A-858-3060-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-3060/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00913-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 3.4. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant vertėjai Gvantsai Keshelava,

pareiškėjo E. M. atstovei advokatei L. G.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. M. (E. M.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (15/6-8)-15PR-76 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui E. M. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso bei papildomos apsaugos ir įsigaliojus šiam sprendimui išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, jog atsakovas skundžiamame Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) tautybės, augo vaikų globos namuose, todėl jo šiuo metu neremia nei artimieji, nei valstybė. (duomenys neskelbtini) nesuteikia gyvenamosios vietos, neskiria minimalios pašalpos. Pabrėžė, jog atsakovas priimdamas Sprendimą nenagrinėjo politinės ir ekonominės padėties (duomenys neskelbtini), kiek tai yra susiję su globotinių statusu ir minimaliom socialinėm bei ekonominėm garantijom, kurias (duomenys neskelbtini) suteikia tokiems asmenims. Manė, kad tokiu būdu (duomenys neskelbtini) pažeidžia jo pagrindines teises į orumą ir gyvybę. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas šių pažeidimų neanalizavo ir padarė nepagrįstas išvadas. Vadovaujantis Migracijos departamento 2011 m. liepos 14 d. pažyma Nr. GEO 15/6-10-6-30, de facto valdžia (duomenys neskelbtini) riboja teisę, ypač etninių (duomenys neskelbtini), balsuoti, dalyvauti politiniame procese, pasinaudoti teisėmis į nuosavybę, registruoti verslą, keliauti. Etniniai (duomenys neskelbtini) kenčia (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pajėgų persekiojimą. Remdamasis tuo, pareiškėjas manė, jog Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 8-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui, jis išnagrinėjo prieglobsčio motyvus bei apklausų metu pateiktus faktus, įvertino objektyvias ir subjektyvias aplinkybes ir nustatė, kad visos pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra ekonominio pobūdžio, o jo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nes jame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje. Atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktą informaciją, kad kilmės valstybėje jis neturėjo gyvenamosios vietos, augo vaikų namuose, baigė 4 klases, profesijos neįgijęs, asmens dokumento niekada neturėjo bei prieglobsčio prašymo motyvus, atsakovas manė, jog vienintelis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų paieška, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Manė, jog, atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei turimą informaciją apie padėtį kilmės šalyje, nėra jokių priežasčių manyti, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) pareiškėjui asmeniškai galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas jo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, išvardintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK), pažeidimams. Nurodė, jog pareiškėjo teisė į orumą nėra pagrindas suteikti tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) tautybės, todėl skunde minimas etninių (duomenys neskelbtini) teisių apribojimas (duomenys neskelbtini) nėra pagrindas panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu (b. l. 33-37) pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. ar buvo teisinis pagrindas pareiškėjui nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 86, 87 straipsnių nuostatas.

Teismas pabrėžė, jog prieglobsčio prašytojo byloje Nr. GEO 0567 esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis buvo sulaikytas 2012 m. kovo 10 d. Šalčininkų r., Akmeninės sen., (duomenys neskelbtini) kaimo prieigose, neteisėtai perėjęs Lietuvos valstybės sieną. Dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-6051-12 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 291 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas 2012 m. kovo 12 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, atlikta jo pirminė apklausa. Prašyme ir apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis neturėjo iš ko gyventi, todėl išvyko iš (duomenys neskelbtini), norėdamas patekti į bet kurią Europos šalį. Pažymėjo, jog skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, taip pat nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso bei papildomos apsaugos), nustačius, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies priežastys yra ekonominio pobūdžio, o prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai akivaizdžiai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal Įstatymo 86 straipsnį galimos trys prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos: pabėgėlio statusas, papildoma apsauga ir laikinoji apsauga. Pagal Įstatymo 76 straipsnio 1 dalį Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus ir nustatęs, kad nė viena Europos Sąjungos valstybė narė nėra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir nėra priežasčių, nurodytų Įstatymo 77 straipsnyje, priima sprendimus dėl laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo) prieglobsčio prašytojui ir apgyvendinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol jo prašymas bus išnagrinėtas iš esmės ir priimtas galutinis sprendimas. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui suteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios pilietis jis yra, gynyba ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašo suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose. Pagal minėtas įstatymines nuostatas baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai. Nurodė, jog atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą vadovavosi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. liepos 14 d. pažyma Nr. GEO 15/6-10-6-30 apie bendrą politinę, žmogaus teisių ir saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į pažymoje esančią informaciją apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje bei pareiškėjo bylos faktinę medžiagą, atsakovas nustatė, kad pareiškėjo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastys neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Vadovaujantis pažymoje pateikta informacija, viena didžiausių problemų šiuo metu šalyje yra nedarbo lygis. Tokia situacija yra 2008 metų karo su (duomenys neskelbtini) ir pasaulinės finansinės krizės padarinys. Teismas pažymėjo, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad prieglobsčio prašyme ir 2012 m. kovo 12 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl to, kad neturi kur gyventi ir ką valgyti, siekė patekti į bet kurią Europos šalį. Pareiškėjas kilmės valstybėje pastovios gyvenamosios vietos neturėjo, giminaičių neturi, augo vaikų namuose, baigė 4 klases, profesijos neįgijęs.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, teismas darė išvadą, jog atsakovas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Nurodė, jog Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (JTVPK) „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo” 62 punkte apibrėžta, kad migrantas – tai asmuo, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime (pabėgėlio), priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur. Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Jeigu asmuo yra vedinas vien ekonominių sumetimų, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis. Teismas pažymėjo, jog pagal byloje esančius duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje bei jo pateiktus paaiškinimus galima daryti išvadą, kad pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra ekonominiai, todėl atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas yra ekonominis migrantas, kurio išvykimas iš kilmės valstybės susijęs su geresnių gyvenimo sąlygų paieška. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, pavojaus (duomenys neskelbtini), o jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra visiškai nepagrįsta, nes nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Pirmosios instancijos teismas paaiškino, jog, pareiškėjui nepateikus įrodymų dėl jo priklausimo rizikos grupėms ar persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti EŽTK 3 straipsniui. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Pažymėjo, jog skunde teismui pareiškėjas nenurodė papildomų, jo prašymo nagrinėjimo metu nenurodytų išvykimo iš kilmės valstybės ir jo persekiojimo priežasčių. Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, jo atstovė taip pat nenurodė teismui jokių papildomų aplinkybių ar argumentų. Atsižvelgdamas į pareiškėjo paaiškinimų jo sulaikymo ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu visumą, tai, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo metu buvo supažindintas su visomis jo pareigomis ir teisėmis, bei nebuvo jokių kliūčių jas įgyvendinti, nurodant visas galimo persekiojimo priežastis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodomos priežastys nėra pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes neatitinka nei persekiojimo, nei smurto, nei diskriminacijos apibrėžimų, nustatytų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio suteikimą.

Teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, 83 straipsnio 2 dalimi ir nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos bei atsisakė suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, atsisakius pareiškėjui suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, jog, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas pažeidė atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją tvarką, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jo prašymo pateikimo motyvus, pareiškėjui pagrįstai nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, jog, teismui pripažinus, kad ginčo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo.

III. Pareiškėjas E. M. apeliaciniu skundu (b. l. 44-45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prieglobsčio prašymas būtų tinkamai išspręstas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas neištyrė faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) tautybės ir išvyko prašytis prieglobsčio iš (duomenys neskelbtini), kuri de facto yra centrinės (duomenys neskelbtini) valdžios nekontroliuojama, todėl nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio motyvus atsakovas privalėjo atsižvelgdamas būtent į padėtį šiame regione. Pažymi, jog atsakovas ir teismas vadovavosi Migracijos departamento pažyma Nr. GEO 15/6-10-6-30, surinkta 2011 m. liepos 14 d.

Pareiškėjas pabrėžia, jog skunde pirmosios instancijos teismui jis nurodė, kad, būdamas našlaitis, baigęs 4 klases ir neįgijęs profesijos, negauna šalyje minimalių socialinių ir ekonominių garantijų. Tai nereiškia, kad pareiškėjas išvyko iš šalies ieškotis geresnių gyvenimo sąlygų, mano, jog tokiu būdu kilmės valstybė pažeidžia pareiškėjo pagrindines teises ir laisves. Pabrėžia, jog Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, kad papildoma apsauga gali būti suteikiama, kai yra grėsmė, kad prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (net jei tas žmogus, kaip nurodo atsakovas Sprendime, yra asocialus). Šis punktas teismo nebuvo nagrinėtas, visiškai ignoravus pareiškėjo nurodytas persekiojimo aplinkybes ir nesurinkus atsakovui atitinkamos (pareiškėjo situacijai) informacijos.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 55-57) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas tiek prašyme suteikti prieglobstį, tiek per pirminę apklausą nurodė, kad kilmės valstybėje neturėjo pastovios gyvenamosios vietos, augęs vaikų namuose, baigęs 4 klases, profesijos neįgijęs, asmens dokumento niekada neturėjo, visą laiką gyvendavo tai stotyse, tai pas draugus, giminaičių neturi, pastaruoju metu gyveno Gali mieste. Iš kilmės valstybės pareiškėjas išvyko dėl to, kad neturi kur gyventi ir neturi ką valgyti. Atsakovas pabrėžė, jog visos pareiškėjo nurodytos priežastys yra ekonominio pobūdžio. Pagal tai, jog pareiškėjas yra baigęs tik 4 klases, profesijos neįgijęs, asmens dokumento niekada neturėjęs, nedirbantis (nors yra darbingo amžiaus) bei gyvenamosios vietos neįgijęs, akivaizdu, jog pareiškėjas vedė asocialų gyvenimo būdą.

Atsakovas pabrėžė, jog, remiantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punktu, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kai yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos kilmės valstybėje. EŽTK I skyrius nustato teises ir laisves, kurios yra užtikrinamos ir saugomos minėtos konvencijos, o būtent: teisė į gyvybę; kankinimo uždraudimas; vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas; teisė į:laisvę ir saugumą; teisė į teisingą bylos nagrinėjimą; bausmės be įstatymo uždraudimas; teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; minties, sąžinės ir religijos laisvė; saviraiškos laisvė; susirinkimų ir asociacijos laisvė; teisė į santuoką; teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę; diskriminacijos uždraudimas. Šiuo atveju nėra jokių priežasčių manyti, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) asmeniškai galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas jo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, išvardintų EŽTK, pažeidimams.

Nurodė, jog pagal JTVPK valdybos paskaičiavimus šalyje yra virš 270 000 priverstų persikelti asmenų, 127 000 iš jų – persikėlę po 2008 metų konflikto; tų asmenų atžvilgiu, kurie kreipėsi dėl pagalbos iki 2011 metų pabaigos, buvo priimti ilgalaikiai sprendimai nediskutuojamoje (duomenys neskelbtini)teritorijoje. JTVPK taip pat yra suskaičiavusi apie 129 000 asmenų, kurie yra panašioje padėtyje kaip priversti persikelti asmenys ir jiems reikia apsaugos ir humanitarinės pagalbos. Šiai grupei priklauso asmenys, kurie grįžo į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir į rajonus prie administracinės sienos su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip pat asmenys, priversti persikelti dėl 2008 metų karinio konflikto, o vėliau perkelti gyventi į naują vietą. Iki 2011 metų pabaigos dauguma priverstų persikelti asmenų gavo priverstų persikelti asmenų statusą. Nurodo, jog jie tebegauna paramą, įskaitant pinigines išmokas, iš vyriausybės ir iš tarptautinės donorų bendrijos. Vyriausybė skatina socialinę ir ekonominę priverstų persikelti asmenų integraciją ir kuria sąlygas jų saugiam ir oriam grįžimui. Remdamasis tuo, atsakovas mano, jog pareiškėjas galėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini) valdžią dėl paramos, valstybė suteikia reikiamą apsaugą ir paramą.

Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus prieglobsčio motyvus, mano, kad jo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nes akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo E. M. pateiktą informaciją bei prieglobsčio prašymo motyvus, mano, kad vienintelis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų paieška, o tai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (laikiną teritorinį prieglobstį, pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriame konstatuota, kad jo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, nuspręsta nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio, taip pat atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą), yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose pateikta akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį sąvoka: toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip pat 77 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.

Kiek tai susiję su pabėgėlio statuso suteikimu, UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje taikytiną teisinį reguliavimą, taip pat faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, nes pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje, yra ekonominiai.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad iš pareiškėjo paaiškinimų, išdėstytų prašyme atsakovui dėl prieglobsčio suteikimo (prieglobsčio byla, b.l. 5, 8-13), matyti, jog prašymas grindžiamas ekonominiais motyvais: pareiškėjas nurodė, kad jis neturi namų, jokios nuosavybės, neturi iš ko gyventi, dėl to nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini). Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas taip pat nurodė iš esmės ekonominio pobūdžio priežastis: jame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nesuteikia gyvenamosios vietos, neskiria minimalios pašalpos. Be to, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad de facto valdžia (duomenys neskelbtini) ir toliau riboja teisę, ypač etninių (duomenys neskelbtini), balsuoti, dalyvauti politiniame procese, o etniniai (duomenys neskelbtini) kenčia (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) pajėgų persekiojimą, jis nepaaiškino, kaip tai pažeidžia paties pareiškėjo, kuris, kaip jis pats nurodė, yra (duomenys neskelbtini) (prieglobsčio byla, b.l. 8), teises.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Jame kartojami pirmosios instancijos teismui pateikti argumentai nurodant, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini)negauna minimalių socialinių ir ekonominių garantijų, patvirtinama, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) tautybės ir išvyko būtent iš (duomenys neskelbtini). Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai nevertino padėties būtent (duomenys neskelbtini), toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Iš atsakovo 2011 m. liepos 14 d. pažymos Nr. GEO 15/6-10-6-30 (prieglobsčio byla, b.l. 16-18) matyti, kad atsakovas joje vertino tiek bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), tiek saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini).

Įvertinus pareiškėjo apeliacinį skundą darytina išvada, kad pareiškėjas jame nepagrindė tų individualaus ar bendro pobūdžio grėsmių, dėl kurių UTPĮ pagrindu galėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga. Kaip minėta UTPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį, tai toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Taigi kaip vienas iš pagrindų, kuriuo remiantis atsakovas gali konstatuoti, jog asmens prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, yra tas, jog prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodė išimtinai ekonominius motyvus, taip pat tai, kad atsakovas surinko informaciją apie kilmės valstybę, kuri nepatvirtina bendro pobūdžio grėsmių, galinčių būti pagrindu suteikti papildomą apsaugą (UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas), darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nurodo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad (duomenys neskelbtini) pažeidžiamos pareiškėjo pagrindinės teisės ir laisvės, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad minėtos UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant kitas šio Įstatymo nuostatas (be kita ko, 2 straipsnio 1 ir 24 dalis, 87, 88 straipsnius), taip pat paties prieglobsčio instituto prasmę ir jį apibrėžiančio reguliavimo tikslus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad UTPĮ įtvirtina bendrą pagrindą suteikti papildomą apsaugą siekiant užtikrinti tam tikrą asmens pragyvenimo lygį. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteikė argumentų ir neįrodinėjo, kad jis (duomenys neskelbtini) bandė ieškoti darbo, kad kreipėsi į (duomenys neskelbtini) institucijos dėl tam tikrų socialinių garantijų užtikrinimo, o jis dėl tam tikrų savybių buvo diskriminuojamas kilmės valstybėje. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Virgilijus Valančius