A-552-1996-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1996/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00572-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. K., jo atstovui advokatui Vytautui Gustui,

atsakovo atstovei G. J.,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 4-6, 34-36) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 10.33.S-7324 ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2011 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (6.5)-4186 bei kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 10.33.S-7324, kuriuo nuspręsta neskirti jam kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas. Nuo 1977 m. sausio 26 d. iki 1989 m. spalio 17 d. (12 metų ir 8 mėnesius) pareiškėjas dirbo apdailininku – dažytoju Kauno Nerūdinių statybinių medžiagų gamybiniame susivienijime „Skalda“ (toliau – ir „Skalda“). Faktiškai nurodytą laikotarpį pareiškėjas visą darbo dieną dirbo dažytoju uždaroje neventiliuojamojoje patalpoje metalo apdirbimo ceche, dažymui, dažų skiedimui ir inventoriaus tvarkymui naudojant labai intensyviai garuojančius ir stiprius neigiamą poveikį organizmu darančius nitroceliuliozinius dažus, nitrolakus, emalinius, švininius dažus, acetoną ir kitus skiediklius. Todėl nuolat jautė minėtų medžiagų neigiamą poveikį organizmui, kuris pasireiškė galvos svaigimu, regėjimo dirglumu, dažna nemiga. Kad darbo sąlygos buvo labai kenksmingos, patvirtina ir aplinkybė, kad jam buvo suteikiamos papildomos kasmetinės atostogos ir išduodamas pienas, kaip neigiamą poveikį neutralizuojantis produktas. Nors abejuose atsakovų skundžiamuose sprendimuose minimi ginčo laikotarpiu galioję buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinti Gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąrašai Nr. 1 ir Nr. 2 (toliau – ir Sąrašai Nr. 1 ir Nr. 2), į kuriuos apdailininko – dažytojo pareigybė neįtraukta, tačiau nei vienas iš Sąrašų pareiškėjui nebuvo pateiktas susipažinti, todėl pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 1, 2 ir 23 straipsniai, numatantys bendrąsias ir specialiąsias pareigas. Mano, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintu kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) minimi Sąrašai Nr. 1 ir Nr. 2 nekonkretizuoti, todėl atsakovai turėjo atsižvelgti ne tik į formalius sąrašus, sudarytus prieš 55 metus, bet ir į realias darbo sąlygas ir jų specifiką, kurios faktiškai buvo kenksmingos žmogaus sveikatai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 42-44) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad remiantis Pensijų įstatymo 67 straipsniu ir Tvarkos aprašu, teisę gauti kompensaciją už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis turi asmenys, kurie iki 1995 m sausio 1 d. nustatytą laiką kenksmingomis darbo sąlygomis dirbo darbus, nurodytus Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2. Pareiškėjo dirbtas apdailininko – dažytojo darbas nėra nurodytas minėtuose Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, todėl pagrįstai neįskaitytas į darbo stažą, leidžiantį gauti kompensaciją už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis. Šiuo atveju „apdailininko-dažytojo“ pareigybė taip pat negali būti prilyginama „dažytojo“ pareigybei, įtvirtintai Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Metalo apdirbimas“ 6 punkte „ Dažymo darbai“.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 60-62) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė analogiškus motyvus, kaip ir atsakovas VSDFV Kauno skyrius.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 111-114) pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad remiantis Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas mokama asmenims, iki 1995 m. sausio 1 d. dirbusiems darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 2. Pažymėjo, kad kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimą reglamentuoja Tvarkos aprašas, kurio II skyriaus 6.2 punkte nurodyta, kad vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų darbus sunkiomis darbo sąlygomis, numatytus Sąraše Nr. 2, kompensacijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą už 5 metus.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad minėtu 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu patvirtinti ginčo laikotarpiu galioję Pareigų sąrašai Nr. 1 ir Nr. 2 nėra oficialiai paskelbti lietuvių kalba, nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnis numato, kad be kitų ten išvardintų teisės aktų, oficialiai skelbiami ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Šioje situacijoje Kompensacijų už ypatingų darbo sąlygų apskaičiavimą ir išmokėjimą nustato Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinta Tvarka, kurioje įtvirtinta nuoroda į Sąrašus Nr. 1 ir Nr. 2 laikytina šio teisės akto turiniu, kurio atskirų nuostatų išėmimas iš konteksto ir oficialus paskelbimas nėra teisės aktų numatytas. Teismas padarė išvadą, kad šis Vyriausybės nutarimas paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojantis, todėl privalomas vykdyti ir nesilaikyti jo reikalavimų nėra pagrindo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Tvarkos aprašo 14 punkte taip pat nurodytas baigtinis sąrašas dokumentų, kurie laikomi įrodymais, reikalingais nustatant kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, t.y. darbo knygelės, darbo stažo pažymėjimai; sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų pažymėjimai; valstybinės archyvų sistemos įstaigų pažymėjimai arba šiuose įstaigose saugomų dokumentų nuorašai ar išrašai; darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patvirtinančios pažymos, pažymėjimai, išduoti darbdavių ar valstybinės archyvų sistemos įstaigų remiantis turimais dokumentais.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipdamasis į atsakovą, pateikė savo Darbo knygelės (b. l. 10-11), asmens kortelės (b. l. 37-39) ir asmens sąskaitos (b. l. 14-20) nuorašus. Kitų dokumentų pateikta nebuvo, o 2011 m. balandžio 11 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Tarpžinybinio archyvo atsakyme pareiškėjui pranešta, kad daugiau duomenų, nurodančių specifinį darbo pobūdį nėra (b. l. 12). Pažymėjo, kad šio archyvo 2011 m. lapkričio 28 d. atsakyme taip pat nurodyta, kad dokumentai, kurie pagrįstų darbą kenksmingomis sąlygomis, saugoti archyvui neperduoti, pareiškėjo asmens byla suformuota tik iš dviejų lapų- asmens kortelės ir 1989 metų atleidimo iš darbo įsakymo.

Iš pareiškėjo Pensijos byloje Nr. 224335 esančios 2011 m. birželio 2d. patikrinimo pažymos Nr. 41.S-15 matyti, kad pareiškėjas dirbo apdailininku – dažytoju, direktoriaus įsakymai į archyvą neperduoti kaip neišsaugoti, o pareiškėjo nurodomas jo dirbtas darbo sąlygas patvirtinančių dokumentų nerasta. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, o vėliau į teismą, nepateikė teisės aktuose nurodytų dokumentų, kurie pavirtintų jo dirbto darbo kenksmingą pobūdį. Pažymėjo, kad teisme apklausti liudytojais R.

J. K. ir K. K. S. nurodė, kad pareiškėjas atliko dažymo darbus, tačiau kokiose pareigose dirbo, nežinantys. Liudytoja I. Z. nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikiamos papildomos atostogos už kenksmingas darbo sąlygas, gaudavo pieną, o S. K. patvirtino, kad realiai visą darbo dieną vyras (pareiškėjas) dirbo dažytoju. Teismas pažymėjo, kad egzistuojantis teisinis reguliavimas reikalauja kenksmingų darbo sąlygų buvimą įrodyti dokumentais, todėl vien tik liudytojų parodymai negali būti pagrindu, sprendžiant kompensacijų už kenksmingas darbo sąlygas apskaičiavimą ir išmokėjimą.

Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra teisės aktais nustatytų įrodymų, jog pareiškėjas dirbo dažytoju visą darbo dieną.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Metalo apdirbimas“ 6 punkte išdėstyti dažymo darbai (b. l. 53), kuriame įvardintos dažytojų pareigybės, tačiau apdailininko – dažytojo pareigos į šį sąrašą neįtrauktos. Padarė išvadą, kad nesant įrodymų apie pareiškėjo darbo kenksmingas sąlygas, nėra pagrindo plečiamai aiškinti sąvoką „dažytojas“ ir ją pritaikyti pareiškėjo atvejui. Dėl tų pačių aplinkybių nepagrįstu laikė pareiškėjo prašymą situaciją vertinti ir pagal Sąrašo Nr. 2 XXIV skyriuje nurodytų pareigybių aprašymą- „dažytojai, dirbantys su nitrodažais“. Todėl skundžiamus atsakovų sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies ir poįstatyminis aktas –Tvarkos aprašas – ta apimtimi, kuri remiasi Lietuvos Respublikoje oficialiai nepaskelbtais Pareigų sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 14, 52 ir 70 straipsniams, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstos abejonės kaip ir kodėl Tvarkos aprašas prieštarauja Konstitucijai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šio teisės akto konstitucingumu.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 117-120) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas be pagrindo atmetė pareiškėjo argumentus, jog atsakovai, atsisakydami skirti pareiškėjui kompensaciją už kenksmingas darbo sąlygas, nepagrįstai rėmėsi Sąrašais Nr. l ir Nr. 2, kaip sudedamąja norminio akto – Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies, o taip pat ir poįstatyminio akto – Tvarkos aprašo 6.1 ir 6.2 punktų dalimi, kurie Lietuvoje oficialiai nepaskelbti, o tai iš esmės užkirto pareiškėjui kelią tinkamai ginti savo pažeistas teises. Tokiu būdu teismas be pagrindo netenkino su tuo susijusio pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi kiekvienas Valstybės ar jos pagrindinių institucijų vardu priimtas teisės aktas, tuo labiau turintis aukščiausią juridinę galią, turi būti paskelbtas pilnai, t. y. visas jo tekstas (o ne paminint Pareigų sąrašus ir jų detaliai neišdėstant valstybine kalba), taip sudarant sąlygas susipažinti su tokiu aktu visiems suinteresuotiems asmenims.

2. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie savo darbą kenksmingomis darbo sąlygomis laikotarpiu nuo 1977 m. sausio 26 d. iki 1989 m. spalio 17 d. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai aiškino ir taikė Tvarkos aprašo 14 punkto nuostatas, kadangi kaip matyti iš nurodytojo įrodančių dokumentų sąrašo, jie yra bendro pobūdžio ir tik 14.6 punkte nurodomi darbo kenksmingomis sąlygomis patikslinantys dokumentai, t.y. išvardintieji dokumentai yra išvestiniai, patvirtinantys darbo pobūdį kenksmingomis sąlygomis. Teismas sprendime paminėjo pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus (t. y. darbo knygelę, asmens kortelę, asmens sąskaitą, pensijos bylos nuorašus), tačiau nepagrįstai juos laikė nepakankamais. Mano, kad pateiktų dokumentų visiškai pakanka pagrįsti aplinkybę, kad nurodytą laikotarpį pareiškėjas dirbo sveikatai kenksmingomis sąlygomis: iš Darbo knygelės, asmens sąskaitos matyti, kad pareiškėjas dirbo įstatyme nustatytą laikotarpį konkrečias pareigas, o asmens kortelėje užfiksuota, kad tuo laikotarpiu jam buvo skiriamos papildomos kasmetinės atostogos (beveik dvigubai ilgesnės trukmės negu buvo nustatyta pagal 1972 m. Darbo įstatymų kodekso (toliau – ir DĮK) 77 straipsnį). Pažymi, kad pagal minėto DĮK 78 straipsnio l dalį, tokios papildomos kasmetinės atostogos buvo suteikiamos darbininkams ir tarnautojams, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis. Šiuo atveju teismas sprendimą priėmė tik formaliai įvertinęs įrodymus ir neatsižvelgęs į darbo pobūdį. Mano, kad toks teismo požiūris užkirto pareiškėjui kelią į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.

3. Be rašytinių įrodymų aplinkybes, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo kenksmingomis sąlygomis patvirtino ir teismo apklausti liudytojai (tarp kurių liudytoja kviesta I. Z., kuri tuo metu dirbo „Skaldos“ kadrų (personalo) skyriaus viršininke patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikiamos papildomos atostogos už kenksmingas darbo sąlygas pagal nurodymus, gaunamus iš tuometinio socialinio aprūpinimo skyriaus bei tai, kad pareiškėjui buvo skiriamas pienas). Mano, kad teismo argumentai dėl to, kad savo reikalavimus pareiškėjas privalėjo pagrįsti tik rašytiniais įrodymais yra nepagrįsti ir neleistinai susiaurina jo teises įrodinėti savo reikalavimų pagrįstumą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankrutavusios ir likviduotos įmonės „Skalda“ didelė dalis dokumentų buvo sunaikinti ir archyvas išdavė tik pagrindinius, todėl pareiškėjo galimybės dėl įrodymų pateikimo buvo ribotos. Teismas tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo principus, įtvirtintus Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 125-127) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

1. Tiek Pensijų įstatyme, tiek Tvarkos aprašo 13 punkte nustatyta, kad kompensacija už ypatingas darbo sąlygas skiriama įrodžius atitinkamą darbų pobūdį bei trukmę. Byloje esantys įrodymai tik patvirtina faktą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo apdailininku – dažytoju. Tokios aplinkybės, kaip nemokamo pieno skyrimas ir papildomos atostogos, kurios buvo minimos teismo posėdžio metu, teisės aktuose, reglamentuojančiuose kompensacijų skyrimą, neįvardintos. Pažymi, kad vadovaujantis Pensijų įstatymu bei Tvarkos aprašu, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas skiriama tik už tuos darbus kenksmingomis sąlygomis, kurie įvardinti Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių faktą, kad susivienijime „Skalda“ dirbo dažytojo pareigose visą darbo dieną. Taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad minėtoje gamykloje metalinių gaminių paviršiai buvo dažomi emaliniais dažais, nitrodažais ar nitrolakais, kaip to reikalauja Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Metalo apdirbimas“ 6 punktas. Galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės darbų ypatingomis sąlygomis sąrašo išplėsti. Ši teisės norma yra imperatyvi, nenumato jokių išlygų ir nesuteikia teisės institucijai, sprendžiančiai dėl kompensacijos skyrimo, nesivadovauti minėtais Sąrašais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-537/2007). Todėl vadovaujantis teisės aktais „apdailininko – dažytojo“ pareigybė negali būti prilyginama „dažytojo“ pareigybei, kuri yra įvardinta Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Metalo apdirbimas“ 6 punkte „Dažymo darbai“.

2. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi nėra pagrindo abejoti nurodytų teisės aktų konstitucingumu.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 123-124) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, trečiasis suinteresuotasis asmuo VSDFV nurodo analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas. Atsiliepimas grindžiamas šiais papildomais argumentais:

1. Pensijų įstatymo 67 straipsnis ir Tvarkos aprašas, kurie reglamentuoja kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimą, yra galiojantys, todėl priimdami ginčijamus sprendimus atsakovai vadovavosi pagrįstai.

2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pats sau prieštarauja, kadangi vienoje skundo dalyje teigia, kad visą ginčo laikotarpį dirbo dažytoju metalo apdirbimo ceche, o kitoje dalyje – kad jo buvęs darbas atitiko dažytojo darbui su nitrodažais prie statybos pramonės darbų (t. y. jis atliko darbus, įvardytus Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje). Pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Kauno skyrių dėl kompensacijos skyrimo, nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo darbo pobūdį, t. y., kad nurodytoje gamykloje metalinių gaminių paviršiai buvo dažomi emaliniais dažais, nitrodažais, ar nitrolakais ir kad jis visą darbo dieną dirbo dažytoju metalo apdirbimo gamyboje. Todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas byloje kelia administracinį ginčą dėl atsakovo 2011 m. gegužės 9 d. atsisakymo skirti jam kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų matyti, kad tokio atsisakymo motyvas yra tas, jog pareiškėjas dirbo kitokį darbą, nei nurodytas teisės aktuose, reglamentuojančiuose minėtų kompensacijų mokėjimą. Pirmosios instancijos teismas tokią poziciją patvirtino. Apeliantas su tuo nesutinka, teigdamas, kad jis teisės aktų reikalaujamą laikotarpį praktiškai dirbo dažytojo darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr. 2.

Teisėjų kolegija pažymi, kad priėmus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, įsigaliojusį nuo 1995 m. sausio 1 d., teisė į lengvatinio dydžio ir lengvatinėmis sąlygomis dėl darbo ypatingomis sąlygomis pensiją, buvo pakeista pinigine kompensacija: Įstatymo 67 straipsnyje ir Tvarkos apraše (aktuali 2005 m. liepos 1 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 756 redakcija) įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį asmenims, kuriems iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija, arba po Įstatymo įsigaliojimo kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas ir kurie iki Įstatymo įsigaliojimo nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, numatytus Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų Sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, numatytus Sąraše Nr. 2, buvo suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Sprendžiant dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas suteikimo ir vertinant dirbtą darbą, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvoje galiojusiais Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2, kurie buvo patvirtinti buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Apeliantas teigia, kad Sąrašai Nr.1 ir Nr.2 oficialiai Lietuvoje valstybine kalba nepaskelbti, todėl jais neturėtų būti remiamasi, kaip prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėti Sąrašai galiojo Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol ji buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje ir tuo metu buvo nustatyta tvarka paskelbti tuometine valstybine kalba. Imperatyvaus reikalavimo, kad materialinių teisinių santykių atsiradimo metu galioję sovietiniai teisės aktai būtų vėliau papildomai skelbiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra. Pensijų įstatymas ir Tvarkos aprašas, kuriame yra tiesioginė nuoroda į Sąrašus, buvo nustatyta tvarka oficialiai paskelbti valstybine kalba. Taigi kolegijai nekyla pagrįstų abejonių šių teisės aktų atitikimu Konstitucijai, apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą taip pat nėra pakankamai teisiškai pagrįstas, o tiek Tvarkos aprašu, tiek Sąrašais Nr. 1 ir Nr. 2 turi būti vadovaujamasi, sprendžiant ginčą šioje administracinėje byloje.

Sąrašo Nr. 2 XV skyriaus „Metalo apdirbimas“ 6 punkte „Dažymo darbai“ yra nurodyta dažytojo, dirbančio su emaliniais dažais, nitrodažais, nitrolakais ir švino dažais, pareigybė.

Pagal aptartą teisinį reglamentavimą pareiškėjo teisei į kompensaciją įgyti reikšmingas fakto, kad pareiškėjas dirbo darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr. 2, nustatymas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Sąrašas Nr. 2 įvardija pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardindamas pareigybei priskiriamų funkcijų. Iš to seka, kad teisę gauti kompensaciją pareiškėjas galėtų įgyti tik nustačius, kad jis nustatytą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 2 numatytą darbą atitinkamose pareigose.

Pagal byloje esančius dokumentus, kuriuose užfiksuotų duomenų teisingumo neginčijo ir pareiškėjas, jis nuo 1977 m. sausio 26 d. iki 1989 m., spalio 17 d. dirbo Kauno nerūdinių statybinių medžiagų gamybiniame susivienijime „Skalda“ metalo apdirbimo ceche apdailininku-dažytoju. Tokia pareigybė Sąraše Nr. 2 tiesiogiai nėra nurodyta, todėl spręstinas klausimas, ar teismas turėjo pagrindą šią pareigybę vertinti kaip atitinkančią dažytojo, dirbančio su emaliniais dažais, nitrodažais, nitrolakais ir švino dažais, pareigybę.

Tvarkos aprašo 14 punkte nurodyta, kad darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis ir trukmė įrodoma valstybinio socialinio draudimo pažymėjimais; darbo knygelėmis, įskaitant į kompensacijai skirti reikiamą stažą tuos darbo laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir panašiai) ir kurie patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos ar organizacijos antspaudu; darbo stažo pažymėjimais, darbo stažo pažymėjimais, darbdavių išduotais remiantis turimais dokumentais; sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų pažymėjimais, išduotais remiantis turimais dokumentais; valstybinės archyvų sistemos įstaigų pažymėjimais arba šiose įstaigose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais; darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančiomis pažymomis, pažymėjimais, darbdavių ar valstybinės archyvų sistemos įstaigų išduotais remiantis turimais dokumentais.

Šis dokumentų, laikomų įrodymais apie darbą ypatingomis sąlygomis, sąrašas yra baigtinis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien liudytojų parodymai negali būti pagrindu pripažinti, kad asmuo dirbo darbą ypatingomis sąlygomis. Įvertinusi byloje surinktus rašytinius dokumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jų nepakanka įrodyti, jog R. K. dirbo pareigose, numatytose Sąraše Nr. 2. Pareiškėjo pareigybė jo darbo knygelėje ir kituose dokumentuose vadinama apdailininkas-dažytojas. Pats pareiškėjas tiek paaiškinimuose atsakovui, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad dalį savo darbo laiko jis skirdavo trafaretų gamybai bei stendų apipavidalinimui, teksto ar piešinio iškarpymui prieš atliekant dažymo darbus. Šios papildomos apdailininko funkcijos negali būti priskiriamos dažytojo pareigybei, nes betarpiškai jas atliekant, darbuotojo faktiškai neveikia kenksmingi dirgikliai, veikiantys dažytoją jo darbo metu.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai Sąraše Nr. 2 nurodyta pareigybė ir asmens faktiškai užimta pareigybė skiriasi tik tuo, jog pastaroji be nurodytų Sąraše apimdavo ir papildomų darbinių funkcijų, asmens dirbtas laikas įskaitytinas į stažą ypatingomis darbo sąlygomis (LVAT procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. A502-480/2010, Nr. P146–204/2010). Tačiau toks sprendimas priimamas tik tais atvejais, kai asmenį visą darbo dieną veikia tie patys kenksmingi faktoriai, tiek atliekant pagrindines, tiek ir papildomas darbo funkcijas. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apdailininko funkcijas atliekančio pareiškėjo tokie kenksmingi faktoriai visą darbo laiką neveikė.

Apeliantas taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo pateiktuose dokumentuose esančių duomenų apie jam skirtas papildomas atostogas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateiktuose archyviniuose dokumentuose yra prieštaringi duomenys apie jam skirtas kasmetines atostogas – asmens kortelėje (b.l.13) nurodytos tik jam skirtos kasmetinės atostogos, kurių laikotarpiai iš esmės nesiskyrė nuo kitiems asmenims suteikiamų atostogų, atsižvelgiant jo turėtą darbo stažą. Pareiškėjo asmens sąskaitose už 1985, 1987 ir 1988 metus yra užfiksuoti papildomi laikotarpiai, kuriais pareiškėjas nedirbo, bet gaudavo darbo užmokestį (b.l.16,18,19), tačiau ar tai yra papildomos kasmetinės atostogos asmeniui, dirbančiam ypatingomis sąlygomis, ar kokie nors kiti tuometinio Darbo įstatymų kodekso numatyti laikotarpiai, nėra nurodyta ir pagal nurodytus priskaitymų šifrus to nustatyti nėra galimybių. Asmens sąskaitose už 1977-1984, 1986 ir 1989 metus jokių papildomų atostogų ar panašių laikotarpių nėra pažymėta, todėl abejotina pareiškėjo aiškinimu, kad jis pastoviai gaudavo papildomas mokamas atostogas už ypatingas darbo sąlygas. Kitokių dokumentų, patvirtinančių savo teiginius apie papildomų atostogų suteikimą ar pieno skyrimą, pareiškėjas nepateikė.

Todėl įvertinusi visas reikšmingas ginčui aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas neįrodė, kad dirbo Sąraše Nr.2 nurodytose pareigose visą darbo dieną. Pažymėtina, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismas buvo suteikęs galimybę pateikti papildomus įrodymus, tačiau R. K. tuo nepasinaudojo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykis, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai).

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

R. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė