2018-08-24 Nr. AB-14650-4-45-3-00230-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5192-552/2018

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00230-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei

dalyvaujant vertėjui A. J. F.,

dalyvaujant Irano Islamo Respublikos piliečiui A. A. (A. A.), jo įgaliotai atstovei advokatei A. A.,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei N. I.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Irano Islamo Respublikos piliečio A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl Irano Islamo Respublikos piliečio A. A. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre persvarstymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir URC, Centras), remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais, 114 straipsnio 2 dalimi, 118 straipsnio 1 dalimi, prašė pakartotinai svarstyti ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą dėl Irano Islamo Respublikos piliečio A. A. (toliau – ir užsienietis), gimusio 1989 m. vasario 24 d., sulaikymo Užsieniečių registracijos centre iki 2018 m. rugpjūčio 10 d.

2. Paaiškino, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, šiuo metu jis turi prieglobsčio prašytojo statusą, tačiau šis prašymas buvo pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti grąžinti jį į kilmės valstybę. Sulaikymo priemonę būtina palikti galioti tam, kad užsienietis negalėtų išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Užsieniečio tapatybė nėra patvirtinta, ji nustatyta tik remiantis užsieniečio žodžiais. Užsienietis, jau būdamas saugioje Europos Sąjungos valstybėje, naudojosi suklastotais dokumentais.

3. Užsienietis prašė netenkinti URC teikimo ir paaiškino, kad iš Irano išvyko, nes grėsė pavojus jo gyvybei – dėl ryšių su jo sutuoktine buvo asmeniškai persekiojamas Saugumo tarnybos karininko. Jis per Turkiją į Graikiją pateko nelegaliai, mokėjo vedliui, vykdė jo nurodymus, iš Graikijos per Lietuvą keliavo į Vokietiją, tačiau Lenkijoje buvo sulaikytas ir perduotas Lietuvai, per kurią vyko dėl naudojamų suklastotų dokumentų (jais naudojosi nuo pat išvykimo iš Irano).

4. Užsieniečio atstovė prašė URC teikimo netenkinti, nes užsieniečio teisinė padėtis Lietuvoje jau nustatyta, jis yra prieglobsčio prašytojas, jis iš Irano išvyko dėl jam gresiančio pavojaus.

II. 5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2018 m. liepos 25 d. sprendimu Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino ir paliko nepakeistą Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą dėl užsieniečio, prisistatančio Irano Islamo Respublikos piliečiu A. A., gimusio 1989 m. vasario 24 d., sulaikymo Užsieniečių registracijos centre iki 2018 m. rugpjūčio 10 d.

6. Teismas iš užsieniečio asmens byloje Nr. IR00015 esančių dokumentų nustatė, kad užsienietis atvyko į Europos Sąjungą neteisėtai. Užsienietis siekė su suklastotais dokumentais nuvykti į Vokietiją, Lietuva buvo tranzito valstybė. Atvykimui į Vokietiją ir kelionei per kitas Europos Sąjungos valstybes (maršrutas Iranas–Turkija–Graikija–Lietuva–Lenkija–Vokietija) užsienietis pripažįsta naudojęsis suklastotais dokumentais. Tik būdamas sulaikytas Lenkijoje ir perduotas Lietuvai, jau po to, kai buvo priimtas teismo sprendimas jį sulaikyti URC, užsienietis pateikė prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje prašymą, o Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6‑12)PER‑107 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“. Šiuo metu nėra patikrinti tikrieji prieglobsčio prašymo tikslai ir aplinkybės, taip pat nėra nustatyta ir patvirtinta užsieniečio tapatybė. Prieglobsčio procedūros rezultatas nėra žinomas, tikėtina, kad bus priimtas sprendimas grąžinti užsienietį į Iraną. Atsižvelgiant į tai, kad pats užsienietis nurodė turįs tikslą su suklastotais dokumentais vykti į Vokietiją, tai, pritaikius jam alternatyvią sulaikymo priemonę, yra pagrindo manyti, jog užsienietis sutrukdys prieglobsčio procedūras, bandydamas patekti į Vokietiją. Šiuo metu nėra patvirtinta užsieniečio versija, kad Irane jam gresia realus pavojus, nėra pagrindo spręsti, jog jis padeda nustatyti savo teisinę padėtį Lietuvoje, nes nepateikė jokio nesuklastoto asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, nenurodė jį persekiojančio Irano valstybės saugumo karininko pavardės, moters, dėl kurios pabėgo iš Irano pavardės, ir pan. Užsienietis įtikinamai nepaaiškino, kodėl naudojosi suklastotais dokumentais būdamas keliose saugiose Europos Sąjungos valstybėse ir pirmojoje iš jų nesikreipė dėl apsaugos jam suteikimo.

7. Teismas sutiko su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendime išdėstytais sulaikymo motyvais ir pagrindais, manė, kad situacija nėra pasikeitusi tokiu būdu, jog būtų galima be žalos prieglobsčio procedūroms panaikinti sulaikymą.

8. Teismas atsižvelgė į tai, jog prieglobsčio procedūra yra tik prasidėjusi, todėl yra pagrindo manyti, kad užsienietis gali ją sutrukdyti, jo tapatybė yra nustatyta tik remiantis jo žodžiais, tačiau yra nustatyta, jog šis užsienietis naudojosi suklastotais dokumentais vykdamas per saugias Europos Sąjungos valstybes, dėl ko gali būti priimtas sprendimas jį grąžinti į Iraną, o tokio sprendimo įvykdymui objektyviai yra būtinas užsieniečio sulaikymas.

III. 9. Užsienietis apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų sprendimą 2018 m. liepos 25 d. ir priimti naują sprendimą – netenkinti Užsieniečių registracijos centro teikimo.

10. Užsienietis nurodo, kad, atsižvelgiant į jo turimą prieglobsčio prašytojo statusą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jo sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1–2 punktų, 5 dalies 8 ir 10 punktų nuostatas.

11. Pažymi, kad Centro teikimas pagrįstas tuo, jog iki šiol nėra nustatyta jo asmens tapatybė, t. y. jis neturi jokio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Tačiau kompetentingos institucijos, spręsdamos dėl užsieniečio sulaikymo, negali neribotą laiką remtis ta aplinkybe, kad nėra nustatyta (patvirtinta) asmens tapatybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4167-822/2017). Prieglobsčio prašytojų galimybės pateikti įrodymus yra ribotos, URC neužtikrina dokumentų, patvirtinančių užsieniečio tapatybę, gavimo (užsienietis sulaikytas dar nuo 2018 m. gegužės 10 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie asmens tapatybės nustatymo procedūros progresą ar apskritai kokius nors veiksmus, atliktus siekiant identifikuoti asmenį).

12. Nurodo, kad tam, jog prieglobsčio prašytojas galėtų būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, privalo būti tenkinamos šios dvi sąlygos: 1) sulaikymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius); 2) įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

13. Šiuo atveju nėra ginčo, jog jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai dar nėra išsiaiškinti, tačiau vien šios sąlygos nepakanka, jog būtų galima sulaikyti prieglobsčio prašytoją. Kaip minėta, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

14. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, kad jo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę. Tokia teismo išvada yra paremta tik prielaida. Be to, nustatyta, kad Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, kas paneigia teismo sprendime nurodytas aplinkybes, jog prieglobsčio prašymą užsienietis pateikė tik turėdamas tikslą atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę (Įstatymo 76 str. 4 d. 2, 4 ir 6 p.).

15. Pažymi, kad teismas neturi teisės sulaikyti asmenį motyvuodamas vien tuo, jog „gali būti priimtas sprendimas grąžinti jį į Iraną, o tokio sprendimo įvykdymui objektyviai yra būtinas šio asmens sulaikymas“. Šiuo metu jo grąžinimo/išsiuntimo klausimas nėra sprendžiamas, yra priimtas sprendimas nagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš esmės. Sulaikymas remiantis vien tikimybe, kad galbūt ateityje bus vykdoma asmens deportacijos procedūra į kilmės valstybę, turi būti laikomas neproporcinga ir nepagrįstai panaudota kraštutine priemone. Taip pat ginčijamame teismo sprendime nepateikta jokių objektyvių įrodymų, jog jis prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiavo su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis gali pasislėpti.

16. Atsakovas atsiliepimu į užsieniečio apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, pakartodamas kartoja savo teikime teismui nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl užsieniečio sulaikymo taikymo persvarstymo teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas Įstatymo 118 straipsnio 1 ir 2 dalių tvarka persvarstė ir paliko nepakeistą Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre iki 2018 m. rugpjūčio 10 d.

19. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad užsienietis (prieglobsčio prašytojas) buvo sulaikytas, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (lot. – paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

21. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalis inter alia nustato, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

22. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

23. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus faktines bylos aplinkybes ir visumą byloje pateiktų įrodymų, matyti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą, pasikeitus užsieniečio teisinei padėčiai (tapus prieglobsčio prašytoju), persvarstyti jo sulaikymo klausimą ir palikti jį sulaikytą Užsieniečių registracijos centre. Pirmiausia, įsiteisėjusiu Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu jau buvo nustatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai ir pripažinta būtinybė jį sulaikyti. Vien tai, kad užsienietis pateikė prieglobsčio prašymą, šiuo atveju nereiškia, jog išnyko ir pagrindas jį sulaikyti. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas, perduotas Lietuvai, ne iš karto pateikė prieglobsčio prašymą, taip pat į tai, kad apeliantas pateikė ir laikė suklastotus asmens tapatybės dokumentus jau būdamas saugioje Europos Sąjungos erdvėje (Graikijoje, Lietuvoje, Lenkijoje), ir dėl to tuo metu nebuvo galimybės nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę, yra UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai, t. y. siekis nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę bei išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir, įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6‑10 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju vertina tas faktines aplinkybes, kurios egzistavo skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu bei šiuo sprendimu nustatyto užsieniečio sulaikymo termino metu, todėl su apeliaciniu skundu 2018 m. rugpjūčio 8 d. pateikta užsieniečio ID kortelės kopija, kuri patvirtinus jos tikrumą, galėtų būti tinkama priemone šios asmens tapatybės nustatymui, vertintina sprendžiant tik tolesnio užsieniečio sulaikymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

25. Be to, pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 M. A. prieš Policie ČR padarė išvadą, kad pagal ES teisę nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115) 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

26. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju egzistavo objektyvi būtinybė taikyti (palikti galioti) užsieniečiui (prieglobsčio prašytojui) judėjimo laisvės ribojimą, t. y. sulaikymą Užsieniečių registracijos centre iki 2018 m. rugpjūčio 10 d.

27. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl užsieniečio apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

užsieniečio, prisistatančio Irano Islamo Respublikos piliečiu A. A. (A. A.), gimusio 1989 m. vasario 24 d., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan