2017-02-22 Nr. AB-4122-3-61-3-00189-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-253-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00189-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J., atstovaujamos advokato P. G., atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J., atstovaujamos advokato P. G., skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokato P. G., kreipėsi su skundu (b. l. 1–39) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-712 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti pareiškėjai procese susidarysiančias bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde, be kita ko, nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 145 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Tačiau pagal tas pačias nuostatas MAĮ 145 straipsnio 1 dalies taisyklė neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja pažymėjo, jog Skundžiamo sprendimo atžvilgiu pasinaudoti privaloma ikiteismine mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūra yra neįmanoma, nes Skundžiamą sprendimą priėmė centrinis mokesčių administratorius. Taigi, remdamasi MAĮ 150 straipsnio nuostatomis, pareiškėja teigė, jog neturi galimybės Skundžiamą sprendimą apskųsti centriniam mokesčių administratoriui, kaip tai numatyta MAĮ 145 straipsnio 1 dalyje ir 154 straipsnyje, todėl manė, kad turi teisę Skundžiamą sprendimą apskųsti tiesiogiai teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartimi (b. l. 189–190) atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nurodė, kad Skundžiamą sprendimą VMI priėmė išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)FR0680-546 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Centrinis mokesčių administratorius Skundžiamu sprendimu šį Patikrinimo aktą patvirtino, kartu patvirtindamas ir jame pareiškėjai papildomai apskaičiuotą 5 295,12 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 1 730 Eur GPM delspinigių, 530 Eur GPM baudą, taip pat pagal mokesčių administratoriaus vertinimą apskaičiuotą 409 510,54 Eur GPM, 133 831 Eur GPM delspinigių, 40 951 Eur GPM baudą. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja kelia mokestinį ginčą (MAĮ 2 str. 22 d.), t. y. jis kilo tarp pareiškėjos (mokesčių mokėtojos) ir centrinio mokesčių administratoriaus dėl Skundžiamo sprendimo, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, pagal kurį pareiškėjai naujai apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti GPM mokestis (GPM baudos ir delspinigiai). Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad MAĮ 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėja skunde sutinka, jog ji kelia mokestinį ginčą ir yra nepasinaudojusi tokiems ginčams spręsti privaloma ikiteismine jų nagrinėjimo procedūra, tačiau teigia, kad nagrinėjamu atveju tokia procedūra pasinaudoti neįmanoma, nes Skundžiamą sprendimą priėmė centrinis mokesčių administratorius. Pareiškėjos nuomone, nesant galimybės Skundžiamą sprendimą apskųsti jį priėmusiam centriniam mokesčių administratoriui, ji įgyja teisę jį tiesiogiai skųsti teismui. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad mokestinių ginčų procedūra sureguliuota MAĮ 145 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta:

„Mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą“. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju, kai mokestinis ginčas kyla dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo, kuris priimtas dėl patikrinimo akto, MAĮ 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti aiškinamas neatsiejamai nuo teisinio reguliavimo, įtvirtinto kituose MAĮ straipsniuose (jų dalyse).

Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad pagal MAĮ 147 straipsnį mokestinius ginčus nagrinėja ne tik centrinis mokesčių administratorius, teismas, bet ir Komisija, kuri veikia kaip ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija (147 str.). Pagal MAĮ centrinis mokesčių administratorius nagrinėja tik tokius mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus (150 str.), o mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus nagrinėja Komisija (151 str. 1 p.).

Sistemiškai aiškindamas nurodytą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai mokestinis ginčas kyla dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo, kuris priimtas dėl patikrinimo akto, jis, prieš kreipiantis į teismą, privaloma ikiteismine tvarka turi būti išnagrinėjamas Komisijoje. Teismo vertinimu, šios išvados nekeičia (nepaneigia) MAĮ 145 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje įtvirtintas teisinis reguliavimas („ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą“), kuris taikomas tik tais atvejais, kai ikiteismine tvarka mokestinį ginčą išnagrinėja centrinis mokesčių administratorius.

Todėl teismas pareiškėjos poziciją, kad nagrinėjamu atveju nesant galimybės Skundžiamą sprendimą apskųsti jį priėmusiam centriniam mokesčių administratoriui, neįmanoma pasinaudoti mokestiniams ginčams spręsti privaloma ikiteismine jų nagrinėjimo procedūra ir ji įgyja teisę minėtą sprendimą tiesiogiai skųsti teismui, vertino kritiškai.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į tai, kad Skundžiamą sprendimą VMI priėmė ne kaip ikiteismine tvarka mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija, o pareiškėja nesilaikė MAĮ nustatytos privalomos mokestinių ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja G. J., atstovaujama advokato P. G., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 191–193), prašydama panaikinti minėtą nutartį ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundo priimtinumo klausimą bei priteisti iš VMI pareiškėjos naudai už šio atskirojo skundo parengimą patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį pagrindžiantys dokumentai teismui bus pateikti vėliau.

Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai (plečiamai) aiškino MAĮ nuostatas dėl privalomos ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarkos. Pareiškėjos teigimu, MAĮ nuostatų negalima aiškinti tokiu būdu, kad tais atvejais, kai sprendimą, kuriuo mokesčių mokėtojui apskaičiuojamos papildomos mokesčių sumos, priima vietos mokesčių administratorius, ir skundas dėl vietos mokesčių administratoriaus gali būti teikiamas centriniam mokesčių administratoriui, ginčo nagrinėjimas Komisijoje nėra privalomas, tuo tarpu tais atvejais, kai sprendimą, kuriuo apskaičiuojamos papildomos mokesčių sumos, priima centrinis mokesčių administratorius, skundo nagrinėjimas Komisijoje tampa privalomas. Pareiškėja pažymi, kad MAĮ 159 straipsnio 1 dalis neišskiria centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų nagrinėjant skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų ir priimtų nagrinėjant mokesčių mokėtojo pateiktas pastabas, o suteikia teisę mokesčių mokėtojui pasirinkti, kam skųsti centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą – teismui ar Komisijai. Pareiškėja papildomai akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar nėra nagrinėjęs panašaus ginčo, todėl mano, jog šiai bylai nagrinėti yra tikslinga sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, konstatavus, kad ji nesilaikė šiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino MAĮ nuostatas dėl privalomos ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarkos.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjos keliamas ginčas yra mokestinis. Tuo tarpu mokestiniai ginčai yra nagrinėjami specialia MAĮ IX skyriuje numatyta tvarka. Atitinkamai MAĮ 145 straipsnio 1 dalis numato, kad mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra; ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Be to, kaip atskirajame skunde akcentuoja pareiškėja, pagal MAĮ 159 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Atitinkamai pareiškėja atskirajame skunde sutinka, jog yra nepasinaudojusi MAĮ mokestiniams ginčams nustatyta privaloma ikiteismine jų nagrinėjimo tvarka, tačiau tvirtina, kad nagrinėjamu atveju tokia procedūra pasinaudoti neįmanoma ir ji turi teisę tiesiogiai kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neteisingai interpretuoja MAĮ normas, reglamentuojančias privalomą mokestinių ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarką. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad tiek MAĮ 145 straipsnio 1 dalis, tiek MAĮ 159 straipsnio 1 dalis aiškiai kalba apie centrinio mokesčių administratoriaus sprendimus būtent dėl mokestinių ginčų, todėl pareiškėjos atskirojo skundo teiginiai, jog minėtos MAĮ normos neišskiria centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų nagrinėjant mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų (mokestinius ginčus tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus), ir sprendimų, priimtų nagrinėjant mokesčių mokėtojo pateiktas pastabas (dėl patikrinimo akto), atmestini kaip nepagrįsti.

Šiuo atveju pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi siekdama apskųsti VMI 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-712, priimtą būtent išnagrinėjus pareiškėjos pastabas dėl Vilniaus AVMI 2016 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)FR0680-546. Skundžiamu sprendimu VMI patvirtino minėtą Patikrinimo aktą ir jame pareiškėjai papildomai apskaičiuotą 5 295,12 Eur GPM, apskaičiavo 1 730 Eur GPM delspinigių ir skyrė 530 Eur GPM baudą, taip pat patvirtino pagal mokesčių administratoriaus vertinimą apskaičiuotą 409 510,54 Eur GPM, apskaičiavo 133 831 Eur GPM delspinigių ir skyrė 40 951 Eur GPM baudą (b. l. 51–64).

Taigi, akivaizdu, kad Skundžiamas sprendimas nėra centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas dėl mokestinio ginčo MAĮ 145 straipsnio 1 dalies ir 159 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. Skundžiamas sprendimas nėra priimtas išnagrinėjus jau kilusį mokestinį ginčą. Pabrėžtina, jog pareiškėjos teismui skundžiamas VMI 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (21.131-31-5)FR0682-712 yra MAĮ 132 straipsnyje nustatyta tvarka priimtas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta patvirtinti pareiškėjos atžvilgiu surašytą Patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotas mokesčių bei su jais susijusias sumas.

Todėl, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas kyla būtent pareiškėjai skundžiant minėtą VMI 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-712 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, pagal kurį pareiškėjai (mokesčių mokėtojai) naujai apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai bei su jais susijusios sumos (MAĮ 2 str. 22 d.), t. y. šiuo atveju mokestinis ginčas kyla tiesiogiai tarp mokesčių mokėtojo (pareiškėjos) ir centrinio mokesčių administratoriaus (VMI), o pagal MAĮ 151 straipsnio 1 punktą mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus nagrinėja Mokestinių ginčų komisija, kuri pagal MAĮ 147 straipsnio nuostatas yra ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija.

Taigi, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, skųsdama VMI 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-712 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, nesilaikė MAĮ nustatytos privalomos mokestinių ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nors ir pačiame Skundžiamame sprendime aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tuo tarpu ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Todėl, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundą nurodytu pagrindu.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal ABTĮ 43 straipsnio 2 dalį Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, tačiau sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra tikslinga šiai bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, todėl pareiškėjos atskirojo skundo teiginiai dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo šiai bylai nagrinėti atmestini.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjos atskirojo skundo reikalavimo priteisti jos naudai iš VMI už atskirojo skundo parengimą patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiame kontekste pažymėtina, jog sistemiškai vertinant ABTĮ 40–41 straipsnių nuostatas ir atsižvelgiant į protingumo principą, sprendimas, kurio pagrindu proceso šalis įgyja teisę gauti patirtas bylinėjimosi išlaidas, laikytinas teismo baigiamuoju aktu, kuriuo konkreti byla išsprendžiama iš esmės. Tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su tokiu konstatavimu (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-696/2010, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra priimtas joks teismo baigiamasis aktas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, todėl nėra pagrindo spręsti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. J., atstovaujamos advokato P. G., atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius