2022-06-08 Nr. AB-15251-3-61-3-00883-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2658-381/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00883-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. K. (T. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja T. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21S40486 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad pateikė atsakovui prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Išsigandusi tikėtinos grėsmės gyvybei, pareiškėja nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini).

3. Migracijos departamentas ginčijamu 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio, išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi.

4. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendime padarytomis išvadomis, teigia, kad ji nurodė prašyme konkrečias aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą, jog jai realiai grėsė persekiojimo ir (ar) susidorojimo pavojus, o įvertinus dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia iki šiol. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei tos situacijos sąlygojamą pavojų ir bei atsirandančią jos baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.

5. Pareiškėja kaip moteris priskirtina padidintos grėsmės rizikos asmenų grupei, tačiau atsakovas tyrimo metu tinkamai neįvertino nurodytų aplinkybių, neanalizavo pareiškėjos situacijos šiais aspektais. Pareiškėjos statuso nustatymo procedūra buvo atlikta paviršutiniškai. Sprendime atsakovas konstatavo, kad apklausų metu pareiškėjos atsakymai buvo neišsamūs, ji painiojosi, tačiau neįvertino to, jog pareiškėja yra jauno amžiaus, neturinti nei bendrojo, nei kokio nors specializuoto atitinkamo lygmens išsilavinimo, todėl buvo menka tikimybė tikėtis išsamaus, giliai argumentuoto, logiškai subalansuoto pasakojimo. Pasakojimo išsamumui galėjo trukdyti ir specifinės apklausos aplinkybės (dalyvaujant vertėjui, uniformuotiems pareigūnams, vyraujant tam tikrai atmosferai užsieniečių apgyvendinimo centre ir pan. galėjo būti pateikti ne tokie išsamūs ir visapusiškai pagrįsti atsakymai).

6. Atsakovas neįvertino istoriškai susiklosčiusių (duomenys neskelbtini) regione socialinio pobūdžio tradicijų ir jų galimos įtakos konkrečioje situacijoje, pvz., (duomenys neskelbtini). Tokios aplinkybės įrodo, jog pareiškėjos baimė dėl galimo persekiojimo ir (ar) net susidorojimo vertintina ne kaip mažai tikėtinas, bet kaip visiškai tikėtinas realaus gyvenimo (duomenys neskelbtini) faktas. Be to, atsakovas privalėjo išsiaiškinti, kokią įtaką kilmės šalyje turi (duomenys neskelbtini), taip pat įvertinti pavojų, kuriame atsidūrė pareiškėja, (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės egzistavimo tikimybės.

7. Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis konfliktas. Tai turėjo būti įvertinta prieglobsčio teisės nuostatų kontekste. Be to, tokiu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, nes tokiais atvejais individuali grėsmė asmeniui yra preziumuojama (dėl jos akivaizdumo), todėl ji papildomai neįrodinėjama. Atsakovas padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis išvadą, kad pareiškėjai galimai kilsianti persekiojimo grėsmė yra nepakankamai motyvuota. Pareiškėjos nuomone, skunde pateikiami duomenys patvirtina apie jai gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos yra nepagrįstas.

8. Sprendimai uždrausti atvykti ir išsiųsti yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, todėl panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjai nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir šie atsakovo sprendimai. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad bendradarbiavo su institucijomis, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jai nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Sprendimas išsiųsti, nesudarius pareiškėjai galimybės pačiai išvykti, yra skubotas ir neproporcingai sąlygojantis draudimo atvykti taikymą. Be to, draudimas atvykti maksimaliam terminui nėra proporcingas. Pareiškėja teikė tikrovę atitinkančią informaciją, jos nurodytos aplinkybės paremtos komplikuota kilmės valstybės padėtimi, ji nepiktnaudžiavo procesu, siekė saugumo, todėl jos atžvilgiu taikyti maksimalų draudimą atvykti nėra teisinga ir proporcinga, o draudimas atvykti pareiškėjai sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, nes pablogėjus situacijai, jai būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio.

9. Teismo posėdyje pareiškėja patvirtino, kad nesulaukė tiesioginių grasinimų iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teismui negalėjo nurodyti, kiek laiko praėjo nuo momento, kai ji pabėgo (duomenys neskelbtini) iki tol, kol išvyko iš kilmės valstybės.

10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Migracijos departamentas nurodė, kad jis, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Pareiškėja prašymą iš esmės grindė baime dėl savo sutuoktinio grasinimų, tačiau tyrimo metu paaiškėjo, jog ji nesikreipė į kilmės valstybės institucijas dėl apsaugos nuo persekiojimo, todėl nenustačius, kad kilmės valstybė negali ar nenori jos apsaugoti nuo tariamo persekiojimo ir kad šis negalėjimas ar nenoras yra sąlygotas jos individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, atsakovas pareiškėjos deklaruojamą baimę grįžti nelaikė visiškai pagrįsta.

12. Pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Kadangi pareiškėja nenurodė kitų jai tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgdamas į surinktą informaciją apie kilmės valstybę ir nustatęs, kad pareiškėjos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, atsakovas konstatavo, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos pasakojimas buvo neišsamus, abstraktus, ji vengė atsakinėti į klausimus, pateikdavo trumpus, lakoniškus atsakymus, todėl toks pasakojimas nelaikomas patikimu įrodymu. Bet jos pasakojimo trūkumai buvo ne esminė priežastis nesuteikti pareiškėjai tarptautinės apsaugos, nes pirmiausia buvo vertinama, ar ji atitinka Įstatyme nurodytus kriterijus, ar iš jos pasakojimo galima identifikuoti konvencines persekiojimo priežastis, ar jai kylančios grėsmės ateityje yra realios. Pareiškėjos tariamas persekiojimas nebuvo nulemtas jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, kad tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime lemia atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėja teigė, jog ji kurį laiką gyveno atskirai nuo savo sutuoktinio, o grasinimų tiesiogiai negirdėjo, apie juos sužinojo iš kitų žmonių. Tokios aplinkybės leido konstatuoti, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės.

14. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ir ESPA) išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, tačiau pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde minimi ESPA išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjos atveju nėra aktualūs ir netaikytini. Pareiškėja deklaratyviai nurodo, kad nebuvo užtikrintas išsamus ir visapusiškas tyrimas, nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Prašymo motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją, remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

15. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, todėl tikėtina, jog pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti. Atsakovo nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl Migracijos departamentas nustatė pareiškėjai maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

16. Pažymėta, kad pareiškėja iš savo kilmės šalies legaliai atvyko į Baltarusiją, tačiau ten dėl prieglobsčio nesikreipė, o vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėja iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjai tokia teisė išliko, todėl jai pateikus prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos T. K. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 21S40486 3 punktą (draudimą asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki trejų metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos), likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą

18. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 17 d. buvo sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų kaip nelegaliai kirtusi Lietuvos Respublikos sieną; 2021 m. rugpjūčio 19 d. ji pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog gimė (duomenys neskelbtini) ir atvyko į Lietuvos Respubliką, nes (duomenys neskelbtini), todėl nusprendė pabėgti.

19. 2021 m. spalio 8 d. apklausos metu pareiškėja papasakojo, kad (duomenys neskelbtini). Tikslindama, kada apytiksliai ji išvyko iš kilmės valstybės, pareiškėja nurodė, kad į Lietuvą atvyko liepos mėnesį, prieš tai mėnesį praleido Baltarusijoje, o iš savo kilmės valstybės apytiksliai išvyko 2021 m. balandžio mėn. pabaigoje – gegužės mėn. pradžioje. Pareiškėja patvirtino ir tai, kad pagrindinė jos išvykimo iš kilmės šalies priežastis – (duomenys neskelbtini) grasinimai. Kitur išvykti negalėjo, nes neturi giminių, tačiau jei atsirastų vieta, kur būtų saugu, tuomet galėtų grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėja nurodė ir tai, kad (duomenys neskelbtini) neturi artimųjų, nepriklauso jokiai politinei partijai ar organizacijai, neturėjo problemų dėl etninės priklausomybės ar religinių įsitikinimų.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė asmens tapatybę ar pilietybę patvirtinančių dokumentų, tačiau kalbėjo (duomenys neskelbtini) kalba, apklausų metu aptarė specifines (duomenys neskelbtini) esančias geografines vietoves (duomenys neskelbtini), todėl buvo konstatuota, kad pareiškėja yra už savo kilmės valstybės ribų.

21. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę, įvertino pareiškėjos paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nebuvo pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjai kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Remdamasis tyrimo metu surinkta informacija, atsakovas aptarė politinę padėtį (duomenys neskelbtini), išskyrė duomenis apie (duomenys neskelbtini) sostinę – (duomenys neskelbtini) miestą, kuriame, prieš palikdama kilmės valstybę, gyveno pareiškėja. (duomenys neskelbtini). Remdamasis (duomenys neskelbtini) ESPA ataskaitos duomenimis atsakovas nurodė, kad šiuo metu nė viename (duomenys neskelbtini) rajone beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjos gyvybei, sveikatai ar saugumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nei prašyme, nei apklausų metu, nei teismo posėdžio metu nesirėmė tuo, jog ji būtų kaip nors nukentėjusi dėl kilmės valstybėje vykusių neramumų. Pareiškėja nurodė, kad nėra (duomenys neskelbtini) susidūrusi su problemomis dėl išpažįstamos religijos, ji nepriklauso jokiai politinei partijai.

22. Teismas sprendė, kad pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, yra pernelyg bendro pobūdžio, abstraktus ir prieštaringas. Pareiškėja negalėjo nurodyti nė vienos konkrečios datos, kada (duomenys neskelbtini). Kai kurios aplinkybės keitėsi pasakojimo eigoje, pvz., apklausos pradžioje pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini), vėliau teigė, jog (duomenys neskelbtini). Abejonių pareiškėjos pasakojimo patikimumu kelia ir tai, jog apklausos pabaigoje pareiškėja patvirtino, kad jei (duomenys neskelbtini) būtų vieta, kur galėtų grįžusi apsistoti, tai nebūtų problema, tiesiog šiuo metu pareiškėjos tėvai yra mirę, o kitų artimųjų pareiškėja neturi. Iš jos pasakojimo nebuvo galima identifikuoti informacijos, kuri pakankamu lygiu pagrįstų tikimybę, jog kilmės šalyje pareiškėja susidūrė su grėsmėmis ar buvo persekiojama. Pareiškėja bendrais bruožais užsiminė apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), tačiau neįvardijo ir nedetalizavo jokių individualių aplinkybių, nepaminėjo jokių partijų pavadinimų, jokių konkrečių įvykių. Dėl to teismas pritarė atsakovo išvadai, kad toks pasakojimas negali būti vertinamas kaip patikimas. Pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti teismo vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu jai nesuteikė pabėgėlio statuso.

23. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertintos ir papildomos apsaugos suteikimo aspektu. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes, rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjai. Nenustatyta teisinių pagrindų pripažinti, kad pareiškėjai kilmės valstybėje kiltų kokių nors grėsmių. Remiantis tyrimo metu surinkta informacija, beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) nėra toks aukštas, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjos gyvybei, sveikatai ir saugumui. Teismas pritarė atsakovo Sprendimui nesuteikti papildomos apsaugos, nes tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjai gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

24. Teismas pripažino pagrįstu Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau nesutiko su atsakovo išvada taikyti pareiškėjai maksimalų draudimo terminą atvykti į Lietuvos Respubliką, nes laikė tai neproporcinga ir neadekvačia priemone padarytam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad pareiškėja gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvoje tvarką, padariusi kokių nors kitų teisės pažeidimų. Dėl to teismas pakeitė Sprendimo dalį, nustatydamas, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

III. 25. Pareiškėja T. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir užtikrinti jos bei vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje.

26. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, ginkluoti policijos kariuomenės ir demonstrantų bei protestuotojų susirėmimai. (duomenys neskelbtini). Kadangi (duomenys neskelbtini) toliau tęsiasi karinis konfliktas, keliantis grėsmę civiliams, pareiškėja negali sulaukti teisinės pagalbos ir apginti savo teisių kilmės šalyje. Atsakovas iš viso neatliko jokios analizės apie (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija patvirtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas neanalizavo (duomenys neskelbtini) duomenų, todėl negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjai jos kilmės šalyje esančios grėsmės.

27. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį nėra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai: apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo

28. Atsakovas nepagrįstai pareiškėjos paaiškinimą apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis vertino kaip nenuoseklias ir prieštaringas. Pareiškėja yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neišsilavinusi, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojai.

29. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui. Atsakovas taip pat pripažino, kad jos kilmės šalyje nusikalstamumas ir kriminogeninė situacija yra itin bloga. Pareiškėjos detalus pasakojimas apie asmeniškai patirtą smurtą, patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai. Sprendime nurodoma kilmės šalies informacija taip pat patvirtina pareiškėjai kilusios grėsmės realumą, nes (duomenys neskelbtini). Atsakovas nevertino, ar kilmės šalyje valstybė nukentėjusiems nuo smurto asmenims teikia realią pagalbą, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog grąžinus ją į kilmės šalį, gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos.

30. Atsakovas nepagrįstai netaikė pareiškėjai EPPB išskirtų padidintos rizikos asmenų profilių, nors ir privalėjo. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), dėl to kaip labiau pažeidžiamam asmeniui jai turi būti suteikta papildoma apsauga. Pareiškėjos nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai ar gyvybei, yra tikimybė, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį, bus pažeistos jos teisės ir pagrindinės laisvės.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos argumentai, jog ji pagrindė individualios grėsmės pavojų, neatitinka tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių ir nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo būtinybės. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės grindžiamos tik jos pačios pasakojimu. Teismas, vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie įvykius, paskatinančius ją išvykti iš (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad jis yra abstraktus, nenuoseklus, todėl nelaikė jo patikimu įrodymu. Pareiškėja bendrais bruožais užsiminė apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), tačiau neįvardijo ir nedetalizavo jokių individualių aplinkybių, nepaminėjo partijų pavadinimų, konkrečių įvykių, dėl kurių individualiai jai kyla grėsmės. Apklausų metu ji papasakojo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos pasakojimo detales.

33. Pareiškėjos tariamas „persekiojimas“ nėra sąlygotas prieglobsčio prašytojos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Iš pareiškėjos pasakojimo negalima nustatyti, jog yra pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje pareiškėja susidūrė su grėsmėmis ar buvo persekiojama. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Byloje nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės. Kadangi jos baimė grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu vertinimu, todėl pareiškėja laikyta neatitinkanti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

34. Pareiškėja skundo teiginių, kad atsakovas nepagristai konstatavo, jog jos prašymas yra neįrodytas, nepagrindžia jokiais argumentais, t. y. nors ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau ji plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Antra, tokie skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti tiek iš Migracijos departamento, tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

35. Pagal Įstatymo 71 straipsnio nuostatą pareiškėjai tenka pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą. Iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją, jai buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas teisės aktų nustatyta tvarka pateiktus duomenis įvertino ir kvalifikavo. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Pareiškėjos pasakojimas buvo su trūkumais, jos nurodytas tariamas persekiotojas neatitiko persekiotojo apibrėžties, pareiškėja neįrodė, kad jos sutuoktinis galėjo veikti valstybės vardu, be to, net nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjos įvardinta grėsmė gali būti siejama su jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais.

36. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės. ESPA išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, tačiau pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde minimi ESPA išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjos atveju nėra aktualūs ir netaikytini. Pareiškėjos atveju nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Tyrimo metu nenustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra beatodairiškas smurtas tokio aukšto lygio, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat nenustatyta individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, todėl Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokį parašymą grįsdama siekiu būti išklausyta tiesiogiai.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

39. Įvertinusi pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėja nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėja buvo apklausta Migracijos departamentui nagrinėjant jos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėja ir jos advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, kurio metu tiek pareiškėja, tiek advokatas teikė žodinius paaiškinimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

V. 40. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Pirmosios instancijos teismas patenkino dalį pareiškėjos skundo, konstatavęs, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį Lietuvoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau jai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvą yra neproporcingas. Dėl to aptariama Migracijos departamento sprendimo dalis pakeista, nustačius, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvą 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos dienos.

42. Pareiškėjos apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas individualias aplinkybes, kurios atitinka kilmės valstybės informaciją ir pagal kurią pareiškėjai kyla individualios grėsmės pavojus dėl (duomenys neskelbtini) padėties šalyje ir bendro nesaugumo lygmens kilmės valstybėje; atsakovas neatliko (duomenys neskelbtini) analizės, tyrimą dėl baimės būti persekiojama atliko paviršutiniškai; departamentas, atsisakydamas suteikti papildomą apsaugą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja priskirtina padidintos grėsmės asmenų profiliams, nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių patvirtinti, kad grąžinus pareiškėją į kilmės šalį, ji nepatirs grėsmės sveikatai ir gyvybei; atsakovo sprendimu dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje šalyje.

43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.

44. Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmoje pastraipoje įtvirtinta sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.“ Pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojui kyla visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl aptartų „konvencinių“ priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų.

45. Remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio d punktu, pabėgėlis – visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja pasinaudoti tos šalies „globa [apsauga]“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir [K]onvencijoje išvardytų priežasčių (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo Shepherd, C-472/13, 24 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-238/19, 23 p.).

47. Teisiniai santykiai dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami atitinkamai Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

49. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

50. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

51. Taigi, pagal nurodytas teisės nuostatas vienas iš kriterijų, vertinant prieglobsčio prašytojo statuso nustatymui aktualius duomenis, yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

52. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad ją persekioja ir siekia nužudyti (duomenys neskelbtini). Pareiškėja tik bendrais bruožais užsiminė apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), tačiau neįvardijo ir konkrečiai nenurodė individualių aplinkybių, įvykių, dėl kurių jai galėtų kilti kokia nors individuali grėsmė. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad jos prašymas dėl baimės būti persekiojamai atliktas paviršutiniškai, į kilmės šalį ji negali būti grąžinta dėl (duomenys neskelbtini), kurios atsakovas tinkamai neištyrė.

53. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja deklaratyviai įvardija atsakovo tyrimo ir Sprendimo trūkumus. Įvertinusi byloje atsakovo nustatytas aplinkybes ir teismo nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas atliko pakankamai detalią pareiškėjos apklausą, uždavė patikslinančius klausimus ir sudarė jai sąlygas pateikti papildomus argumentus, paaiškinimus, pasiūlė konkrečiau paaiškinti, atskleisti jos nurodytus teiginius ar aplinkybes. Atsakovas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, surinko kilmės šalies informaciją ir jos kontekste tinkamai atliko prieglobsčio prašytojos prašymo suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas nepatvirtina jos pagrįstos baimės buvimo sąlygos.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prieglobsčio prašytojo nurodomas persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1454-756/2022). Nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja patyrė individualų persekiojimą dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ar toks persekiojimas jai gresia dėl jos nurodytų aplinkybių. Priešingai, pareiškėja apklausos metu nurodė, kad nebuvo persekiojama dėl šios nutarties 44 punkte nurodytų „konvencinių“ priežasčių.

55. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs teisinį surinktos informacijos vertinimą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos teiginiai, susiję su individualaus persekiojimo grėsme, iš esmės nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis – pareiškėjos nurodytos aplinkybės buvo grindžiamos tik jos pačios pasakojimu. Tačiau jos pasakojimas pagrįstai nelaikytas patikimu įrodymu, nes jis turėjo esminių trūkumų: buvo gana abstraktus, nedetalus ir nenuoseklus; pareiškėja į patikslinančius klausimus atsakinėjo gana lakoniškai, trumpai, nenurodydama konkretesnių asmeninių aplinkybių. Pareiškėja negalėjo įvardyti jokių reikšmingų savo gyvenimo datų (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjos istorija nebuvo sklandi, turėjo neatitikčių, nesutapimų, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini).

56. Pasakodama apie (duomenys neskelbtini) persekiojimą, pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini) grasinimų nesulaukė, o apie galimą grėsmę jai pasakė aplinkiniai žmonės. Abejones dėl realiai jai kilusios grėsmės kilmės šalyje sustiprino pareiškėjo apklausos pabaigoje išsakytas patvirtinimas, kad jei (duomenys neskelbtini) būtų vieta, kur ji galėtų apsistoti, tai nebūtų problema grįžti į kilmės šalys, tiesiog šiuo metu (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas padarė išvadą, kad prieglobsčio prašytojos nurodyti faktai nepagrindžia jos individualiai patirto kilmės šalyje persekiojimo. Nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojos paaiškinimai neleido identifikuoti tikėtino persekiotojo, jo motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, taigi nebuvo pagrįsta rizikos patirti persekiojimą tikimybė. Be to, pareiškėjos įvardytas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas arba nevalstybinis subjektas, nuo kurio valstybė ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos negalėtų arba nenorėtų suteikti apsaugos. Taigi jos įvardytas konfliktas su asmeniu yra asmeninio pobūdžio. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Pažymėtina ir tai, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė. Tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja nepagrindė realiai egzistavusios pagrįstos savo baimės kilmės valstybėje patirti persekiojimą. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, įvertino individualias pareiškėjos savybes ir, atsižvelgę į surinktą aktualią kilmės šalies informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu. Pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų

58. Teisėjų kolegija, remdamasi tais pačiais pagrindais, nesant realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė arba vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti jai ir papildomą apsaugą. Dėl to pagrįstai atsakovas ir teismas pripažino, jog pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose

59. Atsakovas pagal surinktą informaciją apie kilmės valstybę nustatė, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis konfliktas dėl valdžios, todėl vertino, ar pareiškėjos gyvenamojoje vietoje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, dėl kurios jai turėtų būti suteikiama papildomas apsauga. Atsakovo tyrimo metu buvo nustatyta, kad šiuo metu nė viename (duomenys neskelbtini) regione beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į kilmės šalies informaciją, taip pat individualias pareiškėjos savybes (prieglobsčio prašytoja yra darbingo amžiaus moteris, visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra; (duomenys neskelbtini) pareiškėja galėjo pakankamai saugiai keliauti), atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

60. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja išsamiau aptaria bendrą situaciją dėl (duomenys neskelbtini), tačiau ši informacija vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, negalinti patvirtinti konkrečiai pareiškėjai tariamai gresiančio pavojaus, taip pat nepagrindžia priežasties, dėl kurios jai grėstų toks persekiojimas. Dėl to šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir nesudarantį pagrindo kitaip vertinti atsakovo ir teismo išvados.

61. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu ir apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjai nuoširdžiai papasakojus savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas, nepagrįstai jai buvo perkelta pareiga teisiškai kvalifikuoti šias aplinkybes. Įstatymo 71 straipsnyje numatyta prieglobsčio prašytojo pareiga prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Šios nutarties 44, 45, 48, 54 punktuose nurodyta, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Dėl to pareiškėjai teko pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą. Pažymėtina, kad apklausos metu pareiškėjai buvo užduodami klausimai apie jos asmeninę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o jos teiktus paaiškinimus kartu su kitais byloje esančiais duomenimis įvertino ir kvalifikavo Migracijos departamentas ir teismas teisės aktų nustatyta tvarka. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, tačiau nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjos persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jos individualių savybių.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamuose sprendimuose. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

63. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pakeista atsakovo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipa. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

64. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Driukas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė