2018-03-14 Nr. AB-5152-3-61-3-00722-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-286-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00722-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. S-25(7-233/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 68-158, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-391.

2. Pareiškėja paaiškino, kad VMI 2015 m. rugsėjo 9 d. patvirtino Kauno AVMI 2015 m. birželio 18 d. sprendimą, kuriame buvo priskaičiuota 4 837,23 Eur gyventojų pajamų mokesčio už 2009 metus, 1 934,95 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, sumažinta 97,60 Eur gyventojų pajamų mokesčio, ir patvirtinta 2 672,75 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 1 083,77 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių bei 483 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 193 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių, nurodyta sumokėti 11 107,10 Eur mokesčių, baudų ir delspinigių.

Pareiškėja nurodė, kad Kauno AVMI 2015 m. balandžio 24 d. patikrinimo akte buvo įformintas gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų patikrinimas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tiek patikrinimo akte, tiek sprendimuose dėl patikrinimo akto tvirtinimo konstatuota, kad 2009 m. sutuoktiniams neužteko pajamų patirtoms išlaidoms padengti 222 690,45 Lt kitų pajamų iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. VMI gyventojų pajamų mokesčio bazę nustatė pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 ir 70 straipsnius, pritaikiusi išlaidų metodą.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad pateikdama pastabas dėl VMI 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo nurodė, kad buvo įregistravusi individualią įmonę, kurios vardu nuo 1995 m. rugsėjo 25 d. iki 2001 m. balandžio 1 d. buvo įsigijusi verslo liudijimą rūkytų mėsos gaminių gamybai ir pardavimui. Tuo laikotarpiu deklaruoti pajamų pagal verslo liudijimus nereikėjo. Įmonėms panaikinus verslo liudijimus, pradėjo samdyti darbuotojus ir plėtė verslą. UAB „Dargita“ įregistravo 2004 m. gegužės 11 d., veiklą pradėjo nuo 2005 m. sausio 1 d. 2004 m. gegužės 31 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį šeima nusipirko 1,5945 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). už 15 000 Lt.

Pareiškėja tvirtina, kad tuo metu turėjo lėšų, todėl pradėjo statybas, planavo užsiimti kaimo turizmo verslu. Veiklai vykdyti ir verslui plėtoti bei tęsti pradėtas statybas reikėjo daug pinigų. Nuosavų lėšų tam neužteko. Pareiškėja nurodė, jog bendrovės akcininkai yra kartu su sutuoktiniu A. M.. Bendrovė plėtė veiklą, pirko naujus įrengimus, vykdė investicinį projektą nuo 2008 metų. Dėl šios priežasties pinigus skolinosi iš giminių, artimų kaimynų, ir draugų. VMI, atlikusi Z. J. L., A. K., B. V., J. B., D.

N., D. N., V. V. pajamų-išlaidų analizę, nustatė, jog šie fiziniai asmenys neturėjo finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas, tačiau nepagrįstai pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2009 m. pajamomis nepripažino ir 200 000 Lt, gautų iš T. K. ir 15 000 Lt, gautų iš A. A., kurie turėjo finansines galimybes skolinti pinigus. Pareiškėja pabrėžė, kad, skolinantis lėšas, nebuvo būtina domėtis, ar paskolinę asmenys legaliai turi piniginių lėšų. Tarp jų visada buvo abipusis pasitikėjimas, palūkanų niekada vieni iš kitų neimdavo.

Fiziniams asmenims pagal tuo metu galiojusius įstatymus nebuvo prievolės teikti deklaracijas apie turimas pinigines lėšas. Taip pat nebuvo numatyta, kad teikti paskolas galima tik bankiniais pavedimais ir sutartis įforminti notariškai, todėl tarpusavyje tik pasirašė skolos raštelius. Paskolas imdavo žymiai anksčiau, nei buvo pradėtas mokestinis patikrinimas. Pareiškėjos įsitikinimu, VMI teiginys, kad nustatytos aplinkybės kelia abejonių ar realiai paskolos buvo suteiktos, neturėtų būti pagrindu apskaičiuojant mokesčius. VMI 2009 m. sausio 1 d. (tikrinimo laikotarpio pradžiai) priėjo prie išvados, kad M. neturėjo nė vieno lito, nors UAB „Dargita“ 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos sutuoktiniui iš kasos grąžino 71 000 Lt, iš kurių 3 500 Lt vėl bendrovei buvo suteikta paskola.

Komisija ginčijamu sprendimu pripažino, kad nustatytas 2009 m. sausio 1 d. nulinis piniginių lėšų likutis ne banke yra nepagrįstas ir 67 500 Lt ir sumažino mokesčių bazę, bei, atitinkamai, sumažino priskaičiuotus mokesčius. Pareiškėja nurodė, kad skundas teikiamas ne dėl mokesčių įstatymų pažeidimų, bet materialiuoju aspektu; prašė į pareiškėjos 2009 metais gautas pajamas įskaityti gautas paskolas iš T. K. ir A. A..

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo pajamas ir ji turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. VMI pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą, t. y. patikrinimo metu vertinimas buvo atliktas lyginant jos ir sutuoktinio patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis.

VMI naudojosi teisės aktuose nustatytais informacijos šaltiniais, tyrė, ar pareiškėja ir jos sutuoktinis A. M. tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) turėjo GPMĮ nustatyta tvarka apmokestintų lėšų, kuriomis jie galėtų pagrįsti tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2009–2012 m., patirtas asmenines išlaidas. Pareiškėja ir jos sutuoktinis VMI pateikė Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo: 200 000 Lt sutuoktinio turimas pinigines lėšas, laikomas ne banke, 50 000 Lt pareiškėjos turimas pinigines lėšas, laikomas ne banke; 50 vnt. akcijas, turimas sutuoktinio, kurių vertė – 5 000 Lt bei 50 vnt. akcijų, turimų pareiškėjos, kurių vertė – 5 000 Lt.

VMI, įvertinusi pareiškėjos ir jos sutuoktinio turėtą piniginių lėšų likutį ne banke 250 000 Lt, 2004–2008 m. gautas 1 145 765,71 Lt pajamas, patirtas 2 007 732,59 Lt išlaidas, nustatė, kad sutuoktiniai 2009 m. sausio 1 d. grynųjų pinigų likučio ne banke neturėjo. VMI, įvertinusi sutuoktinių bendrai gautas pajamas (1 090 615,19 Lt), patirtas išlaidas (1 296 187,92 Lt), piniginių lėšų likučius banke laikotarpio pradžiai (1 898,98 Lt) ir pabaigai (19016,70 Lt), ne banke nustatytą piniginių lėšų likutį laikotarpio pradžiai (0 Lt), nustatė, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalimi, 3.88 straipsnio 2 dalimi sutuoktinių kitas neapmokestintas pajamas padalino abiems sutuoktiniams po lygiai, t. y. 2009 metais po 111 345,23 Lt. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija, įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis tikrinamojo laikotarpio pradžiai galėjo turėti 67 500 Lt piniginių lėšų likutį (ne banke), todėl, sumažinusi mokesčių bazę, atitinkamai sumažino ir priskaičiuotus mokesčius. VMI, įvertinusi sutuoktinių gautas pajamas, patirtas išlaidas, turėtus piniginių lėšų likučius, mokestinės prievolės už 2010–2012 m. nenustatė.

VMI nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis nuo 2005 m. sausio 3 d. dirba UAB „Dargita” ir turi 50 proc. šios bendrovės akcijų (kita dalis akcijų priklauso pareiškėjai), nuo 2005 m. sausio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo šios bendrovės vadovas. A. M. UAB „Dargita” teikė paskolas grynaisiais pinigais, t. y. per 2008–2010 metus suteikė 779 400 Lt paskolų. Atsiskaitymui su tiekėjais iš bendrovės kasos 2009 m. gavo 886 974,31 Lt. Pareiškėja atsiskaitymui su tiekėjais iš bendrovės kasos 2010 m. gavo 132 787,34 Lt.

VMI atliko UAB „Dargita” pakartotinį kompleksinį mokestinį patikrinimą nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2007 m. birželio 30 d. ir nustatė, kad nebuvo apskaitomos visos iš prekybos mėsos gaminiais gaunamos pajamos, buhalterinė apskaita tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyboje pradėtas UAB „Dargita” ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas).

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.1-5360-540/2013 UAB „Dargita“ direktorių (pareiškėjos sutuoktinį) pripažino kaltu padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 413 straipsnio 1 dalyje, t. y. už leidimą nelegaliai dirbti darbuotojai, ir paskyrė 3 000 Lt baudą. A. M. 2014 m. vasario 24 d. paaiškinime nurodė, kad paskolas UAB „Dargita” teikė įrengimų pirkimui, apyvartinių lėšų papildymui. Paskolas ėmė iš artimų draugų ir kaimynų.

VMI nustatė, kad investicijos į UAB „Dargita” verslo plėtimą nebuvo susijusios su pareiškėjos sutuoktinio suteikiamų paskolų dydžiu, nes 2008 metais įrengimų neįsigyta, o paskolų suteikta už 435 500 Lt; 2009 metais įsigyta įrengimų už 73 578,82 Lt, suteikta paskolų už 321 900 Lt; 2010 metais įsigyta įrengimų už 18 255,59 Lt, suteikta paskolų už 22 000 Lt; 2012 metais įsigyta įrengimų už 335 781,62 Lt, paskolų nesuteikta. Pareiškėja ir jos sutuoktinis, siekdami pagrįsti piniginių lėšų šaltinius, teikė skolos raštelių, sutarčių, ir vekselių kopijas.

VMI, atlikusi Z. J. L., A. K., B. V., J. B., D. N., D. N., V. V. pajamų–išlaidų analizę, nustatė, jog šie fiziniai asmenys neturėjo finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas. VMI sutuoktinių M. 2009 m. pajamomis nepripažino 200 000 Lt, gautų iš T. K., ir 15 000 Lt, gautų iš A. A., kurie turėjo finansines galimybes skolinti pinigines lėšas. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja su sutuoktiniu pinigines lėšas iš įvairių fizinių asmenų skolinosi grynaisiais pinigais, paskolas teikę fiziniai asmenys pinigus skolino sau nenaudingomis sąlygomis, t. y. be palūkanų, neįkeičiant turto, ilgam arba nenustatytam laikotarpiui, nežinodami sutuoktinių M. finansinių galimybių grąžinti paskolas.

Paskolų davėjai apie paskolos suteikimo aplinkybes pateikė neišsamius paaiškinimus, ne visi žinojo skolinimosi tikslą ar jos grąžinimo garantijas. Inspekcija, atlikusi Z. J. L., A. K., B. V., J. B., D. N., D. N., V. V. pajamų–išlaidų analizę, nustatė, jog šie fiziniai asmenys neturėjo finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas. Asmenų, suteikusių paskolas pareiškėjai ir jos sutuoktiniui, gautos pajamos nedidelės (išskyrus T. K.), kai kurių asmenų turimam nekilnojamajam turtui įregistruota hipoteka, A. A., neva suteikęs paskolą, yra garbaus amžiaus, tačiau pateiktoje sutartyje nenumatytos paskolos grąžinimo sąlygos paskolos davėjo mirties atveju.

Kai kurie gyventojai paskolų suteikimo laikotarpiu turėjo terminuotų indėlių sąskaitas bankuose, vadinasi, turėjo įprotį laikyti bei kaupti santaupas bankuose. Paskolų suteikimai nėra fiksuoti kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose, todėl pareiškėja ir sutuoktinis, įformindami paskolų sutartis, prisiėmė visą riziką dėl jiems tenkančios pajamų gavimo grynaisiais pinigais įrodinėjimo naštos. Įvertinusi minėtas aplinkybes, ir taikydama MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatas, VMI T. K. ir A. A. paskolos raštelius pripažino formaliais, t. y. pareiškėja ir jos sutuoktinis minėtomis paskolomis siekė pagrįsti turėtas pinigines lėšas bei tuo pačiu sumažinti mokestinės prievolės dydį.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad Kauno AVMI 2015 m. balandžio 24 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-260 nustatė, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis grindė, kad 2009 metais gavo 200 000 Lt paskolą iš T. K. ir 15 000 Lt paskolą iš A. A..

7. Teismas vertino, kad pareiškėja iš esmės ginčija tik 2009 metais gautų paskolų neįskaitymą į pajamas, todėl būtina nustatyti, ar Kauno AVMI, VMI ir Komisija pagrįstai minėtų paskolų neįtraukė į pareiškėjos 2009 metais gautas pajamas. Pareiškėja neginčija kitų piniginių lėšų neįtraukimo į jos pajamas Kauno AVMI sprendimu.

8. Teismas nurodė, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką nurodė, kad turi įvertinami įrodymai bei nustatinėjamos faktinės aplinkybės, ar mokesčių administratoriaus turimi bei pateikti įrodymai buvo pakankami priimtiems sprendimams pagrįsti, ar vis dėlto iš mokesčių mokėtojo pusės buvo pateikti kitokie faktiniai duomenys (ginčo išlaidos pagrįstos realiomis pajamomis), kurie leistų paneigti apskaičiuotą mokestį bei su juo susijusias sumas.

9. Teismas, remdamasis MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, nurodė, kad įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1420-12). LVAT yra pažymėjęs, kad sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę: vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčio administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė, ar neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos; kitu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus, apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (LVAT 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-925/2004).

10. Teismas pažymėjo, kad, pagal LVAT praktiką, pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl to šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikdamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13 ir kt.). Be to, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111-11).

11. Teismas nustatė, kad skundžiamu Kauno AVMI sprendimu, kurį patvirtino atsakovas ir iš dalies patvirtino Komisija, vietos mokesčių administratorius iš esmės pripažino pareiškėją ginčo laikotarpiu nedeklaravus dalies gautų pajamų, todėl šių pajamų ir tenkančios mokestinės prievolės dydį apskaičiavo MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu. Detali šios įstatymo nuostatos įgyvendinimo tvarka nustatyta VMI viršininko 2004 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. VA‑103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

12. Teismas rėmėsi LVAT praktika, nustatančia, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575‑146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012 ir kt.).

13. Teismas iš Komisijos medžiagos nustatė, kad 2009 m. vasario 25 d. T. K. ir A. M. yra pasirašę skolos raštelį dėl 200 000 Lt paskolinimo neribotam terminui. T. K. 2013 m. lapkričio 20 d. paaiškinime nurodė, kad pinigai buvo saugomi banke ir namuose. Pinigai iš banko buvo paimti per kelis kartus ir paskolinti grynais. Dalyvavo perduodant pinigus tik T. K., raštelis buvo pasirašytas pinigų perdavimo dieną. Kitame paaiškinime elektroniniu paštu patikslino, kad pinigus skolino 2009 m., 200 000 Lt perdavė per vieną kartą, dalyvavo tik A. M. ir T. K., pinigus perdavė prie T. K. namų (automobilyje). Nurodė, kad tik žmona žinojo apie skolinamus pinigus. A. M. 2014 m. vasario 24 d. paaiškinime nurodė, kad pinigus skolinosi pas kreditorius namuose. T. K. teismo posėdžio metu į klausimą: „kaip įforminote paskolą?“, atsakė: „Neįforminom, nerašėm jokių ten tų raštelių, skolos. Tiesiog, taip, žodžiu.“.

14. Teismas iš Komisijos byloje esančio T. K. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo nustatė, kad 2008 metais ir iki 2009 m. vasario 25 d. (skolos raštelio pasirašymo) pinigais nebuvo nuiminėjami nuo šios sąskaitos. Iš T. K. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad 2008 m. birželio 28 d. išgrynino 300 Lt, 2008 m. liepos 7 d. – 2 000 Lt, 2008 m. liepos 15 d. – 200 Lt, 2008 m. spalio 2 d. – 1 000 Lt, 2008 m. spalio 29 d. – 1 000 Lt, 2008 m. gruodžio 4 d. – du kartus po 2 000 Lt (4 000 Lt), 2008 m. gruodžio 18 d.

– du kartus po 2 000 Lt (4 000 Lt), 2009 m. sausio 20 d. – 1 000 Lt, 2009 m. vasario 4 d. – 200 Lt ir 2 000 Lt (2 200 Lt), 2009 m. vasario 9 d. – 500 Lt, 2009 m. vasario 11 d. – 1 000 Lt. Iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad T. K. Lietuvoje išgrynino 2008 m. balandžio 29 d. – 2 000 Lt ir 1 000 Lt (3 000 Lt), 2008 m. gegužės 5 d. – 2 000 Lt, 2008 m. gegužės 6 d. – 1 000 Lt, 2008 m. gegužės 6 d. – 2 000 Lt, 2008 m. gegužės 8 d. – 1 000 Lt, 2008 m. gegužės 13 d. – 2 000 Lt, 2008 m. gegužės 15 d.

– 1 000 Lt, 2008 m. gegužės 21 d. – 2 000 Lt, 2008 m. gegužės 26 d. – 2 000 Lt, 2008 m. gegužės 26 d. – 1 000 Lt, 2008 m. gegužės 29 d. – 2 000 Lt, 2008 m. birželio 1 d. – 1 000 Lt, 2008 m. birželio 4 d. – 2 000 Lt, 2008 m. birželio 6 d. – 1 000 Lt, 2008 m. birželio 15 d. – 600 Lt, 2008 m. birželio 18 d. – 3 000 Lt, 2008 m. birželio 19 d. – 3 000 Lt, 2008 m. birželio 25 d. – 800 Lt, 2008 m. birželio 26 d. – 3 000 Lt, 2008 m. birželio 28 d. – 2 000 Lt, 2008 m. birželio 30 d. – du kartus po 1 000 Lt (2 000 Lt), 2008 m. liepos 5 d.

– 3 000 Lt, 2008 m. liepos 12 d. – 1 000 Lt, 2008 m. liepos 25 d. – 2 000 Lt, 2008 m. liepos 26 d. – 3 000 Lt, 3 000 Lt, 1 000 Lt (7 000 Lt), 2008 m. rugpjūčio 1 d. – 2 000 Lt ir 3 000 Lt (5 000 Lt), 2008 m. rugpjūčio 6 d. – 1 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 7 d. – 3 000 Lt, 3 000 Lt ir 1 000 Lt (7 000 Lt), 2008 m. rugpjūčio 10 d. – 1 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 11 d. – 2 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 14 d. – 2 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 17 d. – 3 000 Lt ir 3 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 19 d. – 3 000 Lt ir 2 000 Lt (5 000 Lt), 2008 m. rugpjūčio 26 d.

– 3 000 Lt ir 1 000 Lt (4 000 Lt), 2008 m. spalio 1 d. – 1 600 Lt, 2008 m. spalio 7 d. – 1 000 Lt, 2008 m. spalio 24 d. – 1 000 Lt, 2008 m. spalio 28 d. – 1 000 Lt, 2008 m. spalio 31 d. – 1 000 Lt, 2008 m. lapkričio 2 d. – 1 000 Lt, 2008 m. lapkričio 6 d. – 3 000 Lt ir 2 000 Lt (5 000 Lt), 2008 m. lapkričio 7 d. – 1 000 Lt, 2008 m. lapkričio 14 d. – 3 000 Lt ir 3 000 Lt (6 000 Lt), 2008 m. lapkričio 16 d. – 1 000 Lt, 2008 m. lapkričio 19 d. – 3 000 Lt ir 1 000 Lt (4 000 Lt), 2008 m. lapkričio 21 d. – 2 000 Lt, 2008 m. lapkričio 26 d.

– 1 600 Lt, 2008 m. lapkričio 28 d. – 1 000 Lt, 2008 m. gruodžio 3 d. –1 000 Lt, 3 000 Lt ir 3 000 Lt (7 000 Lt), 2008 m. gruodžio 8 d. – 600 Lt, 2008 m. gruodžio 15 d. – 2 000 Lt, 2008 m. gruodžio 19 d. – 600 Lt, 2008 m. gruodžio 26 d. – 600 Lt, 2008 m. gruodžio 29 d. – 3 000 Lt ir 2 000 Lt (5 000 Lt), 2009 m. sausio 29 d. – 3 000 Lt, 2009 m. vasario 2 d. – 1 400 Lt, 2009 m. vasario 14 d. – 1 000 Lt, 2009 m. vasario 17 d. – du kartus po 3 000 Lt, 2009 m. vasario 20 d. – du kartus po 3 000 Lt.

15. Teismas nustatė, kad byloje daugiau duomenų apie T. K. piniginių lėšų išgryninimą iš banko sąskaitų nėra. Iki skolos raštelio pasirašymo (2009 m. vasario 25 d.) nėra duomenų apie didesnių pinigų sumų išgryninimus. Priešingai, visos išgrynintos pinigų sumos iš esmės atitinka ankstesnes sumas, t. y. tiek 2008 m., tiek ir iki 2009 m. vasario 25 d. išlaidos atitiko T. K. įprastas vartojimo išlaidas. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina T. K. teismo posėdžio metu ir Kauno AVMI teiktų paaiškinimų, kad dalį paskolintų piniginių lėšų išgrynino iš banko sąskaitos. T. K. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai apie paskolos sutarties formą neatitiko bylos duomenų. Taip pat nesutapo A. M. ir T. K. Kauno AVMI nurodytos pinigų perdavimo vietos.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėja nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia ir tuo, kad į jos pajamas nebuvo įtraukta A. A. suteikta paskola. A. A. ir R. M. yra pasirašę paskolos sutartį, kuria pareiškėja pasiskolino 15 000 Lt ir įsipareigojo grąžinti po penkių metų, t. y. 2014 m. vasario 1 d.

17. Teismas nurodė, kad Kauno AVMI 2015 m. balandžio 24 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-260 nustatė, kad A. A. turėjo piniginių lėšų pareiškėjai paskolinti 15 000 Lt, tačiau mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje konstatuota, kad nustatytos aplinkybės kelia abejones, ar realiai buvo suteikta paskola, ar tik surašyta sutartis (sutartyje palūkanos nenumatytos, prievolės įvykdymo užtikrinimas nenumatytas, sutartis notariškai nepatvirtinta, paskolos įforminimo sutarties mokėtojai tiksliai neatsiminė ir nepateikė, sutartyje numatyta grąžinimo data – 2014 m. vasario 1 d., tačiau A. A. mokestinio tyrimo metu negrąžinta ir mokėtojai nėra išreiškę iniciatyvos dėl piniginių lėšų susigrąžinimo, nors mokėtojai turėjo (turi) išlaidų susijusių su gyvenamojo namo statybomis).

18. Teismas sutiko su Komisijos, VMI ir Kauno AVMI padarytomis išvadomis, kad faktiškai vien ta aplinkybė, jog T. K. ir A. A. turėjo piniginių lėšų suteikti paskolas pareiškėjai ar jos sutuoktiniui, atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visetą, nepagrindžia fakto, kad paskolos buvo suteiktos. Be to, Kauno AVMI nustatė asmenų, kurie, anot pareiškėjos, buvo suteikę paskolas, tačiau jie finansinių galimybių neturėjo tokias paskolas suteikti, taip pat, nenustatė, kad jie būtų tas paskolas suteikę.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėja, be kita ko, aiškino, jog skolinosi pinigus UAB „Dargita“ įrenginių pirkimui ir apyvartinėms lėšoms; paskolos buvo imamos, kai reikėdavo pinigų. Mokesčių administratorius nustatė, kad A. M. paskolos suteikiamos UAB „Dargita“ buvo kitais laikotarpiais, nei pareiškėja ir jos sutuoktinis skolinosi pinigus. Taigi, nenustatyta, kad pareiškėja ar jos sutuoktinis gavę paskolas, aktualiu laikotarpiu (2009 m. vasario – kovo mėn.) būtų juos skolinę UAB „Dargita“. Nustatytos aplinkybės leidžia abejoti dėl 200 000 Lt ir 15 000 Lt piniginių lėšų, kaip paskolų, gavimo. Teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė ne tik įrodymų apie realų pinigų gavimą, bet ir įrodymų, kad tie pinigai buvo panaudoti pagal jos nurodytą paskirtį.

20. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta pakankamai aplinkybių, kurios leidžia teigti, jog A. A. ir T. K. faktiškai nesuteikė paskolų pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų realų pajamų gavimą, nors tokią pareigą turėjo.

21. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 10 straipsniu, įvirtinančiu turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, konstatavo, kad Kauno AVMI, VMI ir Komisija pagrįstai 215 000 Lt paskolos sumos, kuri grindžiama skolos rašteliais, neįtraukė į pareiškėjos pajamas. Teismas konstatavo, kad Kauno AVMI, VMI ir Komisija teisingai ir pagrįstai pripažino, jog pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo jos su sutuoktiniu pajamas bei pusė šios sumos, kaip nepagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, buvo atitinkamai apmokestinta. Todėl Komisijos skundžiamas sprendimas, kuriuo iš dalies pakeistas VMI skundžiamas sprendimas, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 22. Pareiškėja R. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.

23. Pareiškėja nurodo, ginčas yra kilęs dėl to, ar VMI, apskaičiuodama pareiškėjos pajamas ir išlaidas pagrįstai ir teisėtai taikė MAĮ 69 ir 70 straipsnių nuostatas. Mokesčio apskaičiavimui taikant turinio viršenybės prieš formą principą, būtina nustatyti, kad sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaryta turint tikslą gauti mokestinę naudą. MAĮ 67, 69 ir 70 straipsnių nuostatos ir susiformavusi jų aiškinimo ir taikymo praktika įpareigoja mokesčių administratorių pareiškėjo atžvilgiu vykdyto mokestinio patikrinimo rezultatus pagrįsti jokių abejonių nekeliančiais ir vienareikšmiškais įrodymais, t. y. mokesčių administratorius privalėjo surinkti įrodymus, kurių visuma patvirtintų tai, kad pareiškėjos ir jo šeimos išlaidos viršijo pajamas ir 2009-2012 m. laikotarpiu pareiškėjos šeima turėjo iš viso 155 190,45 Lt kitų neapmokestinamųjų pajamų.

Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nėra tinkamai įvykdęs savo įrodinėjimo pareigos – nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie nuosekliai ir neprieštaringai patvirtintų patikrinimo akte nustatytas išvadas, šios išvados yra tik atitinkama mokesčių administratoriaus pozicija dėl pareiškėjos šeimos pajamų papildomo apmokestinimo, pagrįsta tik prielaidomis, bet ne konkrečiais įrodymais, teismas šią išvadą palaikė nepagrįstai. Nėra aišku, kodėl teismas sprendė, kad T. K. neturėjo didžiosios dalies piniginių lėšų namuose, nes bylos duomenys patvirtina, kad minėtas asmuo nurodė, kad dalį pinigų saugojo banke, o dalį – namuose, iš banko išsigrynino nemažas sumas pinigų.

VMI ir Kauno AVMI neobjektyviai įvertino situaciją, nes nustatė, kad pinigus skolinę asmenys turėjo finansinę galimybę skolinti pinigų, jokių aplinkybių, kad pinigai nebuvo faktiškai perduoti, nebuvo nustatyta. Be konkrečių sudarytų sandorių buvo surinkta ir netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kad skolinę pinigines lėšas asmenys turėjo galimybes skolinti pinigų. Teisės aktai numato galimybę sudaryti ir neatlygintas paskolų sutartis, skolinamasi buvo iš artimų asmenų, pasitikėjimo pagrindu, sudarytos sutartys buvo realios.

Todėl nepagrįstas VMI teiginys, kad kontrolės procedūrų metu nebuvo pateikta vienareikšmiškų ir neginčijamų įrodymų, kad pagal pateiktus rašytinius dokumentus skolintojai realiai pinigines lėšas perleido. Mokesčių administratorius šiuo atveju buvo šališkas, buvo siekiama gauti didesnę mokestinę naudą, tuo pažeistas mokestinio ginčo šalių lygybės principas. VMI kaip vieną iš argumentų taip pat nurodo, kad sudarytos paskolų sutartys yra ekonomiškai nenaudingos. Šis teiginys yra teisingas, tačiau nepaneigia sutarties ir pinigų perdavimo fakto, kadangi asmenys, kurie skolino pinigines lėšas, užsidirbdavo kitais teisėtais būdais, o tokie sudaryti sandoriai buvo pavieniai ir atsitiktiniai, jais nebuvo siekiama gauti pajamų reikalingų pragyvenimui.

MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintas apmokestinimo aiškumo principas reiškia, kad mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti, o MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčio mokėtojo naudai. Atsižvelgiant į šią mokesčių mokėtojo padėtį lengvinančią įstatymo normą, leidžiančią nukrypti nuo šalių lygybės principo ir mokesčio mokėtojo finansines galimybes, mokesčio mokėtojo numatomos mokestinės prievolės dydis turi būti mažinamas.

24. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas remiasi ginčui aktualiomis MAĮ normomis, iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas nurodo, kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėja turėjo GPMĮ nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Kauno AVMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą.

Nustatyta, jog pareiškėja su sutuoktiniu A. M. pinigines lėšas iš įvairių fizinių asmenų skolinosi grynaisiais pinigais, paskolas teikę fiziniai asmenys pinigus skolino sau nenaudingomis sąlygomis, t. y. be palūkanų, neįkeičiant turto, ilgam arba nenustatytam laikotarpiui, nežinodami pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. M. finansinių galimybių grąžinti paskolas. Paskolų davėjai apie paskolos suteikimo aplinkybes pateikė neišsamius paaiškinimus, ne visi žinojo skolinimosi tikslą ar jos grąžinimo garantijas. Dalis fizinių asmenų neturėjo finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas.

Asmenų, suteikusių paskolas pareiškėjai ir jos sutuoktiniui A. M., gautos pajamos nedidelės (išskyrus T. K.), kai kurių asmenų turimam nekilnojamajam turtui įregistruota hipoteka, A. A., neva suteikęs paskolą, yra garbaus amžiaus, tačiau pateiktoje sutartyje nenumatytos paskolos grąžinimo sąlygos paskolos davėjo mirties atveju, kai kurie gyventojai paskolų suteikimo laikotarpiu (taip pat ir iki paskolų suteikimo bei vėliau) turėjo terminuotų indėlių sąskaitas bankuose, vadinasi turėjo įprotį laikyti bei kaupti santaupas bankuose.

Paskolų suteikimai nėra fiksuoti kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose, todėl pareiškėja ir sutuoktinis A. M., įformindami paskolų sutartis, prisiėmė visą riziką dėl jiems tenkančios pajamų gavimo grynaisiais pinigais įrodinėjimo naštos. Įvertinusi minėtas aplinkybes, ir taikydama MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatas, VMI T. K. ir A. A. paskolos raštelius pripažino formaliais, t. y. pareiškėja ir jos sutuoktinis A. M. minėtomis paskolomis siekė pagrįsti turėtas pinigines lėšas bei tuo pačiu sumažinti mokestinės prievolės dydį.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Apeliaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl ginčo santykių netinkamo teisinio kvalifikavimo ar taikytos teisės aiškinimo nesuderinamumo su administracine jurisprudencija. Iš esmės yra nesutinkama su mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nulėmusiu GPM ir su juo susijusių sumą apskaičiavimą pareiškėjai R. M..

27. Pažymėtina, jog jau ne kartą analogiško pobūdžio bylose buvo nurodyta, kad taikant MAĮ 70 straipsnį, pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas tenka vietos mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.), kas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, ir buvo atlikta. Mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, leidusių padaryti išvadą apie neįvykusius sandorius. Visi šie įrodymai įvardyti tiek mokesčių administratoriaus, tiek peržiūrėti Vilniaus apygardos administracinio teismo, ir apeliacinės instancijos teismo, jų nebeatkartojant, pripažinti kaip visiškai patikimi bei pakankami pagrįsti apskaičiuotą GPM.

28. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima paneigti skundžiamus mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimus. Teikiami paaiškinimai niekaip negali patvirtinti, jog ginčo pinigai buvo gauti realių paskolų sutarčių pagrindu.

29. Pavyzdžiui, apeliantės tvirtinimas, jog T. K. iki paskolos suteikimo iš banko išsigrynino nemažas pinigų sumas neatitinka T. K. sąskaitos išklotinės (žr. šios nutarties 14 p.).

30. R. M. pati pripažįsta, jog neva sudarytos paskolos sutartys buvo ekonomiškai nenaudingos.

31. Pareiškėjos tvirtinimas apie skolinusių asmenų uždarbį kitais teisėtais būdais neparemtais jokiais faktiniais duomenimis, todėl negali patvirtinti jos užimtos pozicijos.

32. Taigi surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų pagrindu buvo atskleista, kodėl paskolomis negalėjo būti pagrįstos apmokestintos ginčo pajamos. Tie įrodymai, kurie buvo pateikti mokesčių administratoriaus ir yra administracinėje byloje – visiškai pakankami konkliuzijai dėl bendros ginčo sumos realaus negavimo iš pareiškėjos nurodytų šaltinių. Vilniaus apygardos administracinis teismas detaliai tai išdėstė. Būtų iracionalu atkartoti tuos pačius argumentus tame pačiame baigiamajame teisės akte. Jie (pirmosios instancijos teismo argumentai) yra pripažintini tinkamais ir yra tvirtintini kartu su galutine išvada (ABTĮ 57 str.). Mokesčių mokėtojas, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių prieiti prie kitokios išvados. Apeliacinio skundo motyvai labiau abstraktaus pobūdžio be konkrečių įrodymų.

33. Be to, teisėjų kolegija mano, esant tikslinga pažymėti, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (MAĮ 67 str.; ABTĮ 57 str. 4 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

34. Vadinasi, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais tikrai nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius