2020-03-12 Nr. AB-5490-3-61-3-03776-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1317-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03776-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 2,26 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugsėjo 18 d. jis iš Vilniaus PN buvo perkeltas į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus (toliau – ir Kauno NTI-PN) toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas į kitą įstaigą buvo perkeltas nesilaikant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kadangi jis perkeltas remiantis pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymu perkelti jį dėl darbo. Pagal minėtą BVK nuostatą nuteistasis į kitą pataisos įstaigą gali būti perkeltas tik dėl ligos ar kitų išimtinių aplinkybių. Tačiau pareiškėjas į Kauno NTI-PN buvo perkeltas ne dėl ligos ir ne dėl išimtinių aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, BVK 69 straipsnio 1 dalies nuostatos neleidžia nuteistojo perkelti dėl darbo.

3. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 30 d. ir 2018 m. rugsėjo 10 d. rašė administracijai raštus, prašydamas nenagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymo jį perkelti į Kauno NTI-PN, tačiau šie raštai nebuvo persiųsti Departamentui. Departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. NN-362 pažymėta, kad pareiškėjas nesutinka su perkėlimu iš Vilniaus PN į Kauno NTI-PN, bet nepaisant to, pareiškėjas vis tiek buvo perkeltas. Vien pareiškėjo prašymas nesudarė pagrindo Vilniaus PN ir Departamentui nesilaikyti BVK 69, 77, 82 straipsnių ir pareiškėją perkelti į kitą pataisos įstaigą. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 8 d. buvo perkeltas atgal į Vilniaus PN, taigi ši aplinkybė patvirtina, kad nebuvo jokių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo bausmės atlikti Vilniaus PN. Kauno NTI-PN gali būti laikomi tik nepilnamečiai ir asmenys iki 24 metų, o pareiškėjas yra vyresnis.

4. Pareiškėjo perkėlimas į kitą pataisos įstaigą neteisėtas, buvo pažeistos BVK ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Dėl neteisėto perkėlimo pareiškėjas patyrė kankinimus, orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, pažeidimas buvo rimtas ir pareiškėjui priteistinas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Vilniaus PN paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. buvo parengta išvada Nr. 14-1793 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš Vilniaus pataisos namų į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus“ (toliau – ir Išvada). Iš šios išvados matyti, kad pagrindu perkelti nuteistuosius iš Vilniaus PN į Kauno nepilnamečių TI-PN buvo tai, jog Vilniaus PN administracija neturi galimybės įdarbinti visų norinčių dirbti nuteistųjų. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno NTI-PN planuojama atlikti statybos ir remonto darbus, kuriuos gali atlikti bausmę atliekantys nuteistieji, turintys statybininkų kvalifikaciją ar praktinius įgūdžius, nusprendė prašymus pateikusius nuteistuosius Departamento direktoriui siūlyti perkelti į Kauno NTI-PN. Išvada buvo suderinta su Kauno NTI-PN, ją patvirtino Departamento direktorius.

7. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymu Nr. 29(4)-1010, kuriuo prašė būti perkeltas į Kauno NTI-PN. Buvo inicijuota jo perkėlimo procedūra. Vėliau pareiškėjas Vilniaus PN administracijai pateikė rašytinį prašymą neperkelti jo į kitą pataisos įstaigą, nes jam skauda stuburą ir jis negalės dirbti. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo susipažinta su pareiškėjo asmens sveikatos istorija ir nustatyta, kad pareiškėjas kelis kartus iki prašymo dėl perkėlimo pateikimo buvo kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl nugaros skausmų, tačiau nėra užfiksuota, kad pareiškėjui būtų apribotas fizinis aktyvumas, taip pat nėra nustatytas darbingumo lygio sumažėjimas. Pareiškėjas pats savo valia pateikė prašymą būti perkeltas. Jau inicijavus pareiškėjo perkėlimo procedūrą ir priėmus sprendimą perkelti jį, pareiškėjas pateikė raštišką atsisakymą būti perkeltam į kitą įstaigą, tačiau jau buvo priimtas Departamento direktoriaus sprendimas turėjo būti įvykdytas. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes jis nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ir psichinę sveikatą. Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė ir neturtinės žalos nepadarė.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.

9. Departamentas paaiškino, kad be BVK 69 straipsnio nuostatų nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą reglamentuoja Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas (toliau – ir Perkėlimo tvarkos aprašas), o galimybę palikti nuteistuosius dirbti ūkio darbus – Departamento 2015 m. rugpjūčio 31d. įsakymu Nr. V-320 patvirtintas Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarkos aprašas (toliau – Paskyrimo tvarkos aprašas).

10. Vilniaus PN, gavę informacijos, kad Kauno NTI-PN planuojama atlikti statybos ir remonto darbus, kuriuos gali atlikti bausmę atliekantys asmenys, turintys statybininkų kvalifikaciją ar praktinių įgūdžių, vykdydami savo pareigą, numatytą BVK 125 straipsnyje „Nuteistųjų įtraukimas į darbą“, pasiūlė Vilniaus PN bausmę atliekantiems nuteistiesiems vykti į Kauno NTI-PN dirbti. Pareiškėjas raštiškai sutiko su pasiūlymu. Departamento direktoriaus 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. NN-362 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ (toliau – ir Departamento direktoriaus nutarimas), atsižvelgdamas į 2018 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus PN Išvadą, pareiškėją perkėlė į Kauno NTI-PN. Departamentas iki 2018 m. rugsėjo 10 d. nebuvo gavęs pareiškėjo skundo dėl perkėlimo į Kauno NTI-PN. Pareiškėjo skundas dėl perkėlimo Departamente gautas 2018 m. rugsėjo 13 d.

11. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą, tačiau net abstrakčiai nenurodo, kokių nepatogumų, sukrėtimų ar kitų neigiamų pasekmių atsirado dėl jo perkėlimo, reikalaujamos žalos dydis nepagrįstas objektyviais įrodymais.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

14. Teismas vadovavosi BVK 69 straipsnyje, Perkėlimo tvarkos apraše įtvirtintu teisiniu reguliavimu ir nurodė, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Teismas pažymėjo, kad Paskyrimo tvarkos apraše numatyta, kad nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas ir kuriems šią bausmę atlikti teismo nustatyta pataisos namuose, raštiškai išreiškę savo sutikimą, atsižvelgiant į turimą specialybę, laisvas darbo vietas, sveikatos būklę, įstaigos direktoriaus įsakymu gali būti paliekami dirbti ūkio darbus, be kita ko, ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose.

15. Teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą perkelti jį tolesnei laisvės atėmimo bausmei į Kauno NTI-PN dirbti ūkio aptarnavimo būryje, atlikti statybos (remonto) darbus; Vilniaus PN 2018 m. rugpjūčio 29 d. buvo surašyta Išvada, kad Vilniaus PN neturi galimybės įdarbinti visų norinčių dirbti nuteistųjų ir Vilniaus PN, atsižvelgdami į Kauno NTI-PN planuojamus atlikti statybos ir remonto darbus, kuriuos gali atlikti nuteistieji, turintys statybininkų kvalifikaciją ar praktinius įgūdžius, vadovaudamasis BVK 69 straipsnio 2 dalimi, pasiūlė perkelti nuteistuosius tame tarpe ir pareiškėją; pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus PN pateikė prašymą, kuriuo prašė nenagrinėti jo 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymo ir neperkelti jo, kadangi jam skauda stuburą ir jis negali dirbti sunkaus darbo; Departamento direktorius 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimu nutarė pareiškėją perkelti į Kauno NTI-PN.

16. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai 2018 m. rugsėjo 10 d. pateikė skundą, kuriame teigė, kad sužinojo, jog jis įtrauktas į sąrašą asmenų, kurie bus konvojuojami į Kauno NTI-PN, tačiau 2018 m. rugpjūčio 30 d. prašyme nurodė, kad nepageidauja būti perkeltas ir vykdant perkėlimą bus pažeistos jo teisės; šį skundą išnagrinėjo Vilniaus PN ir 2018 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą Nr. 42-960, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino ir paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimas neperkelti į kitą pataisos įstaigą negali būti tenkinamas, nes, vadovaujantis BVK 69 straipsniu bei Vilniaus PN 2018 m. rugpjūčio 29 d. Išvada, Departamento direktorius 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimu pareiškėją perkėlė ir šis nutarimas privalėjo būti vykdomas; išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus PN 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 42-960, Departamentas 2018 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2S-334 pareiškėjui nurodė, kad jis buvo perkeltas vadovaujantis Departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimu, kuris buvo priimtas atsižvelgus į Vilniaus PN Išvadą ir pareiškėjo prašymą; šiame sprendime paaiškinta, kad teisės aktuose nėra numatyta galimybė nevykdyti nuteistojo perkėlimo, jeigu nuteistasis prieštarauja ar nesutinka būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą, todėl nebuvo pagrindo naikinti Departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimo.

17. Teismas pažymėjo, kad nors teisės aktai nenumato nuteistojo perkėlimo procedūroje tokio atvejo, jog nuteistasis, iš pradžių išreiškęs sutikimą būti perkeltas, vėliau tokio sutikimo atsisako, tačiau pareiškėjui nurodžius, kad jam skauda stuburą, dėl to jis atsisako dirbti, Vilniaus PN patikrino pareiškėjo sveikatos duomenis, iš kurių nustatė, kad nėra užfiksuota, jog būtų apribotas fizinis aktyvumas ar darbingumo lygio sumažėjimas. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo nutraukti jau pradėtos perkėlimo procedūros vykdymą, juo labiau, kad pareiškėjas savanoriškai bei savavališkai buvo išreiškęs sutikimą būti perkeltas dirbti ūkio darbus.

18. Vertindamas perkėlimo procedūros teisėtumą, teismas nurodė, kad Vilniaus PN parengta Išvada yra pagrįsta konstatavus išimtines aplinkybes, be to, suderinta su priimančiąja institucija – Kauno NTI-PN bei patvirtinta Departamento. Nenustatęs procedūros pažeidimų, teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš Vilniaus PN į kitą pataisos įstaigą buvo perkeltas teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjo argumentus, jog Kauno NTI-PN gali būti laikomi tik nepilnamečiai ir asmenys iki 24 metų, o pareiškėjas šio amžiaus kriterijaus neatitiko, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes, teismo vertinimu, Paskyrimo tvarkos aprašo 4 punktas numatė galimybę nagrinėjamu atveju pareiškėją perkelti į Kauno NTI-PN, neatsižvelgiant į jo amžių.

19. Nenustatęs atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos žalos, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas ir jį atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš Vilniaus PN į kitą pataisos įstaigą buvo perkeltas neilgą laiko tarpą, be to, net abstrakčiai nenurodė, kokios neigiamos pasekmės jam kilo. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 20. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais dėl jo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, ir akcentuoja, kad jo perkėlimas buvo neteisėtas ir įvykdytas pažeidžiant BVK 69 straipsnio nuostatas, nes ji buvo perkeltas dėl darbo. Vien ta aplinkybė, kad jis buvo rašęs prašymą dėl perkėlimo, nesudaro pagrindo atsakovui nesilaikyti reikalavimų, taikomų nuteistųjų perkėlimui. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, nes netinkamai aiškino BVK 69 straipsnio nuostatas.

22. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų suformuotos praktikos, netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Tinkamai įvertinus visas aplinkybes, bus akivaizdu, kad pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala, kuri atsirado iš atsakovo neteisėtų veiksmų.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN ir Departamento, už kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. dėl to, kad pareiškėjas neteisėtai buvo perkeltas iš Vilniaus PN į kitą pataisos įstaigą tęsti bausmės atlikimą.

25. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, jog J. S. iš Vilniaus pataisos namų į Kauno nepilnamečių TI-PN buvo perkeltas teisėtai ir pagrįstai.

26. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir patenkinti jo skundą pilna apimtimi. Teigia, kad jo perkėlimas buvo neteisėtas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos teisės aktus, taip pat jo teises ir laisves, dėl ko jis patyrė kankinimus, pažeminimą, žeminantį orumą elgesį, dvasinius išgyvenimus bei kita, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais.

29. Laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas. Pagal šio aprašo 3.2 (3.2.1, 3.2.2 ir 3.2.3) punktų nuostatas, kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga. Išvadą tvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Patvirtintos išvados dėl nuteistojo perkėlimo pagrindu priimamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad teisė spręsti dėl nuteistųjų perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, yra išimtinė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetencija.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą pagrindus, yra nurodęs, kad BVK69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-149-146/2015; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1588-146/2015 ir kt.). Įstatymų leidėjas BVK 69 straipsnio 2 dalimi, suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-973-662/2016). Be to, iš ginčo metu galiojusios redakcijos BVK 69 straipsnio 2 dalies matyti, jog perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių galima tik tada, kai šios aplinkybės kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.

31. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio antrame sakinyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuoja bent vienos iš trijų alternatyvių salygų buvimas, t. y. dėl ligos (1), kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima (2) arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais (3). Šio teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nagrinėjamu atveju buvo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio taikymo prasme išimtinio pobūdžio aplinkybių, kliudančių toliau laikyti pareiškėją toje pačioje pataisos įstaigoje. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl jo perkėlimo į Kauno NTI-PN, 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašyme nurodė, jog siekia būti perkeltas tolesnei laisvės atėmimo bausmei į Kauno NTI-PN dirbti ūkio aptarnavimo būryje, atlikti statybos (remonto) darbus.

32. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip išimtinės aplinkybės, kliudančios pareiškėją toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje ir jos negali būti pagrindu perkelti pareiškėją į Kauno NTI-PN. Tai reiškia, jog neegzistavo jokios išimtinės aplinkybės, kurios trukdė pareiškėjui atlikti laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN. Taigi nesant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3.2 punkte numatyto teisinio pagrindo perkelti pareiškėją iš vienos pataisos įstaigos į kitą, Kalėjimų departamentas neteisėtai ir nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą dėl jo perkėlimo į Kauno NTI-PN. Be to, pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus PN pateikė prašymą, kuriuo prašė nenagrinėti jo 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymo ir neperkelti jo į Kauno NTI-PN, kadangi jam skauda stuburą ir jis negali dirbti sunkaus darbo. Tačiau nepaisant šio prašymo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarimu pareiškėjas vis vien buvo perkeltas į Kauno NTI-PN.

33. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą grindė ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-320 patvirtinto Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarkos aprašo 4 punktu, kuriame įtvirtinta, kad nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas ir kuriems šią bausmę atlikti teismo nustatyta pataisos namuose, raštiškai išreiškę savo sutikimą, atsižvelgiant į turimą specialybę, laisvas darbo vietas, sveikatos būklę, įstaigos direktoriaus įsakymu gali būti paliekami dirbti ūkio darbus Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, Kauno tardymo izoliatoriuje, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pažymėtina, jog šis teisės aktas skirtas kitokio pobūdžio visuomeniniams santykiams reguliuoti, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas.

34. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

35. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

37. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę (perkeltas į Kauno NTI-PN buvo nepilnus du mėnesius) ir intensyvumą, taip pat į tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų (tik nurodo, kad dėl neteisėto perkėlimo jis neišvengiamai patyrė kankinimus, žeminantį orumą elgesį bei kita), kad pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir taikė teisės aktų nuostatas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: „Pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo J. S. teisės perkeliant jį iš Vilniaus pataisos namų į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę, buvo pažeistos“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė