2016-12-27 Nr. AB-1704-2-25-3-01295-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1081-858/2016

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01295-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.3.2;

12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto

Jarukaičio (pranešėjas), ir Skirgailės Žalimienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos

apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą

atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, tretiesiems

suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Litgrit“ ir R.

Š. dėl daiktinės teisės ‒ servituto įregistravimo pripažinimo negaliojančiu

bei panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas

J. G. (toliau ‒ ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą

prašydamas: 1) pripažinti daiktinės teisės – servituto – teisės tiesti

požemines, antžemines komunikacijas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys

neskelbtini) kv., (duomenys neskelbtini) kaime, Žalgirio

seniūnijoje, Kretingos rajono savivaldybėje (toliau – ir Žemės sklypas),

įregistravimą negaliojančiu; 2) panaikinti valstybės įmonės (toliau ‒ VĮ)

Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (4.6.10)

RS-881 „Dėl daiktinių teisių (servituto) išregistravimo Nekilnojamojo turto

registre“ (toliau ‒ Sprendimas).

Skunde

pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. spalio 2 d. jis su R. Š. sudarė

mainų sutartį (toliau – ir Mainų sutartis), pagal kurią R. Š.

perdavė pareiškėjo nuosavybėn žemės sklypą. Pareiškėjas nurodė Mainų

sutartį Nekilnojamojo turto registre įregistravęs 2013 m. spalio 16

d., tačiau vėliau atsitiktinai sužinojo, kad jam nuosavybės teise

priklausančiam Žemės sklypui nuo 2013 m. gruodžio 10 d. yra

įregistruota daiktinė teisė – servitutas: teisė tiesti požemines, antžemines

komunikacijas pagal 2012 m. gruodžio 19 d. servituto sutartį (toliau – ir

Servituto sutartis), sudarytą tarp R. Š. ir akcinės

bendrovės „Litgrid“ (toliau ‒ AB „Litgrid“). Pareiškėjas teigė, jog

sudarant Mainų sutartį su R. Š. servituto buvimas

perduotame Žemės sklype nebuvo aptartas, be to, tuo metu toks servitutas nebuvo

įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas teigė, kad servituto

įregistravimas Nekilnojamojo turto registre jau po to, kai jis įsigijo

asmeninės nuosavybės teise Žemės sklypą, pažeidžia jo teisės ir teisėtus

interesus.

Pareiškėjas

nurodė, kad 2014 m. birželio 6 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išregistruoti

Nekilnojamojo turto registre įregistruotą servitutą, nustatytą pareiškėjo Žemės

sklypui. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas sprendimu pareiškėjo prašymo

netenkino ir nurodė, kad išregistruoti servitutą galima tik tuo atveju, jei yra

pateikiami dokumentai, kurie patvirtina, kad ta daiktinė teisė pasibaigė ar

pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas

jį apskundė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2014 m.

rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. cspr1-215 „Dėl teritorinio registratoriaus

priimto sprendimo“ pareiškėjo skundą atmetė iš esmės tais pačiais motyvais,

kuriuos nurodė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas skundžiamame sprendime.

Remdamasis

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ‒ ir CK) nuostatomis pareiškėjas

teigė, jog nustatant servitutus visais atvejais turi būti tarnaujančio daikto

savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo

sprendimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad servitutas buvo įregistruotas 2013 m.

gruodžio 10 d., nors tuo metu jau į šį Žemės sklypą buvo įregistruotos

pareiškėjo nuosavybės teisės. Pareiškėjo manymu, AB „Litgrid“ negali panaudoti

prieš pareiškėją šią daiktinę teisę (t. y. servitutą), nes neturi pareiškėjo

sutikimo servitutui nustatyti.

Pareiškėjas

teigė, jog pagal formuojamą teismų praktiką patvirtinamas nuosavybės teisės

prioritetas prieš teisę į servituto nustatymą, todėl tik esant pareiškėjo

sutikimui, toks servitutas gali būti į įregistruotas. Jis teigė, jog atsakovas

nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą išregistruoti servitutą, kadangi

pareiškėjas prašė išregistruoti daiktinės teisės įregistravimą tuo pagrindu,

kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas apskritai negalėjo jos

įregistruoti, nes jau buvo pasikeitęs Žemės sklypo savininkas, o toks servituto

įregistravimas reiškia naują servituto nustatymą. Tokiu būdu pažeidžiama

servitutų nustatymo privačiam žemės sklypui tvarka, įtvirtinta Lietuvos

Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose.

Atsakovas VĮ

Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir

prašė jį atmesti.

VĮ Registrų

centro Klaipėdos filialas atsiliepime nurodė, jog Žemės sklypas nuo

2002 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. spalio 16 d. nuosavybės teise buvo

įregistruotas R. Š. vardu. Žemės sklypas Mainų sutarties

pagrindu 2013 m. spalio 16 d. nuosavybės teise įregistruotas pareiškėjui. 2012

m. gruodžio 19 d. Servituto sutarties pagrindu Žemės sklypui nuo 2013 m.

gruodžio 10 d. įregistruotos kitos daiktinės teisės – servitutai – teisė

naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis), teisė aptarnauti

požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis); teisė tiesti požemines,

antžemines komunikacijas (tarnaujantis); plotas: 0,2004 ha. Nuo 2014 m. liepos

16 d. pagal AB „Litgrid“ 2014 m. birželio 27 d. pranešimą Nr. SD-2943 registre

įregistruota kadastro žyma – pateikti duomenys apie pasikeitusias specialiąsias

žemės naudojimo sąlygas.

Atsakovas

teigė, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, gavęs AB „Litgrid“ pateiktą

2013 m. gruodžio 3 d. prašymą įregistruoti daiktines teises Žemės sklypui 2012

m. gruodžio 19 d. Servituto sutarties pagrindu ir nenustatęs Lietuvos

Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų

aplinkybių, 2013 m. gruodžio 10 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre

servitutus – teisę naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis);

teisę aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis); teisę

tiesti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis). Atsakovas pažymėjo,

jog Servituto sutartis, kurios pagrindu buvo atlikta daiktinių teisių

(servituto) į Žemės sklypą teisinė registracija, yra galiojanti, nėra

panaikinta, pripažinta neteisėta ar kitokiu būdu pripažinta netekusia galios. Atsakovas

pabrėžė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi teisės revizuoti

nepanaikintų ir nenuginčytų teismine tvarka dokumentų teisėtumo.

Nurodė, jog

atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išregistruoti daiktinę teisę –

servitutą, nustatytą pareiškėjo Žemės sklypui ir pateiktus dokumentus,

nusprendė netenkinti prašymo, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie

patvirtintų daiktinės teisės pasibaigimą. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas

pažymėjo, kad servitutas yra daiktinė teisė, o remiantis CK 4.111 straipsnio 2

dalimi, pasikeitus tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės

subjektui, nustatytas servitutas išlieka. Atsakovas teigė, jog buvęs Žemės

sklypo savininkas R. Š., sudarydamas Servituto sutartį,

perdavė kitam asmeniui – servituto turėtojui AB „Litgrid“ neatšaukiamai

teisę naudotis šio žemės sklypo dalimi. R. Š.,

perleisdamas nuosavybės teisę 2013 m. spalio 2 d. Mainų sutartimi, negalėjo

perduoti daugiau teisių į Žemės sklypą, nei pats jų turėjo.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo AB „Litgrid“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir

prašė jį atmesti.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo AB „Litgrid“ atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, šiame registre

įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu

pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė

pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. AB „Litgrid“ pažymėjo, jog

pareiškėjas nei servituto pasibaigimo pagrindų, nei daiktinės teisės turėtojo

pasikeitimo net nebandė įrodinėti nei ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo

stadijoje, nei teisme.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo teigė, kad servitutas įregistruotas teisėtai, kadangi jis

įregistruotas galiojančios 2012 m. gruodžio 19 d. Servituto sutarties pagrindu.

Pareiškėjo teiginiai, kad servituto įregistravimas nebuvo galimas, kadangi

nebuvo pareiškėjo sutikimo, neturi teisinio pagrindo, nes Servituto sutartis

patvirtinta notaro, sudaryta su tuometiniu Žemės sklypo savininku, o pasikeitus

tarnaujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas

išliko. Tai, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsiranda tik

įregistravus daiktą, nepaneigia sandoriu nustatyto servituto, kaip daiktinės teisės,

sekimo paskui daiktą principo, nes CK 4.124 straipsnio 2 dalies nuostatos

nustato tik iš nustatyto servituto kylančių teisių ir pareigų galimo

įgyvendinimo pradžios momentą. AB „Litgrid“ atkreipė dėmesį, kad teisių ir

pareigų, kylančių iš Servituto sutarties, perleidimas bet kokiam trečiajam

asmeniui be išankstinio kitos šalies sutikimo buvo numatytas net ir pačios

Servituto sutarties 9.5 punkte.

AB

„Litgrid“ pažymėjo, jog naujoji 110 kV elektros perdavimo oro linija

Kretinga-Benaičiai ginčo Žemės klype suprojektuota ant esamos 110 kV elektros

perdavimo oro linijos Kartena-Kretinga stulpų, o ši elektros perdavimo oro

linija pastatyta dar 1961 metais ir jos eksploatavimui, aptarnavimui, remontui,

rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti galioja

įstatyminis servitutas apsaugos zonos ribose, todėl trečiojo suinteresuoto

asmens teigimu, su elektros perdavimo linija susiję apribojimai pareiškėjui

nebuvo netikėti.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo R. Š. atsiliepime su pareiškėjo

skundu nesutiko.

R. Š. nurodė, jog ruošiant

Mainų sutartį, pareiškėjui buvo pateikti visi dokumentai susipažinimui su

sklypo valdymu bei numatytais apribojimais ir pareiškėjas sutarties pasirašymo

metu jokių pretenzijų neturėjo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad

žemės nuosavybės dokumentuose yra įrašas, kuriame numatytos elektros oro linijų

apsaugos zonos. R. Š. nesutiko su pareiškėjo teiginiu,

kad pareiškėjas, prieš sudarydamas Mainų sutartį, nežinojo apie nustatytus

servitutus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas

2015 m. birželio 26 d. sprendimu nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo

patikslinto skundo reikalavimo ir pripažinti daiktinės teisės – servituto –

teisės tiesti požemines, antžemines komunikacijas žemės sklype įregistravimą

negaliojančiu, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 19 d.

tarp R. Š. ir AB „Litgrid“ buvo sudaryta servituto

sutartis, kuria R. Š. (tuometinis žemės sklypo

savininkas) suteikė AB „Litgrid“ (servituto turėtojui) teisę naudotis žemės

sklypo 0,2004 ha dalimi. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio

duomenų banko išrašu bei proceso šalių paaiškinimais, daiktinė teisė –

servitutas – Nekilnojamojo turto registre pagal AB „Litgrid“ 2013 m. gruodžio 3

d. prašymą buvo įregistruota 2013 m. gruodžio 10 d. 2013 m. spalio 2 d. tarp

pareiškėjo ir R. Š. buvo sudaryta Mainų sutartis, kuria R. Š. Žemės sklypą perleido nuosavybėn pareiškėjui.

Nuosavybės teises į minėtą Žemės sklypą pareiškėjas Nekilnojamojo turto registre

įregistravo 2013 m. spalio 16 d. 2014 m. birželio 6 d. pareiškėjas VĮ Registrų

centro Klaipėdos filialui pateikė prašymą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto

registro 2013 m. gruodžio 10 d. įregistruotą servitutą. Prašyme nurodė, kad

tarp R. Š. ir AB „Litgrid“ 2012 m. gruodžio 19 d.

sudaryta Servituto sutartis, vadovaujantis jos 7.1 punktu, įsigalioja nuo

servituto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos, t. y. 2013 m.

gruodžio 10 d., o ginčo sklypas 2013 m. spalio 16 d. pagal Mainų sutartį tapo

pareiškėjo asmenine nuosavybe. Prašyme taip pat nurodė, kad servitutas

Nekilnojamojo turto registre 2013 m. gruodžio 10 d. įregistruotas be savininko

(pareiškėjo) žinios. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas sprendimu pareiškėjo

prašymo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su VĮ Registrų centro Klaipėdos

filialo sprendimu, pateikė skundą Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo

komisijai, kuri 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu cspr1-215 pareiškėjo prašymo

netenkino.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas VĮ

Registrų centro Klaipėdos filialui kartu su prašymu išregistruoti daiktinę

teisę – servitutą, pateikė šiuos dokumentus: 1) 2013 m. spalio 2 d. Mainų

sutartį, sudarytą tarp R. Š. ir pareiškėjo; 2) 2012 m.

gruodžio 19 d. Servituto sutartį, sudarytą tarp R. Š. ir

AB „Litgrid“; 3) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą.

Akivaizdu, kad pareiškėjas nepateikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16

straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų, kurie patvirtintų, kad daiktinė teisė –

servitutas – į nekilnojamąjį daiktą Žemės sklypą baigėsi, ar pasikeitė

daiktinės teisės turėtojas. Teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro

Klaipėdos filialas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog

pareiškėjas nepateikė reikalingų dokumentų, kurie patvirtintų daiktinės teisės

pasibaigimą.

Teismas pabrėžė, jog nekilnojamojo turto

registro tvarkytojo funkcijas reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro

įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo

turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti nuostatai (toliau ‒

Nuostatai), šios funkcijos yra formalizuotos nustatant, kas gali kreiptis su

prašymu bei kokie dokumentai sudaro pagrindą pakeisti įrašus Nekilnojamojo

turto registre. Teismo vertinimu, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas VĮ

Registrų centro Klaipėdos filialas teisėtai konstatavo, kad pareiškėjo pateikti

dokumentai neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1

dalyje numatytų dokumentų, kurių pagrindu įregistruota daiktinė teisė į

nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, todėl teismas nusprendė, kad atsakovas

teisėtai ir pagrįstai atsisakė išregistruoti daiktinę teisę – servitutą,

įregistruotą žemės sklypui. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais

duomenimis ir teisės aktų normomis, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl

jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio

reikalavimus, todėl, teismo teigimu, nėra pagrindo jo panaikinti.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas į VĮ Registrų

centro Klaipėdos filialą nesikreipė su prašymu pripažinti daiktinės teisės –

servituto – teisės tiesti požemines, antžemines komunikacijas Žemės sklype

įregistravimą negaliojančiu, o kreipėsi dėl minėto servituto išregistravimo. Nors

pareiškėjas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka skundė VĮ Registrų

centro Klaipėdos filialo sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išregistruoti

daiktinę teisę – servitutą, tačiau Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo

komisija 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. cspr1-215 nurodė Nekilnojamojo

turto registro įstatymo 23 straipsnį, kuriame yra reglamentuota prašymų

įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus,

juridinius faktus padavimo tvarka, t. y. pasisakė ir dėl servituto

įregistravimo/išregistravimo teisėtumo. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro

įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bei Servituto sutartimi, teismas konstatavo,

jog AB „Litgrid“ turėjo teisę kreiptis į VĮ Registrų centro Klaipėdos

filialą dėl servituto įregistravimo, kadangi pagal Servituto sutartį, kuri

nebuvo nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, AB „Litgrid“ yra servituto

turėtojas.

Teismas akcentavo, kad CK 4.124 straipsnio 1

dalies, 4.125 straipsnio ir 4.111 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja

išvadą, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsiranda tik

įregistravus daiktinę teisę, tačiau tai nepaneigia sandoriu nustatyto

servituto, kaip daiktinės teisės, sekimo paskui daiktą principo, nes CK 4.124

straipsnio 2 dalis nustato tik iš servituto kylančių teisių ir pareigų

įgyvendinimo pradžios momentą (t. y. teisė tiesti, naudoti ir aptarnauti

antžemines ir požemines komunikacijas atsiranda tik įregistravus servitutą).

Teismo vertinimu, Servituto sutarties turinys

patvirtina, jog tuometinis Žemės sklypo savininkas R. Š. šios

sutarties 5.10 punktu įsipareigojo perleidus nuosavybės, naudojimo ar valdymo

teises į žemės sklypą, perduoti galiojančius servitutus ir kitus

įsipareigojimus pagal Servituto sutartį naujam savininkui, valdytojui arba

naudotojui. Mainų sutarties 2.10 punkte, kuriame aptarti Nekilnojamojo turto

registro duomenys, apibūdinantys Žemės sklypą, nurodyta, kad Žemės sklypui yra

taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – Elektros linijų apsaugos

zonos, įregistruotos Apskrities viršininko 2002 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 709.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Š. atsiliepime

pažymėjo, kad ruošiant Mainų sutarties projektą, pareiškėjui buvo pateikti visi

dokumentai susipažinimui su sklypo valdymu bei numatytais apribojimais. Šios

faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, būdamas pakankamai

apdairus bei rūpestingas, turėjo žinoti apie Žemės sklypui taikomus

apribojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartyje

civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012, kurią skunde mini pareiškėjas, pažymėjo,

kad servituto, kaip daiktinės teisės, registracija yra neįmanoma ir teisiškai

nepagrįsta, jei registracijos metu faktiškai neegzistuoja galimybė naudotis

svetimu daiktu. Kaip ir minėta, Žemės sklypui jau ankščiau buvo nustatytos

Elektros linijų apsaugos zonos, o sandoriu nustatytas servitutas yra iš esmės

šių apsaugos zonų ribose, todėl esant sudarytai nenuginčytai Servituto

sutarčiai bei atsižvelgus į tai, kad faktiškai egzistuoja galimybė naudotis svetimu

daiktu, todėl sprendžiama, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pagal

suinteresuoto asmens AB „Litgrid“ prašymą ir pateiktus galiojančius dokumentus

(Servituto sutartį) įregistravo daiktinę teisę – servitutą.

III. Pareiškėjas J. G. apeliaciniu

skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio

26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą dėl

Klaipėdos apygardos administracinio teismo priimto 2015 m. birželio 26 d.

sprendimo grindžia tuo, kad pažeistos materialinės teisės normos (Administracinių

bylų teisenos įstatymo (toliau ‒ ABTĮ) 143 str.). Pareiškėjas nurodo, kad jis

buvo tinkamas subjektas kreiptis į VĮ Registrų centrą, jog būtų išregistruotas

servitutas, nustatytas sutartimi tarp AB „Litgrid“ ir R. S..

Taip pat nurodo, kad jis prašė išregistruoti servitutą ne CK 4.130 straipsnio 1

dalyje numatytais pagrindais, o dėl neteisėtų VĮ Registrų centro Klaipėdos

filialo veiksmų, nes servitutas į žemės sklypą įregistruotas po to, kai žemės

sklypas jau buvo įregistruotas kaip J. G. nuosavybė. Be

to, Mainų sutartyje nebuvo numatyta, kad pareiškėjui pereina ir servitutinės

teisės ir pareigos.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos

filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad VĮ Registrų centro

Klaipėdos filialas 2013 m. gruodžio 10 d. priimdamas sprendimą

įregistruoti žemės sklypui servitutus, taikyti Nekilnojamojo turto registro

įstatymo 29 straipsnio 8 punkto neturėjo pagrindo, nes šis punktas taikomas,

kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie

nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais

duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą. Nagrinėjamu atveju pateiktoje

servituto sutartyje nurodyti kadastro duomenys atitinka į nekilnojamojo turto

kadastrą įrašytus duomenis apie tą nekilnojamąjį daiktą. Atsakovas nurodo, jog

remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo

prašymas išregistruoti daiktinę teisę - servitutą Nekilnojamojo turto registre

įregistruotą žemės sklypui negali būti tenkinamas, kadangi nepateikti

dokumentai, patvirtinantys daiktinės teisės pasibaigimą ar daiktinės teisės

pasikeitimą.

Atsakovo teigimu, servitutas yra daiktinė

teisė. CK 4.111 straipsnio 2 dalis nustato, kad pasikeitus tarnaujančiojo ir

viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas

išlieka. Šiuo atveju servituto sutartis nustatė servitutą nekilnojamajam

daiktui - žemės sklypui. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad savininkas R. S., sudarydamas Servituto sutartį, perdavė kitam asmeniui

- servituto turėtojui AB „Litgrid“ teisę neatšaukiamai naudotis žemės sklypo

dalimi (Sutarties 3.2 punktas). Servituto sutarties turinys patvirtina, jog

tuometinis žemės sklypo savininkas R. S. šios sutarties

5.10. punktu įsipareigojo perleidus nuosavybės, naudojimo ar valdymo teises į

žemės sklypą, perduoti galiojančius servitutus ir kitus įsipareigojimus pagal

Servituto sutartį naujam savininkui, valdytojui arba naudotojui. Atitinkamai

pagal Mainų sutartį R. S. perleisdamas nuosavybės teisę

negalėjo perduoti daugiau teisių į žemės sklypą, negu pats jų turėjo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Litgrid“

atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29

straipsnio 8 punkte numatytas atsisakymo įregistruoti daiktines teises

pagrindas, tačiau pažymėtina, kad vadovaujantis šia teisės akto nuostata

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises

į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo

nagrinėjimo metu nustatoma, jog nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto

dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto

kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą. Tuo tarpu duomenys

apie nekilnojamąjį daiktą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 2 d.)

ir daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą (Nekilnojamojo turto registro

įstatymo 11 str. 1 d.), įskaitant nuosavybės teisę ir servitutą, ir jų

turėtojus yra skirtingi dalykai (Nekilnojamojo turto registro nuostatų 133-136

p. ir kt.). Taigi teigti, kad duomenys apie daiktinės teisės (nuosavybės

teisės) turėtoją (žemės sklypo savininką) yra Nekilnojamojo turto registro

įstatymo 29 straipsnio 8 punkte numatyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą,

nėra jokio pagrindo.

AB „Litgrid“ teigimu, pareiškėjas klaidina

teismą nurodydamas, kad servitutas ginčo žemės sklypui anksčiau nebuvo nustatytas,

nes konkrečiu atveju ginčo sklype, besiribojančiame su pareiškėjo gyvenamąja

vieta, jau nuo 1961 metų yra pastatyta 110 kV įtampos elektros perdavimo oro

linija. Kartu AB „Litgrid“ atkreipia dėmesį, kad iš įstatyminio servituto

kylančioms teisėms ir pareigoms atsirasti registracija apskritai nereikalinga

(CK 4.124 str. 2 d.). Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad naujoji 110

kV elektros perdavimo oro linija „Kretinga-Benaičiai“, kuri ginčo žemės sklypo

atveju drieksis būtent esamos 110 kV elektros perdavimo oro linijos

„Kartena-Kretinga“ apsaugos zonos ribose, sumažins ginčo žemės sklypo vertę.

AB „Litgrid“ nebuvo jokio pagrindo sudaryti

servituto nustatymo sutartį su pareiškėju, nes tokią sutartį AB „Litgrid“ jau

2012 m. gruodžio 19 d. buvo sudariusi su tuometiniu ginčo žemės sklypo

savininku R. Š.. Kita vertus, AB „Litgrid“ jau

atsiliepime į ieškinį nurodė, kad konkrečiu atveju yra trišalės taikos

sutarties sudarymo galimybė AB „Litgrid“ sumokant Servituto sutartyje numatytą

kompensaciją (3 644,14 Lt) pareiškėjui, tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko,

tokiu būdu palikdamas ginčo tarp pareiškėjo ir R. Š. (2013

m. spalio 2 d. Mainų sutarties 5.9 p.) galimybę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog pasikeitus

tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui,

nustatytas servitutas išlieka (CK 4.111 str. 2 d.), o savininko pasikeitimo

galimybė buvo numatyta ir servituto sutarties 9.5 punkte. Tuo tarpu servituto registravimas

suteikia galimybę naudotis iš jo kylančiomis teisėmis ir pareigomis (CK 4.123

str., 4.124 str. 2 d.), tačiau nepaneigia sandoriu nustatyto servituto sekimo

paskui daiktą principo (CK 4.111 str. 2 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Š. atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko

ir prašė jį atmesti.

Trečiojo asmens teigimu, ruošiant mainų

sutartį, pareiškėjui buvo pateikti visi dokumentai susipažinimui su sklypo

valdymu bei numatytais apribojimais. Pareiškėjas dokumentų pasirašymo metu

pretenzijų neturėjo, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis apie servitutą

nežinojo, turi būti atmestas remiantis CK 6.395 straipsniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl

Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 17 ir 22 punktai

nustato, kokios teisės suteikiamos elektros tinklų įmonių darbuotojams. R. Š., sudarydamas sutartį su AB „Litgrid“ siekė, kad būtų

atlyginti nuostoliai, susiję su numatomais elektros tinklų darbais sklypo

valdymo metu, o sudarant servituto sutartį buvo siekiama apibrėžti teritoriją,

kurioje darbus vykdys AB „Litgrid“. Sudarydamas mainų sutartį su J. G., R. Š. atsisakė pretenzijų,

susijusių su tuo žemės sklypu. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, net ir

nenustačius servituto žemės sklypui, elektros darbai oro linijoje šiame žemės

plote vis tiek būtų vykdomi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m.

gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų

patvirtinimo“. Dėl šios priežasties, R. Š. manymu, dėl

padarytos žalos dydžio susitarti turi AB „Litgrid“ ir J. G..

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad Nacionalinės žemės tarnybos

prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d.

įsakymas Nr. 14VĮ-(14.14.2)-1041, kuriuo buvo nustatytas servitutas 31 aro

žemės sklypas, buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m.

gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų

patvirtinimo“. Minėtame įsakyme buvo nurodyta, kad jis turi būti įregistruotas

AB „Litgrid“ lėšomis bei nurodytas konkretus išmokėtinos sumos dydis. Be to, R. Š. nurodo, kad ne jis, o Registrų centras turėjo

informuoti AB „Litgrid“ apie pasikeitusį sklypo savininką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama

vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999

m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki

2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki

įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.

VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2

d.).

Byloje ginčas kilo dėl daiktinės teisės –

servituto – teisės tiesti požemines, antžemines komunikacijas žemės sklype,

unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys

neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) kv., (duomenys

neskelbtini) kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajono savivaldybėje

registracijos teisėtumo, taip pat valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos

filialo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (4.6.10) RS-881 „Dėl daiktinių

teisių (servituto) išregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ teisėtumo ir

pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo patikslinto skundo turinį

(t. II, b.l. 20-24), konstatuoja, kad byloje jis nekelia klausimo dėl Servituto

sutarties ar Mainų sutarties pakeitimo, nutraukimo, todėl šioje

administracinėje byloje vertinamas tik atsakovo valstybės įmonės Registrų

centro Klaipėdos filialo veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo

skundą atmetė kaip nepagrįstą. Kiek tai susiję su pirmiau nurodyto servituto

registracijos pripažinimo negaliojančia teismas nurodė, kad pareiškėjas iš

Mainų sutarties turinio turėjo suvokti, kad Žemės sklypui taikomos

specialiosios žemės naudojimo sąlygos, o sandoriu įtvirtintas servitutas iš

esmės yra tokios apsaugos zonos ribose, todėl nenuginčijus Servituto sutarties

nėra pagrindo pripažinti servituto registraciją negaliojančia. Kiek tai susiję

su VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. liepos 17 d. sprendimu Nr.

(4.6.10) RS-881, pirmosios instancijos teismas nenustatė šio sprendimo

neteisėtumo pagrindų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad

pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės

normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje

iš esmės nekyla ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, nesutariama dėl jų teisinio

vertinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo santykiams

taikytinos CK ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo

(toliau – ir NTRĮ) bei juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. CK 4.124 straipsnyje nurodyta, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai

ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (1

dalis); iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik

įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai

(2 dalis). Be to CK 4.9 straipsio 1 dalyje numatyta, kad daiktinės

teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai, o šio straipsnio

2 dalyje numatyta, kad daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami

naujajam daikto savininkui. Jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti

registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai.

Įstatymų numatytais atvejais arba asmenų susitarimu daiktinės teisės suvaržymai

kartu su daiktu gali būti perleidžiami ir kitam asmeniui.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23

straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į

nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos

daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, –

šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą

įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu

suinteresuotas asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį

įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. Šio įstatymo 29 straipsnyje

įtvirtintas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant prašymo nagrinėjimo metu Nekilnojamojo

turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į

nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo,

kad įregistruodamas ginčo servitutą atsakovas pažeidė CK nuostatas, taip pat

teigia, kad atsisakydamas išregistruoti servitutą atsakovas pažeidė Nekilnojamojo

turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kuriame

nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines

teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu

prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad Nekilnojamojo turto registro

tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su

į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį

daiktą.

Kaip minėta, kiek tai susiję su pareiškėjo reikalavimu

dėl servituto registracijos pripažinimo negaliojančia, pirmosios instancijos

teismas nusprendė, kad

pareiškėjas iš Mainų sutarties turinio turėjo suvokti, kad Žemės sklypui

taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, o sandoriu įtvirtintas

servitutas iš esmės yra tokios apsaugos zonos ribose, todėl nenuginčijus

Servituto sutarties nėra pagrindo pripažinti servituto registraciją negaliojančia.

Šiuo aspektu

teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šios administracinės bylos vertinimo

objektas – atsakovo veiksmų registruojant ginčo servitutą ir jo atsisakymo

išregistruoti servitutą teisėtumas ir pagrįstumas. NTRĮ 23 straipsnio

1 dalyje nurodyti subjektai, kurie gali pateikti prašymą registruoti

daiktines teises, šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymus, tuo tarpu

šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kartu su prašymu turi būti pateikiami

dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių

suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą.

Byloje nėra

ginčo dėl atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės (t. II, b.l. 64), kad dėl

ginčo servituto įregistravimo į jį kreipėsi tinkamas subjektas - trečiojo

suinteresuoto asmens LITGRID AB įgaliotas atstovas, kuris 2013 m. gruodžio 3 d.

pateikė prašymą įregistruoti daiktines teises, su juo pateikė 2012 m. gruodžio

19 d. Servituto sutartį Nr. VK-7230 (t. I, b.l. 11-18). NTRĮ

22 straipsnis apibrėžia daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą,

šių teisių suvaržymų ir juridinių aktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinius

pagrindus, be kitų, kaip toks įregistravimo pagrindas nurodyti rašytiniai

sandoriai (NTRĮ 22 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Byloje nėra ginčo

dėl faktinių aplinkybių, kad pirmiau minėta 2012 m. gruodžio 19 d. Servituto sutartis

Nr. VK-7230 yra patvirtinta notarine tvarka, ji nėra nuginčyta, taigi

galiojanti.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi

nuostatos, kad VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo

administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras

laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo

ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia

VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų

ribose (intra

vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau –

ir LVAT) savo praktikoje pabrėžia, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra

pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo

administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai

suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas. Pagrindai nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakyti

įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus,

juridinius faktus numatyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29

straipsnyje, jų aiškinti plečiamai galimybė nenumatyta (žr.,

pvz., LVAT 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A14-1166/2005; 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A502-1660/2012).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes

darytina išvada, kad byloje vertinamu atveju atsakovas pagrįstai įregistravo

ginčo servitutą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad tokia

registracija prieštaravo NTRĮ 29 straipsnio 1 dalies 8 punktui, teisėjų

kolegija pritaria atsakovo pozicijai, jog šis atsisakymo registruoti pagrindas

sietinas ne apskritai su bet kokių duomenų nesutapimu, o apima tik situacijas,

kuomet yra nesutapimas tarp Nekilnojamojo

turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenų ir į nekilnojamojo turto

kadastrą įrašytų duomenų apie nekilnojamąjį daiktą. NTRĮ 9 straipsnio

2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo

daikto įregistravimu

nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo

nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą.

Registruojant nekilnojamąjį daiktą į nekilnojamojo turto registrą, padaromas

nekilnojamojo daikto registro įrašas. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys

kaupiami nekilnojamojo turto registro duomenų banke.

Tuo tarpu Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2

straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo

daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių

parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas. Šio įstatymo 6 straipsnio

1 dalyje nurodyta, kad į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi žemės sklypų kadastro

duomenys: 1) kadastro vietovės pavadinimas ir kodas, kadastro bloko kodas,

žemės sklypo bloke numeris (žemės sklypo kadastro numeris), kurį Kadastro

nuostatų nustatyta tvarka suteikia Kadastro tvarkytojas; 2) unikalus žemės

sklypo numeris, kurį Kadastro nuostatų nustatyta tvarka suteikia Kadastro

tvarkytojas ir kuris nekinta visą žemės sklypo egzistavimo laiką; 3) pagrindinė

tikslinė žemės naudojimo paskirtis; 4) žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis;

5) žemės sklypo plotas; 6) žemės sklypo ploto sudėtis pagal žemės naudmenų

rūšis: žemės ūkio naudmenos, kurias sudaro ariamoji žemė, sodai, pievos ir

natūralios ganyklos; miško žemė; keliai; užstatyta teritorija; žemė, užimta

vandens telkinių; kita žemė, kurią sudaro medžių ir krūmų želdiniai, pelkės,

pažeista žemė ir kita nenaudojama žemė; 7) žemės plotas su melioracijos įrenginiais:

nusausinta žemė; drėkinama žemė; 8) žemės ūkio

naudmenų kokybės įvertinimas, išreikštas našumo balu; 9) žemės naudojimo specialiosios sąlygos ir saugomų

teritorijų apsaugos reglamentai; 10) saugomos

teritorijos, kurioje yra kultūros paminklų ir kultūros vertybių, duomenys;

11) žemės sklypo vertės, nustatytos Vyriausybės

nustatyta tvarka; verčių nustatymo datos; 12)

įsigijimo kaina ir įsigijimo data; 13) žemės

sklypo ribų posūkio taškų koordinatės valstybinėje koordinačių sistemoje;

14) žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo data;

15) kiti teisės aktų nustatyti duomenys. Iš pastarosios

teisės normos matyti, jog žemės sklypo savininko tapatybė nėra nekilnojamojo

turto kadastro duomuo.

Įvertinus byloje nustatytas faktines

aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad byloje vertinamu atveju būtų

nesutapimas tarp Nekilnojamojo

turto registro tvarkytojui pateikto dokumento (šiuo atveju – Servituto

sutarties) duomenų ir į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytų duomenų apie žemės

sklypą (unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini); kadastrinis

Nr. (duomenys

neskelbtini)), todėl šis

apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiek tai susiję su VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. liepos 17

d. sprendimo Nr. (4.6.10) RS-881 teisėtumu ir pagrįstumu, pirmosios

instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju taikytinos NTRĮ 16

straipsnio 1 dalies, numatančios, kad Nekilnojamojo

turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą

išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai,

patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės

turėtojas, nuostatos. CK 4.130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus

ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam

ar tarnaujančiajam daiktui;

4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto

būtinumui; 6) suėjus

senaties terminui. CK 4.130

straipsnio 2 dalyje numatyta, kad servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio

1 dalyje numatytais pagrindais, tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje

nurodyta, kad servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo

momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus atvejus.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės,

kad pareiškėjas kartu su 2016 m. birželio 6 d. prašymu atsakovui išregistruoti

servitutą (t. I, b.l. 38) pateikė Mainų sutartį, Servituto sutartį ir

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Įvertinus minėtų

dokumentų turinį sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jų

turinys nepatvirtina, jog daiktinė teisė – servitutas – baigėsi ar pasikeitė

daiktinės teisės turėtojas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas

neteisėtai atsisakė išregistruoti ginčo servitutą.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde

nurodo, kad atsisakydamas išregistruoti ginčo servitutą atsakovas pažeidė NTRĮ

29 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, tačiau dėl pirmiau minėtų

argumentų tokia pozicija atmestina kaip nepagrįsta.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios

instancijos teismas sprendime pasisakė dėl Servituto sutarties, Mainų sutarties

turinio, santykio tarp žemės sklypui taikomų specialiųjų sąlygų ir Servituto

sutartimi nustatyto servituto turinio, taip pat pareiškėjo pareigos žinoti apie

žemės sklypui taikomus apribojimus. Be to pareiškėjas ir skundą pirmosios

instancijos teismui, ir apeliacinį skundą grindžia iš esmės civilinės teisės

normomis, argumentais dėl Servituto sutarties ydingumo ir trečiojo

suinteresuoto asmens R. S. nesąžiningumo. Šiuo aspektu

pažymėtina, kad, kaip minėta, byloje pagal patikslintame skunde suformuluotą

reikalavimą yra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo veiksmų registruojant

servitutą ir atsisakant jį išregistruoti teisėtumo ir pagrįstumo. Iš NTRĮ

nuostatų darytina išvada, kad servituto registracijos metu atsakovas neturi

pareigos pirmiau nurodytą informaciją ar pareiškėjo teikiamus civilinės teisės

argumentus vertinti, dėl jų pasisakyti, todėl šie teismo motyvai, sprendžiant

dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, teisiškai nėra reikšmingi ir jie šalinami iš

pirmosios instancijos teismo sprendimo. Tokie motyvai galėtų būti reikšmingi

nagrinėjant civilinius ginčus bendrosios kompetencijos teisme tarp pareiškėjo

ir trečiųjų suinteresuotų asmenų dėl susiformavusių civilinių teisinių

santykių, susijusių su ginčo servitutu.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus teisėjų

kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra,

todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo (1999 m. sausio 14 d.

įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.) 140

straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos

administracinio teismo 2015 m. birželio 26

d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė