7d3a5378-2015-4df7-b42a-d287c43f288d · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2-512/20122-55-3-02886-2011-3Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.(S)   LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. birželio 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: ArtÅ«ro Driuko, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo ir Panevėžio evangelikų reformatų parapijos, atsakovų R.

K., R. K., B. G., A. G., R. N. ir D. N. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo, Panevėžio evangelikų reformatų parapijos ieškinį atsakovams Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, I. S., R. S., R. K. – Č., T. Č., R. K., R. K., B. G., A. G., M. K., D. N., R. N., R.

K., A. K., E. M., G. K., E. V. ir D. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento:2011-06-03 pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartį Nr. 1249, kuria atsakovams I.

S. ir R. S. buvo parduotas pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-09-05 mainų sutartį Nr. ARI 837, kuria atsakovams R. K. – Č. ir T. Č. buvo perleista 10711/25000 negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini);2011-02-18 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-302, kuria atsakovui R. K buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-07-20 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1319, kuria atsakovams B. G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-07-20 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1320, kuria atsakovams B.

G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-04-21 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. DA 2414, kuria atsakovui M. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);7.  2011-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1668, kuria atsakovams D. N. ir R. N. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);8.   2011-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį AR-1503, kuria atsakovui R. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-08-04 pirkimo – pardavimo sutartį AR -1522, kuria atsakovams R.

K. ir A. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1506, kuria buvo parduota atsakovams E. M. ir G. K. po 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini);2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1512, kuria atsakovui E. V. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-08-03 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1525, kuria atsakovams A. K. ir R. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1509, kuria atsakovams B.

G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-09-15 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-2407, kuria atsakovei D. G. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini).IeÅ¡kovai taip pat prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – ginčo butų areÅ¡tÄ ir atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimÄ iki įsiteisės teismo sprendimas Å¡ioje civilinėje byloje. PraÅ¡ymÄ motyvavo tuo, kad yra reali grėsmė, jog atsakovai gali ginčo turtÄ perleisti tretiesiems asmenims, todėl galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas.

IeÅ¡kovų nuomone, vien tik ginčo turto areÅ¡tas nėra pakankama priemonė teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, bÅ«tina iÅ¡saugoti ir likusį atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu registruotÄ turtÄ , visų pirmiausia už perleistÄ ginčo turtÄ gautas lėšas, nes tik tokiu atveju bus galima realiai įvykdyti restitucijÄ . Todėl ieÅ¡kovų nuomone, bÅ«tina paskirti visiÅ¡kÄ atsakovo turto administravimÄ ir paskirti administratorių – UAB „Projektų vertinimo biuras“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iÅ¡ dalies ir ieÅ¡kovų Lietuvos evangelikų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo bei Panevėžio evangelikų reformatų parapijos naudai taikė laikinÄ sias apsaugos priemones – įraÅ¡Ä vieÅ¡ame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovų:I. S. ir R. S. pastatÄ â€“ gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini);R.

K. – Č. ir T. Č. negyvenamÄ sias patalpas – neįrengtÄ pastogę, esančiÄ (duomenys neskelbtini);R. K. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);B. G. ir A. G. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), bei butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);M. K. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);D. N. ir R. N. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);R. K. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);R. K. ir A. K. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);E. M. ir G. K. po 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini);E. V. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);A.

K. ir R. K. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);B. G. ir A. G. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini);D. G. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo. Likusioje dalyje praÅ¡ymo netenkino.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovų pareikÅ¡to ieÅ¡kinio patenkinimo atveju bÅ«tų vykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis sandorių Å¡alis grÄ Å¾inti turtÄ , kurį jos gavo pagal sandorius. IeÅ¡kovų galimai pažeistų teisių apgynimui aktualu užtikrinti galimos restitucijos įvykdymÄ . Todėl teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju kaip laikinÄ sias apsaugos priemones yra tikslinga taikyti įraÅ¡Ä vieÅ¡ame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.) ir tokiu bÅ«du užkirsti keliÄ ginčo turto perleidimui tretiesiems asmenims.Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovų praÅ¡ymo paskirti atsakovo turto visiÅ¡kÄ administravimÄ tenkinti nėra pagrindo, nes Å¡is praÅ¡ymas iÅ¡eina už ieÅ¡kinio reikalavimų užtikrinimo ribų, kadangi praÅ¡omos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su prevenciniais siekiais užkirsti galimai ateityje atsirasiančiÄ Å¾alÄ ar nukreiptos kitų interesų apsaugai.

Tokių teisių ieÅ¡kovai pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nesiekė ginti. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai Atskiruoju skundu ieÅ¡kovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieÅ¡kovų praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto areÅ¡to ir turto administravimo, taikymo ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – taikyti ieÅ¡kovų praÅ¡omas laikinÄ sias apsaugo priemones – taikyti atsakovams fiziniams asmenims priklausančio ginčo turto areÅ¡tÄ ; paskirti visiÅ¡kÄ atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimÄ , administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“.

Nurodo, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir nepakankamos, neužtikrina realaus teismo sprendimo įvykdymo. AtskirÄ jį skundÄ ieÅ¡kovai grindžia Å¡iais argumentais:1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ nutartį, tinkamai neįvertino ieÅ¡kinio reika­lavimo pobÅ«džio, praÅ¡ymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių motyvų, restitucijos turinio bei kitų aplinkybių, darančių restitucijÄ natÅ«ra negalimÄ ar/ir neįmanoma. Remiantis CK 1.80 ir 6.145 straipsnių nuostatomis, restitucija laikytina dviÅ¡aliu sandoriu, pagal kurį kiekviena iÅ¡ Å¡alių privalo grÄ Å¾inti kitai Å¡aliai tai, kÄ gavusi vykdant sandorį.

Nagrinėjamu atveju, pri­Ä—mus ieÅ¡kovams palankų teismo sprendimÄ , restitucija pasireikÅ¡tų tuo, kad kiti turtÄ Ä¯giję atsakovai privalėtų grÄ Å¾inti atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai iÅ¡ pastarosios įgytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija pastariesiems privalėtų grÄ Å¾inti gautus iÅ¡ parda­vimo sandorių pinigus. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas Å¡ioje byloje spręstinas atsižvelgiant į abu Å¡iuos aspektus, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ nutartį, vertino tik pirmÄ jį – atsakovų grÄ Å¾inimo atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai iÅ¡ pastarosios įgy­to nekilnojamojo turto klausimÄ .

Tačiau net ir Å¡iuo aspektu vertinimas buvo atliktas pavirÅ¡utiniÅ¡kai.2. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė taikyti laikinÄ jÄ apsaugos priemonę – įraÅ¡Ä vieÅ¡ame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, tokiu bÅ«du nebuvo užtikrintas realus teismo sprendimo įvykdymas, kadangi iÅ¡liko galimybė, jog ginčo turtas bus apsunkintas – areÅ¡tuotas arba įkeistas hipoteka. Dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas ženkliai pasunkėtų, ieÅ¡kovai galėtų patirti didelę žalÄ .

Aplinkybę, jog turtas gali bÅ«ti tyčia apsunkintas, patvirtina ieÅ¡kinyje nurodytos aplinkybės dėl atsakovų nesÄ Å¾iningumo, tame tarpe ir tai, jog Å¡iuo metu ketinama sudaryti ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini), perpardavimo sandorį. Todėl, siekiant užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymÄ ir užkirsti galimybę žalai atsirasti, bÅ«tina areÅ¡tuoti ginčo turtÄ .3. Teismas, priimdamas skundžiamÄ nutartį, visiÅ¡kai nevertino aplinkybės, jog teismui priėmus galimai palankų ieÅ¡kovams sprendimÄ , atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija kitiems atsakovams privalės grÄ Å¾inti visas lėšas, gautas iÅ¡ pardavimo sandorių, kurių suma gali siekti keletÄ milijonų litų, dėl Å¡ios aplinkybės vien tik kitiems atsakovams perleisto turto areÅ¡to pri­taikymas nėra pakankama priemonė teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Todėl taip pat yra bÅ«­tina užtikrinti ir iÅ¡saugoti likusį atsakovo vardu registruotÄ nekilnojamÄ jį turtÄ bei visÄ kilnojamÄ jį tur­tÄ , visų pirma už perleistÄ ginčo turtÄ gautas pinigines lėšas, nes tik tokiu atveju bus galima realiai įvykdyti restitucijÄ . Dėl to bÅ«tina paskirti atsako­vo turto administratorių, kad pastarasis užtikrintų iÅ¡likusio turto iÅ¡saugojimÄ bei, esant reikalui, pareikÅ¡tų ieÅ¡kinius dėl be pagrindo ar neteisėtai panaudotų lėšų iÅ¡reikalavimo, atliktų visus kitus įstatymo nustatytus veiksmus, nukreiptus į turto iÅ¡saugojimÄ .

PrieÅ¡ingu atveju susidarytų situacija, jog teismui priėmus ieÅ¡kovams palankų sprendimÄ ir pritaikius restitucijÄ , atsakovas neturės galimybės grÄ Å¾inti lėšų gautų iÅ¡ atsakovų už parduotÄ turtÄ , kas reikÅ¡tų, jog sprendimas nebus tinkamai įvykdytas. BÅ«tinybę taikyti minėtÄ laikinÄ ja apsaugos priemonę sÄ lygoja ir tai, kad atsakovo vardu veikia asmenys, neturintys tam įgaliojimų, kÄ nustatė ir pripažino Panevėžio apygardos prokuratÅ«ra, priimdama nutarimÄ nutraukti ikiteisminį tyrimÄ .

Tik nuÅ¡alinus neteisėtai veikiančius atsakovo valdymo organus nuo turto valdymo bus užtikrinta atsakovo ir tuo pačiu visos religinės bendruomenės turto ir turtinių teisių apsauga bei realus teismo sprendimo įvykdymas, o tuo pačiu ir kitų atsakovų teisės bei teisėti interesai.Atskiruoju skundu atsakovai R. K. ir R. K. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį dalyje dėl atsakovų turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės. AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1.

IeÅ¡kovai praÅ¡o teismo pripažinti turto perleidimo sandorius negaliojančiais ir taikyti restitucijÄ natÅ«ra. Pripažinus pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ieÅ¡kinyje nurodytais pagrindais, parduoto daikto grÄ Å¾inimo savininkui klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.96 straipsnyje. Remiantis CK. 4.96 straipsnio 2 dalimi, iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas nekilnojamasis daiktas, iÅ¡skyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktÄ prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

IeÅ¡kovai apskritai nekelia atsakovų nesÄ Å¾iningumo klausimo. Teismui patenkintus ieÅ¡kovų reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais restitucija natÅ«ra yra negalima, todėl teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra perteklinė ir pažeidžianti Å¡alių interesų pusiausvyros principÄ . Jei proceso metu atsakovai turtÄ ir perleistų tretiesiems asmenims, tai neturėtų jokios įtakos ieÅ¡kovų interesų ginimui, nes pagal suformuluotÄ ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ ir dalykÄ bet kokiu atveju restitucija nebus galima.2.

IeÅ¡kovai, ginčydami turto perleidimo sandorius, neginčija turto nuosavybės teisės, kuri pagal ieÅ¡kovų pateiktus Registrų centro iÅ¡raÅ¡us priklauso bÅ«tent atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai. IeÅ¡kovams neginčijant turto nuosavybės teisės nėra pagrindo ginčyti ir iÅ¡vieÅ¡into turto savininko sprendimus (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 13 str. 2 d., CK 4.37 str. 1 d.) bei atitinkamai nėra pagrindo riboti atsakovų kaip turto savininkų teisių dėl be pagrindo pareikÅ¡to praÅ¡ymo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones.Atskiruoju skundu atsakovai B.

G. ir A. G. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – atmesti ieÅ¡kovų praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. AtskirÄ jį skundÄ atsakovai grindžia Å¡iais argumentais:1. Laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos aiÅ¡kiai nepagrįsto ieÅ¡kinio pagrindu. IÅ¡ ieÅ¡kinio yra sunku nustatyti, kurio, anot ieÅ¡kovo, juridinio asmens valdymo organų kompetencija buvo pažeista sudarytais ginčijamais sandoriais.

Viena vertus, iÅ¡ ieÅ¡kinio turinio galima įtarti, kad ieÅ¡kovas ginčija paties atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos, kuriÄ ieÅ¡kovas tapatina su visos religinės Lietuvos evangelikų reformatų bendrijos valdymo organu, kompetencijÄ disponuoti atitinkamu turtu, dėl kurio buvo sudaryti ginčijami sandoriai. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad turtas ginčijamų sandorių sudarymo metu vieÅ¡ame registre buvo registruotas ne kaip kažkurio juridinio asmens, kurio valdymo organu, kaip teigia ieÅ¡kovas, buvo atsakovas, nuosavybė, bet kaip paties atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos nuosavybė, o pats ieÅ¡kovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas kaip juridinis asmuo buvo įsteigtas tik 2002 m., t. y. jau po atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos įsteigimo (1998 m.), o jokio kito juridinio asmens, kurio valdymo organu galėtų bÅ«ti atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija ieÅ¡kovas ieÅ¡kinyje nėra nurodęs, tokia ieÅ¡kovo pozicija neturi jokio loginio ar teisinio pagrindo.

Dėl Å¡ios priežasties galima daryti prielaidÄ , kad ieÅ¡kovas ieÅ¡kiniu galimai ginčija atsakovo kaip juridinio asmens vardu veikusių asmenų kompetencijÄ sudaryti atitinkamus ginčijamus sandorius, tačiau tokiu atveju ieÅ¡kovas neturi jokios materialinės teisės tokiam ieÅ¡kiniui reikÅ¡ti, o materialinės teisės nebuvimas nesuteikia ieÅ¡kovui teisės į ieÅ¡kinio patenkinimÄ .2. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra pasiekiamas Å¡ių priemonių taikymo tikslas, nes realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra.

IeÅ¡kiniu ieÅ¡kovai inter alia praÅ¡o pripažinti neteisėtais atsakovų su atsakovu Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija sudarytus sandorius ir taikyti restitucijÄ . Teismui visiÅ¡kai patenkinus tokį reikalavimÄ , atitinkami nekilnojamieji daiktai bÅ«tų grÄ Å¾inti to paties atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos nuosavybėn (tai yra restitucijos, kuriÄ taikyti praÅ¡o ieÅ¡kovai, esmė; ieÅ¡kovai neginčija atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos nuosavybės į nekilnojamuosius daiktus įsigijimo pagrindų ir nuosavybės įregistravimo jo vardu vieÅ¡ame registre), o atsakovai įgytų teisę reikalauti atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos grÄ Å¾inti atsakovų sumokėtas sumas.

Vadinasi, atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto kiekis iÅ¡ esmės nepasikeistų (pasikeistų tik jo struktÅ«ra). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų yra daug, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai tokiu atveju tektų atsiskaityti su visais jais ir, tikėtina, su visais atsiskaityti nepavyktų, o tokiu atveju Å¡ių sumų iÅ¡ieÅ¡kojimas bÅ«tų nukreipiamas vėl į tÄ patį atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai grÄ Å¾intÄ turtÄ , kuris jau vykdymo procese, tikėtina, bÅ«tų parduotas už gerokai mažesnes kainas.

Tai sukeltų žalos atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, o ieÅ¡kovai negautų jokios naudos, kadangi galiausiai turtas bÅ«tų perleistas tretiesiems asmenims. Net jei preziumuoti, kad teismas galėtų priimti sprendimÄ dėl ieÅ¡kovų ginčijamais sandoriais perleisto turto pripažinimo ieÅ¡kovo (sinodo) nuosavybe, vadinasi ir iÅ¡ jo pardavimo gautos lėšos turėtų bÅ«ti pripažįstamos ieÅ¡kovo nuosavybe bei bÅ«tent ieÅ¡kovas privalėtų grÄ Å¾inti atsakovams Å¡ių už įsigytus nekilnojamuosius daiktus sumokėtas sumas.

Atitinkami atsakovų reikalavimai tokiu atveju bÅ«tų nukreipiami į ieÅ¡kovo (sinodo) turtÄ , įskaitant ir ginčijamais sandoriais perleistÄ turtÄ . Tokiu atveju toks turtas, tikėtina, vykdymo procese bÅ«tų parduotas už gerokai mažesnes kainas. Taigi, net visiÅ¡kai ieÅ¡kovų reikalavimus tenkinantis teismo sprendimas, užtikrinant jo vykdymÄ laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neduotų ieÅ¡kovų siekiamo rezultato.3. Byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeidžia atsakovų interesus.

Atsakovai pagal ieÅ¡kovų ginčijamus sandorius įsigytus nekilnojamuosius daiktus įsigijo naudodami ne tik nuosavas lėšas, bet ir iÅ¡ trečiųjų asmenų, įskaitant ir bankÄ , skolintas lėšas. Bylos nagrinėjimo taikant laikinÄ sias apsaugos priemones metu atsakovai privalo nustatytu grafiku grÄ Å¾inti kreditoriams atitinkamas sumas, tačiau ginčijamais sandoriais įsigyti nekilnojamieji daiktai dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių negali bÅ«ti nei parduodami, nei remontuojami bei pritaikomi jų naudojimui pagal jų tiesioginę paskirtį ir naudojami pačių atsakovų ar iÅ¡nuomojami tretiesiems asmenims.

Bet kokios tolimesnės investicijos į Å¡iuos nekilnojamuosius daiktus sukelia rizikÄ atsakovams prarasti investuotas lėšas. Dėl Å¡ios priežasties atsakovai patiria neproporcingus nuostolius, negaudami pajamų iÅ¡ Å¡ių daiktų. Tokie atsakovų patiriami nuostoliai yra ne mažesni, nei ginčijamais sandoriais įsigytų nekilnojamųjų daiktų nuomos kaina, todėl laikinosios apsaugos priemonės turėtų bÅ«ti panaikintos (CPK 149 str. 2 d.).Atskiruoju skundu atsakovai R. N. ir D. N. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį.

Nurodo, kad skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovams nepriklausė, nes 2011 m. lapkričio 10 d. atsakovai sudarė minėto buto pirkimo pardavimo sutartį su D. V.. Nuosavybės teisės į butÄ perleistos sutarties sudarymo metu. Taigi teismas priėmė nutartį dėl byloje neįtraukto asmens D. V., nepagrįstai taikė laikinÄ sias apsaugos priemones sÄ Å¾iningam ir teisėtam buto įgijėjui.Atsiliepimais į atsakovų atskiruosius skundus ieÅ¡kovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija praÅ¡o atsakovų skundus atmesti.

Nurodo, kad atskirieji skundai nepagrįsti ir neįrodyti, atsakovai skunduose kelia ieÅ¡kinio, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimus bei nepateikia jokių įrodymų, paneigiančių taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bÅ«tinybę. Atsiliepimus grindžia Å¡iais esminiais argumentais:1. Dėl atsakovų B. G. bei A. G. atskirojo skundo1.1. Atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija nebuvo įgaliotas perduoti ginčo turto, o tai padaręs be Sinodo sutikimo pažeidė savo kompetencijÄ , todėl CK 2.84 straipsniu, nustatančiu, kad sandoriai, kuriuos sudarė vieÅ¡ojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetencijÄ , nesukelia prievolių juridiniam asmeniui, bei CK 1.80 straipsnio pagrindu toks sandoris laikytinas negaliojančiu ir taikytina restitucija.

Be to, remiantis CK 6.227 straipsniu, kuris nuostato, kad teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė, ieÅ¡kovai turėjo teisę reikÅ¡ti ieÅ¡kinį. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad absoliutaus sutarties negaliojimo faktÄ ir tokio sandorio teisines pasekmes gali konstatuoti teismas ex officio (savo iniciatyva). Taigi, aukščiau iÅ¡dėstytos aplinkybės ir teisės normos paneigia atsakovų nurodomÄ motyvÄ dėl tariamo ieÅ¡kinio nepagrįstumo ir reikalavimo teisės neturėjimo.1.2.

Priėmus ieÅ¡kovams palankų teismo sprendimÄ turėtų bÅ«ti taikoma restitucija, kuri pasireikÅ¡tų tuo, kad kiti turtÄ Ä¯giję atsakovai privalėtų grÄ ­Å¾inti atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai iÅ¡ pastarosios įgytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija pastariesiems privalėtų grÄ Å¾inti gautus iÅ¡ pardavimo sandorių pinigus, tuo tarpu atsižvelgiant į tai, jog atsakovams turtas buvo parduotas už aiÅ¡kiai neprotingÄ kainÄ , teismo sprendimas realiai bÅ«tų įvykdytas tik restitucijÄ pritaikius natÅ«ra, o ne piniginiu ekvivalentu, bÅ«tent todėl, siekiant užtikrinti, kad ginčo turtas nebÅ«tų perleistas iki bus priimtas ir įvykdytas sprendimas Å¡ioje byloje, buvo pritaikytos atsakovų skundžiamos laikinosios apsaugos priemonės.1.3.

Konkrečiu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, skirtingai nei tei­gia atsakovai, riboja tik pastarųjų galimybę ginčo turtÄ perleisti tretiesiems asmenimis, tuo tarpu atsakovai nepateikė įrodymų dėl patiriamų nuostolių dydžio bei fakto, todėl Å¡is motyvas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.).

2. Dėl atsakovų R. K. ir R. K. atskirojo skundo2.1. Atsakovai atskirÄ jį skundÄ grindžia tuo, jog parduoto daikto grÄ Å¾inimo savininkui klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.96 straipsnyje. Å iuo atveju akcentuotina tai, kad CK 4.96 straipsnis reglamentuoja daikto iÅ¡reikalavimÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo. Tuo tarpu, ieÅ¡kovų nuomone, atsakovai nėra sÄ Å¾iningi, kadangi didžioji dalis turto buvo perleista už aiÅ¡kiai neprotingai maÅ¾Ä kainÄ . Be to, 2011-12-05 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turto pasisavinimo.

Taigi minėtos aplinkybės, viena vertus patvirtina, jog ieÅ¡kovai įrodinėja atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ , kita vertus, leidžia teigti, jog atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad ginčo turtas buvo prarastas dėl kitų asmenų padarytos nusikaltimo, net nepaisant atsakovų sÄ Å¾iningumo restitucija bus taikytina natÅ«ra (CK 4.96 str. 2 d). Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , atskirojo skundo motyvai dėl atsakovų sÄ Å¾iningumo bei vindikacijos taisyklių taikymo atmestini kaip nepagrįsti ir nesusiję su ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.2.2.

Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumÄ (CPK 178 str.).3. Dėl atsakovų R. N. ir D. N. atskirojo skundo3.1. Neįregistravusios sandorio Å¡alys negali panaudoti sandorio fakto prieÅ¡ trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieÅ¡ trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 str., 6.393 str. 3 d.). IÅ¡ teismui pateikiamo Nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡o matyti, kad ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis tarp atsakovų ir D.

V. buvo sudaryta 2011 m. lapkričio 10 d., tačiau minėta sutartis vieÅ¡ajame registre buvo įregistruota 2011 m. gruodžio 8 d., t. y. jau po to, kai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinÄ sias apsaugos priemones. Be to, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įraÅ¡ymo laikomi teisingais ir iÅ¡samiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos aplinkybės paneigia atsakovų argumentus dėl tariamo nusprendimo dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų.

Be to, Å¡iuo metu rengiamas patikslintas ieÅ¡kinys, įtraukiant į bylÄ atsakovu ir naujÄ jį ginčo buto savininkÄ .3.2. Atsakovų atskirojo skundo motyvai nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje bÅ«tinumo.Atsiliepimu į ieÅ¡kovų atskirÄ jį skundÄ atsakovai B. G. ir A. G. praÅ¡o ieÅ¡kovų atskirÄ jį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieÅ¡kovai praÅ¡o aiÅ¡kiai nepagrįsto ieÅ¡kinio pagrindu.Atsiliepimu į ieÅ¡kovų atskirÄ jį skundÄ atsakovai R.

K. – Č. ir T. Č. praÅ¡o ieÅ¡kovų atskirÄ jį skundÄ atmesti ir skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad ieÅ¡kovų praÅ¡ymas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tuoti ginčo turtÄ , neatitinka CPK 148 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies nuostatų ir iÅ¡ esmės pažeidžia atsakovų teisėtus interesus. Atsakovai pažymi, kad ieÅ¡kinyje suformuluotas reikalavimas – taikyti restitucijÄ â€“ yra neteisingas ir nepagrįstas. IeÅ¡kovas, teikdamas praÅ¡ymÄ dėl atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administratoriaus paskirimo, remiasi argumentais, kurie negali bÅ«ti pripažinti teisėtais, kadangi pagal CK 1.5 straipsnį civilinėje teisėje galioja bendras sÄ Å¾iningumo principas ir, kol neįrodytÄ kitaip, kiekvienas asmuo yra laikomas sÄ Å¾iningu, todėl teiginys, kad turto administratorių bÅ«tina paskirti, kad bÅ«tų sustabdytas žalos darymas tiek pačiam juridiniam asmeniui, tiek visai Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei, yra nepagrįstas ir atmestinas.Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti keliÄ tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla iÅ¡sprendžiama iÅ¡ esmės ir atsakoma į ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje pareikÅ¡tus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieÅ¡kinys patenkinamas visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies, arba ieÅ¡kinys atmetamas (CPK 259 str. 1 d., 260 str., 270 str. 5 d. 1 p.).

BÅ«simo teismo sprendimo galimas turinys turėtų bÅ«ti vertinamas pagal byloje pareikÅ¡tus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi bÅ«simu teismo sprendimu bus atsakoma į ieÅ¡kinyje pareikÅ¡tus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, turėtų bÅ«ti vertinama, ar, priėmus ieÅ¡kovui palankų sprendimÄ , t. y. patenkinus jo pareikÅ¡tus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl Å¡ios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinÄ sias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikÅ¡tais reikalavimais ir gali užtikrinti bÅ«simo teismo sprendimo, jei Å¡ie reikalavimai bÅ«tų patenkinti, įvykdymÄ ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra bÅ«tinos.Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovai prašė taikyti dviejų rÅ«Å¡ių laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tuoti ieÅ¡kiniu ginčijamais sandoriais atsakovams (fiziniams asmenims) parduotus nekilnojamuosius daiktus bei paskirti atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimÄ , administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“.

Pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi praÅ¡ymÄ tenkino iÅ¡ dalies ir taikė laikinÄ jÄ apsaugos priemonę – įraÅ¡Ä vieÅ¡ame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovų (fizinių asmenų) ginčo nekilnojamÄ jį turtÄ perleidimo draudimo. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiÅ¡kumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Å is principas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia draudimÄ bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobÅ«džio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai bÅ«tina siekiant užtikrinti bÅ«simo ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymÄ .

Taigi teismo pareiga parinkti tokias laikinÄ sias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymÄ , kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieÅ¡kovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebÅ«tų pritaikytos, o ieÅ¡kinys bÅ«tų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės bÅ«tų pritaikytos, o ieÅ¡kinys – atmestas.Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmos instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes bei praÅ¡ymo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones argumentus priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ nutartį.

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovai yra pareiÅ¡kę ieÅ¡kinį dėl pripažinimo negaliojančiais nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių bei restitucijos taikymo. Atsižvelgiant į kilusį ginÄÄ pažymėtina, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumÄ gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikÅ¡tų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobÅ«džiu. Å ioje byloje ginčijami konkretÅ«s turtiniai sandoriai, kurių objektas nekilnojamasis turtas.

IeÅ¡kovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl teismas teisingai sprendė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo butams yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymas gali bÅ«ti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Atsižvelgiant į paminėtÄ , pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai bÅ«tent ginčo nekilnojamam turtui taikė įraÅ¡Ä vieÅ¡ame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų atskirųjų skundų argumentai nepaneigė turto perleidimo tretiesiems asmenims grėsmės buvimo. Pažymėtina ir tai, kad jau vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieÅ¡kovams sprendimo atveju galėtų bÅ«ti grÄ Å¾intas natÅ«ra, yra pas atsakovus, kurie turi teisę disponuoti ginčo objektais, teismų praktikoje pripažįstama kaip aplinkybė, patvirtinanti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimÄ (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011; 2011 m. spalio mėn. 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011).

Netaikius įraÅ¡o vieÅ¡ame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ieÅ¡kovų nurodomam nekilnojamajam turtui, atsakovai turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims, kurie į bylos nagrinėjimÄ nėra įtraukti. Dėl Å¡ios priežasties užsitęstų bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėtų ir taip sudėtinga teisinė situacija, nukentėtų vieÅ¡asis interesas bei pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas. Be to, pažymėtina, kad pritaikyta laikinoji pasaugos priemonė – įraÅ¡as vieÅ¡ame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perleidimo draudimo, yra mažiausiai varžanti atsakovų teises, nes riboja tik jų teisę Å¡iuo turtu disponuoti, tačiau nedraudžia atsakovams šį turtÄ valdyti ir juo naudotis, iÅ¡ esmės nesukelia atsakovams neigiamų pasekmių ir nepažeidžia jų teisių bei teisėtų interesų.

Todėl atsakovų argumentai, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia proporcingumo principÄ ir varžo jų teises daugiau negu to reikia bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, jog laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, nes pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys yra prima facie nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieÅ¡kinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiÅ¡kia, kad teismas iÅ¡ paties ieÅ¡kinio reikalavimo bei ieÅ¡kinio faktinių ir teisinių argumentų pobÅ«džio nusprendžia, jog ieÅ¡kinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieÅ¡kinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iÅ¡ esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieÅ¡kinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios Å¡ioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti iÅ¡vadÄ , kad pagal ieÅ¡kovų pareikÅ¡tus reikalavimus negalėtų bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovams palankus teismo sprendimas, todėl tuo pačiu nėra galimybės vien Å¡iuo pagrindu teigti, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Nesant akivaizdžių duomenų apie ieÅ¡kinio nepagrįstumÄ atsakovų argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių (R.

K. ir R. K. 2-as atskirojo skundo argumentas, B. G. ir A. G. 2-as atskirojo skundo argumentas), dėl ieÅ¡kovų teisės reikÅ¡ti ieÅ¡kinį (B. G. ir A. G. 1-as atskirojo skundo argumentas), restitucijos taikymo galimybės (R. K. ir R. K. 1-as atskirojo skundo argumentas), atmetami kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginÄÄ iÅ¡ esmės, o ne taikant laikinÄ sias apsaugos priemones (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d., CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str., CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d.).Atsakovų R. N. ir D. N. atskirojo skundo argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės negalėjo bÅ«ti taikomos butui, esančiam (duomenys neskelbtini), nes skundžiamos nutarties priėmimo metu nuosavybės teisė į šį butÄ pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo perleista D.

V., kuris yra sÄ Å¾iningas ginčo buto įgijėjas, yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamÄ 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tarp atsakovų R. N. ir D. N. bei D. V. 2011 m. lapkričio 10 d. jau buvo sudaryta Å¡io buto pirkimo – pardavimo sutartis, nuosavybės teisės naujam buto savininkui perleistos sutarties sudarymo metu. Remiantis CK 6.393 straipsnio 4 dalimi, nuosavybės teisė į nekilnojamÄ jį daiktÄ pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo.

Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nutartį, nes, vadovaujantis CK 6.393 straipsnio 3 dalimi, prieÅ¡ trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali bÅ«ti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota vieÅ¡ame registre, o teismui priimant skundžiamÄ nutartį, sutartis Registrų centre dar nebuvo įregistruota, todėl ji negalėjo bÅ«ti panaudota prieÅ¡ trečiuosius asmenis.

Pirkimo – pardavimo sutartis buvo įregistruota tik 2011 m. gruodžio 8 d. (atskirojo skundo medžiaga, b. l. 245, 246). Be to, nagrinėjamu atveju butas yra ginčo objektu, susijusiu su galimos restitucijos taikymu, o panaikinus laikinÄ sias apsaugos priemones, gali iÅ¡ esmės pasunkėti ar tapti neįmanomas galimai ieÅ¡kovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas, kÄ iÅ¡ dalies patvirtina ir pats ginčo buto pardavimo D. V. faktas.IeÅ¡kovai taip pat prašė taikyti laikinÄ jÄ apsaugos priemonę – atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administratoriaus paskyrimÄ .

CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo turto administratoriaus paskyrimas teismų praktikoje vertinama kaip iÅ¡imtinė. IÅ¡ praÅ¡ymo skirti turto administratorių ir ieÅ¡kovų atskirojo skundo motyvų konstatuotina, kad ieÅ¡kovai neįrodė, jog nagrinėjamoje byloje Å¡i laikinoji apsaugos priemonė bÅ«tų efektyvi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad praÅ¡ymas paskirti atsakovo turto visiÅ¡kÄ administravimÄ iÅ¡eina už ieÅ¡kinio reikalavimų užtikrinimo ribų.

Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas privalo bÅ«ti pagrįstas aplinkybėmis liudijančiomis apie galimai palankaus ieÅ¡kovams teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo tikimybę bei iÅ¡laikantis bylos Å¡alių interesų pusiausvyrÄ . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones privalo laikytis proporcingumo principo, t. y. įvertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje. Bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).

Laikinosios apsaugos priemonės turi bÅ«ti parenkamos taip, jog užtikrintų bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymÄ , kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie bÅ«tų minimalÅ«s (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008.). Å iems tikslams pasiekti teismas, taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytas aplinkybes, kuriomis ieÅ¡kovai grindžia savo reikalavimus, bei įrodymus, patvirtinančius ieÅ¡kovų iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai nutarė skirti tik tokias laikinÄ sias apsaugos priemones, kurios realiai gali padėti užtikrinti bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymÄ arba iÅ¡vengti kitų neigiamų padarinių.

Teisėjų kolegija mano, kad taikyti laikinÄ jÄ apsaugos priemonę – ginčo nekilnojamojo turto areÅ¡tÄ nėra tikslinga bei neatitiks įstatyme įtvirtintus tokio pobÅ«džio priemonių taikymo tikslus, pažeis atsakovų teises daugiau negu reikia siekiamam tikslui pasiekti, kitų papildomai ieÅ¡kovų praÅ¡omų priemonių taikymas Å¡ioje bylos nagrinėjimo stadijoje bÅ«tų vertintinas kaip perteklinis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu, ieÅ¡kovų manymu, egzistuoja pagrįsta grėsmė, jog atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija pinigus, gautus perleidus ginčo sandoriais nekilnojamÄ jį turtÄ , ar kitÄ turimÄ turtÄ gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, ieÅ¡kovai turi teisę motyvuotai praÅ¡yti teismo taikyti kitokios rÅ«Å¡ies laikinÄ sias apsaugos priemones (pvz.

CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p.).Kiti atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikÅ¡mės teisingam nagrinėjamo klausimo iÅ¡sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pakankamos busimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ir nėra perteklinės bei pažeidžiančios Å¡alių interesų pusiausvyrÄ .

Teismas nutartimi spręsdamas taikyti konkrečias laikinÄ sias apsaugos priemones tinkamai įvertino ieÅ¡kovų pateiktus įrodymus ir priėjo argumentuotos iÅ¡vados. Dėl to konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis vertintina kaip teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad pagal CPK 146 straipsnio nuostatas, atsakovai turi teisę praÅ¡yti teismo įpareigoti ieÅ¡kovus pateikti jų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimÄ , o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas, jie turi teisę reikalauti, kad ieÅ¡kovai atlygintų nuostolius, kuriuos jiems padarė ieÅ¡kovų praÅ¡ymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                          ArtÅ«ras Driukas                                                                                        Dalia Vasarienė                                                                                                            Egidijus Žironas