotai KTP.

BVK 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Taigi, nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijamu Vilniaus PN direktoriaus nutarimu paskirtos nuobaudos nepagrįstumą motyvavo tuo, kad jis turėjo būti laikomas KTP atsižvelgiant į jo prašymuose išdėstytas priežastis. Iš į bylą pateiktų 2014 m. rugpjūčio 19 d., 2014 m. rugsėjo 3 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. prašymų (b. l. 75, 82–90, 96–104) matyti, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė prašymus laikyti jį atskirai KTP, iš esmės buvo tai, kad: 1) Vilniaus PN yra netinkama dienotvarkė; 2) patalpose yra ypač daug žmonių; 3) Vilniaus PN yra susikūrusios „kastos“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šios priežastys nelaikytinos svarbiomis BVK 70 straipsnio 6 dalies prasme ir yra daugiau susijusios su jo asmeniniu noru nesilaikyti Vilniaus PN nustatytos vidaus tvarkos: dienotvarkė, bausmės atlikimo sąlygos Vilniaus PN yra iš esmės vienodos visiems nuteistiesiems; pareiškėjas neteigia, o byloje duomenų apie tai, kad dienotvarkė, bausmės atlikimo sąlygos neatitiktų teisės aktų reikalavimų, nėra; nors teiginys dėl Vilniaus PN egzistuojančio nuteistųjų susiskirstymo į tam tikras grupes (kastas) nėra paneigtas, pareiškėjas Vilniaus PN nenurodė, kaip tokia aplinkybė (asmenų susiskirstymas į tam tikras grupes) yra susijusi su jo atsisakymu eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą, t. y. kad dėl to būtų kilusi grėsmė gyvybei, sveikatai ir pan.

Pareiškėjo skunde teismui nurodytos aplinkybės, kad ėjus gyventi į 11 būrio drausmės kambario 2 vietą, jam būtų tekę kalėti kartu su G. N., su kuriuo jis jau anksčiau yra konfliktavęs, pareiškėjas nebuvo nurodęs savo 2014 m. rugpjūčio 19 d., 2014 m. rugsėjo 3 d., 2014 m. gruodžio 3 d. prašymuose, nėra duomenų, kad jis tai būtų nurodęs pareigūnams, davusiems nurodymą eiti gyventi į paskirtą vietą, šia aplinkybe pareiškėjas negrindė ir savo skundo dėl nuobaudos taikymo Kalėjimų departamentui, todėl nėra pagrindo laikyti šią aplinkybę objektyviai egzistavusia ir reikšminga sprendžiant dėl skundžiamu nutarimu pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad pareiškėjo atsisakymas vykdyti privalomą Vilniaus PN pareigūnų nurodymą eiti gyventi į paskirtą 11 būrio drausmės grupės kambario 2 vietą buvo nepagrįstas, režimo pažeidimas konstatuotas ir BVK 142 straipsnio 1 dalyje numatyta nuobauda skirta pagrįstai, todėl Vilniaus PN 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimas Nr. 28-63(2), taip pat Kalėjimų departamento sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Vilniaus PN 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo, yra teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodė jokių argumentų, kurie būtų pagrindas panaikinti skundžiamus Vilniaus PN direktoriaus nutarimą ir Kalėjimų departamento sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad jis nebuvo gavęs Vilniaus PN 2012 m. liepos 19 d. tarnybinio tyrimo išvados, šioje byloje nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingas, kadangi minėtas tarnybinis tyrimas buvo atliktas dėl ankstesnio pareiškėjo atsisakymo vykdyti privalomą Vilniaus PN pareigūnų nurodymą eiti gyventi į paskirtą gyvenamąją vietą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjo V. Z. atstovas advokatas V. P. yra pateikęs pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Tačiau pažymėtina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. ABTĮ 451 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas