2015-12-04 Nr. AB-23581-3-62-3-01782-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2766-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01782-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 28 985,50 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą ilgalaikių pasimatymų patalpose nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2009 m. lapkričio 23 d. atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai) 3-iame sektoriuje. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. iš viso 40 dienų gyveno Pataisos namų ilgalaikių pasimatymų kambariuose, kurių plotas nuo 9,27 iki 10,80 kv. m, kartu su savo artimaisiais. Pareiškėjo teigimu, minėtuose kambariuose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti 3,1 kv. m gyvenamasis plotas, be to, kambariai buvo užstatyti baldais. Kambariuose nebuvo įrengti atskiri sanitariniai mazgai, todėl galėjo naudotis tik bendrais tualetais, kurių buvo tik 2, o 1 iš tualetų buvo bendrojoje patalpoje su dušu. Dėl to reikėdavo laukti eilėje ir jautė pilvo skausmus, kitus nemalonius fizinius pojūčius. Kambariuose nebuvo įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Kambariai buvo drėgni, natūraliu būdu nevėdinami, nebuvo mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, o kambariuose nebuvo deguonies, oro trūkumas ypatingai buvo jaučiamas šiltuoju metų laiku. Tokios sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus: galvos skausmus, svaigimą, širdies darbo sutrikimus. Langas nepermatomas, todėl į patalpas nepatekdavo natūrali saulės šviesa. Kambariuose nebuvo buitinių šaldytuvų, todėl reikėjo naudotis bendrais virtuvėje buvusiais šaldytuvais, iš kurių ne kartą yra dingęs žmonos ir kitų artimųjų atvežtas maistas. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės buvo perduodami neišvalyti ir nedezinfekuoti, dėl to buvo didelė tikimybė užsikrėsti pavojingomis ligomis. Ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengti tik 2 dušai, todėl dažnai tekdavo laukti eilėje bei maudytis po šaltu vandeniu. Vienoje iš dušo patalpų buvo įrengtas ir tualetas, kuris buvo neatitvertas, todėl teko maudytis nemalonaus kvapo aplinkoje. Dušuose nebuvo įrengti rankšluosčių džiovintuvai, todėl drėgnus rankšluosčius reikėdavo laikyti kambariuose, kuriuose jie pradėdavo rūgti ir sukeldavo nemalonų kvapą. Vaikų ir laisvalaikio kambariuose nebuvo langų, laisvalaikio kambaryje buvo tik stikliniai blokeliai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose nebuvo įrengta rūkymo vieta, todėl asmenys rūkydavo bendrosiose patalpose (virtuvėje, tualete, duše, poilsio kambaryje), o pareiškėjas ir jo artimieji buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir jo artimieji ilgalaikių pasimatymų metu negalėjo pasivaikščioti gryname ore, kadangi nebuvo įrengtas pasivaikščiojimo kiemelis, o tokios sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, pagal kuriuos nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pataisos namuose buvo ir tuberkulioze sergančių asmenų, todėl asmenys, bendravę su šia pavojinga liga sirgusiais asmenimis, turėjo būti ištirti. Dėl tokių nežmoniškų gyvenimo ilgalaikių pasimatymų patalpose sąlygų, pareiškėjo sutuoktinė į ilgalaikius pasimatymus neatsiveždavo jo vaikų, kurių pareiškėjas nematė jau 6 metus, į ilgalaikius pasimatymus taip pat nebeatvykdavo pareiškėjo mama.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: buvo apriboti pareiškėjo socialiniai ryšiai su artimaisiais, pareiškėjas patyrė sunkius išgyvenimus, fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, sveikatos sutrikimus (depresiją, širdies veiklos sutrikimus, prostatos, pilvo, galvos skausmus, koordinacijos sutrikimus), sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė dirglus, negali ramiai miegoti, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sutriko bendravimo galimybės ir kt. Pareiškėjas skundą grindė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. netekusios galios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir kitų teisės aktų pažeidimais, taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas 3 metų senaties terminas, nes pareiškėjas apie galbūt pažeistas savo teises žinojo jau pažeidimų metu, tačiau delsė kreiptis gynybos į teismą. Atsakovas paaiškino, kad ilgalaikių pasimatymų kambarių plotai teisės aktuose nėra nustatyti, todėl taikytina gyvenamųjų patalpų 3,1 kv. m norma. Atsakovo teigimu, Pataisos namuose esančių ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakyme Nr. V-129 „Dėl laisvės atėmimo vietų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ keliamus reikalavimus. Atsakovo nuomone, pateikti duomenys paneigia pareiškėjo nusiskundimus ir argumentus, susijusius su šalto ir karšto vandens tiekimo sistemos neįrengimu, rūkymu ilgalaikių pasimatymų patalpose, ventiliacijos problemomis, galimybe užsikrėsti įvairiomis ligomis ir pan., t. y. šiuo atveju nebuvo nustatyta jokių neteisėtų Pataisos namų pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar duomenų, kurie patvirtintų, kad Pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad dėl Pataisos namų pareigūnų veikimo ar neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Pataisos namuose ilgalaikiai pasimatymai buvo suteikti nuo 2010 m. gegužės 18 d., tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 29 d. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo realią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Pataisos namų administraciją; byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinęs tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. atsiradusią neturtinę žalą yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 suformuota praktika. Atsižvelgęs į tai, teismas iš esmės sprendė klausimą dėl pareiškėjo buvimo Pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose sąlygų nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d.

Teismo teigimu, vertinant pareiškėjo argumentą dėl ploto ilgalaikių pasimatymų kambariuose trūkumo, reikia atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu, todėl vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, nelaikytinas pakankamu pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nagrinėjamu laikotarpiu buvo suteikti tokie ilgalaikiai pasimatymai: 2011 m. gruodžio 16 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,54 kv. m ploto kambaryje Nr. 2 su sugyventine G. J., mama J. S. ir seserimi U. S.; 2012 m. gegužės 12 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,80 kv. m ploto kambaryje Nr. 1 su mama J. S., seserimi U. S. ir broliu R. S.; 2012 m. liepos 18 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,80 kv. m ploto kambaryje Nr. 1 su žmona V. S. (buvusi pavardė B.); 2012 m. rugpjūčio 14 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,30 kv. m ploto kambaryje Nr. 4 su žmona V. S. (buvusi pavardė B.); 2012 m. spalio 30 d. 1 paros ilgalaikis pasimatymas 10,16 kv. m ploto kambaryje Nr. 6 su žmona V. S.; 2012 m. lapkričio 21 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,30 kv. m ploto kambaryje Nr. 4 su žmona V. S.; 2013 m. vasario 26 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,54 kv. m ploto kambaryje Nr. 2 su žmona V. S.; 2013 m. gegužės 18 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,80 kv. m ploto kambaryje Nr. 1 su žmona V. S.; 2013 m. birželio 25 d. 1 paros ilgalaikis pasimatymas 10,80 kv. m ploto kambaryje Nr. 1 su žmona V. S.; 2013 m. rugpjūčio 20 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,54 kv. m ploto kambaryje Nr. 2 su žmona V. S.; 2013 m. rugsėjo 26 d. 1 paros ilgalaikis pasimatymas 10,30 kv. m ploto kambaryje Nr. 4 su žmona V. S.; 2013 m. lapkričio 16 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,30 kv. m ploto kambaryje Nr. 4 su žmona V. S.; 2014 m. sausio 14 d. 1 paros ilgalaikis pasimatymas 10,30 kv. m ploto kambaryje Nr. 4 su žmona V. S.; 2014 m. vasario 15 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,30 kv. m ploto kambaryje Nr. 4 su žmona V. S.; 2014 m. balandžio 1 d. 1 paros ilgalaikis pasimatymas 10,80 kv. m ploto kambaryje Nr. 1 su žmona V. S.; 2014 m. gegužės 13 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 9,27 kv. m ploto kambaryje Nr. 9 su žmona V. S.; 2014 m. birželio 25 d. 1 paros ilgalaikis pasimatymas 10,32 kv. m ploto kambaryje Nr. 3 su žmona V. S.; 2014 m. rugpjūčio 9 d. 2 parų ilgalaikis pasimatymas 10,32 kv. m ploto kambaryje Nr. 3 su žmona V. S.; 2014 m. rugsėjo 30 d. 1 paros ilgalaikis pasimatymas 10,30 kv. m ploto kambaryje Nr. 4 su žmona V. S.

Įvertinęs Pataisos namų 2015 m. sausio 29 d. pažymoje „Apie pasimatymų patalpas“, Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2015 m. kovo 2 d. pažymoje „Apie A. S. laikymo sąlygas“), 2014 m. gruodžio 29 d. pažymoje „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-o sektoriaus ilgalaikių pasimatymų“, 2015 m. vasario 11 d. pažymoje „Apie nuteistojo A. S. laikymo sąlygas“ ir Pataisos namų 2014 m. lapkričio 5 d. atsakyme į pareiškėjo prašymą pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad ilgalaikių pasimatymų metu pareiškėjui atsakovas užtikrino teisės aktuose nustatytą minimalų 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam. Teismas taip pat sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad Pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas nustatė, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, sanitarinių mazgų patalpų ploto; joje taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Atsakovo pateikti dokumentai patvirtina, kad 3-io sektoriaus ilgalaikių pasimatymų kambariuose yra 2 tualetai ir įrengtos 2 dušo kabinos, be to, karštas vanduo tiekiamas nuolat, nes įrengtas elektrinis vandens šildytuvas. Teismas sprendė, kad teisės aktuose nenustatytas reikalavimas ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengti rankšluosčių džiovintuvus. Teismo vertinimu, Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus atitinka tai, kad visuose Pataisos namų 3-io sektoriaus ilgalaikių pasimatymų kambariuose įrengtas mechaninis vėdinimas, be to, languose įrengtos 6 cm aukščio ir 45 cm pločio orlaidės, kurios sudaro galimybę užtikrinti tinkamą vėdinimą. Teismas nustatė, kad Pataisos namų 2013 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ yra nustatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas; Taisyklių 258 punkte nustatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę; minėtų reikalavimų Pataisos namuose yra laikomasi; patalynė nuteitiesiems keičiama vieną kartą per savaitę; Pataisos namų turima patalynė (pagalvės, antklodės, čiužiniai) yra gaminami vadovaujantis kokybės sertifikatu ĮST 4463021-02:1999; čiužiniai įstaigoje dezinfekuojami pagal poreikį; Pataisos namai 2014 m. lapkričio 14 d. yra sudariusi sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kauno visuomenės sveikatos centras atlikto Pataisos namų 3-iame sektoriuje įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių atitikimo Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams kontrolę, kurios metu nustatė, kad ilgalaikių pasimatymų kambariuose yra skaidraus stiklo langai, gyvenamosios patalpos tvarkingos, po kiekvieno pasimatymo kambariai yra išvalomi drėgnuoju būdu, pakeičiama patalynė, rankšluosčiai; atskirose patalpose yra įrengtos sanitarinio mazgo ir dušo patalpos, kurių įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo paminėta Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-908, nustato rūkymo patalpų (vietų) įrengimo ir eksploatavimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose pagrindinius sveikatos saugos reikalavimus (1 p.), todėl teismas vadovavosi Higienos norma HN 76:2010, kuri nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.). Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atskiros patalpos rūkantiesiems ilgalaikių pasimatymų patalpose nėra, tačiau Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Higienos norma HN 76:2010 rūkymo kambarių įrengimo ilgalaikių pasimatymų patalpose nenustato. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 metais atlikto patikrinimo aktas patvirtina, kad 3-io sektoriaus ilgalaikių pasimatymų patalpose kontrolės metu neaptikta asmenų (ir nesijautė dūmų kvapo), kurie būtų rūkę gyvenamosiose ar kitose bendrojo naudojimo patalpose. Tiek higienos normos, tiek Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatos draudžia rūkyti bendrojo naudojimo patalpose. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl rūkymo būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją; Pataisos namų atstovams aplinkybės dėl rūkymo patalpose nėra žinomos. Pareiškėjo teismui pateiktų sąrašų su nuteistųjų parašais bei liudytojų parodymais dėl rūkymo ilgalaikių pasimatymų patalpose teismas nevertino kaip įrodymų, nes laikė juos kaip bandymą padėti pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog bendrojo naudojimo patalpose buvo rūkoma.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo nurodytus argumentus dėl Higienos normos 76:2010 11 punkto nesilaikymo, nes atskiras pasivaikščiojimo kiemelio įrengimas šalia ilgalaikių pasimatymų patalpų teisės aktuose nenustatytas. Teismas sprendė, kad visi kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais ir neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų neanalizavo. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT suformuota praktika, pagal kurią pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Tačiau sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Teismas nustatė, kad byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų sąlygų Pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų nevertino kaip pakankamų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kuri gali būti įvertinta pinigais. Teismas sprendė, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepripažino, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir nepagrindė konkrečių teisės normų pažeidimo dėl valstybės valdžios institucijos darbuotojų neveikimo taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir jiems teisės aktuose nustatytų funkcijų neįvykdymo bei nuvertino minėtų pažeidimų įtaką pareiškėjo patirtiems nepatogumams, fiziniam, dvasiniam skausmui. Pareiškėjas nurodo, kad jis ypatingai išgyveno dėl to, kad negalėjo matyti vaikų, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, negalėjo 24 val. per parą kvėpuoti grynu oru ir dėl patiriamo streso atsirado įvairūs sveikatos sutrikimai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino bylai svarbių aplinkybių, nesiekė jų ir pareiškėjo pateiktų įrodymų visapusiškai bei objektyviai ištirti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog ploto norma nebuvo pažeista, tačiau nurodydamas, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 16 d. buvo 10,54 kv. m kambaryje Nr. 2 su sugyventine, mama ir seserimi, pats sau prieštarauja, nes vienam asmeniui minimalus asmeninės erdvės gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m., t. y. 4 asmenims turėjo būti skiriama ne mažesnė kaip 12,4 kv. m ploto gyvenamoji patalpa. Taisyklių 105 punkte įtvirtinta, kad vieno pasimatymo metu pasimatyti su nuteistuoju gali ne daugiau kaip 3 asmenys, neįskaitant nepilnamečių nuteistojo vaikų. Pareiškėjo nuomone, nors jis turi teisę į pasimatymą su 3 suaugusiais asmenimis ir savo nepilnamečiais vaikais, tačiau atsakovas, suteikdamas ilgalaikiams pasimatymams per mažas gyvenamąsias patalpas, kurių vidutinis plotas yra apie 10 kv. m, šią pareiškėjo teisę apribojo taip, kad jis negalėjo pasimatyti su vaikais. Jeigu pareiškėjo vaikai būtų atvykę, jie būtų turėję gyventi kankinimui prilygstančiomis sąlygomis.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui būnant ilgalaikių pasimatymų patalpose jam nebuvo užtikrinta BVK 103 straipsnyje įtvirtinta teisė pasivaikščioti gryname ore, nes prie ilgalaikių pasimatymų patalpų nebuvo įrengtas pasivaikščiojimo kiemelis. Be to, pats atsakovas pripažįsta, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose neįrengta specialiai rūkyti skirta vieta. Aplinkybę, kad būdavo rūkoma virtuvėje, dušuose, tualetuose, pareiškėjo nuomone, patvirtina J. S., V. S. ir daugelio nuteistųjų parodymai bei faktas, kad įsinešti į patalpas tabako gaminius nebuvo draudžiama. Iš atsakovo pateiktos 2014 m. gruodžio 29 d. pažymos Nr. 77-1555 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-io sektoriaus ilgalaikių pasimatymų“ matyti, kad ilgalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengti šaldytuvai, nors Eksploatavimo taisyklių 34 punkte nurodyta, jog ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje turi būti stalas, kėdės, spintelės, lovos, televizorius, užuolaidos, buitinis šaldytuvas, sieninis veidrodis, sieninė kabykla rūbams; prireikus, išduodama vaikiška lovytė.

Atsakovo 2015 m. vasario 11 d. pažymos „Apie nuteistojo A. S. laikymo sąlygas“ 4 punkte nurodyta, kad rankšluosčių džiovintuvų įrengimas ilgalaikių pasimatymų patalpose teisės aktuose nenustatytas, tačiau pagal Eksploatavimo taisyklių 32 punktą sanitariniame mazge įrengiama šalto ir karšto vandens tiekimo sistema su vandens apskaitos prietaisais; sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atsiliepime ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime minimas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymas Nr. V-129 „Dėl laisvės atėmimo vietų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo 2015 m. vasario 11 d. pažymos „Apie nuteistojo A. S. laikymo sąlygas“ 5 punkte pateikta informacija patvirtina, kad ilgalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose nėra įrengti sanitariniai mazgai, nes įrengti tik 2 tualetai ir viename iš jų – dušas, o tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 21 punkto ir Eksploatavimo taisyklių 32 punkto reikalavimų. Pareiškėjas akcentuoja, kad ilgalaikių pasimatymų kambaryje Nr. 4 buvo sukandžiotas blusų. Pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. kovo 6 d. pažymoje Nr. 81(3)-90 nurodyta, kad pareiškėjas kreipėsi dėl sukandžiojimo, kuriuos apžiūrėjus buvo skirti vaistai. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 2-1849-7(4.11) patvirtina aplinkybę, kad kambariuose buvo įrengti neskaidraus stiklo langai, nors pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Be to, Pataisos namų 2015 m. vasario mėnesio pažymos (I t., b. l. 102–103) 32, 33 ir 39 punktai patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į psichiatrus. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 12 d. ir 2015 m. gegužės 5 d. sprendimai patvirtina, kad kambariuose nėra deguonies bei oro. Pareiškėjas pažymi, kad šiai bylai aktualios ilgalaikių pasimatymų patalpos 2012 metų pradžioje buvo rekonstruotos, t. y. buvo keisti langai, rekonstruoti kai kurie kambariai, dušai, tualetai, tačiau po rekonstrukcijos sąlygos vis tiek neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Nors pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras atliko Pataisos namų 3-iame sektoriuje įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių atitikimo Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams kontrolę, kurios metu nustatė, kad ilgalaikių pasimatymų kambariuose yra skaidraus stiklo langai, gyvenamosios patalpos tvarkingos, po kiekvieno pasimatymo kambariai yra išvalomi drėgnuoju būdu, pakeičiama patalynė, rankšluosčiai; atskirose patalpose yra įrengtos sanitarinio mazgo ir dušo patalpos, kurių įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, tačiau tas pats Kauno visuomenės sveikatos centras, tirdamas pareiškėjo skundą, 2015 m. vasario 12 d. sprendime nustatė pažeidimus: ilgalaikių pasimatymų kambaryje Nr. 3 ant sienos virš lango buvo rastas pelėsis (drėgmės požymiai), oro judėjimo greitis neatitiko nustatytos normos (tai reiškia, kad ventiliacija neveikia, o orlaidės neužtikrina oro pralaidumo). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kontrolė buvo daroma žiemos metu, o vasarą tokiuose kambariuose be oro buvo neįmanoma gyventi. Kauno visuomenės sveikatos centras, tirdamas pareiškėjo ir jo žmonos skundus, 2015 m. gegužės 5 d. sprendime nustatė šiuos pažeidimus: kambariuose neskaidraus stiklo langai su įrengtomis orlaidėmis, kurie neatitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų; oro judėjimo greitis visuose gyvenamuosiuose kambariuose buvo mažas; kontrolės metu buvo rastos peleninės virtuvės patalpoje. Pareiškėjo nuomone, minėti Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 metų sprendimai patvirtina jo žodžius dėl žiaurių sąlygų, kurie turi būti vertinami kaip įrodymai.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 11 d. įvykusiame teismo posėdyje ne tik nurodė pareiškėjui skundą ir jo papildymus sujungti į vieną skundą ir šį patikslintą skundą atsiųsti teismui iki 2015 m. vasario 27 d., bet taip pat teismas nurodė atsakovo atstovei naujame atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą suformuluoti reikalavimą taikyti senaties terminą. Dėl to nors atsakovas 2014 m. gruodžio 31 d. atsiliepime neprašė pirmosios instancijos teismo taikyti senaties termino, tačiau 2015 m. kovo 3 d. atsiliepime, pasinaudodamas pirmosios instancijos teismo nurodymu (patarimu), paprašė taikyti senaties terminą. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, tačiau pagal Konvencijos 6 straipsnį teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti atsakovo atstovu ir už jį suformuluoti atsiliepimo reikalavimo taikyti senaties terminą.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju taip pat buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos teismo posėdžiui pradėti, nes pareiškėjas negavo teismo šaukimo ar pranešimo, kuris atitiktų ABTĮ 74 straipsnyje nustatytą šaukimo turinį. Teismo šaukimų taip pat negavo liudytojai, kuriuos pareiškėjas prašė iškviesti bei kurie galėjo patvirtinti žiaurių sąlygų egzistavimą. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo artimųjų ir kitų nuteistųjų parodymų, kurie yra byloje. Pareiškėjas pagrįsdamas patirtą neturtinę žalą, vadovaujasi CK 6.250 straipsnyje, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnyje, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino visas byloje reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgė į įrodymų visetą. Be to, atsakovas pakartoja pagrindines pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ar nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ilgalaikių pasimatymų patalpose teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. atsiradusią neturtinę žalą yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą, todėl iš esmės sprendė klausimą tik dėl pareiškėjo buvimo Pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose sąlygų nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes konstatavo, kad pareiškėjas ilgalaikių pasimatymų patalpose nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d. buvo laikomas teisės aktų nuostatas atitinkančiomis sąlygomis, t. y. teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės nuostatas. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo nurodytų teisių pažeidimų, dėl kurių jam (pareiškėjui) buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti įvertinta ir atlyginta pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ, kurio 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Šiuo nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, patikrina bylą, atsižvelgdama į minėtus įstatymo reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes 2015 m. vasario 11 d. įvykusiame teismo posėdyje nurodė atsakovo atstovei naujame atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodyti reikalavimą taikyti senaties terminą, kurio iki tol atsakovas neprašė taikyti. Taigi pareiškėjas siekia, jog būtų nustatyta, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties (teismo šališkumo) ir teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs EŽTT. Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).

ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Pagrindas tinkamai išnagrinėti administracinį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti. Teisės į tinkamą teismo procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų sprendimą. Teismas, kaip ginčą dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas, t. y. negali tapti pareiškėjo ar atsakovo advokatu.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėja buvo subjektyviai šališka. Taip pat šiuo atveju bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka objektyviuoju aspektu.

Kaip jau minėta, pats pareiškėjas teismo šališkumą sieja su teisėjos elgesiu 2015 m. vasario 11 d. teismo posėdyje. Išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija pažymi, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja 2015 m. vasario 11 d. teismo posėdyje nenurodė atsakovo atstovei nurodyti ar suformuluoti atsiliepime į skundą reikalavimą taikyti senaties terminą, kaip teigia pareiškėjas, o vadovaudama procesui nurodė išreikšti poziciją šiuo klausimu. Pažymėtina, kad po šio teismo posėdžio pareiškėjas nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai, nors tokią galimybę turėjo. Byla iš esmės buvo išnagrinėta ne minėtame 2015 m. vasario 11 d. teismo posėdyje, o 2015 m. balandžio 22 d. teismo posėdyje, todėl iki teismo posėdžio ir teismo posėdyje pareiškėjas turėjo teisę pareikšti teisėjai nušalinimą, nes jam 2015 m. kovo 5 d. buvo išsiųstas atsakovo atsiliepimas, kuriame jis (atsakovas) jau prašė taikyti senaties terminą.

Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo nepanaikina dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su neteisėta teismo sudėtimi (teismo šališkumu), tačiau išnagrinėjusi ir įvertinusi kitus apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas, nesilaikant ABTĮ 57 straipsnio, 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, ir tai sudaro pagrindą pripažinti, kad dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kurias teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, dėl kurių nepripažino pagrįstais / nepagrįstais pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė savo reikalavimą, atsakovo argumentų, kuriais buvo grindžiami atsikirtimai, kokiais teisės aktais vadovaudamasis nustatė teisiškai reikšmingas šiai bylai aplinkybes (ABTĮ 87 str. 4 d.); neišnagrinėjo ir neįvertino visų įrodymų, laikydamasis ABTĮ 57 ir 86 straipsnių reikalavimų, nesudarė galimybių šalims teikti papildomus įrodymus, kad būtų nustatytos ir išsiaiškintos teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012 ir joje nurodytą EŽTT praktiką), tačiau EŽTT yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai; teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 2003 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Kuznecov ir kiti prieš Rusiją; 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją; kt.). Taigi teismas turi pareigą atsakyti į pagrindinius asmens klausimus, kurie yra svarbūs ir turi įtakos bylos baigčiai, t. y. teismas turi išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie yra svarbūs sprendimui priimti. Akcentuotina, kad teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir yra pagrįstos atitinkamomis normomis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde kaip reikalavimo teisinį pagrindą, be kita ko, nurodė Konvencijos 3 straipsnį, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką pasimatymų patalpų įrengimas ir sąlygos yra nacionalinės teisės reglamentavimo dalykas, tačiau jos turi užtikrinti, kad kaliniai būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios yra suderinamos su pagarba žmogaus orumui (žr., pvz., EŽTT 2013 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Grimailovs prieš Latviją ir kt.). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog be kitų elementų, reikšmingų vertinant kalinimo sąlygas, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į mankštinimosi lauke prieinamumą ir trukmę bei sąlygas, kuriomis kaliniai gali juo pasinaudoti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Nepriklausomai nuo to, kokios geros yra asmenų kamerų materialinės sąlygos, bet kuriuo atveju galimybė mankštintis lauke yra pagrindinė sudedamoji asmenų, iš kurių atimta laisvė, apsaugos dalis, todėl pasivaikščiojimų lauke ar kitos fizinės mankštos gryname ore trūkumas sudaro pagrindą kritikai (žr., pvz., EŽTT 2012 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Onaca prieš Rumuniją; 2014 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Yarashonen prieš Turkiją).

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde tvirtina, jog būnant ilgalaikių pasimatymų patalpose jam nebuvo užtikrinta BVK 103 straipsnyje įtvirtinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore yra reglamentuota BVK 103 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio, kuriame nustatytas nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigose, reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pagal BVK 103 straipsnio 3 dalį pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarka detalizuota Taisyklių XXXVII skyriuje. Higienos normos HN 76:2010 11 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, o 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Eksploatavimo taisyklės nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 1 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas iš esmės neneigė aplinkybės, jog pareiškėjui būnant 1–2 parų trukmės ilgalaikiuose pasimatymuose jam nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nurodytus argumentus dėl Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nesilaikymo, nurodydamas, kad atskiras pasivaikščiojimo kiemelio įrengimas šalia ilgalaikių pasimatymų patalpų teisės aktuose nenustatytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis bei nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore yra dvi iš BVK šeštajame skirsnyje reglamentuotų specialiųjų nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisių. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai pareiškėjui naudojantis viena iš minėtų teisių (pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis) buvo apribota jo galimybė realizuoti kitą teisę (pasivaikščioti gryname ore).

Pažymėtina, kad BVK 103 straipsnio 2–3 dalyse expressis verbis nurodyti nuteistųjų teisės pasivaikščioti gryname ore ribojimo atvejai: pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis, ir pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.

Taigi šioje byloje yra svarbu išsiaiškinti ir nustatyti aplinkybes, apie kurias byloje trūksta duomenų: ar pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją su prašymu ilgalaikių pasimatymų metu užtikrinti jo teisę pasivaikščioti, ar atsakovas atsisakė tai daryti, dėl kokių priežasčių ilgalaikių pasimatymų patalpose esantis pareiškėjas nebuvo vedamas į Pataisos namuose įrengtus pasivaikščiojimo kiemelius, t. y. nebuvo sudaryta galimybė pareiškėjui pasivaikščioti Pataisos namuose įrengtuose pasivaikščiojimo kiemeliuose tuo metu, kai jam buvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo ir nenustatė aplinkybių, susijusių su pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų gyvenamuosiuose kambariuose suteiktu plotu ir pareiškėjo nurodomu jo teisių pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad 2011 m. gruodžio 16–17 d. 10,54 kv. m ploto kambaryje Nr. 2 pareiškėjui buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su 3 asmenimis, t. y. kambaryje iš viso gyveno 4 asmenys. Byloje nėra ginčo, kad analogiška situacija buvo ir 2012 m. gegužės 12–13 d. ilgalaikio pasimatymo metu, nes 10,80 kv. m ploto kambaryje Nr. 1 su pareiškėju kartu gyveno dar 3 jo artimieji. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ilgalaikių pasimatymų metu pareiškėjui atsakovas užtikrino teisės aktuose nustatytą minimalų 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjo nuomone, 4 asmenų pasimatymams turėjo būti skiriama ne mažesnė kaip 12,4 kv. m ploto gyvenamoji patalpa.

Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami su BVK 94 straipsnio 3 dalyje nurodytais asmenimis. Vieno pasimatymo metu pasimatyti su nuteistuoju gali ne daugiau kaip 3 asmenys, neįskaitant nepilnamečių nuteistojo vaikų (Taisyklių 105 p.). Taigi ilgalaikio pasimatymo metu nuteistasis nustatytą laiką gyvena tam skirtoje gyvenamojoje patalpoje kartu su pasimatyti atvykusiais asmenimis. Pasimatymo suteikimo procedūra yra reglamentuota Taisyklių 102 punkte, kuriame nustatyta, kad minėta procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą; leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas; pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė; atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai.

Taisyklių 111.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pareiškėjas remiasi šia teisės norma ir tvirtina, kad ilgalaikių pasimatymų kambariuose jam ir kitiems buvusiems asmenims turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto, nes Higienos normos HN 76:2010 5 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos yra bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Nuteistųjų gyvenamieji kambariai – pataisos namuose ir atvirosiose kolonijose specialiai įrengtos patalpos, skirtos nuteistiesiems gyventi (Eksploatavimo taisyklių 4 p.); Eksploatavimo taisyklių 29 punkte nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengiami ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai, sanitariniai mazgai, virtuvės. Atsakovas yra nurodęs, kad ilgalaikių pasimatymo kambarių plotas nereglamentuojamas teisės aktais (I t., b. l. 49), kituose dokumentuose atsakovas nėra nurodęs jokių duomenų apie tai, koks plotas turėtų būti užtikrintas pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų kambariuose, kuris nepažeistų pareiškėjo teisių bei orumo. Atsakovas taip pat yra nurodęs, kad ilgalaikių pasimatymų kambariai yra įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V-129 „Dėl laisvės atėmimų vietų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo (įsakymas galiojo iki 2011 m. kovo 3 d.) (I t., b. l. 48, 146). Šiame akte nėra nurodyti ilgalaikių pasimatymų kambarių plotai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjui užtikrino teisės aktais numatytą 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam, tačiau nenurodė jokių argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų šią aplinkybę, neišnagrinėjo atsakovo atsikirtimų į pareiškėjo skundą dėl ilgalaikių pasimatymų patalpų ploto.

Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kieno iniciatyva pareiškėjui būdavo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su atitinkamu atvykusių asmenų kiekiu, kaip buvo sprendžiami konkrečių gyvenamųjų kambarių, kuriuose pareiškėjas gyveno su artimaisiais ilgalaikių pasimatymų metu, parinkimo ir asmenų, su kuriais pareiškėjui bus leista susitikti, nustatymo klausimai, atsižvelgiant į atvykusių į ilgalaikį pasimatymą asmenų skaičių ir Pataisos namuose įrengtų ilgalaikių pasimatymų gyvenamųjų kambarių dydžius.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), kurie susiję su ilgalaikių pasimatymų kambarių ir bendrojo naudojimo patalpų įrengimu, nes ilgalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengti šaldytuvai, sanitariniai mazgai, kuriuose nėra rankšluosčių džiovintuvų, įrengti ne atskiruose ilgalaikių pasimatymų kambariuose, o yra bendrojo naudojimo patalpose; be to, pareiškėjas skundžiasi neskaidraus stiklo langais ir vėdinimo problemomis. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo atsiliepime ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime minimas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymas Nr. V-129 „Dėl laisvės atėmimo vietų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios.

Kaip jau minėta, pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato nuo 2011 m. kovo 9 d. galiojančios Eksploatavimo taisyklės (Eksploatavimo taisyklių 1 p.). Eksploatavimo taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad šios taisyklės privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu. Ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklių 28–35 punktai. Eksploatavimo taisyklių 31 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui; nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal šiame punkte nustatytą reikalavimą, sanitariniai mazgai ir virtuvės gali būti įrengiami bendram naudojimui.

Sanitariniame mazge įrengiama šalto ir karšto vandens tiekimo sistema su vandens apskaitos prietaisais; sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (Eksploatavimo taisyklių 32 p.). Pagal Eksploatavimo taisyklių 34 punktą ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje turi būti stalas, kėdės, spintelės, lovos, televizorius, užuolaidos, buitinis šaldytuvas, sieninis veidrodis, sieninė kabykla rūbams; prireikus, išduodama vaikiška lovytė. Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010 24 p.).

Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog teisės aktuose nenustatytas reikalavimas ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengti rankšluosčių džiovintuvus. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nedetalizavo, dėl kokių priežasčių nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento, kad šaldytuvas turi būti ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje, o ne bendrojo naudojimo virtuvėje. Pirmosios instancijos teismas detaliai neišnagrinėjo ir nenustatė ilgalaikių pasimatymų kambariams ir bendrojo naudojimo patalpoms įrengti taikytinų teisės aktų normų ir ar ginčo laikotarpiu patalpų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl rūkymo ilgalaikių pasimatymų patalpose, konstatavo, kad nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad bendrojo naudojimo patalpose buvo rūkoma. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjo teismui pateiktų sąrašų su nuteistųjų parašais bei liudytojų parodymais dėl rūkymo ilgalaikių pasimatymų patalpose nevertina kaip įrodymų, o tai vertina kaip bandymą padėti pareiškėjui. Iš 2015 m. vasario 11 d. teismo posėdyje priimtos protokolinės nutarties matyti, kad minėtų asmenų paaiškinimai ir parodymai buvo pridėti prie bylos. 2015 m. kovo 16 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi buvo priimti pareiškėjo pateikti 2015 m. vasario 14 d. liudytojų parodymai. Pažymėtina, kad iš sprendimo motyvų nėra aišku, ar pareiškėjo pateiktus sąrašus su nuteistųjų parašais bei rašytinius J. S. ir V. S. parodymus pirmosios instancijos teismas priėmė kaip įrodymus ir juos vertino kaip įrodymus kartu su kitais įrodymais, ar minėtus paaiškinimus ir parodymus pridėjo prie bylos ne kaip įrodymus. Neargumentuota pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateikti sąrašai su nuteistųjų parašais bei rašytiniai J. S. ir V. S. parodymai yra bandymas padėti pareiškėjui. Be to, pareiškėjas procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs prašymą iškviesti ir apklausti teismo posėdyje liudytojus (I t., b. l. 40, 68, 131), tačiau byloje nėra konkrečių duomenų, kaip buvo išspręstas šis pareiškėjo prašymas, t. y. dėl kokių aplinkybių (priežasčių) pareiškėjo nurodyti liudytojai nebuvo iškviesti ir apklausti teismo posėdyje.

Vadovaudamasis ABTĮ įtvirtintomis su įrodymų tyrimu ir vertinimu susijusiomis teisės normomis, pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti pareiškėjo paaiškinimus, atsakovo atsikirtimus, šalių pateiktus įrodymus bei pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus tam, kad būtų nustatytos ir įvertintos bylai svarbios aplinkybės, susijusios su visomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygomis, nes, kaip jau minėta, valstybės atsakomybė atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pažymėtina, kad pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji nėra preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį paprastai privalo įrodyti pareiškėjas. Taigi byloje būtina įvertinti, ar dėl pareiškėjo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjui buvo padaryta jo nurodoma neturtinė žala, ar neturtinės žalos atsiradimas (padidėjimas) nėra susijęs su paties pareiškėjo pasirinktu elgesio būdu ir kt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė