2015-10-06 Nr. AB-19174-3-61-3-04050-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1774-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04050-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Š. (A. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, nehigieniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros buvo perpildytos, kadangi apie 6–8 kv. m ploto kamerose jis buvo laikomas kartu su 4–5 asmenimis. Be to, tvirtino, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, trūko privatumo, tvyrojo nuolatinė įtampa. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, psichologinį sukrėtimą. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad dėl nurodytų teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų jau buvo kreipęsis į teismą ir jam buvo priteista piniginė kompensacija, tačiau jis ir toliau po teismo sprendimo nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 17 d. buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K, visų pirma, pažymėjo, kad pareiškėjas su analogišku skundu dėl netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. jau buvo kreipęsis į teismą ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3571-764/2013 dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų priteisė jam 5 795 Lt neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtą sprendimą pakeitė ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti priteisė 11 700 Lt. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą pasisakė dėl laikotarpio nuo 2013 m. gegužės 14 d. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad atitinkamais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, taip pat kamerose įrengta kabelinė televizija.

Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Be to, atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (nuo 2013 m. gruodžio 30 d.

Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“), kuri kiekvienais metais pratęsiama. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Papildomai paaiškino, kad sanitariniai mazgai kamerose atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 67–71) bylos dalį pagal pareiškėjo prašymą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. nutraukė ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 436,52 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3531-764/2013, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo, 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 795 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nurodė, kad minėtoje byloje buvo vertinamas laikotarpis nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-583/2014 (proceso Nr. 3-61-3-01552-2013-2), pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą bei priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 11 700 Lt neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl laikotarpio nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d., teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu, sprendė, jog bylos dalis, kurioje pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d., nutrauktina ir nagrinėjamoje byloje vertintinas laikotarpis nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. vasario 17 d.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. vasario 17 d. pareiškėjas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą buvo laikomas 247 dienas ir 1 vakarą, o 18 dienų ir 1 rytą jis buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl buvo pažeistos jo neturtinės teisės ir egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teismo vertinimu, ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Priešingai, Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, t. y. siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Taip pat Lukiškių TI-K, siekdama išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) ir su UAB „Dezinfa“.

Atitinkamai Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m lapkričio 10 d. pažymoje Nr. 24-6678 nurodyta, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatytus reikalavimus, kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu ir atitverta nuo likusios patalpos, kameros vėdinamos natūraliai per langą, kaip nustatyta Higienos normoje HN 76:2010. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad buvo tikrintos ir kameros Nr. 173, 336 bei 343, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas.

Tačiau šiose kamerose nebuvo nustatyti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai. Papildomai pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų jo laikymo sąlygų. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 16 d. prašymas Lukiškių TI-K buvo pateiktas tik tada, kai teismas pareiškėją įpareigojo pašalinti skundo trūkumus ir pateikt duomenis, patvirtinančius, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas, be kita ko, įvertino pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgė į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 50 000 Lt suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas sprendė, kad nustatyto pažeidimo atveju, atsižvelgiant į pareiškėjo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai turėjo neigiamos reikšmės jo sveikatai, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms protinga ir adekvati priteistina suma yra 4 960 Lt, atitinkamai piniginės išraiškos dydis eurais – 1 436,52 Eur.

III. Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77), kuriame nurodo, jog nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimu ir prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra aiškiai per maža, kadangi jis teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis buvo laikomas labai ilgą laiką ir pažeidimas tęsėsi jau po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant jo teises. Pareiškėjo teigimu, tai yra sunkinanti aplinkybė, į kurią turi būti atsižvelgta sprendžiant dėl jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. vasario 17 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, be to, jas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimo motyvais, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, ar priteista suma laikytina pagrįsta, vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Dubjaková prieš Slovakiją).

Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Taigi, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį pažeidimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Priešingai, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaromos galimybės naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, kamerose įrengta kabelinė televizija.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms būtent dėl jo laikymo sąlygų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. vasario 17 d., į Lukiškių TI-K direktorių kreipėsi tik su prašymu pateikti informaciją, kuriose kamerose ir kada jis buvo laikomas (b. l. 41–45). Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Nors pareiškėjas nurodo, jog dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų patyrė psichologinius ir dvasinius sukrėtimus, byloje nėra duomenų, kad jis ginčo laikotarpiu būtent dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atitinkamai teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius