2021-04-28 Nr. AB-9055-2-68-3-11567-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1083-525/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11567-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos kariuomenės pareiškėjo naudai 2 898 Eur turtinės žalos atlyginimą – būsimas gydymo išlaidas bei patirtas gydymo išlaidas, ir 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl sveikatos sutrikdymo, patirto savanorio karo tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) (duomenys neskelbtini) sudarė kario savanorio tarnybos sutartį ir pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) dalyvavo lauko taktinėse pratybose, šiose pratybose gavo užduotį persirengti civiliais rūbais ir vykdyti imituojamo priešo stebėjimą. Pareiškėjas, persirengęs civiline apranga, vaikščiojo po miškingas vietoves, kuriose buvo labai daug (duomenys neskelbtini), be to, pratybų metu miegojo miegmaišiuose, naktimis pamainomis vyko budėjimai. Dušo ar prausyklos pratybų vietoje nebuvo. Nors pareiškėjas nepastebėjo (duomenys neskelbtini), tačiau praėjus kelioms dienoms po pratybų jam pasireiškė pirmieji (duomenys neskelbtini)požymiai.

2.2. Pareiškėjas kreipėsi į šeimos gydytoją, atlikus tyrimus jam nustatytas (duomenys neskelbtini), pareiškėjas paguldytas į (duomenys neskelbtini) skyrių ir buvo jame iki 2016 m. gegužės 11 d., būklei pagerėjus perkeltas į (duomenys neskelbtini) skyrių, kuriame gydytas iki 2016 m. gegužės 28 d. Pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 30 d. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) procentų netektas darbingumas. Pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini) pasekmė, diagnozuoti (duomenys neskelbtini) – 2019 m. pareiškėjui diagnozuoti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui ir toliau teks gydytis nuo (duomenys neskelbtini) sukeltų pasekmių lankant (duomenys neskelbtini).

2.3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-716 buvo patvirtintas darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašas. Pagal šį sąrašą nuo (duomenys neskelbtini) darbdavio lėšomis skiepijami visi asmenys, kurių darbo ar tarnybos bet kokia veikla yra susijusi su darbu gamtoje, kur galimas (duomenys neskelbtini).

2.4. Lietuvos kariuomenė nesiėmė priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, neorganizavo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidaus kontrolės, neįvertino profesinės rizikos ir minėto įsakymo nevykdė. Nepaskiepijus karių nuo (duomenys neskelbtini) buvo didelė tikimybė, kad dalis karių šia liga susirgs.

2.5. Nors Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. P-223 pareiškėjui buvo paskirta vienkartinė kompensacija, apskaičiuota sveikatos sutrikdymo dieną galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių profesinės karo tarnybos karių tarnybos apmokėjimo sąlygas, nustatyta tvarka, pareiškėjo teigimu, jo gydymosi išlaidos tik didėja, o išmokėta kompensacija neužtikrina išlaidų, susijusių su gydymu, reabilitacija, įsidarbinimu, socializacija.

2.6. Dėl sveikatos sutrikdymo atliekant tarnybą Lietuvos kariuomenėje pareiškėjas iki šiol patiria gydymo išlaidas, kurios jam darbdavio nebuvo atlygintos. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, kadangi pareiškėjas nebuvo darbdavio paskiepytas nuo (duomenys neskelbtini), jis turi teisę reikalauti ir neturtinės žalos atlyginimo. Jeigu darbdavys būtų atlikęs jam numatytą pareigą paskiepyti nuo (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nebūtų patyręs nei turtinės, nei neturtinės žalos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į skundą KAM grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjui skirta vienkartinė kompensacija skirta tiek turtinei, tiek neturtinei žalai atlyginti.

3.2. KAM yra įvykdžiusi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme (toliau – ir KASOKTĮ) įtvirtintą pareigą išmokėti vienkartinę kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo. KAM jokių neteisėtų veiksmų, kurie pareiškėjui sukėlė žalą, neatliko, tuo labiau, kad ir pats pareiškėjas jokių neteisėtų KAM veiksmų nenurodė.

3.3. Pareiškėjas atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, jog nebuvo vadovautasi sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-716 ir pareiškėjas nebuvo paskiepytas nuo (duomenys neskelbtini).

3.4. Aiškinant būsimos žalos atlyginimo priteisimo teisinį reguliavimą, pagrindiniai kriterijai, sprendžiant dėl būsimų išlaidų priteisimo, yra gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas ir realumas. Gydymo procedūros, kurių išlaidas prašoma iš anksto priteisti kaip tiesioginius nuostolius, turi būti atliekamos iš esmės greitu laiku, nes tai parodo konkretaus gydymo būtinumą. Taip pat turi būti atsižvelgiama į sunkią nukentėjusiojo finansinę padėtį. Reabilitacinio gydymo rekomendacija pareiškėjui buvo pateikta 2019 m. vasario 21 d., tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad per beveik 11 mėn. laikotarpį pareiškėjas būtų ėmęsis aktyvių veiksmų tokiai rekomendacijai įgyvendinti, nors pasinaudoti šia galimybe jis objektyviai galėjo, kadangi buvo gavęs minėtą 23 176,8 Eur vienkartinę kompensaciją. Be to, nurodo, kad pareiškėjas gauna netekto darbingumo pensiją. Pareiškėjo prašomas priteisti būsimos turtinės žalos atlyginimas neatitinka realumo ir būtinumo kriterijų bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

3.5. Nors pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį grindžia naujai diagnozuotų sveikatos sutrikimų faktu (pareiškėjui 2019 m. lapkričio 14 d. buvo nustatyta nauja diagnozė pagal (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini))), tačiau naujai diagnozuoto sveikatos sutrikimo faktas savaime nereiškia, kad turi būti atlyginama prašomo dydžio neturtinė žala, o pareiškėjas nepateikia jokių motyvų, pagrindžiančių tokį reikalavimą. Pareiškėjui dar 2018 m. birželio 11 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Taigi tiek 2018 m., tiek 2019 m. pareiškėjui buvo diagnozuojami iš esmės panašaus (duomenys neskelbtini) padariniai.

3.6. Pareiškėjo teiginius, jog jį slegia psichologinė įtampa dėl ateities, negali užsiimti veikla, kuri teiktų džiaugsmą, KAM vertino kritiškai, nes pareiškėjas prisistato kaip (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įkūręs (duomenys neskelbtini) studiją.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į skundą Lietuvos kariuomenė grindė šiais argumentais:

4.1. Kitos ligos diagnozės nustatymas, esančios tame pačiame poskyryje (kai pasireiškia bendra simptomatika ir etiologija), nereiškia pareiškėjo sveikatos būklės esminio pablogėjimo. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kad buvo kreipęsis į valstybines gydymo įstaigas dėl nemokamų jam reikalingų medicinos paslaugų suteikimo ir jam reikalingos paslaugos nebuvo suteiktos. Taip pat nepateikė duomenų, kad pareiškėjui jo nurodytų sveikatos priežiūros paslaugų reikėjo skubiai ir neatidėliotinai dėl ko turėjo kreiptis į privačias gydymo įstaigas. Pareiškėjas nesikreipė ir į Lietuvos kariuomenę, kuri Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karių reabilitacijos centre kariams tarnybos metu patyrusiems įvarius sveikatos sužalojimus teikia nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas (reabilitaciją). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad gydėsi ar patyrė kitokias išlaidas dėl sveikatos sutrikimo, neįrodė sunkios finansinės padėties, dėl kurios būtų sudėtinga pasinaudoti gydymo paslaugomis.

4.2. Iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad pareiškėjo vardu ir jo gyvenamosios vietos adresu yra registruota įmonė mažoji bendrija (toliau – ir MB) „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovu jis yra, tačiau pareiškėjas nepateikė informacijos apie savo turimą įmonę (verslą) bei iš to gaunamas pajamas.

4.3. Pareiškėjas nepagrįstai Krašto apsaugos ministro 2008 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. V-353 „Dėl imunoprofilaktikos“ (toliau – ir Įsakymas) laiko neturinčiu teisinės galios ir niekiniu, nes nėra paskelbtas Lietuvos Respublikos Teisės aktų registre. Įsakymas yra įstaigos vidinis organizacinio pobūdžio dokumentas, skirtas apibrėžtam asmenų ratui, t. y. individualus administracinis teisės aktas, nurodytu įsakymu ministras patvirtino imunoprofilaktikos ir chemoprofilaktikos schemą bei davė nurodymus krašto apsaugos institucijų įstaigų vadams, todėl toks įsakymas nėra skelbiamas Lietuvos Respublikos Teisės aktų registre. Pareiškėjui tarnaujant Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgose galiojo 2011 m. spalio 24 d. Krašto apsaugos ministro įsakymas (norminis) Nr. V-1200, kurio 3.1.4 punkte buvo nurodyta, jog kariams savanoriams (aktyviojo rezervo kariams) viena iš teikiamų paslaugų – Lietuvos kariuomenėje vykdoma imunoprofilaktika ir chemoprofilaktika. Lietuvos kariuomenės kariai bei darbuotojai nuo (duomenys neskelbtini) pradėti skiepyti nuo 2015 m. sausio 1 d. Pareiškėjas jokia forma nebuvo išreiškęs pageidavimo pasiskiepyti nuo (duomenys neskelbtini), todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Lietuvos kariuomenė nevykdė pareigų ir nepaskiepijo pareiškėjo. Pareiškėjas neįrodė jokio Lietuvos kariuomenės kario, darbuotojo ar valstybės tarnautojo kaltės ar neteisėtų veiksmų. Taip pat neįrodė, kad Lietuvos kariuomenė sąmoningai siekė sutrikdyti jo sveikatą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl sveikatos sutrikdymo, patirto savanorio karo tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje.

7. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

7.1. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 24 d. su KAM sudarė kario savanorio tarnybos sutartį, pagal kurią KAM priėmė pareiškėją į kario savanorio tarnybą nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. KAM įsipareigojo pareiškėjui užtikrinti tarnybos sąlygas ir socialines garantijas.

7.2. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės vadas 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-214 patvirtino karių, šaukiamų į tarnybą, sąrašą pratybų laikotarpiui nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 17 d., šio sąrašo (duomenys neskelbtini) punkte nurodytas pareiškėjas.

7.3. Pareiškėjas 2016 m. spalio 19 d. tarnybiniame pranešime (duomenys neskelbtini) vadui (duomenys neskelbtini) R. S. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) atliko užduotį miškingose vietovėse, kelios dienos po pratybų pareiškėjui pasireiškė (duomenys neskelbtini) simptomai, nuvykus į gydymo įstaigą pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šį tarnybinį pranešimą papildė 2016 m. spalio 20 d. įrašu, nurodydamas, kad dėl patirtų sveikatos sutrikimų ir ilgalaikių išliekamųjų reiškinių nori kompensacijos už prarastą sveikatą, patirtą moralinę ir fizinę žalą bei prarastą darbingumą.

7.4. Lietuvos kariuomenės Tarnybinio tyrimo komisija (toliau – ir Komisija) 2016 m. lapkričio 14 d. priimtoje išvadoje nurodė, kad negalima nei patvirtinti, nei paneigti, kad pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikdymą vykdydamas tarnybines funkcijas, tačiau galimybė išlieka, pasiūlė kreiptis į KAM Tarnybinio tyrimo komisiją dėl priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimo ir tarnybos pareigų vykdymo nustatymo bei kompensacijos išmokėjimo.

7.5. KAM Tarnybinio tyrimo komisija 2016 m. lapkričio 18 d. raštu kreipėsi į Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybą, prašydama pateikti medicininę informaciją apie (duomenys neskelbtini) pobūdį, taip pat nuomonę ar pareiškėjas galėjo užsikrėsti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) laikotarpiu.

7.6. Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnyba 2016 m. gruodžio 7 d. raštu Komisijai pažymėjo, kad negalima atmesti tokios tikimybės, jog pareiškėjas užsikrėtė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, o pareiškėjo sveikatos sutrikdymai tiesiogiai siejasi su pareiškėjui nustatyta liga, jos pasekmėmis ir liekamaisiais reiškiniais, ir yra tarpusavyje susiję.

7.7. Komisija 2017 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. TS-3 (toliau – ir Komisijos sprendimas) konstatavo, kad Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos pateiktame 2016 m. gruodžio 7 d. rašte nurodyta, jog negalima atmesti tikimybės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) užsikrėtė (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, pareiškėjo medicininiuose dokumentuose nurodyti sveikatos sutrikimai tiesiogiai siejasi su pareiškėjui nustatyta liga ((duomenys neskelbtini)), jos pasekmėmis ir liekamaisiais reiškiniais, yra tarpusavyje susiję, todėl mano, kad pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikimas ((duomenys neskelbtini)), dėl kurio pareiškėjo netektas darbingumas yra (duomenys neskelbtini) proc., susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu.

7.8. KAM 2017 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. P-223 paskyrė pareiškėjui 48 jaunesniojo leitenanto laipsnio profesinės karo tarnybos kariui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio mėnesinių tarnybinių atlyginimų (be priedų) vienkartinę kompensaciją, apskaičiuotą sveikatos sutrikdymo dieną galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių profesinės karo tarnybos karių tarnybos apmokėjimo sąlygas, nustatyta tvarka. Pareiškėjui sumokėta 23 176,8 Eur kompensacijos už sveikatos sutrikdymą suma iš Lietuvos kariuomenės.

7.9. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Vilniaus II teritorinis skyrius 2018 m. liepos 30 d. išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų konstatavo, kad pareiškėjo darbingumo lygis yra (duomenys neskelbtini) proc. (galioja nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2020 m. liepos 15 d.), pareiškėjas gali dirbti tik pagal (duomenys neskelbtini), negali dirbti (duomenys neskelbtini) – kai (duomenys neskelbtini) neatitinka nustatytų pakankamos (duomenys neskelbtini) norminių verčių, veikiant (duomenys neskelbtini) veiksniams – (duomenys neskelbtini), veikiant (duomenys neskelbtini) rizikos veiksniams – (duomenys neskelbtini), veikiant (duomenys neskelbtini) rizikos veiksniams – (duomenys neskelbtini). Šio akto pagrindu Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Vilniaus II teritorinis skyrius 2018 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą Nr. STS-886 nustatyti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) proc. bazinį darbingumo lygį nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2020 m. liepos 15 d., pareiškėjo atžvilgiu tą pačią dieną priimta darbingumo lygio pažyma Nr. 2526, patvirtinanti (duomenys neskelbtini) proc. darbingumo lygį.

7.10. Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos Karinė medicinos ekspertizės komisijos Regioninė Kauno pakomisė 2016 m. lapkričio 8 d. ekspertinio tyrimo pažymoje Nr. 2495 nurodė, kad pareiškėjas pripažintas netinkamas (duomenys neskelbtini), netinkamas (duomenys neskelbtini), nurodyta skirti pakartotinę medicinos ekspertizę po 2 m. pagal nustatytą (duomenys neskelbtini) sveikatos grupę, pažymos galiojimo data iki 2018 m. lapkričio 8 d.

7.11. Pareiškėjo į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui 2016 m. gegužės 28 d. diagnozuota liga kodu (duomenys neskelbtini), kuri, pagal (duomenys neskelbtini) elektroninį vadovą, yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 2 d. diagnozuoti liekamieji reiškiniai po persirgto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

7.12. VšĮ Žirmūnų psichikos sveikatos centro 2018 m. birželio 11 d. medicinos dokumentų išraše nurodyta pareiškėjo diagnozė – kiti (duomenys neskelbtini) sutrikimai dėl (duomenys neskelbtini).

7.13. VšĮ Antakalnio poliklinikos 2018 m. liepos 5 d. išraše, kuriame užfiksuoti neurologo konsultacijos rezultatai, be aukščiau minėtų diagnozių nurodyta papildoma – (duomenys neskelbtini). UAB „Northway medicinos centras“ 2019 m. vasario 21 d. išraše nurodyta pareiškėjo diagnozė: padariniai po persirgto (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

7.14. VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro 2019 m. rugsėjo 23 d. išraše pažymėta pareiškėjo diagnozė – (duomenys neskelbtini).

7.15. Pareiškėjas patirtą ir ateityje prognozuojamą turtinę bei neturtinę žalą kildina iš valstybės institucijos, atsakingos už privalomąją pradinę karo tarnybą atliekančius šauktinius, neteisėtų veiksmų, t. y. aplinkybės, jog Lietuvos kariuomenė neužtikrino pareiškėjo sveikatos priežiūros tinkamumo.

8. Teismas, atsižvelgęs į CK 6.271 straipsnį, taip pat įvertinęs KASOKTĮ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) nuostatas (2 str. 15 d., 67 str. 1 d.), konstatavo, kad KAM, vadovaudamasi KASOKTĮ įtvirtintais įpareigojimais iš savo lėšų sumokėjo pareiškėjui vienkartinio dydžio kompensaciją, kurios dydis įtvirtintas minėto įstatymo nurodytose nuostatose.

9. Įvertinęs tai, kad Krašto apsaugos ministras Įsakymu (2015 m. rugpjūčio 13 d. redakcija) patvirtino tikrosios karo tarnybos karių, žvalgybos pareigūnų, krašto apsaugos sistemos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, imunoprofilaktikos ir chemoprofilaktikos schemą, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovai ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant įgyvendinti pareigą vykdyti karių imunoprofilaktiką.

10. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad Įsakymas (2015 m. rugpjūčio 13 d. redakcija) neturi teisinės galios, nes nėra paskelbtas Teisės aktų registre, teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos Teisėkūros pagrindų įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 1 d.) 6 straipsnio 2 dalies 11 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktą (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gegužės 1 d.) ir pabrėžė, kad iš Įsakymo (2015 m. rugpjūčio 13 d. redakcija) turinio matyti, kad šis aktas skirtas individualiais požymiais apibrėžtai asmenų grupei – tikrosios karo tarnybos kariams, žvalgybos pareigūnams, krašto apsaugos sistemos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad tai nėra bendro pobūdžio teisės aktas taikomas visiems asmenims, todėl toks aktas nelaikytinas norminiu administraciniu aktu, o pareiškėjo teiginiai dėl jo negaliojimo atmestini kaip nepagrįsti.

11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad atsakovo atstovai nevykdė jiems teisės aktuose nustatytų pareigų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas akcentavo, kad KAM ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. V-716 2 punkte įtvirtintą pareigą darbdaviui sudaryti savo lėšomis skiepijamų darbuotojų sąrašą – krašto apsaugos ministras patvirtino vakcinuojamus asmenis ir jų vakcinavimo schemą atskiru Įsakymu (2015 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo redakcija), kurio pagrindu karys, kurio veikla susijusiu su darbu gamtoje, turėjo teisę darbdavio lėšomis būti paskiepytas nuo (duomenys neskelbtini).

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartodamas bylos faktines aplinkybes, nurodo šiuos argumentus:

12.1. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. l d., 2 d. 5 p., 147 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimu tik kuriama teismo vykdomo teisingumo regimybė.

12.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog Lietuvos kariuomenė pareiškėjui išmokėjo vienkartinę kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, susijusio su tarnybos santykiais savaime nesuponuoja atsakovės atstovų veiksmų neteisėtumo, o pareiškėjas kitų atsakovės atstovų veiksmų, prieštaraujančių teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams ar pareigoms, yra nepagrįsta, nes, pareiškėjo nuomone, ši aplinkybę kaip tik patvirtina faktą, jog Lietuvos kariuomenė pripažįsta faktą, kad nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

12.3. Atsakovo atstovai įstatymų nustatyta tvarka teisinio pagrindo teisės aktų, tai yra kurių pagrindu buvo išmokėta vienkartinė kompensacija man, pareiškėjui A. R., dėl patirto sveikatos sužalojimo tarnybos metu, neginčijo, taigi atsakovo atstovai nepaneigė byloje nustatyto fakto, kad Lietuvos kariuomenė pripažįsta faktą, kad nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai dėl ko aš, pareiškėjas A. R., patyriau turtinę ir neturtinę žalą dėl sveikatos sutrikdymo patirto tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje.

12.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2013).

12.5. Vienkartinės išmokos skyrimo už sveikatos sutrikdymą tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu teisinis pagrindas yra KAM Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimas Nr.TS-3, tai yra administracinis sprendimas, kuris, kaip minėta, yra galiojantis, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas. Šiais teismui pateiktais įrodymais yra neginčytinai nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (šiuo atveju neveikimas), kuriuos, kaip ir žalos pareiškėjui padarymo faktą, atsakovo atstovai pripažino išmokėdami vienkartinę kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu. Priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (šiuo atveju neveikimo) ir pareiškėjui A. R. atsiradusios žalos dėl sveikatos sutrikdymo tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje nustatytas KAM Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimu Nr.TS-3, konstatuojant, kad pareiškėjo A. R. netektas darbingumas ((duomenys neskelbtini) proc.) susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu. Todėl pareiškėjui kreipiantis su skundu į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nereikia iš naujo įrodinėti atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui atsiradusios žalos dėl sveikatos sutrikdymo tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje, kadangi jie jau kartą įrodyti ir atsakovės atstovų pripažinti, o reikia įrodinėti tik likusią žalos dalį, kurios vienkartinė išmoka nekompensuoja ir įrodinėti patirtos žalos dydį, atsiradusį dėl sveikatos sutrikdymo tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje.

12.6. Krašto apsaugos ministro 2008 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. V-353 „Dėl imunoprofilaktikos“ yra norminis teisės aktas, tačiau jis nebuvo paskelbtas teisės aktų registre, todėl nei šis įsakymas, nei jo pakeitimai negalioja. Šis aktas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, kaip tai nurodo atsakovo atstovai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Įsakymo suklastotu dokumentu, nes šis Įsakymas nėra pasirašytas ministro, nėra patvirtintas antspaudu.

12.7. Atsakovo atstovai nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad pareiškėjui būtų pranešta apie Įsakymo priėmimą.

12.8. Įsakymas negali būti laikomas vidaus teisės aktu. Įsakymas yra norminis teisės aktas, turintis visus norminio teisės akto požymius.

12.9. Vadovaujantis Įsakymo 1.1 punktu, pareiškėjas, kaip aktyviojo rezervo kario statusą turėjęs asmuo, nepatenka į Įsakymo taikymo sritį.

12.10. Atsakovo atstovams nepateikus įstatymų nustatyta tvarka galiojančio pasiūlymo pareiškėjui skiepytis nuo (duomenys neskelbtini) ir oficialaus mano atsisakymo skiepytis, darytina išvada, kad atsakovo atstovai neįrodė teiginių, kad pareiškėjas susirgo dėl jo paties kaltės, taip pat nepaneigė pareiškėjo skundo pagrindo ir dalyko.

12.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Krašto apsaugos ministro 2011 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. V-1200 3.1.4 punktu, nes ši teisės norma, kaip matyti iš jos turinio, nėra skirta Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimams įgyvendinti, o minėtu teisės aktu tik patvirtintas Asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų kariams ir kitiems asmenims karių sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas. Minėto įsakymo 3.1.4 punkte numatyta Lietuvos kariuomenės vykdoma imunoprofilaktika ir chemoprofilaktika aktyviojo rezervo ir parengtojo rezervo kariams tik tuo atveju, jeigu liga ar sveikatos problema jau atsirado dėl su kario tarnyba susijusių priežasčių, tai yra tuo atveju, kai asmuo jau susirgo. Be to, tai tik bendro pobūdžio norma, apie kurios įgyvendinimo tvarką ir ligų sąrašą, nuo kokių ligų skiepijama ir kokiu teisiniu pagrindu, nenurodoma, kadangi, tai, kaip minėta, šiame akte tik nurodomas bendras sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų kariams, sąrašas, ši teisės norma negali būti taikoma šioje administracinėje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams.

12.12. Lietuvos kariuomenė nesiėmė priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, neorganizavo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidaus kontrolės, neįvertino profesinės rizikos darbo vietoje, tai yra nevykdė Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. V-716 „Dėl darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kurioje patvirtintas darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašas.

12.13. Pareiškėjo sveikata per visą laiką nuo patirto sveikatos sužalojimo tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje ne pagerėjo, o tik pablogėjo, pareiškėjo gydymosi išlaidos didėja, o išmokėta kompensacija neužtikrino išlaidų susijusių su gydymu, reabilitacija, įsidarbinimu, socializacija ir t. t.

12.14. Pareiškėjo pajamos iš individualios veiklos yra nedidelės, tai yra tik hobis, pabendravimas su draugais įrašų studijoje iš kurios pareiškėjas praktiškai realių pajamų negauna ir pragyventi už tuos pinigus negali, todėl atsakovo atstovo išmokėta vienkartinė piniginė kompensacija, patyrus sunkų sveikatos sutrikdymą atliekant karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, sudaro tik dvejų metų minimalų atlyginimą per mėnesį, kurį pareiškėjas gaudavo prieš sunkų sveikatos sutrikdymą.

12.15. Iš 2019 m kovo 14 d VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos specialisto psichiatro dr. K. D. išvados matyti, kad pareiškėjas dėl 2016 m. ligos ir išsivysčiusios po jos komplikacijų patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasinę kančią, (duomenys neskelbtini), pakito (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenimo kokybė, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo (komunikavimo) galimybės.

13. Atsakovo atstovas KAM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. KAM atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Komisijos kompetencija apibrėžta KASOKTĮ 67 straipsnyje ir Komisijos nuostatose, nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 (toliau – ir Nuostatai). Vadovaujantis nurodytu teisinių reguliavimu, Komisija nustato kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu. Komisija, spręsdama jai pavestą uždavinį, turi nustatyti dvi esmines aplinkybes: 1) ar pareiškėjo sveikatos sutrikimai atsirado jam vykdant tarnybines pareigas 2) ar vykdomos pareigos buvo sveikatos sutrikimo priežastimi. Priežastinis ryšys šiame kontekste suprantamas kaip kelių reiškinių / veiksnių tarpusavio priklausomybė, kai vienas reiškinys yra pagrindas atsirasti kitam (pasekmė), todėl Komisija turi įvertinti ar tam tikri, su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba susiję veiksniai, egzistavo ir / ar šie veiksniai galėjo sukelti sveikatos sutrikimą. Komisijai pavedama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, ar yra priežastinis ryšys tarp tarnybinių pareigų vykdymo ir kilusių pasekmių, t. y. diagnozuotų sveikatos sutrikimų, todėl Komisijos tyrimai pagal kompetenciją nėra nukreipti į kaltų asmenų, jų atsakomybės, galimos žalos, neteisėtų veiksmų ir pan. nustatymą.

13.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vienkartinės kompensacijos išmokėjimas savaime nepagrindžia fakto, kad sveikatos sutrikimai atsirado dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų.

13.3. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

13.4. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas gilinosi į visas bylos aplinkybes bei įvertino teisinį reglamentavimą, susijusį su karių imunoprofilaktika. KAM ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. V-716 „Dėl darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašo patvirtinimo“ 2 punkte įtvirtintą pareigą darbdaviui sudaryti savo lėšomis skiepijamų darbuotojų sąrašą (šiame įsakyme priverstinis skiepijimas nenumatytas). KAM priėmė Įsakymą, t. y. patvirtino vakcinuojamus asmenis ir imunoprofilaktikos schemą.

13.5. Pareiškėjo teiginiai, susiję su Įsakymo negaliojimu (Įsakymas nėra paskelbtas Teisės aktų registre) yra nepagrįsti, nes šis aktas skirtas individualiais požymiais apibrėžtai asmenų grupei, tai nėra bendro pobūdžio teisės aktas taikomas visiems asmenims, todėl toks aktas nelaikytinas norminiu administraciniu aktu, kuris turi būti skelbiamas Teisės aktų registre.

13.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų dėl žalos dydžio, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), nenustačius vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, kitų sąlygų vertinimas neturi prasmės.

14. Atsakovo atstovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Lietuvos kariuomenė atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. KASOKTĮ 67 straipsnyje nustatytos sąlygos ir tvarka (kariui žuvus (mirus) ar sutrikus jo sveikatai dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu), kuriomis vadovaujantis mokama nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija. Tai yra įstatymo nustatyta pareiga išmokėti atitinkamo dydžio vienkartinę kompensaciją, kai asmens sveikatos sutrikimas ar mirtis yra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, todėl daryti išvadą, kad kompensacijos sumokėjimu Lietuvos kariuomenė ar KAM pripažįsta neteisėtus veiksmus (ar neveikimą), nėra jokio teisinio pagrindo.

14.2. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjas neprivalo įrodyti Lietuvos kariuomenės neteisėtų veiksmų (neveikimo), o pareiškėjo teiginiai, kad Lietuvos kariuomenė pripažino neteisėtus veiksmus yra išvesti klaidingai taikant civilinius teisinius santykius (atsakomybę) reglamentuojančius teisės aktus – CK, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą, taip pat vienkartinės kompensacijos išmokėjimą reglamentuojančias KASOKTĮ 67 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką.

14.3. Vadovaujantis KASOKTĮ nuostatomis (2 str. 14 d., 15 d., 25 d., 28 d., 30 d.), pareiškėjas, būdamas aktyviojo rezervo kariu, pateko į Įsakymo taikymo sritį.

14.4. Sistemiškai aiškinant teisės aktuose nustatytą reglamentavimą, darytina išvada, kad kariui, pareiškusiam valią būti paskiepytam nuo (duomenys neskelbtini), Lietuvos kariuomenėje turi būti sudarytos visos sąlygos pasiskiepyti, t. y. Lietuvos kariuomenė turi užtikrinti galimybę nemokamai skiepytis. Lietuvos kariuomenė laikosi visų įstatymuose nustatytų pareigų susijusių su karių skiepijimu. Nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. (duomenys neskelbtini) vakcina skiepijami visi kariai, kurie išreiškė norą pasiskiepyti. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 85 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos gyventojo pareiga rūpintis savo sveikata.

14.5. Pareiškėjas nenurodė, jog nežinojo ar negalėjo žinoti apie turimą teisę nemokamai pasiskiepyti nuo (duomenys neskelbtini). Iš bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas jokia forma nebuvo išreiškęs pageidavimo pasiskiepyti nuo (duomenys neskelbtini), todėl teigti, kad Lietuvos kariuomenė nevykdė savo pareigų ir elgėsi aplaidžiai pareiškėjo atžvilgiu nėra jokio teisinio pagrindo.

14.6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindu įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punktu, Įsakymas nėra norminis administracinis teises aktas, kadangi neturi jiems būdingų požymių. Įsakymas yra įstaigos vidaus teisės aktas, skirtas apibrėžtam asmenų ratui, įsakymas nėra taikomas (skirtas) visiems asmenims.

14.7. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų apie jo sveikatos būklę matyti, kad pareiškėjo būklę gerėja, pareiškėjas nesilaikė gydytojų rekomendacijų, taip blogindamas savo sveikatos būklę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas grindžia neteisėtais atsakovo atstovų veiksmas, atlyginimo pagrįstumo ir teisėtumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovų atstovų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, Įsakymas, kuriuos vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre, todėl yra negaliojantis. Pareiškėjo vertinimu, Komisijos sprendimas, kuriuo pareiškėjui išmokėta vienkartinė kompensacija, patvirtina aplinkybę, kad atsakovo atstovai pripažino savo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, todėl nagrinėjamu atveju aktualios CK 6.271 straipsnio nuostatos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

20. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

21. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo matyti, kad jis atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumą kildina iš to, kad nebuvo užtikrintas Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. V-716 įgyvendinimas, taip pat atsakovo atstovai nesilaikė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl pareiškėjas nebuvo paskiepytas ir susirgo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovai savo neteisėtus veiksmus pripažino Komisijos sprendimu, todėl iš naujo šių aplinkybių įrodinėti nereikia.

22. Teisėjų kolegija nurodo, kad Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. V-716 1 punktu patvirtintas darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašą, o 2 punktu nustatyta, kad darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, vadovaudamasis šio įsakymo 1 punkte nurodytuoju sąrašu, įvertinęs pavojų darbuotojui užsikrėsti užkrečiamąja liga konkrečioje darbo vietoje, sudaro skiepijamų darbdavio lėšomis darbuotojų sąrašą. Minėto sąrašo 7 punkte nustatyta, kad skiepijama nuo (duomenys neskelbtini), kai vykdoma bet kokia veikla, susijusi su darbu gamtoje. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį darbuotojai, kuriems yra pavojus susirgti užkrečiamąja liga, skiepijami darbdavio lėšomis. Darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašus tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, spręstina, kad atsakovo atstovai turėjo pareigą sudaryti skiepijamų darbdavio lėšomis darbuotojų sąrašą ir sudaryti galimybę pareiškėjui pasiskiepyti darbdavio lėšomis.

23. Iš Įsakymo turinio (2015 m. gruodžio 17 d. redakcija) matyti, kad pagal 1.1 punktu patvirtinta tikrosios karo tarnybos karių, žvalgybos pareigūnų, Krašto apsaugos sistemos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, imunoprofilaktikos ir chemoprofilaktikos schema. Iš nurodytos schemos matyti, kad nuo (duomenys neskelbtini) skiepijami visi kariai, pareigūnai, statutiniai tarnautojai, valstybės tarnautojai, darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, kurių veikla susijusi su darbu gamtoje bei siunčiami į endemines teritorijas.

24. Atsakant į pareiškėjo argumentus, kad jis nepateko į Įsakymo taikymo sritį, pažymėtina, kad pagal KASOKTĮ 2 straipsnio 14 dalį karys – Lietuvos Respublikos pilietis, atliekantis tikrąją karo tarnybą, pagal 2 straipsnio 30 dalį tikroji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, kariūnų tarnyba, pagal 2 straipsnio 25 dalį privalomoji karo tarnyba – karo prievolininko atliekama privalomoji pradinė karo tarnyba, tarnyba rezerve ar tarnyba paskelbus mobilizaciją, pagal 2 straipsnio 28 dalį tarnyba rezerve – parengtajam kariuomenės personalo rezervui priskirtų karo prievolininkų privaloma nenuolatinė karo tarnyba parengtojo rezervo kariniuose vienetuose arba savanoriu karo tarnyba ar kita karo prievolininkų savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba kariniuose vienetuose, pagal 2 straipsnio 15 dalį karys savanoris – aktyviojo rezervo karys, atliekantis krašto apsaugos savanorių karo tarnybą. Taigi apibrėžimas visi kariai visiškai apima visus tikrąja karo tarnyba atliekančius karius tarp jų ir karius savanorius.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu būdu buvo įgyvendintas Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. V-716 2 punkto reikalavimas, t. y. KAM veikė taip, kaip jai nustatė teisės aktai.

26. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog Įsakymas negalioja, nes nebuvo paskelbtas teisės aktų registre, teisėjų kolegija pažymi, kad daugelis ABTĮ bei VAĮ nurodytų norminio administracinio akto požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai:

1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012);

2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007);

3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003);

4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011);

5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011, 2018 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-20-502/2018, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-438/2020);

6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010);

7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011, 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017). Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-614-968/2019). Taigi ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas yra oficialiai galiojantis norminis administracinis aktas.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus kriterijus, konstatuoja, kad Įsakymas yra institucijos vidaus teisės aktas, o ne norminis teisės aktas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis turėjo būti paskelbtas Teisės aktų registre.

28. Vertinant pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, akcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl vienkartinės kompensacijos kario sveikatos sutrikdymo atveju išmokėjimo, nurodyta, kad ji skirta tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio praradimams kompensuoti. Tai, jog specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šios vienkartinės išmokos dydžiai, nereiškia, kad dėl kario sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos sutrikdymo kario patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Tais atvejais, kai karys, kurio sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, mano, kad jam išmokėta įstatymo nustatyto dydžio vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2009; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2013). Taigi, iš nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo matyti, kad pareiškėjas, manydamas, jog vienkartinė kompensacija yra nepakankama, gali kreiptis į teismą ir, pabrėžtina, įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš naujo nustatinėjo visas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

29. Komisijos sprendimu pareiškėjui išmokėta kompensacija negali būti vertinama kaip atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų pripažinimas. Teisėjų kolegija nurodo, kad KASOKTĮ 67 straipsnyje nustatytos sąlygos ir tvarka (kariui žuvus (mirus) ar sutrikus jo sveikatai dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu), kuriomis vadovaujantis mokama nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija. Pagal KASOKTĮ 67 straipsnio 4 dalį kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Pagal Nuostatų 8.1 punktą Komisijos uždaviniai yra ištirti ir nustatyti kario ar šaulio mirties ar sveikatos sutrikdymo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Taigi, šios Komisijos tikslas yra nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp tarnybinių pareigų vykdymo ir sveikatos sutrikimo, bet ne kaltų asmenų nustatymas.

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovai veikė taip, kaip buvo numatyta teisės aktuose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su žalos dydžiu.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais teisinio pagrindo nėra. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius