2020-07-23 Nr. AB-13945-3-62-3-01442-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1071-822/2020

Teisminio proceso 3-62-3-01442-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 3R1-20 (AG1-17/09-2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. balandžio 24 d. raštą Nr. (33.205)R-1285; 3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti memorialinę lentą, skirtą Kazimierui Jokantui (toliau – ir Atminimo lenta), nuo pastato E. Ožeškienės g. 20, Kaune (toliau – ir pastatas), bei suremontuoti (pakeisti sugadintas fasado plyteles lentos kabinimo metu naujomis) pastato fasadą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad atsakovas 2018 m. kovo 9 d. ant pastato įrengė atminimo lentą Kazimierui Jokantui, neturėdamas pastato bendraturčių (taip pat ir pareiškėjo) sutikimo. Įstatymas nenumato išimties, kad atsakovui pakaktų daugiau kaip pusės pastato savininkų ar tik kelių pastato savininkų sutikimų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85 straipsnis numato procedūrą, kaip turi būti įgyvendintos bendrosios dalinės nuosavybės teisės (susirinkimo šaukimas, balsavimas ir pan.). Šiuo atveju atsakovas pažeidė butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sušaukimo tvarką ir sprendimų priėmimo procedūrą.

3. Komisija, priėmusi ginčijamą sprendimą, cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, kurie yra priimti dėl bylų, kurios nėra tapačios savo faktinėmis aplinkybėmis su šia byla, nors teismų precedentais remtis reikia itin apdairiai. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 12 straipsnio 2 dalis numato, kad istoriniai kultūros paveldo objektai gali būti ženklinami individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis, memorialiniais statiniais ar įamžinami atkurtais statiniais, parodančiais vertingąsias buvusių statinių savybes. Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 6 punkte nurodyta, kad valdytojas privalo leisti už apsaugą atsakingai institucijai kultūros paveldo objektą ženklinti tipinėmis ir (ar) individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis, todėl tokia lenta galėjo būti pakabinta. Pareiškėjo įsitikinimu, teisės aktai, reglamentuojantys atminimo lentų kabinimo procedūras numato gauti pastato savininko (savininkų) sutikimą, priešingu atveju būtų nurodyt, kad sutikimas neprivalomas. Pareiškėjas šią poziciją grindė Kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 patvirtinto Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.03.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ (toliau – ir Reglamentas) 14.7 punkto nuostatomis ir Kauno miesto savivaldybės 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T-210 patvirtinto Atminimo ženklų įrengimo tvarkos aprašo 9.3 punktu. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2008 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. Į-208 patvirtintas Valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis procedūros aprašo 9.2 punkte nurodyta, kad turi būti pasirašomas paženklinimo aktas, kurį, be kita ko, pasirašo valdytojas ar jo atstovas, tačiau pastato bendraturčiai nebuvo pakviesti pasirašyti tokio akto.

4. Teisė ženklinti pastatus nėra absoliuti. Pareigos pastato valdytojui leisti ženklinti pastatą paminkline, atminimo, memorialine lenta nėra, todėl teisės aktuose ir numatytas reikalavimas gauti pastato bendraturčių pritarimą – sutikimą ženklinti pastatą tokiu būdu. Nors Komisija sprendime nurodė, kad neva pareiškėjas nenurodė, kaip lentos pakabinimas pažeidžia ar riboja jo nuosavybės teises, tačiau pastato savininkas, neduodamas sutikimo, neprivalo nurodyti, dėl kokių priežasčių jį atsisako duoti. Pastatų ženklinimas negali vykti chaotiškai. Pastatas E. Ožeškienės g, 20, Kaune, buvo paženklintas ne tipine ir ne individualia lenta, o paminkline (atminimo, memorialine) lenta, todėl akivaizdu, kad įrengiant ant pastato fasado paminklinę lentą teisės aktuose numatytas reikalavimas gauti bendraturčių sutikimą yra teisėtas ir pagrįstas, o nesant tokio sutikimo paminklinė lenta turi būti pašalinta ir pastato fasadas suremontuotas.

5. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Administracija paaiškino, kad į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. spendimu Nr. T-17 „Dėl 2005 m. savivaldybės lėšomis įrengiamų memorialinių lentų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą 2005 m. savivaldybės lėšomis įrengiamų memorialinių lentų sąrašą buvo įtraukta atminimo lenta Kazimierui Jokantui, Steigiamojo Seimo nariui, pedagogui, buvusiam „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktoriui, žuvusiam tremtyje. Atminimo lentą numatyta įrengti ant pastato E. Ožeškienės g. 20, Kaune. Atminimo lenta buvo pagaminta, tačiau, atsižvelgus į gyventojų nepritarimą, įrengta nebuvo. Kauno miesto savivaldybės tarybos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. rugpjūčio 5 d. aktu Nr. KM-RM-06 ginčo pastatui buvo suteikta teisinė apsauga, nustatytas vertingųjų savybių pobūdis – istorinis. Pastatas 2008 m. balandžio 14 d. įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir 2010 m. liepos 9 d. paskelbtas saugomu Kauno miesto savivaldybės. Visi paminėti administraciniai aktai nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl yra teisėti ir galiojantys.

7. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog istoriniai kultūros paveldo objektai gali būti ženklinami individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis, memorialiniais statiniais ar įamžinami atkurtais statiniais, parodančiais vertingąsias buvusių statinių savybes. Šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje yra nurodytos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto valdytojo pareigos, viena iš jų – leisti už apsaugą atsakingai institucijai kultūros paveldo objektą ženklinti tipinėmis ir (ar) individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis (6 p.). Vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, 2018 m. kovo 9 d. prie pastato E. Ožeškienės g. 20, Kaune, teisėtai buvo įrengta atminimo lenta Kazimierui Jokantui.

8. Įstatymu įtvirtinta teisė ženklinti istorinius kultūros paveldo objektus, taip pat įstatyme įtvirtinta ir valdytojo pareiga leisti ženklinti kultūros paveldo objektus. Pastatui paženklinti pagal savivaldybės administracijos užsakymą buvo pagaminta būtent individualiai sukurta atminimo lenta, taigi, pastato ženklinimas visiškai atitiko minėtas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas. Pareiškėjo nurodyti poįstatyminiai ar savivaldybės tarybos priimti teisės aktai netaikytini.

9. Administracija pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kaip konkrečiai atminimo lentos įrengimas ant pastato fasado pažeidžia jo teisę į nuosavybę, kokių apribojimų dėl to jis gali patirti valdant, naudojant ar disponuojant jam nuosavybės teise priklausančia pastato dalimi.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. spendimu Nr. T-17 „Dėl 2005 m. savivaldybės lėšomis įrengiamų memorialinių lentų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą 2005 m. savivaldybės lėšomis įrengiamų memorialinių lentų sąrašą buvo įtraukta Atminimo lenta Kazimierui Jokantui, Steigiamojo Seimo nariui, pedagogui, buvusiam „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktoriui, žuvusiam tremtyje. Atminimo lentą numatyta įrengti ant pastato E. Ožeškienės g. 20, Kaune; Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. A-4198 „Dėl atminimo lentų Antanui Aleksandravičiui, Kazimierui Jokantui ir Vandai Mingailaitei-Tumėnienei įrengimo“ 1.2 punktu Kauno miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyrius buvo įpareigotas užsakyti pagaminti ir įrengti šią Atminimo lentą, kurioje būtų toks tekstas „Šiame name nuo 1933 m. iki 1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos Respublikos valstybės ir visuomenės veikėjas, gydytojas, pedagogas, vertėjas Kazimieras Jokantas, sovietų sušaudytas 1942 m. Sverdlovske“; Atminimo lenta buvo pagaminta, tačiau, atsižvelgus į gyventojų nepritarimą, įrengta nebuvo.

12. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2006 m. rugpjūčio 5 d. -aktu Nr. KM-RM-06 nutarė pastatui suteikti teisinę apsaugą, nustatytas vertingųjų savybių pobūdis – istorinis; šio akto pagrindu pastatas 2008 m. balandžio 14 d. įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. T-383 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objekto Kazimiero Jokanto namo E. Ožeškienės g. 20 (kultūros vertybių registro unikalus kodas 31818) paskelbimo saugomu savivaldybės ir specialiojo plano patvirtinimo“ pastatas paskelbtas saugomu Kauno miesto savivaldybės, nustatytas apsaugos tikslas – viešajam pažinimui ir naudojimui, reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių pobūdis – istorinis; šiuo spendimu patvirtintas ir specialusis planas; 2018 m. kovo 9 d. prie pastato buvo įrengta Atminimo lenta Kazimierui Jokantui.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 5 d. kreipėsi į atsakovą su pareiškimu ir prašė pašalinti nuo pastato E. Ožeškienės g. 20, Kaune, Atminimo lentą K. Jokantui bei suremontuoti sugadintą pastato fasadą; Administracija ginčijamu raštu atsisakė pašalinti Atminimo lentą nuo pastato bei suremontuoti sugadintą pastato fasadą ir nurodė Atminimo lentos įrengimo argumentus; Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Administracijos rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, jį atmetė.

14. Spręsdamas ginčą teismas vadovavosi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu ir nurodė, kad pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį istoriniai kultūros paveldo objektai gali būti ženklinami individualiai sukurtomis lentomis, rodyklėmis, memorialiniais statiniais ar įamžinami atkurtaisiais statiniais, parodančiais vertingąsias buvusių statinių savybes. Teismas pažymėjo, kad ginčo pastatas yra nekilnojamasis kultūros paveldo objektas – įregistruotas Kultūros vertybių registre (istorinė kultūros vertybė), paskelbtas saugomu Kauno miesto ir paženklintas vienu iš minėtoje teisės normoje įvardintu būdu – individualiai sukurta Atminimo lenta.

15. Teismas akcentavo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintos kultūros paveldo objekto valdytojo teisės ir pareigos ir šio straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus reikalavimas valdytojui — leisti už apsaugą atsakingai institucijai kultūros paveldo objektą ženklinti tipinėmis ir (ar) individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis. Teismas darė išvadą, kad specialusis įstatymas nustato teisę ženklinti istorinius kultūros paveldo objektus nepriklausomai nuo šių objektų nuosavybės formos.

16. Teismas nurodė, kad CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti nėra absoliuti.

17. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, kad įrengiant Atminimo lentą, buvo reikalingas pastato bendraturčių (konkrečiai pareiškėjo) sutikimas, nes toks sutikimas numatytas pagal Paveldo tvarkybos reglamento, taip pat Atminimo ženklų įrengimo tvarkos aprašo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.06.01:2014 reglamentuoja tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimo, tikrinimo ir tvirtinimo bei šių projektų keitimo ir saugojimo reikalavimus, o Atminimo lentos pakabinimas ant pastato negali būti traktuojamas kaip tvarkomieji paveldosaugos darbai NKPAĮ prasme, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tokių darbų planavimą ar jų atlikimą.

18. Nurodydamas, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos patvirtintas Atminimo ženklų įrengimo tvarkos aprašas reglamentuoja bendras atminimo ženklų įrengimo procedūras, kurios skirtos ne vien kultūros paveldo objektų ženklinimui, tačiau Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatose (12 str. 2 d. ir 14 str. 3 d. 6p.), reglamentuojančiose istorinių kultūros paveldo objektų ženklinimą, nėra nustatyto reikalavimo gauti valdytojo sutikimą ženklinti tokius objektus, teismas dar išvadą, kad būtent šiuo įstatymu turi būti vadovaujamasi.

19. Teismas nenustatė pagrindo vadovautis Valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis ir rodyklėmis taisyklėmis, patvirtintomis Kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-152, bei Valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis procedūros aprašu, patvirtintu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2008 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. Į-208, kadangi nurodyti teisės aktai reglamentuoja kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis procedūras, o šiuo atveju paženklintas kultūros paveldo objektas individualiai sukurta Atminimo lenta. Teismo vertinimu, nepagrįstas skundo motyvas, jog pagal Valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis procedūros aprašo 9.2 punktą pastato bendraturčiai turėjo pasirašyti paženklinimo aktą, nes šiuo atveju buvo paženklintas ne valstybės saugomas, o savivaldybės saugomas kultūros paveldo objektas individualiai sukurta lenta.

20. Pažymėjęs, kad skundžiamame Komisijos sprendime pagrįstai remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, susijusiais su kultūros paveldo apsaugos ir nuosavybės, kaip konstitucinių vertybių, pusiausvyra, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kaip konkrečiai Atminimo lentos įrengimas ant pastato fasado pažeidžia jo teises, kokių apribojimų dėl Atminimo lentos jis gali patirti valdant, naudojant ar disponuojant jam nuosavybės teise priklausančia pastato dalimi. Teismo vertinimu, pareiškėjas nurodė vien formalius teiginius, jog Atminimo lentai įrengti turėjo būti gautas pastato savininkų sutikimas, kad tekstas Atminimo lentoje jam sukelia neigiamas emocijas, depresiją.

21. Atsižvelgęs į nurodytas faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad pastato ženklinimas visiškai atitiko Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas, o ginčijamas Administracijos atsakymas ir Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, naikinti juos nėra jokio teisinio pagrindo. Nusprendęs atmesti skundo reikalavimą dėl minėtų sprendimų panaikinimo, teismas atmetė ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti Atminimo lentą nuo ginčo pastato bei suremontuoti šio pastato fasadą.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, sprendime nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismo sprendimas yra šališkas, pagrįstas tik atsakovo paaiškinimais. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 punkto nuostatas , t. y. netaikė įstatymo, reglamentuojančio artimus kilusiam ginčui teisinius santykius.

24. Atsakovas, pažeisdamas Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.75 straipsnį ir savo paties priimtą norminį dokumentą (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. T-303 „Dėl atminimo lentų įrengimo tvarkos“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-303), pradėjo K. Jokantui memorialinės atminimo lentos įrengimo procedūrą ant privataus pastato, t. y. savivaldybės tarnautojai parengė neteisėtą, be pastato savininkų sutikimo dokumentą ir pateikę savivaldybės tarybai tvirtinti. Pareiškėjas akcentuoja, kad ir sprendimo priėmimui, ir įgyvendinimui reikalingas pastato savininkų sutikimas, tačiau atsakovas jo neturėjo ir neturi. Esminė ginčo problema yra tai, ar pastato, kaip vietinės reikšmės nekilnojamojo kultūros paveldo objekto ženklinimas individualiai sukurtomis lentomis gali būti sutapatinamas su asmens atminimo įamžinimu memorialinėmis atminimo lentomis. Todėl teismas neatskleidė bylos esmės ir vertindamas atsakovo veiksmus, įamžinant asmens atminimą memorialine lenta, nepagrįstai vadovavosi teisės aktu, reglamentuojančiu kultūros paveldo objekto ženklinimą.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pastatas įregistruotas Kultūros vertybių registre 2008 m. balandžio 14 d., tačiau sprendimas pagaminti atminimo lentą Kazimierui Jokantui priimtas 2005 metais. Tai patvirtina, kad pastatui suteiktas statusas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, nesuteikia atsakovui teisės jam įgyventi prieš kelerius metus priimto sprendimo, kuriam reikalingas savininkų sutikimas.

26. Pareiškėjo įsitikinimu, memorialinės lentos asmeniui atminti įrengimas ant pastato fasado nėra pastato, kaip kultūros paveldo objekto ženklinimas. Abiem atvejais siekiama ant pastato fasado palikti „ženklą“, tačiau ženklo įrengimo procedūra, ženklinimo tikslas ir teisės aktai reglamentuojantys ženklinimą yra skirtingi. Susiklostė tokia situacija, kad pastatas ant kurio atsakovas pageidavo įrengti memorialinę lentą asmeniui atminti, kartu yra ir savivaldybės saugomas kultūros paveldo objektas, todėl aplinkybių sutapimas galėjo suklaidinti teismą priimant sprendimą. Atsakovas įtikino teismą, kad jo veiksmai yra teisėti, atsižvelgiant į NKPAĮ nuostatas, tačiau nenurodė, kad sprendimo dėl memorialinės lentos pagaminimo ir įrengimo privalu buvo vadovautis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. T-303, kuris tuo metu reglamentavo memorialinė lentos gaminimo ir pakabinimo procedūrą. Ir šis sprendimas, ir jį pakeitęs Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas T-210 yra priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, o ne NKPAĮ.

27. Teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus teisės aktus reglamentuojančius kultūros paveldo objektų ženklinimą ir juose nurodytus reikalavimus reikalingus atlikti pastato ženklinimą, taip pat neatsižvelgė, kad atsakovas savo veiksmais neatliko pastato ženklinimo. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodo teisės aktus, kurie, jo įsitikinimu nustato kultūros paveldo objektų ženklinimo tvarką ir jais turėtų būti vadovaujamasi ženklinant kultūros paveldo objektą individualiai sukurtomis lentomis, nes dėl tokio ženklinimo tvarkos nepriimti jokie poįstatyminiai teisės aktai. Pirmosios instancijos teismo išvados, kuriose nurodoma, kad minėtais teisės aktais neturėjo būti vadovaujamasi, patvirtina, kad jis netinkamai taikė ir aiškino teisės normas supainiodamas kultūros paveldo objekto ženklinimo ir atminimo lentos įrengimo procedūras. Atsakovas neatliko jokių veiksmų, kuriais siektų įgyvendinti NKPAĮ 12 straipsnį – paženklinti saugomą kultūros paveldo objektą – pastatą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui negali būti taikoma NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtinta imperatyvi pareiga leisti už apsaugą atsakingai institucijai kultūros paveldo objektą ženklinti tipinėmis ar individualiai sukurtomis lentomis.

28. Pareiškėjas pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus dėl Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimo ir netinkamai pasirinktos Konstitucinio teismo jurisprudencijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimo). Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pažeistų teisių, kurių pažeidimo pobūdį pareiškėjas nurodė teismo posėdyje – atsakovas nederino Atminimo lentos įrengimo projekto, su juo nesupažindino ir be sutikimo įrengė Atminimo lentą, Atminimo lentos tekstas pareiškėjui nepriimtinas ir kelia neigiamas emocijas, atsakovas, žinodamas, kad pastato gyventojai nesutinka, slapta elgiasi priešingai ir taip rodo nepagarbą bendruomenės nariams ir juos žemina, neteisėtai pradėtos Atminimo lentos įrengimo procedūros įgyvendinimas negali būti laikomas teisėtu, Atminimo lenta įrengta nepriimtinoje vietoje, nes namo gyventojai planavo šią fasado vietą panaudoti kietiems tikslams, fasadas nesutvarkytas, neremontuotas, todėl Atminimo lentos pakabinimas reiškia nepagarbą asmeniui, kurio atminimas įamžinamas ir pan. Pareiškėjo teigimu, ir įrengiant ant pastato atminimo lentą, ir ženklinant pastatą kaip saugomą kultūros paveldo objektą pastato valdytojo ar savininko sutikimas privalomas.

29. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

30. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime ir pabrėžia, jog pastatas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas Kauno miesto savivaldybės tarybos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. rugpjūčio 5 d. akto Nr. KM-RM-06 pagrindu. Šio akto 5 punkte nustatyta, jog pastato vertingoji savybė, lemianti reikšmingumą, yra istorinė. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 9 punkte nustatyta, jog istorinio pobūdžio nekilnojamasis kultūros paveldas – tai reikšmingais pripažinti objektai ar vietovės, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių. Nagrinėjamu atveju pastato istorinis pobūdis siejamas būtent su jame gyvenusiomis asmenybėmis– jos nurodytos Akto 13.5 punkte.

32. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog istoriniai kultūros paveldo objektai gali būti ženklinami individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis, memorialiniais statiniais ar įamžinami atkurtais statiniais, parodančiais vertingąsias buvusių statinių savybes. Akivaizdu, kad individualiai pagamintoje Atminimo lentoje nurodyta informacija apie istorinę asmenybę - Kazimierą Jokantą - būtent ir yra informacija, parodanti pastato vertingąją savybę. Todėl priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju Atminimo lentos asmeniui įrengimas laikytinas pastato, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto ženklinimas, atitinkamai Atminimo lenta buvo įrengta vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis kultūros paveldo objektų ženklinimą.

33. Atsakovas, pažymėdamas kad dėl Atminimo lentos įrengimo priimtų sprendimų pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neginčijo, pripažįsta, jog Atminimo lentos įrengimas buvo inicijuotas tuo metu, kai pastatas dar nebuvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau jos įrengimo metu pastatas jau buvo savivaldybės saugomas kultūros paveldo objektas, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija pagrįstai vadovavosi įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis kultūros paveldo objektų ženklinimą. Atsižvelgiant į tai, teismas priimdamas sprendimą pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu ir padarė teisingą išvadą, jog specialusis įstatymas nustato teisę ženklinti istorinius kultūros paveldo objektus nepriklausomai nuo šių objektų nuosavybės formos.

34. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ženklinant kultūros paveldo objektus individualiai sukurtomis lentomis neturi būti vadovaujamasi poįstatyminiais teisės aktais (Reglamentu, Valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis procedūros aprašu), bei pritaria išvadai, kad apeliantas nagrinėjamoje byloje nenurodė, kaip konkrečiai Atminimo lentos įrengimas ant pastato fasado pažeidžia jo teises, kokių apribojimų dėl Atminimo lentos jis gali patirti valdant, naudojant ar disponuojant jam nuosavybės teise priklausančia pastato dalimi.

35. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjo teisės buvo objektyviai pažeistos, įrengus Atminimo lentą. Nagrinėjamoje byloje buvo įrodyta, jog Atminimo lentai įrengti pastato bendraturčių sutikimas nebuvo reikalingas – teisingai aiškindamas ir remdamasis teisės aktų nuostatas bei byloje pateiktus įrodymus šį faktą konstatavo pirmosios instancijos teismas.

36. Pareiškėjas įrodinėja Atminimo lentos įrengimo neteisėtumą negavus bendraturčių sutikimo, tačiau, kaip minėta, Atminimo lentos įrengimo teisinių pagrindų (administracinių aktų) neginčija. Byloje skundžiamu Administracijos raštu Apeliantas buvo informuotas apie priimtus administracinius aktus, kurių pagrindu įrengta Atminimo lenta, taip pat apie Atminimo lentos įrengimo faktines aplinkybes, todėl nėra aišku, kaip teismui panaikinus Administracijos raštą, pasikeistų apelianto teisių ir pareigų apimtis. Atsižvelgiant į tai, kad Atminimo lenta buvo įrengta ne skundžiamo Administracijos rašto, o kitų administracinių aktų pagrindu, galima pagrįstai teigti, kad net ir panaikinus skundžiamą raštą, tai nesudarytų pagrindo tenkinti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimo nukabinti Atminimo lentą nuo pastato fasado, taigi, Savivaldybės administracijos rašto panaikinimas realių teisinių pasekmių apeliantui nesukels.

37. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, prieš įrengiant Atminimo lentą Pastato gyventojai buvo informuoti žodžiu, jiems paaiškintas Atminimo lentos įrengimo tikslas (su apeliantu tuo metu susisiekti nepavyko). Gyventojai jokių pretenzijų neišsakė, priešingai, penki gyventojai išreiškė pritarimą Atminimo lentos įrengimui raštu

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atminimo lentos, įrengtos ant pastato E. Ožeškienės g. 20, Kaune (toliau - Atminimo lenta), įrengimo teisėtumo.

39. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokios faktinės bylos aplinkybės. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. spendimu Nr. T-l7 buvo nuspręsta įrengti Atminimo lentą Kazimierui Jokantui, Steigiamojo Seimo nariui, pedagogui, buvusiam „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktoriui, žuvusiam tremtyje, ant pastato E. Ožeškienės g. 20, Kaune. Kauno miesto savivaldybės tarybos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2006 m. rugpjūčio 5 d. aktu Nr. KM-RM-06 nutarė minėtam pastatui suteikė teisinę apsaugą, nustatytas vertingųjų savybių pobūdis - istorinis. Šio akto pagrindu Pastatas 2008 m. balandžio 14 d. įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. T-383 Pastatas paskelbtas saugomu Kauno miesto savivaldybės, nustatytas apsaugos tikslas – viešajam pažinimui ir naudojimui, reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių pobūdis – istorinis. Šiuo įsakymu patvirtintas ir specialusis planas. 2018 m. kovo 9 d. prie Pastato buvo įrengta Atminimo lenta K. Jokantui.

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantės naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

42. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nustato, kad nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas skleidžiamas ir paveldas viešai naudojamas sudarant galimybes visuomenei jį tiesiogiai pažinti ir suvokti saugomą ir atskleistą istorinėje aplinkoje (24 str. 1 d. 1 p.). Sudaryti galimybes miesto gyventojams bei svečiams pažinti istorinį kultūros paveldą yra neabejotinai visuomenei svarbaus intereso užtikrinimo priemonė. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad istoriniai kultūros paveldo objektai gali būti ženklinami individualiai sukurtomis lentomis, rodyklėmis, memorialiniais statiniais ar įamžinami atkurtaisiais statiniais, parodančiais vertingąsias buvusių statinių savybes. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintos kultūros paveldo objekto valdytojo teisės ir pareigos. Šio straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus reikalavimas valdytojui — leisti už apsaugą atsakingai institucijai kultūros paveldo objektą ženklinti tipinėmis ir (ar) individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis. Akivaizdu, kad individualiai pagamintoje Atminimo lentoje nurodyta informacija apie istorinę asmenybę - Kazimierą Jokantą - būtent ir yra informacija, parodanti pastato vertingąją savybę. Todėl priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju Atminimo lentos asmeniui įrengimas laikytinas pastato, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto ženklinimas, atitinkamai Atminimo lenta buvo įrengta vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis kultūros paveldo objektų ženklinimą.

43. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, pažeisdamas Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.75 straipsnį ir savo paties priimtą norminį dokumentą - Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. T-303 „Dėl atminimo lentų įrengimo tvarkos“, pradėjo K. Jokantui memorialinės atminimo lentos įrengimo procedūrą ant privataus pastato, t. y. savivaldybės tarnautojai parengė neteisėtą, be pastato savininkų sutikimo dokumentą ir pateikę savivaldybės tarybai tvirtinti. Pareiškėjas akcentuoja, kad ir sprendimo priėmimui, ir įgyvendinimui reikalingas pastato savininkų sutikimas, tačiau atsakovas jo neturėjo ir neturi.

44. Atminimo ženklų įrengimo tvarkos aprašas reglamentuoja bendrą atminimo ženklų įrengimo procedūrą, skirtą ne vien kultūros paveldo objektų ženklinimui. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatose (12 str. 2 d., ir 14 str. 3 d. 6 p.), reglamentuojančiose istorinių kultūros paveldo objektų ženklinimą, nėra nustatyto reikalavimo gauti valdytojo sutikimą ženklinti tokius objektus - priešingai, įstatyme nustatyta valdytojo pareiga leisti ženklinti kultūros paveldo objektą. Tuo tarpu Nekilnojamasis kultūros paveldo objektas – K. Jokanto namas E. Ožeškienės g. 20, Kaune, yra įregistruotas Kultūros vertybių registre (istorinė kultūros vertybė). Pastatas paskelbtas saugomu Kauno miesto savivaldybės (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. T- 383) ir paženklintas vienu iš minėtoje teisės normoje įvardintu būdu - individualiai sukurta Atminimo lenta.

45. Pareiškėjas mano, jog įrengiant Atminimo lentą, buvo reikalingas Pastato bendraturčių (konkrečiai pareiškėjo) sutikimas, toks sutikimas numatytas Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2014 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“, patvirtinto Kultūros ministro 2007-06-04 įsakymu Nr. ĮV-329, 14.7 punkte, taip pat pagal Atminimo ženklų įrengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016-05-03 sprendimu Nr. T-210, 9.3 punkte. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.06.01:2014 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ konkrečiu atveju netaikomas, nes Atminimo lentos įrengimas negali būti traktuojamas kaip tvarkomieji paveldosaugos darbai, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tokių darbų planavimą ar jų atlikimą.

46. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo vadovautis ir pareiškėjo nurodytais teisės aktais — Saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis ir rodyklėmis taisyklėmis, patvirtintomis Kultūros ministro 2005-04-18 įsakymu Nr. ĮV-152, bei Valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis procedūros aprašu, patvirtintu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2008-06-17 įsakymu Nr. Į-208, kadangi nurodyti teisės aktai reglamentuoja kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis procedūras, šiuo atveju paženklintas kultūros paveldo objektas individualiai sukurta Atminimo lenta.

47. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kaip konkrečiai Atminimo lentos įrengimas ant Pastato fasado pažeidžia jo teises, kokių apribojimų dėl Atminimo lentos jis gali patirti valdant, naudojant ar disponuojant jam nuosavybės teise priklausančia Pastato dalimi.

48. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė