2013-10-22 Nr. AB-6940-3-64-3-00821-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1195/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00821-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2.;13.3.3; 15.2.3.1.; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. S., A. P., E. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybei ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Viktauga“, Z. S., A. P. ir E. R., dėl statybos leidimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisių atkūrimui natūra L. J. D. įpėdiniui L. J. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini), pagal teismui pateiktą ginčo teritorijos schemą M 1:500; 2) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos UAB „Viktauga“ 2007 m. lapkričio 5 d. išduotą statybos leidimą Nr. 45.400 (toliau – Statybos leidimas); 3) priteisti iš Panevėžio miesto savivaldybės 5900 Lt materialinės žalos atlyginimą už neteisėtą informacijos pateikimo vilkinimą, nepilną informacijos pateikimą, tyčinį veikimą prieš pareiškėjo teisėtus interesus; 4) priteisti iš Panevėžio miesto savivaldybės 10000 Lt moralinės žalos atlyginimą už neteisėtą informacijos pateikimo vilkinimą, nepilną informacijos pateikimą, tyčinį veikimą prieš pareiškėjo teisėtus interesus.

Pareiškėjas skunde ir patikslintuose skunduose nurodė, kad ginčo sklypas yra teritorijoje, iki nacionalizacijos priklausiusioje L. J., D., kuris yra L. J., E. P., G. J. M. tėvas. Pretendentai atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą yra L. J., D., vaikai, kurių teisių perėmėjai laikyti trečiaisiais asmenimis šioje byloje. Pareiškėjas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojus nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo konstitucinėms pataisoms. Ginčijamas Statybos leidimas buvo priimtas tuo metu, kai jokiais įstatyme numatytais pagrindais nebuvo atsiskaityta su pareiškėju.

Dėl teritorijos ir sklype (duomenys neskelbtini) esančių statinių teisinio statuso 2003 metais išnagrinėta administracinė byla, kurioje priimti sprendimai. Priėmimo metu buvęs statinys nebuvo priskirtas nei statomiems, nei pastatytiems statiniams. Tuo metu buvo priimti administracinio teismo sprendimai, šiame sklype stovėjo statinys, kurio baigtumas – 14 procentų. Sprendimai neužkerta kelio sklypų suformavimui atkuriant nuosavybės teises. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnis neužkerta kelio pareiškėjui prašyti atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją, nurodytą detaliojo plano (duomenys neskelbtini) mikrorajono komercinės zonos korektūros pagrindiniame brėžinyje ginčo teritorijos schemoje nurodytą plotą.

Panevėžio apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2003 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-007-01-2003, kurį paliko galioti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-263-2003, nustatytos aplinkybės, jog sklypo paskirties – miesto gatvės, automobilių parkavimo aikštelė ar želdiniai – nurodymas tinkamai patvirtintame detaliajame plane yra pakankamas įrodymas, kad žemės sklypas reikalingas visuomenei, išaiškintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) taikymo ribos, konstatavus, jog pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo tvarkos 106 straipsnio 6 dalies nuostatą, jeigu pagal teritorijos detalųjį planą suprojektuotas žemės sklypas ar žemės sklypai yra piliečio turėtos žemės vietoje, šis žemės sklypas ar žemės sklypai grąžinami piliečiui.

Tačiau ši tvarkos nuostata nereiškia, kad tokiais atvejais savivaldybės taryba neturi patvirtinti grąžintinų natūra žemės sklypų planų. Ieškinio reikalavimas nagrinėjamas Panevėžio apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-120-198/2011 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir prie jo esančios automobilių parkavimo aikštelės, numatytos detaliojo plano sprendiniais, bei su šiuo reikalavimu susijusių sandorių panaikinimo, paliktas nenagrinėtu teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu, kuris įstatymo nustatyta tvarka apskųstas apeliacine tvarka.

UAB „Viktauga“ Statybos leidimu leista užstatyti ginčo teritoriją pagal statinio projekto korektūrą automobilių parkavimo aikštelei numatytą detaliojo plano sprendiniais, kurie nėra tinkamai patvirtinti. Nors ginčijamu statybos leidimu automobilių parkavimo aikštelė nenurodyta, bet ginčo esmės tai nekeičia, nes STR 1.07.01:2002 14 punktu nurodyta, kad visiems statiniams, nurodytiems, suprojektuotiems viename statinio projekte ir esantiems tiek statinio statybos sklype, tiek už jo ribų, pagal statinio projektavimo sąlygas suprojektuotiems inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms išduodamas vienas statybos leidimas, tai sutampa su Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 punkto nuostata, kad statybos abiejuose sklypuose turi prasidėti pagal vieną leidimą.

Panevėžio miesto savivaldybės administracija vilkina atlikti sklypo formavimo veiksmus dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, esantį prie sklypo (duomenys neskelbtini), pagal ginčo teritorijos schemą atkūrimui natūra. Papildomas prašymas dėl ginčo teritorijos suformavimo nuosavybės teisėms atkurti Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pateiktas 2011 m. lapkričio 7 d. Iš 2012 m. sausio 5 d. Panevėžio miesto savivaldybės atsakymo Nr. 19-4.5.-38 darytina išvada, jog Statybos leidimas bei ginčas dėl jo šiuo metu yra atsakovės neveikimo priežastis.

Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatos leidžia grąžintinų žemės sklypų planus tvirtinti savivaldybės administracijos direktoriui. Teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009 nustatytos faktinės aplinkybės, kad UAB „Viktauga“ išduotu Statybos leidimu pakeistas 2006 m. lapkričio 22 d. leidimas komerciniam pastatui (duomenys neskelbtini) statyti, suprojektavus rūsį, kuris projekte įvardintas cokoliniu aukštu ir kuris nebuvo numatytas 2006 metų pirminiame komercinio pastato projekte.

Ieškovai šį leidimą ginčija kitoje administracinėje byloje, o projekto korektūrą šioje byloje. Konkretūs projekto pataisymai ieškovų teisių nepažeidžia, nes statybos numatytos vykdyti nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype. Ginčo teritorija patenka į 2000 m. balandžio 26 d. Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu Nr. 4-8 patvirtintą (duomenys neskelbtini) mikrorajono detaliojo plano korektūra suformuotą teritoriją. Detaliojo plano aiškinamuoju raštu nurodoma, jog planuojamų sklypų skaičius yra 12, o planuojamas sklypų plotas yra 1,383 ha.

Planuojamiems sklypams nustatytos ribos ir reglamentai, kurie pažymėti detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje Nr. I-XII. Taip pat nurodyta, jog suplanuotos automobilių parkavimo aikštelės, numatytos vietos mažosios architektūros formoms, skulptūrai. Nurodyta, jog pateikti sprendiniai detaliajame plane neigiamo poveikio gretimoms teritorijoms ar bendrai aplinkai neturi ir atitinka bendrąjį planą. Paminėtuose teismų sprendimuose užfiksuota, kad bendruoju planu numatyta toje žemėje ginčo teritorijoje komercinė veikla. Komercinė veikla ir visuomenės interesas dėl automobilių parkavimo nesusiję, nes komercinė veikla reikalinga aptarnauti tuos objektus, kurie suformuoti detaliuoju planu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2011 m. gruodžio 9 d. išaiškinimus, net ir jei teismų buvo konstatuotos prejudicinės aplinkybės, kad kažkuriam objektui, turinčiam identifikacinį numerį, buvo nustatytas visuomenės poreikis, tame etape po kurio laiko to poreikio galėjo nebelikti. Jei teismas padarytų išvadą, kad ginčo sklypui 2003 metų buvo nustatytos prejudicinės aplinkybės, kad ginčo teritorija turėjo visuomenės interesą, pareiškėjas įrodinėja, kad šio intereso nebeliko, nes savivaldybės administracija su trečiuoju asmeniu sudarinėjo tokius sandorius, kuriais ūkiniam subjektui UAB „Viktauga” leido statyti statinį.

Jei 2003 metais administracinis teismas buvo nustatęs visuomenės poreikį, tai jis sklypas negali būti suteikiamas UAB „Viktauga”, kad ji užtikrintų savo interesą ir galėtų statyti statinį, užtikrindama automobilių parkavimą. Savivaldybė savavališkai užėmė tą žemę ir ją perleido savo nuožiūra, sudarė niekinį sandorį ir suteikė žemę naudotis, kad būtų neva užtikrintas visuomenės interesas, bet pabrėžė, kad UAB „Viktauga” leidžia statyti statinį. Taigi visuomenės interesų nebeliko, o liko tik komercinis interesas.

Teritorijų planavimo inspekcija savo 2009 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 13-1.15-2D-3002 teigia, kad detaliajame plane suplanuoti žemės sklypai (duomenys neskelbtini) bei ginčo teritorija, kuriems išduotas ginčytinas Statybos leidimas, ribojasi su pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teise valdomais žemės sklypais (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teise šalia (duomenys neskelbtini) priklausančiai UAB „Viktauga” yra sklypas (duomenys neskelbtini), detaliojo plano brėžinyje pažymėtas Nr. VII.

Šalia yra (duomenys neskelbtini) – atkurta pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Išduodant statybos leidimą šiai teritorijai, pažeistos jų teisės, nes statinys įsiterpia į jų teritoriją. Statybos leidimas Nr. 45.400 keičia žemės sklypo teisinį statusą Nuosavybės atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatų atžvilgiu ir dėl to Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-131/2010 palikdamas Panevėžio apygardos 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą nepakeistu konstatavo, jog 0,1856 ha žemės sklypui, esančiam šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, buvo nustatytas visuomenės poreikis.

Kitu atveju Lietuvos apeliacinio teismo nustatyta aplinkybė akivaizdžiai prieštarautų LVAT 2003 m. kovo 25 d. nutartimi nustatytoms aplinkybėms, dėl kurių savo nuomonę išsakė LAT 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi. Kaip vieną iš motyvų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas nurodo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų 10 straipsnio reikalavimo pažeidimą. Pažymi, kad iš Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009 padarytų išvadų, jog 2007 m. lapkričio 5 d. statybos leidimas Nr.45.400 yra naujas statybos leidimas, o ne 2006 m. lapkričio 22 d. statybos leidimo 45-390 perregistravimas, akivaizdu, kad atsakovė Panevėžio miesto savivaldybės administracija bei UAB „Viktauga“ pareiškėjui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir teismui teikė klaidinančius duomenis, taip apgaudinėdami teismą tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje, tiek ir šioje byloje – buvo priimtas 2009 m. balandžio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo sprendimas priteisti UAB „Viktauga“ iš R. J. 5900 Lt, iš G. J. M. 1475 Lt, iš E. R. ir A. P. po 737,5 Lt atstovavimo išlaidų. Tuo pat metu nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-87-280/2009 nepagrįstai buvo stabdomas šio ginčo nagrinėjimas administracine teisena. Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmais, apgaulinga veikla išnagrinėtoje civilinėje byloje bei šioje byloje buvo padaryta materialinė bei moralinė žala, o pareiškėjo nurodytos sumos priskirtinos nuostoliams. Dėl atsakovo skundžiamų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumą, fizinį skausmą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pasireiškė įvairių ligų simptomai, nes ginčo metu teko gyventi valstybėje be teisingumo.

Atsakovas tyčia niekinio sandorio pagrindu keitė ginčo objekto teisinį statusą, neteikė informacijos – buvo priimti teismų sprendimai civilinėse bylose, tai kėlė pareiškėjui vis didesnę neturtinę žalą ir nuostolius. R. J. ligos istorijos išrašai patvirtina, jog nuo 2008 iki 2012 metų lėtinio susirgimo pankreatito (kurio metu pastoviai pasireiškia skausmas) diagnozė tik blogėjo, o šios ligos sukėlėjas – nuolatinis stresas ir baimė. Šiuo metu yra pradėti 8 procesai. Kiekvienas atėjimas į posėdį sukelia stresą ir vidinius išgyvenimus.

Tokiu būdu yra daroma didelė žala. Dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose ir ruošiant procesinius dokumentus sumažėjo bendravimo galimybės, pareiškėjas negalėjo normaliai bendrauti su šeima. Todėl teikiamas reikalavimas dėl 10000 Lt moralinės žalos atlyginimo bei 5900 Lt materialinės žalos atlyginimo.

Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybė ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose nurodė, jog UAB „Viktauga“ 2006 m. balandžio 20 d. pagal 2006 m. vasario 9 d. prašymą gavo projektavimų sąvadą registracijos Nr. 183 komercinio pastato (duomenys neskelbtini) statybai, 2006 m. lapkričio 22 d. išduotas leidimas statyti komercinės paskirties pastatą, kurio bendras plotas 1112 kv. m, su gręžtiniais pamatais (duomenys neskelbtini), pagal 2006 m.

V. K. įmonės paruoštą projektą, kuris 2006 m. lapkričio 22 d. svarstytas Nuolatinėje statybos komisijoje. Leidimo galiojimo data iki 2016 m. UAB „Viktauga“ prašymu 2007 m. lapkričio 5 d. išduotas naujas leidimas Nr. 45.400, nes 2007 m. vasario mėnesį buvo paruošta galiojančio projekto korektūra, pateikta Panevėžio savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai ir suderinta 2007 m. spalio 16 d. protokolu Nr. 650/07. Šiuo leidimu perregistruotas 2006 m. lapkričio 22 d. leidimas komerciniam pastatui (duomenys neskelbtini) statyti, suprojektavus rūsį, kuris projekte įvardintas cokoliniu aukštu ir kuris nebuvo numatytas 2006 metų pirminiame komercinio pastato projekte.

Leidimai atsakovui UAB „Viktauga“ statyti komercinį pastatą (duomenys neskelbtini) išduoti tik po to, kai buvo sudaryta 2005 m. rugpjūčio 16 d. „Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartis“, pagal kurią rekonstruojamas naujai statomas pastatas adresu (duomenys neskelbtini) pritaikomas transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms ir šiuo tikslu Panevėžio miesto savivaldybė perdavė žemės sklypą UAB „Viktauga“, kuri įsipareigojo savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą bendram naudojimui be apribojimų, atlikti objekto išpildomąją geodezinę nuotrauką, gauti leidimą aikštelę eksploatuoti ir eksploatuoti neterminuotai.

Kitu atveju UAB „Viktauga“ negalėjo ir negalėtų statyti komercinio pastato pagal paruoštą projektą dėl tos priežasties, kad prie komercinio pastato nėra įrengtos reikiamo dydžio parkavimo aikštelės. Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtinto detaliojo plano sprendiniai, kuriais numatytos automobilių stovėjimo aikštelės valstybinėje žemėje prie (duomenys neskelbtini), tebegalioja. Šiuo metu galiojanti Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalis nustato, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo laikas.

Detaliojo plano sprendiniai susisiekimo komunikacijai ir infrastruktūrai nuo patvirtinimo yra teisėti, nenuginčyti. Jie neprieštarauja STR 2.06.01:1999 10 lentelės 1.1 ir 1.6 punktams, o nuo 2004 m. kovo 1 d. neprieštarauja ir STR 2.02.02:2004 14 punkto normoms. Detalusis planas paruoštas teritorijų planavimo specialistų, nenustatyta, kad priimant sprendinius buvo pažeistos rengimo, svarstymo ir derinimo procedūros. Esant ir šiems detaliojo plano sprendiniams neužkirstas kelias statyti požemines aikšteles konkretiems komerciniams pastatams skirtuose žemės sklypuose.

Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į automobilių parkavimui skirtą aikštelę, kad galėtų ją naudoti tik privačiais interesais. Ginčijamu detaliuoju planu numatyta aikštelė skirta bendroms reikmėms. Tai konstatuota ir Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 1-07-01/2003 bei išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, kurioje pareiškėjas buvo pretendentas į L. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl kitaip vertinti detaliojo plano sprendinių negalima. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Viktauga“ negali parkavimo aikštelių naudoti tik savo interesais, kita paskirtimi ar aikštelės sąskaita gauti papildomų pajamų, ką galėtų daryti pats pareiškėjas nuosavybės teisių į šį žemės sklypą atkūrimo atveju.

Sprendžiant šį reikalavimą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nėra žemės savininkas, jam numatyta ribota restitucija. Išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-87-280/2009. Statybos įstatymo 20 straipsnis nustato, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas savivaldybės administracijai pateikia prašymą su atitinkamais duomenimis. Savivaldybės administracija tik šio prašymo ir dokumentų pagrindu pateikia paraišką statinio projektavimo sąlygoms, t. y. privalomiems reikalavimams.

Kai visos projektavimo sąlygos suderinamos, išduodamas savivaldybės administracijos patvirtintas konkrečiam statiniui nustatytų projektavimo reikalavimų ir sąlygų, įvardytų Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, bendrasis dokumentas. Šį bendrąjį dokumentą pareiškėjas laiko neteisėtu dėl „Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties“. Pagal faktinę padėtį iš to, kad jau patvirtintas (duomenys neskelbtini) mikrorajono komercinės zonos detalusis planas, matyti, kad savivaldybės administracija valdo patikėjimo teise automobilių parkavimui prie (duomenys neskelbtini) skirtą žemės sklypą.

Nėra savivaldybės įsipareigojimo įrengtą aikštelę perduoti UAB „Viktauga“ nuosavybėn, norint pakeisti jos naudojimo paskirtį, t. y. paversti išskirtinai privačia teritorija. Tai draudžia ir Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punktas, be to, neleistų ir galiojantis detalusis planas. Nenustatyta, kad pagal šią sutartį UAB „Viktauga“ netinkamai įrengs automobilių stovėjimo vietas. Nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei savivaldybė nenurodė, kad ginčo statinys yra priskirtas ypatingų statinių kategorijai ir prieš gaunant statybos leidimą buvo būtina atlikti privalomą šio pastato projekto ekspertizę.

Išduotas Statybos leidimas pareiškėjo teisių nepažeidžia, nes statybos buvo numatytos vykdyti nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype, UAB „Viktauga“ nuosavybės teisės į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste pareiškėjo nėra nuginčytos. Pareiškėjas nėra statinio bendraturtis ar kitokiu teisiniu pagrindu dalyvaujantis statinio dalies valdyme ar naudojime, todėl neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kaip fizinis asmuo ginčyti statybos leidimo. Statybos leidimas Nr. 45.400 yra teisėtas, išduodant statybos leidimą atsakovė teisės aktų nepažeidė.

Statytojui įstatymai nedraudžia statybų eigoje keisti, koreguoti statinio projekto. Kadangi nenustatyta, kad pažeistos statybos leidimo išdavimo procedūros, vadinasi, jis buvo išduotas teisėtai ir negali būti naikinamas. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 25 d. sprendimu bei LVAT 2003 m. liepos 5 d. nutartimis nagrinėdamas R. J. skundus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pasisakė, kad Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr.4-8 patvirtinta (duomenys neskelbtini) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūra numatyti automobilių parkavimo aikšteles reikalinga tenkinti visuomenės poreikiams, bendroms gyventojų reikmėms, todėl natūra negrąžintini.

Pareiškėjo prašomoje susigrąžinti teritorijoje formuojama 3 aukštų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Parengtas ir nustatyta tvarka suderintas detalusis planas 2012 metais numatomas tvirtinti savivaldybės taryboje. Prašymas dėl žalos atlyginimo atmestinas, nes neįrodyta, kad pareiškėjui buvo pateikti klaidingi duomenys, pareiškėjas jos prašo remdamasis išgalvotais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Viktauga“ su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad dalis pareiškėjo nurodytų reikalavimų, susijusių su UAB „Viktauga“ išduoto Statybos leidimo galiojimu bei sustabdymu, buvo nagrinėjama Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-42-589/2008.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti natūra nuosavybės teises į žemės šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam Nekilnojamojo turto registre yra suteiktas įrašo Nr. 35/77614, su jame esančiu komerciniu pastatu 1E0b (baigtumas 14 procentų), kuris nuo 2005 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties su S. D. pagrindu priklauso UAB „Viktauga“, esantį sklypą, detaliajame plane, patvirtintame Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“, numatytą automobilių stovėjimo aikštelei, priklausančiai Panevėžio miesto savivaldybei, kuri pavedė UAB „Viktauga“ įrengti šiame sklype automobilių parkavimo aikštelę.

Pareiškėjas prašo natūra atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini). Pagal 2006 m. rugpjūčio 16 d. sudarytą susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį statytojas UAB „Viktauga“ įsipareigojo įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą bendram naudojimui be apribojimų. Šiuo metu ginčo sklypas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis priklauso UAB „Viktauga“. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nėra žemės savininkas, jam numatyta ribota restitucija.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius su UAB „Viktauga“ 2005 m. rugpjūčio 16 d. sudarė „Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį“, pagal kurią rekonstruojamo pastato adresu (duomenys neskelbtini) Panevėžyje pritaikymo transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms tikslu perdavė žemės sklypą UAB „Viktauga“, ji įsipareigojo savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą bendram naudojimui be apribojimų, atlikti objekto išpildomąją geodezinę nuotrauką, gauti leidimą ją eksploatuoti ir eksploatuoti neterminuotai.

Sutartyje nurodyta, kad šia sutartimi UAB „Viktauga“ savo lėšomis įrengia automobilių stovėjimo aikštelę, rekonstruojamo pastato adresu (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, pritaikomas transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms ir šiuo tiklsu Panevėžio miesto savivaldybė perdavė žemės sklypą UAB „Viktauga“. Teismas pažymėjo, kad sutartimi siekiama užtikrinti visuomeninį interesą. Sutarties 12 punkte nurodyta, kad baigęs įrengti aikštelę statytojas neatlygintinai perduoda ją savivaldybės nuosavybėn. Kadangi žemės sklypas privačios nuosavybės teisėmis priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Viktauga“, nepriklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis ši bendrovė griovė įgytus statinius sklype, gavo leidimą statyboms ir panašiai, negali būti sprendžiamas grąžinimo natūra pareiškėjui klausimas, nes žemės sklypas valstybei nebepriklauso, jis nėra laisvas (neužstatytas).

Atsižvelgiant į tai, (duomenys neskelbtini) mikrorajono detalusis planas ir susisiekimo komunikacijų sutartis yra galiojantys ir nenuginčyti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo.

Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ yra teritorijos detalusis planas, galiojantis neterminuotai, tai patvirtinta LVAT 2008 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A525-1820/2008, kuriuo numatyta automobilių parkavimo aikštelės statyba, t. y. išreikštas aiškus visuomenės interesas išspręsti parkavimo problemą Panevėžio mieste – automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas. Nuosavybės teisių atkūrimo klausimus šioje teritorijoje yra išsprendęs Panevėžio apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2003 m. sausio 25 d. sprendimas bei LVAT 2003 m. liepos 5 d. nutartis, kuriuose yra pasisakyta, kad Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 pagal patvirtintą (duomenys neskelbtini) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą reikalinga tenkinti visuomenės poreikius – bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžintini. Detaliuoju planu numatyta automobilių parkavimo aikštelė, skirta bendroms reikmėms, ne tik konkretaus komercinio pastato valdytojo reikmėms, tai konstatuota ir Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtoje byloje 2-87-280/2009, kurioje Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 9 d. paliko sprendimą nepakeistą. Taigi konstatuotina, kad žemės sklypui, esančiam šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, yra nustatytas visuomenės poreikis. Todėl darytina išvada, jog šio žemės sklypo grąžinti natūra nėra galimybės.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentas, kad komercinė veikla ir visuomenės interesas dėl automobilių parkavimo nesusiję, nes komercinė veikla reikalinga aptarnauti tuos objektus, kurie suformuoti detaliuoju planu, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. 2006 m. rugpjūčio 16 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties 3.1. punkte nurodyta aikštelę naudoti pagal paskirtį, 3.3. punkte aiškiai nurodyta nenaudoti aikštelės pasipelnymo tikslu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad nėra pagrindo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją šioje vietoje suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti statybos leidimą teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis į teismą su tokiu reikalavimu, byloje nenustatyta, jog išduodant statybos leidimą buvo pažeistos kokios nors pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo materialinį teisinį suinteresuotumą iš esmės grindžia tuo, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą pareiškėjas turi teisę natūra atkurti nuosavybę į Panevėžio mieste turėtą žemę, jeigu tokia žemė nėra valstybės išperkama. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra L. J. iki nacionalizacijos turėtos žemės nuosavybės dalis ir pareiškėjas R. J. turi teisę į įstatymo nustatyta tvarka grąžinant žemę natūra turėtoje vietoje atkuriamos nuosavybės valdymą. Teismas pažymėjo, jog tokios aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir jos gali būti apgintos vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų būdų. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neturi teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą natūra į žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, pareiškėjas neturi materialiojo pobūdžio kvestionuoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos UAB „Viktauga“ Statybos leidimo Nr. 45.400, nes pareiškėjas nebuvo šio sandorio dalyvis, kurio teisės galėjo būti pažeistos. 2005 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB „Viktauga“ išduotas statybos leidimas pareiškėjo teisių nepažeidžia, nes statybos buvo numatytos vykdyti nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype UAB „Viktauga“, nuosavybės teisės į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste pareiškėjo nėra nuginčytos.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo teismas nustatė, kad turtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu ir nurodo, kad buvo pažeistas šio įstatymo nustatytas terminas pareiškėjo prašyme nurodytai informacijai pateikti; Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Viktauga“ pareiškėjui ir teismui teikė klaidinančius duomenis, atsižvelgiant į kuriuos buvo priimtas 2009 m. balandžio 14 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimas priteisti UAB „Viktauga“ iš pareiškėjo R. J. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovavimo išlaidas; tuo pat metu buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-87-280/2009 ir dėl to nepagrįstai buvo stabdomas šio ginčo nagrinėjimas administracine teisena.

Teismas nustatė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo R. J. prašymas dėl statybos leidimo kopijos ar dokumentų apie tokį suteikimą savivaldybės administracijoje gautas 2007 m. lapkričio 10 d., terminas pateikti tokią informaciją buvo gruodžio 7 d., Architektūros ir urbanistikos skyrius atsakymą pateikė 2007 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 224-8A-2297. Taip pat nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2012 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 224-8A-2512 savo iniciatyva informavo dėl statybos leidimo Nr. 400. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pavėluotai pateikta Architektūros ir urbanistikos skyriaus informacija atėmė jam galimybę operatyviai kreiptis į teismą dėl statybos leidimo galiojimo sustabdymo ir panaikinimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreiptis į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo galėjo per vieną mėnesį, šį terminą skaičiuojant nuo datos, kada sužinojo ar turėjo sužinoti apie individualaus akto priėmimą. Taigi teismas konstatavo, kad terminai nebuvo pažeisti, o įrodymų, kad pareiškėjui būtų ne laiku pateikta informacija, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas būtent konkrečioje byloje, kurią nagrinėjant tokios išlaidos buvo patirtos. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatos, todėl jos negali būti traktuojamos kaip žala CK 6.249 ir 6.271 straipsnių prasme. Teismas atkreipė dėmesį, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas 2009 m. balandžio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi paliktas nepakeistas, todėl jis yra teisėtas. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta esminė viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos, valstybei ar savivaldybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

Dėl pareiškėjo argumentų, prašant atlyginti jo patirtą neturtinę žalą, teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartimi, pažymėjo, jog rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama būtinybė. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas. Vien tik pareiškėjo paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą, nurodymas, jog pablogėjo sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės, atsakovų neteisėti veiksmai sukėlė emocinius išgyvenimus, sukrėtimus nepakankami priimti sprendimą dėl tokios žalos atlyginimo. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti išvardintų faktų, pareiškėjas neturtinės žalos padarymo fakto neįrodė, todėl tenkinti jo reikalavimą dėl žalos priteisimo nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas R. J. ir tretieji suinteresuoti asmenys Z. S., A. P. ir E. R. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 70–78) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareikšto skundo reikalavimo panaikinti Statybos leidimą tuo pagrindu, kad sklype (duomenys neskelbtini) suprojektuotas statinys bei jį aptarnauti būtina automobilių parkavimo aikštelė numatyta statyti ant pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ribos bei laisvoje neužstatytoje valstybinėje žemėje, į kurią dar nėra atkurtos pareiškėjui nuosavybės teisės. Teisėju kolegija nepasisakė ir dėl procedūrinių pažeidimų išduodant Statybos leidimą.

2. Teismas ginčijamu sprendimu priėjo nepagrįstą išvadą, jog teismų nustatytas visuomenės poreikis detaliajame plane suplanuotoms automobilių parkavimo aikštelėms (ginčo teritorijai) yra išlikęs, o sudarius 2005 m. rugpjūčio 16 d. sutartį, sklypas neatitiko laisvos neužstatytos žemės statuso. Be to, teismui buvo žinoma, kad Panevėžio apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-120-198-2011, kurioje priimtas ir neįsiteisėjęs 2011 m. gegužės 30 d. sprendimas, kur reiškiamas reikalavimas panaikinti 2005 m. rugpjūčio 16 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, todėl padaręs minėtą išvadą, teismas turėjo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas klausimas dėl 2005 m. rugpjūčio 16 d. sutarties teisėtumo.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-3-489/2011, kurioje teismas pasisakė dėl įsiteisėjusio 2003 m. sausio 22 d. sprendimo, leidžia daryti išvadą, kad visuomenės poreikis nėra statiškas reiškinys, todėl, apeliantų nuomone, perdavus ginčo teritoriją privačion nuosavybėn panaudos teise, t. y. 2005 m. rugpjūčio 16 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartimi UAB „Viktauga“, galimybės įgyvendinti deklaruojamo visuomenės intereso faktiškai neliko, kaip ir paties intereso.

4. Ginčo teritorija neatitinka nei vienos iš sąlygų, reikalingų pripažinti, jog žemė išperkama valstybės, todėl teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti Statybos leidimą Nr. 45.400 negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

5. Teismas ginčijamu sprendimu padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neturi teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą natūra į žemės sklypą esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, pareiškėjas neturi materialiojo pobūdžio kvestionuoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos UAB „Viktauga“ 2007 m. lapkričio 5 d. išduoto statybos leidimo Nr.45.400. Ginčijamas Statybos leidimas sudarytas 2005 m. gegužės 16 d. „Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties“ pagrindu, kuri apeliantų manymu yra niekinis sandoris, kurio neesant UAB „Viktauga“ negalėtų statyti komercinio pastato pagal paruoštą projektą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs , kad CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostata, jog niekinio sandorio negaliojimo teisinius padarinius teismas taiko savo iniciatyva (ex officio), reiškia, kad teismas nustatęs, jog sandoris, kuriuo remiasi viena iš šalių arba abi šalys, yra niekinis, privalo pripažinti jį negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nėra pareikšta ir taikyti jo negaliojimo teisinius padarinius.

6. Teismas padaręs išvadą, jog pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į ginčo žemę natūra bei ginčyti statybos leidimo išdavimo teisėtumo, negalėjo nustatinėti administravimo institucijos veiksmų teisėtumo, nes nurodytas veiksmas yra antrinis. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepasisakė dėl žalos atlyginimo atsiradusio dėl neteisėtų veiksmų už tyčinį veikimą prieš pareiškėjo teisėtus interesus. Akivaizdu, jog pareiškėjo rūpesčiai peržengia įprastines pastangas, nes byla nagrinėjama 5 metus, atsakovas savo valia teismui nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų priimtas greitas ir teisingas sprendimas, todėl iš byloje surinktos medžiagos nesudėtinga nustatyti ir konstatuoti pareiškėjo dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktus, nes pats teismas negalėjo iš atsakovo išsireikalauti duomenų, o atsakovas atsisakė laiku ir tinkamai pateikti reikalingą informaciją, kuri leistų objektyviai nustatyti bylos teisinį santykį ir šiam santykiui tinkamai bei laiku taikyti teisę. Pažeistas dispozityvumo principas, atsakovas piktnaudžiavo teise, taip pat proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, nes procesas vilkinamas ir nesprendžiamas vieno teismo posėdžio metu (CPK 7 straipsnis, 13 straipsnis). Pirmos instancijos teismo sprendimas negali būti teisėtas ir tuo pagrindu, jog teismas nebuvo aktyvus tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, jas visapusiškai bei objektyviai ištiriant.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas neskundžiama 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje nepagrįstai atsisakė į bylą įtraukti pareiškėjais Z. S., A. P. ir E. R. kuriuos pareiškėjas R. J. nurodė teismui 2012 m. gegužės 29 d. skundo patikslinimu. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi byla perduota nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl statybos leidimo panaikinimo, neesant reikalavimo dėl įpareigojimo suformuoti ginčo sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, kuris teismui pateiktas 2012 m. sausio 31 d., o priimtas teismo žinion 2012 m. birželio 14 d., todėl teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutarties motyvas, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėju gali būti tik R. J. nėra pagrįstas bei teisėtas.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 96–102) prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia savo skunde ir pareiškėjo skundžiamame Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilęs dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisių atkūrimui natūra L. J. D. įpėdiniui L. J. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini), pagal teismui pateiktą ginčo teritorijos schemą M 1:500; Panevėžio miesto savivaldybės administracijos UAB „Viktauga“ 2007 m. lapkričio 5 d. išduotą statybos leidimo Nr. 45.400 teisėtumo ir panaikinimo; turtinės žalos atlyginimo iš Panevėžio miesto savivaldybės už neteisėtą informacijos pateikimo vilkinimą, nepilną informacijos pateikimą, tyčinį veikimą prieš pareiškėjo teisėtus interesus; neturtinės žalos atlyginimo iš Panevėžio miesto savivaldybės už neteisėtą informacijos pateikimo vilkinimą, nepilną informacijos pateikimą, tyčinį veikimą prieš teisėtus interesus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas neskundžiama 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje nepagrįstai atsisakė į bylą įtraukti pareiškėjais Z. S., A. P. ir E. R., kurie išreiškė prašymą juos įtraukti į nagrinėjamą bylą pareiškėjais, o šį prašymą pateikė per atstovą R. J., kuris taip pat yra pareiškėjas nagrinėjamoje byloje. Minėtas prašymas pareikštas 2012 m. gegužės 29 d. skundo patikslinime. Nustatyta, kad 2012 m. gegužės 29 d. pareiškėjas R. J., kaip pareiškėjas ir trečiųjų asmenų Z. S., A. P. ir E. R. atstovas, prašė teismo papildyti proceso šalis, o būtent pareiškėjais laikyti Z. S., A. P. ir E. R., nes pretendentais atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą laikomi L. J., D. vaikai, kurių teisių perėmėjai (būtent minėti tretieji asmenys) turi būti įtraukti pareiškėjais šioje byloje (2012 m. gegužės 29 d. skundo patikslinimas). Šiaulių apygardos administracinis teismas neskundžiama 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje atsisakė į bylą įtraukti pareiškėjais Z. S., A. P. ir E. R. Pagrindiniai motyvai, kuriais remiantis teismas atsisakė į bylą įtraukti pareiškėjais Z. S., A. P. ir E. R., buvo tai, kad būtent tokios apimties byla perduota nagrinėti teismui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi, be to, tai, kad ABTĮ nenumatyta galimybė administracinės bylos proceso šalimi įtraukti pareiškėją. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi byla perduota nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl statybos leidimo panaikinimo, neesant reikalavimo dėl įpareigojimo suformuoti ginčo sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, kuris teismui pateiktas tik 2012 m. sausio 31 d., o priimtas teismo žinion 2012 m. birželio 14 d. Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2012 m. gegužės 31 d. nutarties motyvas, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėju gali būti tik R. J., nėra pagrįstas bei teisėtas.

Nustatyta, kad pareiškėjas R. J. yra pretendentas į L. J. D. žemės sklypą, iki žemės nacionalizacijos priklausiusį L. J. D., kuris yra L. J., E. P., G. J. M. tėvas, kurių teisių perėmėjai laikyti trečiaisiais asmenimis šioje byloje. E. P. teisių perėmėjai yra sūnus A. P. ir duktė E. R. G. J. M. teisių perėmėja – duktė Z. S.. Pagal įgaliojimą ir perįgaliojimą jiems atstovauja pareiškėjas R. J.

2012 m. birželio 14 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinis teismas priėmė žinion patikslintą pareiškėjo R. J. skundą, kuriame keliamas reikalavimas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti žemės sklypą (patikslintas skundas teismui pateiktas 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. sausio 31 d. pareiškėjas taip pat buvo pateikęs patikslintą skundą, taip pat 2012 m. gegužės 29 d. pateiktas prašymas dėl proceso šalių papildymo ir skundo reikalavimo dydžio patikslinimo, kurį pareiškėjas buvo įpareigotas patikslinti 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi).

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo reikalavimai nagrinėjamoje byloje yra siejami ne tik su pareiškėjo, bet ir su Z. S., A. P. ir E. R., kaip L. J. D. vaikų, kurie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą, teisių perėmėjų teisėmis ir teisėtais interesais. Pirmosios instancijos teismas faktiškai neneigia, kad Z. S., A. P. ir E. R. teisių apimtis konkrečiais byloje nagrinėjamais aspektais tiesiogiai priklausys nuo pareiškėjo R. J. reikalavimų nagrinėjamoje byloje patenkinimo ar atmetimo. Kita vertus, minėtų asmenų prašymą juos laikyti ne trečiaisiais asmenimis, bet pareiškėjais, atmetė motyvais, visiškai nesusijusiais su minėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti teismo motyvai yra nepagrįsti, be to, teismas iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su minėtų asmenų įtraukimu pareiškėjais. Teismas, gavęs prašymą įtraukti pareiškėjais, privalėjo išsiaiškinti priežastis, dėl kurių minėti asmenys siekia būti nagrinėjamoje byloje pareiškėjais, taip pat įvertinti, ar jų įtraukimas į nagrinėjamą bylą pareiškėjais užtikrintų efektyvesnę šių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Svarbu tai, kad teismas, spręsdamas dėl papildomų pareiškėjų įtraukimo nagrinėjamoje byloje, turėtų vadovautis administracinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, kurie remiasi operatyvumo ir teisingumo principais.

Be to, ABTĮ 54 straipsnyje nustatyta, kad jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu; jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo kviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Vadinasi, teismas turi teisę spręsti klausimą dėl kito pareiškėjo įtraukimo į bylą ir ABTĮ 54 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje esančios rašytinės bei protokolinės nutartys patvirtina, kad teismas tokių veiksmų neatliko. Pažymėtina, kad ABTĮ nuostatose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis, 81 straipsnis). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Pirmosios instancijos teismas tinkamai neišaiškino asmenims, kaip jiems tinkamai pasinaudoti teise į teismą, nesivadovavo proceso operatyvumo ir teisingumo principais.

Apeliacinės instancijos teismas tai vertina kaip procesinės teisės pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Dėl nurodytų motyvų, sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.).

Priėmus minėtą procesinį sprendimą, prašymas dėl bylos sustabdymo atmestinas, kaip netekęs aktualumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. J. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. S., A. P., E. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė