2K-302/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-302/2012

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00916-2007-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.2;

1.1.9.2;

2.1.2.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 68 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams bei įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Priteista iš UAB „A.“ civilinei ieškovei J. M. 24 654,72 Lt, civiliniam ieškovui K. M. 24 654,72 Lt, civilinei ieškovei M. A. M. 48 964,16 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ civilinei ieškovei J. M. 345,28 Lt, civiliniam ieškovui K. M. 345,28 Lt, civilinei ieškovei M. A. M. 1035,84 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ civilinei ieškovei J. M., 9122,72 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ civilinei ieškovei M. A. M. išlaikymo įsiskolinimą nuo 2007 m. birželio 23 d. iki 2008 m. sausio 1 d. po 72 Lt per mėnesį, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. po 122 Lt per mėnesį ir išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 122 Lt nuo 2011-09-07 iki jos pilnametystės, nustatant E. Š. uzufrukto teisę į šias lėšas. Ieškinio reikalavimas dėl šios dalies V. R. atmestas.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo V. R. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą,

n u s t a t ė :

V. R. nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus: 2006 m. gruodžio 6 d., apie 1.15 val., Lenkijos Respublikoje, Šipliškių (Szypliszki) valsčiuje, Andžejevo (Andrzejewo) vietovėje, kelyje Nr. K-8 „Suvalkai–Budziskas“ 787,9 km, neatsargiai vairuodamas krovininį automobilį DAF FT (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su nepakrauta puspriekabe „Van Hool“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950) 53, 164, 172, 175.4 punktų reikalavimus: nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui ir netrukdytų eismo, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio, meteorologines sąlygas, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti automobilį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuodamas Budzisko pasienio perėjos link apie 94 km/h greičiu, viršijo leistiną greitį, vairuojamu automobiliu kelio vingyje į dešinę išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, dėl to puspriekabės galine dalimi susidūrė su iš priekio savo eismo juosta važiavusiu automobiliu „VW Passat Combi“ (lenkiškas valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu Z. V. (Z. W.), bei su iš priekio savo eismo juosta važiavusiu automobiliu „Peugeot 407“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba „Lor“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu A. M., dėl to 2006 m. gruodžio 12 d. A. M. nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė.

Nuteistasis V. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir iš esmės pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimai. Nuteistasis, išdėstęs savo apeliacinio skundo turinį, kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacine tvarka apskundė nuosprendį dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, jo teisių į gynybą pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas skundą atmetė, neišnagrinėdamas visų jo argumentų, vien konstatuodamas, kad įrodymai įvertinti, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, BK 68 straipsnis pritaikytas tinkamai, jo gynybos teisės nepažeistos, nes BK 5 straipsnio nuostatos sudarė pagrįstas prielaidas jį patraukti baudžiamojoj atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Kasatorius sutinka su tuo, kad BK 5 straipsnis ir 8 straipsnio 1 dalis sukuria teisines prielaidas, esant pagrįstam pagrindui, atsakyti už užsienyje padarytą nusikaltimą, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo vietos padarymo valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą bei esant kitoms įstatyme numatytoms sąlygoms, o Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 177 straipsnio 2 paragrafas iš tiesų numato baudžiamąją atsakomybę, jeigu dėl avarijos žuvo kitas žmogus arba sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Nepaisant to, pastaroji teisės norma yra išvestinė iš to paties straipsnio 1 paragrafo, numatančio baudžiamąją atsakomybę tam, kuris, nors ir netyčia, pažeidė kelių eismo, skrydžio ar tolimojo plaukiojimo taisykles, jeigu dėl to netyčia įvyko avarija, kurios metu kitas žmogus patyrė lengvesnius kūno sužalojimus. Kasatoriaus manymu, akivaizdu, kad toks nusikaltimas negali būti padaromas, nepažeidus poįstatyminio teisės akto – kelių eismo taisyklių, kurios neaišku, vienodai ar skirtingai reglamentuotos susitarusiose perduoti baudžiamąjį persekiojimą valstybėse.

Kasatorius pažymi, kad net ir pagrįstai jį pripažinus kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, jis negalėjo pažeisti Lenkijos Respublikoje negaliojusių 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), kurių 1 punkte nustatyta, jog šios taisyklės nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o „apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti eismo keliais Lenkijos Respublikoje tvarką reglamentuojančių atitinkamų taisyklių taip pat nebuvo ir nėra teisinio pagrindo“.

Kasatorius pripažįsta, kad Lietuvos Respublikoje teisiškai galimas baudžiamasis persekiojimas už Lenkijos Respublikoje padarytus nusikaltimus, tačiau nesutinka, „jog šioje teisinėje situacijoje (teismo nuosprendžiu pripažinus, kad tariamas jo nusikaltimas pasireiškė negaliojančio poįstatyminio teisės akto pažeidimu) yra aiškiai teisiškai ydingas ir negalimas“. Dėl to teismų sprendimai dėl neteisingai išaiškintų ir pritaikytų Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų, jo gynybos teisės pažeidimo turėtų būti panaikinti.

Be to, svarstytina, ar Baudžiamojo kodekso 8 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (teisei į teisingą teismą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kasatorius nurodo ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 7 straipsnio reikalavimai, o nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma skunde. Kasatorius pažymi, kad nebuvo nustatyta transporto priemonių susidūrimo vieta, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė jo gynėjo prašymą paskirti kompleksinę teismo medicinos–eismo įvykio ekspertizę, taip pažeidė rungimosi principą. Teismas nuosprendį pagrindė tik tikimybinėmis specialistų išvadomis bei kitais spėjimais ir prielaidomis. Be to, apylinkės teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė BK 68 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo šio straipsnio nuostatų taikymo, apsiribodamas nuoroda, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalgos 24 punktą tokiose bylose teismai įpareigojami visais atvejais svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise klausimą, tačiau, kasatoriaus manymu, tai nereiškia, jog visais atvejais jis turi būti taikomas. Be to, iš karto po įvykio iš jo buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas, kuris jam grąžintas tik bylos nagrinėjimo teisme metu, ir pagal vairuotojo specialybę jis negalėjo dirbti beveik penkerius metus.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į nuteistojo V. R. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, Marijampolės rajono apylinkės teismas išsamiai ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, tarp jų ir eismo įvykių specialistų bei ekspertų pateiktas išvadas, ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Byloje gauti keturi eismo įvykio aplinkybių tyrimai: Baltstogės vaivadijos policijos komendantūros Kriminalistikos laboratorijos specialistų išvada, Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir LTEC) specialisto išvada Nr. 11-618 bei LTEC ekspertizės aktas Nr. 11-1645 ir Lietuvos Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros prof. O.

Lukoševičienės konsultacinė išvada. Dviejuose iš šių tyrimų, kurie buvo atlikti tyrimo pradžioje (Baltstogės vaivadijos policijos komendantūros kriminalistikos laboratorijos specialistų ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadose), nurodyta, kad nesant fiksuotų pėdsakų, transporto priemonių sugadinimus parodančių nuotraukų, nėra galimybės nustatyti eismo įvykio kilimo aplinkybių bei priežasties. Vėliau nukentėjusioji J. M. pateikė eismo įvykyje apgadinto automobilio „Peugeot 407“ nuotraukas ir prof. O.

Lukoševičienės konsultacinę išvadą, kurioje nurodyta, kad V. R. vairuojamo automobilio DAF su puspriekabe susidūrimas su iš priekio atvažiuojančiais automobiliais „VW Passat“ ir „Peugeot 407“ įvyko pastarųjų eismo juostoje, vilkikui DAF išvažiavus į priešingos krypties eismo juostą, o tai techniniu požiūriu ir lėmė eismo įvykio kilimą. LTEC ekspertizės išvadose nurodyta, kad techniniu požiūriu tikėtina, jog V. R., vairuodamas vilkiką su puspriekabe ir važiuodamas artimu maksimaliam ribiniam greičiu, kai automobilis praranda stabilų judesį, priešpriešinio prasilenkimo metu jo nesuvaldė, dėl to vilkiko puspriekabei praradus stabilų judesį ir išslydus į priešingos krypties eismo juostą, slysdamas kontaktavo su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „VW Passat“, vėliau puspriekabės galiniu kairiuoju ratu trenkėsi į iš priekio atvažiuojantį automobilį „Peugeot 407“.

Tokie V. R. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas M. R. patvirtino ekspertizės išvadų teisingumą, paaiškindamas, kad išvados pasikeitimui, palyginus su LTEC duota specialisto išvada, įtakos turėjo ekspertiniam tyrimui pateiktos eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „Peugeot 407“ nuotraukos, kuriose matomi eismo įvykio metu padaryti sugadinimai. Prokuroras pažymi, kad ekspertizės išvadas taip pat patvirtina liudytojo Z. V., D.

S., E. Š. ir kt. parodymai, eismo įvykio vietos apžiūros protokole pateikti duomenys (automobilių „VW Passat“ ir „Peugeot 407“ eismo juostoje užfiksuoti išvažinėto purvo, susimaišiusio su tepalu, pėdsakai). Tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas, kaip įpareigoja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, iš naujo detaliai įvertinęs tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, atsakė į visus apeliantų argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl remiasi įrodymais, patikimai patvirtinančiais nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Prokuroras taip pat nurodo, kad atmestini ir teiginiai, jog teismai, Lenkijos Respublikoje padarytai nusikalstamai veikai taikydami Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančius poįstatyminius aktus (Kelių eismo taisykles), netinkamai pritaikė šias normas. V. R. padaryta nusikalstama veika pripažįstama nusikaltimu tiek pagal Lenkijos Respublikos (Baudžiamojo kodekso 177 straipsnio 2 paragrafas), tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus (BK 281 straipsnio 5 dalis). Įvertinus tai, kad BK 281 straipsnyje numatytų veikų požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, atskleidžiant jų turinį, privalu remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo ir reglamentuojančiais įvairaus pobūdžio kelių eismo saugumo ar transporto eksploatavimo taisykles, o tai šiuo atveju yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Kelių eismo taisyklės. Šios taisyklės suderintos su tarptautiniu teises aktu – Kelių eismo konvencija, įpareigojančia šalis dalyves, tarp jų ir Lenkiją, konvencijos pagrindu priimti vienodas eismo taisykles. Tai, kad kvalifikuojant nuteistojo V. R. nusikalstamą veiką nuosprendžio nustatomojoje dalyje įvardyti Lietuvos Respublikos norminiais aktais reglamentuojami kelių eismo taisyklių pažeidimai, nesudaro pagrindo teigti, jog baudžiamasis įstatymas V. R. pritaikytas netinkamai.

Atsiliepime nurodyta ir tai, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismai be pagrindo nuteistajam V. R. paskyrė BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus (eismo įvykio metu jis viršijo maksimalų leistiną važiavimo greitį, dėl to automobilis prarado stabilumą ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą), juo sukelti negrįžtami padariniai – kito eismo dalyvio mirtis. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai V. R. uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Be to, tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbinių funkcijų vykdymas susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai J. M. ir K. M., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. A. M. įstatyminė atstovė E. Š. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Atsiliepime nurodyta, kad, vadovaujantis BPK 84 –88 straipsniais, bylose, kuriose bylos argumentams pagrįsti reikalingi asmenys, turintys specialiųjų žinių ar įgūdžių, pareigūnai, tiriantys bylą, ar teisėjai, nagrinėjantys bylas, paveda ekspertams ar specialistams atlikti objektyvų tyrimą, nurodo pateikti išvadą arba paaiškinimus eksperto kompetencijos klausimais. Šios teisės pagrindu Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams buvo pavesta atsakyti, kas yra 2006 m. gruodžio 6 d. eismo įvykio kaltininkas, ir 2009 m. lapkričio 9 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų akte Nr. 11-1645 (09) duota išvada, kad kaltas krovininio automobilio DAF FT su puspriekabe vairuotojas, kuri iki bylos nagrinėjimo iš esmės nebuvo užginčyta ar paneigta kitų ekspertų išvadomis. Byloje priimta motyvuota nutartis dėl atsisakymo paskirti kompleksinę teismo medicinos–eismo įvykio ekspertizę. Teismas neprivalo tenkinti proceso dalyvių užgaidų, pateiktus prašymus išsprendžia, atsižvelgdamas į jų pagrįstumą, todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Teismai vadovavosi ekspertų išvadomis, todėl nėra pagrindo teismą kaltinti pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Duomenų, kad teismas buvo šališkas ar neišsamiai nagrinėjo bylos aplinkybes, nėra. BK 5 straipsnyje reglamentuojama, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo normas, todėl visiškai teisingai V. R. buvo pritaikyta ši įstatymo norma.

Civilinio atsakovo UAB „A.“ atstovas advokatas R. Č. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį patenkinti, panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Atsiliepime teigiama, kad baudžiamosiose bylose negali būti taikomas civilinių bylų nagrinėjimo rungtyniškumo principas dėl įrodymų pakankamumo, baudžiamosiose bylose teismui turi būti pateikti objektyvūs įrodymai dėl asmens kaltės. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad aplinkybė, jog nuteistojo vairuojamo automobilio puspriekabė išvažiavo į priešingą kelio eismo juostą, neįrodyta ir net nebuvo įrodinėjama. Ekspertizių metu buvo tik nustatytas automobilių susidūrimo mechanizmas, o baudžiamajai atsakomybei taikyti yra svarbi aplinkybė, kur buvo eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės susidūrimo metu kelio atžvilgiu. Dėl šios aplinkybės yra tik patvirtinimai, kad jos niekas negali nustatyti. Skundžiami teismų sprendimai iš esmės remiasi vien ekspertų išvadomis apie tikėtiną transporto priemonių susidūrimo mechanizmą, kai nuteistojo vairuojamo krovininio automobilio puspriekabė iš dalies išslydo iš transporto priemonės judėjimo krypties, tačiau tai nereiškia, kad susidūrimas su puspriekabe buvo priešingoje eismo juostoje ir kad tas susidūrimas net negalėjo būti nuteistojo vairuojamo automobilio eismo juostoje. Ekspertai nebandė apskaičiuoti transporto priemonių vietos kelyje pagal nuteistojo vairuoto automobilio puspriekabės galimą nukrypimą nuo ją tempiančio krovininio automobilio judėjimo kelio ir jos padėtį susidūrimo su lengvaisiais automobiliais metu jų atžvilgiu, ir tai rodo, kad ekspertai neturėjo abejonių, jog toks susidūrimas priešingo eismo juostoje nėra galimas arba susidūrime dalyvavusių lengvųjų automobilių važiavimo trajektorija turėjo būti nukreipta į priešingo eismo juostas skiriančios linijos (kelio vidurio) kirtimą. Tokios aplinkybės patvirtina, kad ne nuteistojo automobilis išvažiavo į priešingą eismo juostą, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo V. R. nekaltumo prezumpcija paneigta.

Atsiliepime nurodyta, kad BK 41, 68 straipsnių sisteminė analizė leidžia teigti, jog specialiosios teisės gali būti atimamos, kai jos buvo naudojamos nusikaltimui daryti ir toliau gali būti naudojamos naujiems nusikaltimams daryti. Nusikalstamas naudojimas turi būti suprantamas kaip sąmoningas pasinaudojimas tomis teisėmis nusikaltimui padaryti. Nagrinėtoje byloje tokių faktų nenustatyta. Baudžiamojo proceso metu turi būti įrodyta baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltė. Nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad eismo įvykis įvyko dėl susidėjusių aplinkybių, kai nė vienas iš jame dalyvavusių asmenų neplanavo kokių nors nusikalstamų veiksmų ir net neturėjo galimybių suplanuoti. Pagal šiuos duomenis, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis gali vėl pasinaudoti teise vairuoti transporto priemones naujiems nusikaltimams daryti. Iš esmės teismas uždraudė nuteistajam būti didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, nors tokia praktika nėra taikoma jokiais kitais kitų rūšių padidinto pavojaus šaltinių valdymo atvejais dėl nelaimingų atsitikimų, avarijų ar pan.

Atsiliepime nurodyta ir tai, kad šioje byloje nusikaltimas buvo padarytas Lenkijoje ir nuteistasis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Lietuvoje pagal BK 281 straipsnio 5 dalį (blanketinę dispoziciją), nurodant, kad nusikalstami veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių pažeidimu. Jų pirmame punkte nurodoma, kad jos nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje ir Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 177 straipsnyje, panašumo nepanaikina kaltinimo pusės pareigos tinkamai formuluoti kaltinimą, o teismo pareigos teisti tik už tą nusikaltimą, kuris nurodytas kaltinime. Pagal byloje pateiktą kaltinimą V. R. nuteistas ne už Lenkijos Respublikos įstatymų pažeidimus, taikant bausmes pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o už Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimus, taikant bausmes pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 3.2.1 punkte nurodė, kad ne tik konkretūs baudžiamojo įstatymo nurodymai, bet ir bendrieji principai reikalauja, kad, esant blanketinei BK straipsnio dispozicijai, nurodomas įstatymas ar kitas teisės aktas, už kurio reikalavimų ar draudimų pažeidimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje nurodant jo straipsnį, dalį ar punktą, glaustai atskleidžiant turinį, pažymint pažeidimo esmę. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad V. R. nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Jis galėjo būti teisiamas už Lenkijos Respublikos teritorijoje padarytus kelių eismo pažeidimus tik tuo atveju, jei kaltinime būtų nurodyti Lenkijos Respublikos teisės aktai, nustatantys tas pareigas, kurių reikalauja BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta blanketinė dispozicija.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 5 straipsnio, 8 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad net ir pagrįstai jį pripažinus kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį jis negalėjo pažeisti įvykio vietoje – Lenkijos Respublikoje – negaliojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių, kurių 1 punkte nustatyta, jog šios taisyklės nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o nuosprendyje nebuvo ir nėra teisinio pagrindo nurodyti eismo keliais Lenkijos Respublikoje tvarką reglamentuojančių atitinkamų taisyklių. Dėl to teismų sprendimai dėl neteisingai išaiškintų ir pritaikytų Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų, jo gynybos teisės pažeidimo turėtų būti panaikinti.

Pagal BK 5 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą.

Pagal BK 8 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus numatytus Baudžiamojo kodekso 5 ir 6 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės bei Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio.

1972 m. gegužės 15 d. Europos konvencijos dėl baudžiamojo proceso perdavimo (ratifikuota 1997 m. gruodžio 23 d.) 2 straipsnyje nustatyta, kad šios Konvencijos taikymo tikslais kiekviena Susitariančioji Valstybė yra kompetentinga persekioti už nusikaltimą, kuriam taikomi kitos Susitariančiosios Valstybės įstatymai, pagal savo baudžiamuosius įstatymus.

V. R. padaryta veika tiek pagal Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 177 straipsnio 2 paragrafą, tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį pripažįstama nusikalstama, ir šių normų sankcijose nurodytos praktiškai vienodos bausmės. BK 281 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl atskleidžiant jos turinį būtina vadovautis ir kitais teisės aktais, šiuo atveju – Kelių eismo taisyklėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintos Kelių eismo taisyklės suderintos su Kelių eismo konvencija, įpareigojančia konvencijos šalis dalyves, tarp jų – ir Lenkijos Respubliką, konvencijos pagrindu priimti vienodas kelių eismo taisykles. Šios šalies kelių eismo taisyklėse įtvirtinti kelių eismo dalyviams iš esmės tapatūs reikalavimai užtikrinant saugų eismą keliuose.

Iš byloje esančio Lenkijos Respublikos Suvalkų apygardos prokuratūros 2007 m. birželio 13 d. prašymo perimti baudžiamąjį persekiojimą baudžiamojoje byloje matyti, kad ikiteisminiame tyrime, atliekamame baudžiamojoje byloje Nr. 4 Ds. 1313/06, kurioje Lietuvos pilietis V. R. įtariamas tuo, kad 2006 m. gruodžio 6 d., apie 1.15 val., Šipliškių valsčiuje, Andžejevo vietovėje, kelyje Nr. K-8, vairuodamas krovininį automobilį dėl neatsargumo pažeidė kelių eismo saugumo taisykles: važiuodamas keliu nepasirinko tinkamo greičio pagal esamas kelio sąlygas ir atsidūręs dešiniajame kelio posūkyje išvažiavo į priešpriešinę kelio juostą, po to automobilį pasuko į dešinę pusę, į savo kelio juostą, ir puspriekabės galine dalimi kliudė Z. V. vairuojamą automobilį „Volkswagen Passat“, o po to puspriekabės galine dalimi, ašimi, trenkėsi į kitą pagal taisykles savo kelio juosta važiuojantį automobilį „Peugeot“, kurį vairavo A. M.; dėl to įvyko avarija, kurios metu A. M. patyrė sužalojimų, t. y. V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 177 straipsnio 2 paragrafe. Prašyme nurodyta, kad šiame proceso etape atlikti visi galimi veiksmai. Atsižvelgiant tai, kad tiek įtariamasis, tiek nukentėjusysis yra Lietuvos Respublikos piliečiai, baudžiamosios bylos perdavimas kompetentingoms Lietuvos teisėsaugos institucijoms pripažintas pagrįstu (T. 1, b. l. 9–11).

Teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą bei darydamas nuorodas į Lietuvos Respublikos kelių eismo taisykles, nors nusikalstama veika padaryta ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, įstatymų nepažeidė.

Dėl BPK 7, 20 straipsnių taikymo

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 7 straipsnio reikalavimai, nes nuosprendis pagrįstas tik tikimybinėmis specialistų išvadomis bei prielaidomis, nenustatyta transporto priemonių susidūrimo vieta, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė jo gynėjo prašymą paskirti kompleksinę teismo medicinos–eismo įvykio ekspertizę, taip buvo pažeistas rungimosi principas, o nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma skunde.

Kasatoriaus teiginiai dėl neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti. Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti kaltinamasis V. R., nukentėjusieji, liudytojai Z. V., D. S., A. S., A. D., J. J., ištirti transporto priemonės apžiūros protokolai, eismo įvykio tyrimo recenzija, specialisto išvada Nr. M 1839/06(02), 2008 m. liepos 11 d. specialisto išvada Nr. 11-618(08), 2009 m. lapkričio 9 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1645(09) ir kita rašytinė medžiaga. Teismas, patenkinęs V. R. bei jo gynėjo prašymus, apklausė ekspertą M. Račkovskį (dalyvavusį surašant 2008 m. liepos 11 d. specialisto išvadą bei 2009 m. lapkričio 9 d. ekspertizės aktą) ir liudytoją E. Š. (T. 4, b. l. 123).

Kasatoriaus teiginys, kad teismai, netenkindami gynėjo prašymo paskirti kompleksinę teismo medicinos–eismo įvykio ekspertizę, pažeidė rungimosi principą, neturi pagrindo. Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Bylos duomenys patvirtina, kad nebuvo varžomos minėtos gynybos šalies teisės. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, vadovaudamasis BPK 284 ir 286 straipsnių nuostatomis, 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi netenkino gynėjo prašymo skirti kompleksinę teismo medicinos–eismo įvykio tyrimo ekspertizę, motyvuodamas tuo, kad teisiamojo posėdžio metu specialistas, dalyvavęs atliekant tyrimą ir pateikęs 2008 m. liepos 11 d. ir 2009 m. lapkričio 9 d. išvadas, apklausos metu paaiškino, kad išvados pasikeitimą lėmė papildomi nauji duomenys. Teismas, atmesdamas šį prašymą, BPK normų nepažeidė. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prašymų išreikalauti naujų įrodymų, atlikti įrodymų tyrimą nebuvo pateikta. Taigi teismai nepažeidė BPK 7 straipsnio reikalavimų, nes gynyba naudojosi šios įstatymo normos suteiktomis teisėmis.

Teismo išvados dėl nuteistojo V. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visetu. Teismas išsamiai išanalizavo byloje esančias specialistų ir ekspertų išvadas, įvertino jas, palygindamas tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais. Teismas nustatė, kad: eismo įvykis įvyko kelio posūkyje; kelio danga – šlapias asfaltas; įvykio vietoje nustatyti pėdsakai tik automobilių „VW Passat“ ir „Peugeot“ važiavimo juostoje; V. R. posūkyje eismo įvykio metu važiavo tachografe užfiksuotu 94 km/val. greičiu, nors greitis toje vietoje ribojamas iki 90 km/val.; vairuotojo pasirinktas greitis buvo artimas maksimaliam ribiniam, kurio metu automobilis praranda stabilų judesį, todėl V. R. vairuojama transporto priemonė galėjo prarasti važiavimo stabilumą, išslysti į priešpriešinę eismo juostą, taip ir atsitikus susidūrė su automobiliais „VW Passat“ ir „Peugeot“, dėl to sužalojimus patyręs automobilio „Peugeot“ vairuotojas mirė. Nuteistojo V. R. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymiai.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo

Kasatorius teigia, kad apylinkės teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė BK 68 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo šio straipsnio nuostatų taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. R. veiką padarė nusikalstamai neatsargiai vairuodamas transporto priemonę, įvertino veikos pobūdį bei padarinius ir jam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė dvejiems metams naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumento dėl nepagrįsto BK 68 straipsnio nuostatų taikymo, pateikė motyvus, pagrindžiančius, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas šią normą, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. V. R., nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų, sukėlė negrįžtamus padarinius – žuvo žmogus.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis BK 68 straipsniu, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis jis padarė nusikalstamą veiką. Šiame straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau jo paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Teismai, spręsdami uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą, turi atsižvelgti į prevencinį baudžiamojo poveikio priemonės tikslą.

Uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis yra teismo teisė, abiejų instancijų teismai laikė, kad nuteistajam reikia paskirti tokią baudžiamojo poveikio priemonę. Kasacinės instancijos teismas pagal teismų sprendimuose išdėstytas aplinkybes bei kasatoriaus pateiktą argumentaciją neturi pagrindo pripažinti, kad teismai neįvertino šio klausimo sprendimui reikšmingų aplinkybių, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Greičius