2019-07-18 Nr. AB-14531-3-61-3-03432-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3279-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03432-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. R. (I. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. R. (I. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. R. (I. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00824 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui I. R.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą tenkinti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą dėl leidimo išdavimo.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) 2018 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjant prašymą, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė) buvo pateiktas paklausimas dėl informacijos suteikimo, tačiau ji atsakymą pateikė tik 2018 me tų rugsėjo mėnesį. Įvertinęs duomenis, Departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“ nėra subjektas, dirbantis statybos srityje, o teikia laikino įdarbinimo paslaugas, suteikdamas savo darbuotojus kitiems ūkio subjektams, todėl Departamentas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų.

Pareiškėjo nuomone, Departamentas netinkamai įvertino duomenis apie UAB „Gilsta“ veiklą. Statybos rangos sutartys patvirtina, kad Bendrovės darbuotojai dirbdavo tik tuose statybos objektuose, dėl kurių yra sudarytos pačios Bendrovės sutartys. Apmokėjimas už atliktus statybos darbus vykdomas pagal užsakovo ir rangovo, t. y. UAB „Deneca“ ir UAB „Gilsta“ pasirašytus darbų atlikimo aktus, apmokėjimą atliekant bankiniu pavedimu į UAB „Gilsta“ banko sąskaitą Lietuvoje. Visi darbuotojai yra registruoti, už juos mokami mokesčiai, o UAB „Gilsta“ balansas bei pelno ir nuostolių ataskaita patvirtina realią Bendrovės ūkinę veiklą.

Departamentas nepagrįstai sprendė, jog Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Taip pat nepagrįsta Sprendimo išvada, jog Bendrovei nevykdant statybos veiklos, ji turi kreiptis į teritorinę darbo biržą gauti atskirą išvadą dėl pareiškėjo profesinės atitikties Lietuvos darbo rinkai. Teisės aktuose nėra nustatytas imperatyvus reikalavimas, kad ūkio subjekto įstatuose statybos veikla būtų užfiksuota atskiru įrašu. Departamentas taip pat netinkamai įvertino UAB „Gilsta“ darbuotojų paaiškinimus. Bendrovės buhalterė dirba ir vienintelio partnerio UAB „Deneca“ buhaltere, todėl jai nėra būtina būti UAB „Gilsta“ darbo vietoje, tokia pareiga neįtvirtinta ir teisės aktuose.

Departamentas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog darbo užmokestis mokamas grynaisiais pinigais, kurį nuolat moka užsakovo UAB „Deneca“ direktorius, neįvertinęs aplinkybės, jog atsidaryti banko sąskaitą užsieniečiui yra itin sudėtinga. Darbo užmokestį UAB „Gilsta“ darbuotojams tik vieną kartą išmokėjo darbų užsakovo atstovas, gavęs pinigus ir žiniaraštį iš UAB „Gilsta“ buhalterės, nes tuo metu nebuvo pastarosios bendrovės direktoriaus. Pareiškėjas paaiškino, kad statybos objektas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo užbaigtas 2018 m. birželio 30 d., o Departamento darbuotojai apsilankė ir atliko patikrinimą 2018 metų rugsėjo mėnesį, todėl objekte nerado dirbančių asmenų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime Departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, nes pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, deklaravo, jog ketina dirbti elektriku UAB „Gilsta“ statybos srityje, tačiau faktiškai elektriku UAB „Gilsta“ nedirbo. Buvo nustatyta, kad Bendrovė Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas yra UAB „US Baltic“. Departamentui ši bendrovė yra žinoma kaip užsiimanti įmonių steigimu Lietuvos Respublikoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, kurių daugumos tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.

UAB „Gilsta“ registracijos adresas nuo 2018 m. vasario 5 d. nurodytas (duomenys neskelbtini), šiuo adresu nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės, o atliekant patikrinimus nustatyta, kad įmonių veikla nėra vykdoma. Kadangi pareiškėjo tikslas Lietuvos Respublikoje yra darbas elektriku Bendrovėje, kurios deklaruojami tikslai neatitinka minėto užsieniečio veiklos pobūdžio, Departamentas 2018 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu išsiuntė raštą Nr. (15/4-20)10K-29038, kuriame pažymima, kad Bendrovė, ketinanti įdarbinti užsieniečius, turinčius profesiją, kuri yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, turi vykdyti veiklą pagal atitinkamos ekonominės veiklos rūšį ir Bendrovės veikla turi būti priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai.

Bendrovė prašomų duomenų nepateikė. Įvertinus duomenis, buvo padaryta išvada, kad Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, ir pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turi kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Departamento turimais duomenimis, Bendrovė į teritorinę darbo biržą nesikreipė, Lietuvos darbo birža nėra priėmusi sprendimo dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojams darbo užmokestį išmoka UAB „Deneca“ direktorius, taigi faktiškai įdarbinami darbuotojai dirba kitoje įmonėje. Bendrovės direktorius 2018 m. rugsėjo 18 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad vadovas yra O. V., kuris dirba nuotoliniu būdu ir Bendrovės ofise niekada nėra buvęs. Bendrovės direktorius nenurodė statybų objektų, nes, jo teigimu, darbą statybose organizuoja Bendrovės vadovas. Bendrovės vyriausiosios buhalterės 2018 m. rugpjūčio 1 d. pateiktame paaiškinime nurodyta, kad statybos objektai yra Belgijoje ir Švedijoje, o pati Bendrovė yra UAB „Deneca“ subrangovas.

Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi), o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje, nors pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti. Bendrovės veiklos apibūdinimas jos įstatuose, t. y. kad Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, neįrodo, jog UAB „Gilsta“ užsiima statybų veikla.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo I. R. skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti elektriku Lietuvos Respublikoje, 2018 m. liepos 9 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas Sprendime konstatavo, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kadangi pareiškėjas neatvyksta dirbti į UAB „Gilsta“, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, elektriku. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, deklaravo, kad ketina dirbti elektriku Bendrovėje statybos srityje. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad Bendrovė Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas – UAB „US Baltic“, Bendrovės registracijos adresas iki 2018 m. vasario 5 d. buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. vasario 5 d. – (duomenys neskelbtini). Juridinių asmenų registro duomenimis, Bendrovės veiklos tikslai yra: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

7. Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu išsiuntė Bendrovės direktoriui adresuotą raštą Nr. (15/4-20) 10K-29038 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriame buvo prašoma pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus. Iki 2018 m. rugsėjo 24 d. Departamentas negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje. Ši aplinkybė buvo įvertinta kartu su kitais duomenimis (registrų duomenimis, patikrinimo vietoje rezultatais ir kt.). Atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, ir pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turi kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Departamento turimais duomenimis, Bendrovė į teritorinę darbo biržą dėl šio užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams nesikreipė, Lietuvos darbo birža nėra priėmusi sprendimo dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

8. Teismas taip pat nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. Departamentas gavo Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-32810 „Dėl užsieniečių darbo įmonėse“, kuriame pažymima, jog Bendrovės vyriausioji buhalterė S. K. Migracijos valdybai paaiškino, kad Bendrovės direktorius yra O. V., pagal kurio nurodymus S. K. rūpinasi darbo sutarčių su užsieniečiais sudarymu. S. K. taip pat nurodė, kad Bendrovės darbuotojams atlyginimai mokami grynaisiais pinigais, o darbo užmokesčio pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda Bendrovės paslaugų užsakovui – UAB „Deneca“ direktoriui, kuris susitinka su darbuotojais ir išmoka jiems darbo užmokestį. S. K. taip pat nurodė, kad Bendrovės pagrindinė veikla yra įvairūs statybos darbai, o statybos objektas šiuo metu yra adresu: (duomenys neskelbtini).

9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog Bendrovės darbuotojams darbo užmokestį išmoka kitos įmonės direktorius, patvirtina, kad faktiškai Bendrovės įdarbinami darbuotojai dirba ne Bendrovėje, bet kitoje įmonėje. Bendrovės direktorius V. K. Migracijos valdybai 2018 m. rugsėjo 18 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad Bendrovės vadovas yra O. V., o jis dirba nuotoliniu būdu ir Bendrovės ofise adresu: (duomenys neskelbtini), niekada nėra buvęs. V. K. negalėjo nurodyti Bendrovės statybų objektų, nes, jo teigimu, darbą statybose organizuoja Bendrovės faktinis vadovas O. V. V. K. taip pat teigė, kad, jo duomenimis, vienas statybos objektas yra Belgijoje. 2018 m. rugpjūčio 1 d. Bendrovės vyriausiosios buhalterės Migracijos valdybai pateiktame paaiškinime nurodyta, kad Bendrovės objektai yra Belgijoje ir Švedijoje, o pati Bendrovė yra UAB „Deneca“ subrangovas. V. K. taip pat paaiškino, kad Bendrovės veiklą patvirtinančių sutarčių pateikti negali, kadangi jas turi faktinis Bendrovės vadovas O. V., o kol jis yra išvykęs į Ukrainą, darbą statybų objektuose kontroliuoja UAB „Deneca“ direktorius A. U.

10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, įskaitant pareiškėją, faktiškai dirbo ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems mokėjo darbo užmokestį ir kuris kontroliavo jų darbus statybų vietose. Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl realaus Bendrovės įdarbinamų užsieniečių darbo Bendrovėje. Tai reiškia, kad Bendrovė statybų veikla neužsiima, t. y. jokių statybos objektų, kuriuose atlieka darbus ir kuriems atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

11. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 58 straipsnio 11 punkte nustatytos aiškios sąlygos, kokie užsieniečiai yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, t. y. kokiems užsieniečiams yra netaikomas darbo rinkos poreikio vertinimas, ir todėl jiems gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi be sprendimo dėl užsieniečio atitikimo Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Vadovaujantis Įstatymo 62 straipsniu, užsienietis gali įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį (1 d.), o darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus (2 d.). Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui).

12. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje, todėl pareiškėjui taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Byloje nustatyta, kad Bendrovė į teritorinę darbo biržą dėl šio užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams nesikreipė ir Lietuvos darbo birža nėra priėmusi sprendimo dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

III. 13. Pareiškėjas I. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų tyrimo ir sprendimų motyvavimo, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas teigia, kad kartu su pareiškimu pateikė UAB „Gilsta“ darbuotojų, apdraustų Valstybinio socialinio draudimo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) sąrašą, kuriame yra ir pareiškėjas, VSDFV įmokų pažymą, iš kurios matyti, kad nė dėl vieno darbuotojo UAB „Gilsta“ neturi įmokų įsiskolinimo, UAB „Gilsta“ balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, iš kurių matyti realiai vykdomos veiklos teigiami finansiniai rezultatai, taip pat statybos rangos sutartis, pagal jas Bendrovės atliktų darbų priėmimo aktus, apmokėtas sąskaitas.

Pirmosios instancijos teismas šių rašytinių įrodymų neįvertino ir neištyrė, rėmėsi tik atsakovo surinktais įrodymais ir argumentais, todėl išvados, kad Bendrovė nevykdo veiklos statybų sektoriuje, nepagrįstos byloje esančiais įrodymais. Departamentas pareiškėjo pateiktų įrodymų apie realią Bendrovės veiklą statybos srityje ir realų pareiškėjo darbą Bendrovėje neginčijo. Tokia atsakovo pozicija suponuoja sutikimą su įrodymais ir aplinkybėmis, kurias pareiškėjas įrodinėja, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios atsakovo pozicijos tinkamai nevertino, o atkartojo atsakovo Sprendime darytų prielaidų apie nevykdomą statybos veiklą faktinį pagrindimą, kuris tėra atskirų buvusių faktinių aplinkybių, išimtų iš bendro konteksto, interpretavimas pareiškėjo ir UAB „Gilsta“ nenaudai.

Generalinis rangovas vadovauja statybos darbų eigai objekte, nes tik jis atsako užsakovui už atliktų statybos darbų apimtį ir kokybę. Todėl aplinkybė, jog UAB „Deneca“ vadovas statybos objekte nurodo subrangovo UAB „Gilsta“ darbuotojams kur, kada ir kokius darbus būtina atlikti, negali būti vertinama kaip šių darbuotojų perėjimas į UAB „Deneca“ jurisdikciją darbo teisės prasme. Tai, kad generalinio rangovo vadovas, nesant subrangovo vadovo, jo pavedimu išmoka subrangovo darbuotojams atlyginimą iš subrangovo skirtų pinigų pagal subrangovo buhalterio paruoštą mokėjimo dokumentą, taip pat nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog tuo subrangovo darbuotojai tampa generalinio rangovo darbuotojais.

Ši aplinkybė buvo įvertinta neteisingai ir šališkai bei visiškai nepagrindžia UAB „Gilsta“ darbuotojų perdavimo kitai įmonei. Tai, kad UAB „Gilsta“ yra savarankiškai veikianti statybos bendrovė, kurioje pagal darbo sutartį dirba pareiškėjas, patvirtina su skundu bei apeliaciniu skundu teikiami įrodymai.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą Departamentas nurodo, kad argumentus dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išdėstė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, o pareiškėjo teiginiai, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo motyvai dėl Bendrovės nevykdomos veiklos ir darbuotojų darbo kitose statybos bendrovėse neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, yra deklaratyvaus pobūdžio. Departamento teigimu, priimdamas Sprendimą, jis įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, Bendrovei buvo suteikta galimybė pateikti papildomus duomenis, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nauji pareiškėjo su skundu pateikiami dokumentai negali būti vertinami šios bylos kontekste, o pareiškėjas skunde teismui rėmėsi atsakovo neištirtais duomenimis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiktos VSDFV pažymos neįrodo Bendrovės veiklos vykdymo statybų sektoriuje, o vien tik aplinkybė, kad buvo sudarytos darbo sutartys ir mokamas darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmokos, neįrodo, jog darbuotojai realiai dirbo Bendrovėje ar kad Bendrovė užsiima statybų veikla. Atvejai, kai užsieniečiai faktiškai dirba pas laikinojo darbo naudotoją pastarajam prižiūrint ir vadovaujant, o ne pas konkretų darbdavį, nurodytą užsieniečio prašyme išduoti leidimą gyventi, neatitinka Įstatymo užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad UAB „Gilsta“ įdarbinami užsieniečiai, įskaitant pareiškėją, faktiškai dirbo ne UAB „Gilsta“, bet UAB „Deneca“, taip pat kad UAB „Gilsta“ statybų veikla neužsiima, t. y. jokių statybos objektų, kuriuose atlieka darbus ir kuriems atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi.

19. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, jog UAB „Gilsta“ yra savarankiškai veikianti statybos bendrovė. Pasak pareiškėjo, aplinkybė, kad generalinio rangovo (UAB „Deneca“) vadovas, nesant subrangovo (UAB „Gilsta“) vadovo, jo pavedimu išmoka subrangovo darbuotojams atlyginimą iš subrangovo skirtų pinigų pagal subrangovo buhalterio paruoštą mokėjimo dokumentą, nėra pagrindas teigti, jog subrangovo darbuotojai tampa generalinio rangovo darbuotojais.

20. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame (pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymo pateikimo metu galiojusi redakcija) nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 str. 1 d. 4 p.). Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (44 str. 1 d. 3 p. a–c pp.). Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Šį sąrašą Lietuvos darbo biržos direktorius kiekvienų metų pusmečiui tvirtina remdamasis Lietuvos darbo biržos atliekama darbo rinkos stebėsena, padėties darbo rinkoje vertinimu ir jos pokyčių prognoze (44 str. 2 d.). Jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (44 str. 7 d.).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, išnagrinėjusi tarp šalių kilusį ginčą dėl UAB „Gilsta“ veiklos statybų srityje vykdymo bei užsieniečio realaus ketinimo dirbti šioje bendrovėje, aiškindama pirmiau išdėstytas Įstatymo nuostatas, konstatavo, jog:

21.1. Šiuo konkrečiu atveju įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje minimo darbdavio veikla, t. y. nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), tiesiogiai susijusioje su minėta profesija. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas, kurių turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, nustatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų.

21.2. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis, tačiau neapsprendžia darbo organizavimo formos. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII‑2603 redakcija)). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme).

21.3. Pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius pagal darbo sutartį būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme nustatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.

22. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas taip pat iš esmės keliamas dėl to, ar pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Gilsta“, kuri, atsakovo teigimu, neužsiima statybų veikla. Pagal surinktus įrodymus Departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“ neveikia statybos sektoriuje ir užsieniečius tik įdarbindavo, o vėliau juos siųsdavo dirbti į kitas įmones. Pareiškėjui ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis atvyko į Lietuvos Respubliką Bendrovės, kurios deklaruota veikla nesusijusi su statybos darbais, kvietimu. Departamentas ginčijamame Sprendime, remdamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, konstatavo, kad Bendrovėje įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, o UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybos vietose. Departamentas vertino, kad UAB „Gilsta“ jokių statybos objektų, kuruose ji atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi, dėl to ji jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

23. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti Departamento Sprendimo neteisėtumą, su skundu pirmosios instancijos teismui, kaip įrodymus apie UAB „Gilsta“ realiai vykdytą veiklą statybos srityje, pateikė informaciją apie socialiniu draudimu Bendrovės apdraustus asmenis, jos sumokėtas įmokas VSDFV, Bendrovės finansinius duomenis, statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat pateikė valstybės įmonės Registrų centro išplėstinį išrašą iš Juridinių asmenų registro apie UAB „Gilsta“ bei su šia įmone 2018 m. rugsėjo 14 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 56.

24. Išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 konstatavo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, o tai Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Departamento kompetencijai. Vis dėlto tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą). Analogiška faktinė situacija susiklostė ir nagrinėjamoje byloje pagal I. R. skundą.

25. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė (užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi), įvertinus jos taikymą administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis. Toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 pateiktus išaiškinimus, sprendžia, kad, nors pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti Departamentui priimant ginčijamą Sprendimą, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas arba patvirtintas pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, būtina papildomai ištirti pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus. Šiame kontekste konstatuotina, kad vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, neįvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažintas pakankamu, siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) įvertintos administracinės procedūros Departamente metu, ir kurios, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą). Taigi pareiškėjui į bylą pateikus atsakovo argumentus galbūt paneigiančius įrodymams, būtina juos ištirti bei įvertinti kitų jau nustatytų aplinkybių kontekste.

27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje (kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Sprendimas naikinamas, o Departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kartu įvertinant ir pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus, inter alia statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus)).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo I. R. (I. R.) apeliacinį skundą tenkinti ir dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00824 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui I. R.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė