2020-05-20 Nr. AB-10085-3-61-3-01998-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-459-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01998-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 448 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. birželio 7 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, vienu metu buvo 3–4 asmenys, pažeidžiant minimalų vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimą. Nors vienu metu, kaip minėta, buvo laikomi 3–4 asmenys, tačiau kėdžių kamerose buvo tik dvi. Sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko higienos normų reikalavimų, neužtikrintas privatumas, jaučiamas nemalonus kvapas. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo pilna tarakonų, nebuvo valomi langai, o dėl įstatytų grotų patys nuteistieji neturėjo galimybės prieiti ir išvalyti langus. Nors jam buvo užtikrinamas 1 val. trukmės pasivaikščiojimas pasivaikščiojimų kiemeliuose, tačiau tai neatitiko tarptautinių standartų, pagal kuriuos suimtajam arba nuteistajam turi būti suteikta galimybę gryname ore praleisti 8 val. per dieną. Duše nebėgo šiltas vanduo ir nebuvo užtikrinta galimybė kartą per savaitę nusiprausti visą kūną po šiltu vandeniu. Teisės aktuose nustatytas 15 min. trukmės prausimosi laikas kartą per savaitę, pareiškėjo nuomone, yra šiurkštus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas ir tarptautinių standartų nesilaikymas. Kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu, dėl to puvo čiužiniai, metalinės lovos rūdijo, švaraus oro kiekis ir judėjimo greitis neatitiko norminių reikalavimų, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, kadangi natūralaus apšvietimo neužteko, o nuo elektros lempučių skleidžiamos šviesos stiprumo įskausdavo akys ir galva, nebuvo jungiklių, kad būtų galima išjungti šią šviesą. Taip pat kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, nes žiemą buvo tik nuo 10 ℃ iki 14 ℃, o vasarą karštis siekė iki 35 ℃. Nebuvo tinkamai užtikrintas maistas, jis buvo neskanus, energetinė maisto vertė nebuvo pakankama, todėl neužtikrinta jo kokybė ir kiekis. Visą ginčo laikotarpį, anot pareiškėjo, jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, sukėlusios jam dvasinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, blogą savijautą, turėsiančius įtakos jo psichikos būsenai ateityje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudojimosi socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Be to, Lukiškių TI-K negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui.

Dėl to kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas ribas. Lukiškių TI-K teigė, kad už tvarkos kamerose palaikymą atsakingi ir patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą taip pat sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Gyvenamosiose kamerose, kuriose 2–4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Lukiškių TI-K nuomone, vidinių grotų įrengimas neprieštaravo galiojantiems teisės aktams ir nepažeidė kamerose laikomų asmenų teisių, priešingai, jos apsaugojo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo (skylių darymas, daiktų permetimas ir pan.).

Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitarinio mazgo įregimas atitiko galiojančius teisės aktų reikalavimus. Teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų įrengtas sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, be to tokie atitvėrimai negalėtų užtikrinti nuolatinės kontrolės ir priežiūros. Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsiradusio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Lukiškių TI-K teigimu, temperatūra atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Buvo įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitiko dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K nurodė, kad laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys.

Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema. Dušuose nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl pareiškėjui buvo sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K asmenims suteikė galimybę gryname ore būti ne mažiau kaip 1 val. per dieną. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo minima 8 val. per dieną rekomendacija taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu, o ne pasivaikščiojimui gryname ore.

Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Todėl, atsakovo atstovo tvirtinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Bei šiuo atveju nesant būtinų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekė gauti neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. birželio 7 d., atlyginimą, tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. birželio 11 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. birželio 10 d. Kadangi pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui nepraleidus ieškinio senaties termino. Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu pareiškėjas nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl nebuvo pagrindo teismui ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. birželio 10 d. teismo taikyta ieškinio senatis.

7. Įvertinęs į tai, kas išdėstyta, toliau teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo argumentus ir remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, kurių pareiškėjas neginčijo ir nenustatęs pagrindų, leidžiančių abejoti jų teisingumu, vertino pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2016 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jam trūko nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių. 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime buvo nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K atsiliepime pateikė duomenis, iš kurių buvo matyti, kad pareiškėjas viso ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2016 m. birželio 7 d. (imtinai) Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas 363 paras.

Pareiškėjas laikotarpiais 2015 m. birželio 11 d., nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 24 d., nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. birželio 28 d., nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. vasario 2 d., nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 8 d., nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 13 d. (2016 m. vasario 11 d. ne visą parą buvo laikomas kameroje Nr. 257), nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2016 m. vasario 24 d., 2016 m. kovo 1 d. (ne visą parą buvo laikomas kamerose Nr. 264 ir Nr. 107), 2016 m. kovo 4 d. (ne visą parą buvo laikomas kameroje Nr. 254), 2016 m. kovo 8 d. buvo laikomas nuo trijų iki dešimties asmenų kamerose Nr. 132, 336, 161, 309, 105, 257, 274, 264, 107, 254, 319, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas (pareiškėjui tekdavo nuo 2,46 kv. m iki 3,47 kv. m).

Teismo vertinimu, nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal galiojančią nacionalinę teisę. Atitinkamai, teismas vertindamas Lukiškių TI-K veiksmus pagal Konvenciją, nustatė, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui, kuris buvo laikomas kamerose, iš kurių bendro ploto atimtas ir kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas (0,56 kv. m), teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas įvertino, kad nurodytu laikotarpiu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas, Lukiškių TI-K pažeidė ir Konvencijos 3 straipsnį.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2016 m. birželio 7 d. Teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams, pasikeitė tik 2015 m. lapkričio 11 d., kai anksčiau nustatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams buvo panaikinti. Teismo vertinimu tai, kad naujai patvirtinta higienos norma HN 134:2015 nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškė, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 11 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime buvo nurodyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose (Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426) sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Lukiškių TI-K atsiliepime patikslino, kad užuolaidos įrengtos: kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, nuo Nr. 104 iki Nr. 200, nuo Nr. 202 iki Nr. 227, nuo Nr. 356 iki Nr. 370, nuo Nr. 371 iki Nr. 385, nuo Nr. 371 iki Nr. 385, nuo Nr. 309 iki Nr. 323, nuo Nr. 324 iki Nr. 338, nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 22 d. ne visą parą buvo laikomas kameroje Nr. 254, 2016 m. sausio 25 d. ne visą parą buvo laikomas kameroje Nr. 255, 2016 m. vasario 11 d. ne visą parą buvo laikomas kameroje Nr. 257, 2016 m. kovo 1 d. ne visą parą buvo laikomas kameroje Nr. 386, nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. kovo 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 386, 2016 m. kovo 4 d. ne visą parą buvo laikomas kameroje Nr. 254, 2016 m. birželio 7 d. laikomas kameroje Nr. 889.

Teismas įvertino tai, kad pareiškėjas nurodytais laikotarpiais buvo laikomas kamerose Nr. 254, 255, 257, 386, 389, kuriose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Taigi, nurodytais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, todėl šiuo aspektu nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

10. Įvertinus likusį ginčo laikotarpį teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 12 d., 14 d., 15 d., 2015 m. birželio 25 d., 29 d., laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. rugsėjo 16 d., 24 d., 2015 m. spalio 3 d., 7 d., 23 d., 2015 m. lapkričio 5 d., 25 d., 2016 m. sausio 11 d., 2016 m. vasario 22 d. (buvo laikomas ne visą parą), 2016 m. vasario 11 d. (buvo laikomas ne visą parą), 2016 m. kovo 4 d. (buvo laikomas ne visą parą), laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 5 d. iki 2016 m. kovo 7 d., 2016 m. gegužės 6 d. (buvo laikomas ne visą parą), laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 7 d. iki 8 d., 2016 m. gegužės 9 d. (buvo laikomas ne visą parą), 2016 m. gegužės 10 d., laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 24 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo vienas ir kuriose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara.

Pareiškėjas 2015 m. birželio 11 d., 13 d., 16 d. – 24 d., 26 d. – 28 d., 30 d., laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d., laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., laikotarpiu 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d., laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. spalio 2 d., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2015 m. spalio 6 d., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 22 d., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. sausio 10 d., laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 21 d., laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 23 d. iki 2016 m. sausio 24 d., laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 25 d. (buvo laikomas ne visą parą) iki 2016 m. vasario 10 d., laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. kovo 1 d. (buvo laikomas ne visą parą), laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. (buvo laikomas ne visą parą), 2016 m. gegužės 9 d. (buvo laikomas ne visą parą), laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 17 d., laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. birželio 6 d. buvo laikomas kartu su kitu ir iki dešimt asmenų kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara.

Vadovaudamasis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose teismas konstatavo, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams.

Kadangi Lukiškių TI-K atsiliepime buvo nurodyta tik tai, kad šiuo metu nurodytose kamerose įrengtos užuolaidos, tačiau nebuvo pateikta duomenų, kad ginčo laikotarpiu, kuomet buvo laikomas pareiškėjas, kamerose buvo įrengtos užuolaidos, teismas abejotiną Lukiškių TI-K nurodytą aplinkybę dėl pareiškėjo privatumui užtikrinti įrengtų užuolaidų vertino pareiškėjo naudai ir laikė, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo įrengtos užuolaidos privatumui užtikrinti. Be to, net ir įrengtos užuolaidos negalėjo būti laikomos tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų.

Todėl darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą nurodytais laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara buvo pažeista. Kadangi pagal suformuotą administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose privatumo neužtikrinimas, naudojantis sanitariniu mazgu, lemia ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nurodytais laikotarpiais neužtikrinęs pareiškėjo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidė ir Konvencijos 3 straipsnį.

11. Teismas pažymėjo, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, gyvenamosiose patalpose mechaninė vėdinimo sistema neturėjo būti įdiegta, tokios patalpos vėdinamos per langus, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su kondicionavimu, laikyti abstrakčiais ir deklaratyviais. Nagrinėjamu atveju teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti langai ir nenustatęs, kad jie nebuvo pritaikyti vėdinimui, padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsivėdinti kameras, kuriose buvo laikomas, higienos normų reikalavimas sudaryti sąlygas vėdinti patalpas per langą pažeistas nebuvo.

12. Taip pat į bylą buvo pateikta Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų medžiaga, kurią teismas įvertino ir nustatė, kad: 2016 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-242(16.17.7 10.12) nenustatyta kamerų Nr. 108 ir Nr. 123 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. liepos 11 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-614 (16.17.7 10.12) nenustatyta kamerų Nr. 123 ir Nr. 125 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. vasario 10 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-127 nenustatyta kameros Nr. 386 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų, 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10.404 16.17.7.10.12) nenustatyta kamerų Nr. 386 ir Nr. 400 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. kovo 22 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-460 nenustatyta kamerų Nr. 386 ir Nr. 389 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-437 nenustatyta kamerų Nr. 258, Nr. 121, Nr. 309, Nr. 319 ir Nr. 389 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. sausio 13 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-17 Nr. 258 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų nenustatyta; 2016 m. kovo 4 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-303 nenustatyta kamerų Nr. 108, Nr. 210 ir Nr. 389 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-433 nenustatyta kameros Nr. 147 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktu Nr. 10-263(16.17.7.10.12) nenustatyta kameros Nr. 105 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2015 m. kovo 19 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-580 nenustatyta kameros Nr. 107 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-1068 nenustatyta kamerų Nr. 105, Nr. 108 ir Nr. 386 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-1900 nenustatyta kamerų Nr. 108 ir Nr. 125 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. vasario 9 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-124 nenustatyta kameros Nr. 309 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų; 2016 m. liepos 1 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-568(16.17.7 10.12) nenustatyta kameros Nr. 105 pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų.

Taip pat teismas įvertino pateiktą medžiagą ir nustatė, kad 2015 m. kovo 12 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-503 konstatuotas kameroje Nr. 157, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d., dirbtinės naktinės apšvietos reikalavimo pažeidimas, tačiau jau 2015 m. birželio 18 d. atlikus patikrą vietoje nustatyta, kad konstatuotas pažeidimas pašalintas. Teismas, atsižvelgęs į laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 157 konstatavo, kad nustatytas pareiškėjo skundžiamas higienos normos pažeidimas buvo neaktualus, kadangi buvo pašalintas iki pareiškėjo perkėlimo į aptariamą kamerą.

Todėl įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu tikrintose kamerose Nr. 105, Nr. 107, Nr. 108, Nr. 121, Nr. 123, Nr. 125, Nr. 147, Nr. 210, Nr. 258, Nr. 309, Nr. 319, Nr. 386, Nr. 389, Nr. 400, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais, pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta. Vis dėlto, pareiškėjas ginčo laikotarpiu be nurodytų kamerų buvo laikomas ir kitose kamerose, dėl kurių patikrinimo aktų pateikta nebuvo ir nebuvo pateikta jokių kitų objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo skundžiamus higienos normų pažeidimus.

Pareiškėjo skundžiamus higienos normos pažeidimus paneigė tik Lukiškių TI-K atsiliepime pateikti argumentai ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta informacija. Atsižvelgęs į šias nustatytas aplinkybes ir konstatuotus faktus, vadovaudamasis tokio pobūdžio bylose nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle bei protingumo principu, teismas padarė išvadą, kad nors šiuo metu nebuvo galimybės objektyviai patikrinti, ar kitose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo konstatuoti skundžiami higienos normų pažeidimai, pareiškėjo teisinė padėtis tokiu būdu negalėjo būti bloginama.

Todėl šiuo konkrečiu atveju konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo skundžiamų higienos normų pažeidimų, todėl šiuo aspektu turėjo būti konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

13. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.9 papunktyje nustatyta, kad kameroje ir koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais galima būtų valdyti naktinio, dieninio apšvietimo veikimą ir elektros energijos tiekimą į patalpas. Vadinasi, teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas elektros jungiklius įrengti koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių ir nenustatyta, kad jie turi būti įrengti kamerose. Todėl pareiškėjo argumentas dėl to, kad kamerose nebuvo įrengti elektros jungikliai, net ir Lukiškių TI-K nepateikus detalesnių duomenų apie elektros jungiklių įrengimą, vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, laikytas nepagrįstu.

14. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Teismas pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis aiškiai įtvirtino ir numatė apsauginių grotų įrengimą. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jam kilo neturtinė žala dėl to, kad langai buvo nešvarūs ir jų dėl vidinių grotų nebuvo galima išvalyti, neindividualizavo kaip tokia situacija realiai pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Byloje nebuvo nustatyta, kad dėl nešvarių langų pareiškėjui kilo kokios nors neigiamos pasekmės. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, jog dėl esančių grotų sunku valyti langą, nepagrindė Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo.

15. Teismas nurodė, kad pagal Eksploatavimų taisyklių 14.6 papunktyje, kameroje turėjo būti tiek kėdžių, kiek asmenų jose buvo laikoma. Kaip buvo matyti iš skundo turinio pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš laikotarpių, kai jis buvo laikomas kamerose trise ar keturiese. Teismas įvertino, kad pareiškėjas neskundė aptariamu aspektu laikotarpių, kai jis buvo laikomas su daugiau asmenų, t. y. 2016 m. sausio 22 d. (ne visą parą), 2016 m. sausio 23 d. (ne visą parą), 2016 m. sausio 25 d. (ne visą parą), 2016 m. vasario 11 d. (ne visą parą), 2016 m. kovo 4 d. (ne visą parą). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas gyvenamosiose kamerose trise laikotarpiais 2015 m. birželio 11 d., laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 24 d., laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. birželio 28 d., 2016 m. sausio 22 d. (buvo laikomas ne visą parą), laikotarpiu 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. vasario 2 d., laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 8 d., laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 10 d., laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. vasario 13 d., laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2016 m. vasario 24 d., 2016 m. kovo 1 d. (buvo laikomas ne visą parą), laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. kovo 3 d., 2016 m. kovo 8 d., 2016 m. gegužės 9 d. (buvo laikomas ne visą parą). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis, o 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose daugiau nei 4 lovos. Iš to teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas trise, buvo 2 kėdės. Tačiau, pagal teisinį reguliavimą, tokiu atveju kėdžių turėjo būti 3. Duomenų apie tikslų kėdžių skaičių kamerose ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K, be atsiliepime pateikto argumento, nebuvo pateikta. Todėl teismas, įvertinęs bylos duomenis, pripažino, kad pareiškėjui nurodytais ginčo laikotarpiais neužteko kėdžių ir vietos sėdėti prie stalo ir tuo jo kalinimo sąlygos buvo bloginamos. Todėl buvo pagrindas šiuo aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

16. Pareiškėjas teigė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo tarakonų. Pagal HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K į bylą pateikė su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytas paslaugų teikimo sutartis, kurios patvirtino, kad pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu, Lukiškių TI-K buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl jo laikymo sąlygų. Papildomai paminėtina, kad iš byloje pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad dalyje kamerų ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta higienos normų, susijusių su kenkėjų naikinimu, pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas laikytas abstrakčiu ir deklaratyviu, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti HN 134:2015 20 punkto pažeidimo.

17. Teismas nustatė, kad byloje ginčo, jog pareiškėjui buvo užtikrintas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore nebuvo. Todėl, šiuo aspektu nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

18. Pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pažeidimo fakto nenustatė. Iš pareiškėjo argumento, kad jam buvo leidžiama praustis duše tik 15 min. buvo matyti, kad pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta galimybė iki 15 min. pasinaudoti dušu, tiesiog jis teigė, kad tam skirtas laikas buvo per trumpas. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų argumentų, pagrindžiančių jo teiginius, kad dėl tokios tvarkos buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, todėl tokie pareiškėjo argumentai teismo vertinti kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, teigdamas, kad duše nebuvo šilto vandens ir jis neturėjo galimybės viso kūno šiltu vandeniu, nedetalizavo šios aplinkybės, nenurodė kada nebuvo šilto vandens ir kada jam nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti po dušu. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad šiltas vanduo teikiamas nuolat. Teismas nurodė, kad bylos duomenys taip pat nepatvirtino pareiškėjo nurodyto teiginio, todėl jis vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus, nesudarantis pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo nesutikimas su nustatyta prausimo tvarka teismo įvertintas, kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kurios pagrindu Lukiškių TI-K veiksmai nevertinti CK 6.271 straipsnio prasme.

19. Teismas įvertino, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Todėl pareiškėjo teiginys, kad maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal., dažnai neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo teismo vertinti kaip abstraktūs ir deklaratyvūs. Pareiškėjo teiginys, kad maistas buvo tiesiog neskanus, teismo vertintas kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kurios pagrindu Lukiškių TI-K veiksmai nevertinti CK 6.271 straipsnio prasme. Todėl teismas šiuo konkrečiu atveju neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto kokybe ar kiekiu.

20. Įvertinęs anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. konstatuotus minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo, sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo, higienos normų reikalavimų ir inventoriaus trūkumo pažeidimus, teismas padarė išvadą, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Todėl teismas konstatavo, kad egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, byloje esantys duomenys nepatvirtino, jog pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų pablogėjusi sveikata bei į tai, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kamerose, kuriose konstatuoti minėti pažeidimai, buvo laikomas vienas. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir administracinių teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 4 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras vadovaujamasi Suėmimo vykdymo įstatymu ir Bausmių vykdymo kodeksu.

23. Lukiškių TI-K teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodama tai, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek anksčiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), tiek dabar veikiančioje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Ankščiau galiojusioje HN 76:2010 21 punkte buvo teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus. Dabar galiojančioje HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų iš viso nėra numatyta. Atsakovo nuomone, tiek HN 76:2010, tiek HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

24. Atsakovo atstovas teigia, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 metais Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

25. Atsakovo atstovas nurodo argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (CK 6.271 str.) ir neturtinės žalos atlyginimu, bei atkreipia dėmesį į tai, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą.

26. Atsakovo atstovo teigimu, šioje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui M. M. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2016 m. birželio 7 d..

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (atsakovo atstovo prašymu laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. birželio 10 d. pirmosios instancijos teismo taikyta ieškinio senatis) pareiškėjui nurodytais laikotarpiais nebuvo užtikrintas ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais ir sanitarinio mazgo įrengimas, taip pat nustatė higienos normų reikalavimų ir inventoriaus trūkumo pažeidimus, bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atsakovas teigia, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, be to, nebuvo jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimų, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, higienos normų reikalavimus ir trūkstant inventoriaus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatytiems pažeidimams pagrįsti remiasi atsakovo pateiktais duomenimis ir skundžiamame sprendime išvardina laikotarpius, kuriais buvo padaryti nurodyti pažeidimai, tačiau teismas konkrečiai neapskaičiavo ir nenurodė kiekvieno iš šių pažeidimų trukmės.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais.

23. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

24. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad neturtinės žalos atlyginimui ir jo dydžio nustatymui yra ypač aktualu tinkamai konstatuoti ne tik pažeidimo pobūdį, tačiau tiksliai nurodyti laiką (paromis, dienomis), kurį pareiškėjas praleido esant nustatytiems pažeidimams. Tačiau, šioje byloje, pirmosios instancijos teismas formaliai išdėstydamas laikotarpius, konkrečiai ir tiksliai nenurodė laiko, kiek tęsėsi kiekvienas iš nustatytų pažeidimų.

25. Pažymėtina, kad ištaisyti šį pažeidimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis byloje esama medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2014 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-181/2014). Šiuo atveju nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti tinkamai apskaičiuota pažeidimų trukmė, tam, kad būtų galimybė nustatyti priteistinos žalos dydį.

26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 80 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o administracinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė