7d362e7b-e85d-4c4a-b007-bd78101a5aa3 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. A602-2292/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02644-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 9.4; 9.10 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. gruodžio 18 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio, Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, pareiškėjo atstovei advokatei Valei Petkevičienei,atsakovo atstovui T.

K.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo V. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (pareiÅ¡kėjas V. P., trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija n u s t a t ė:I. Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-179-397/10 pareiškėjas V. P. (toliau – ir V. P. ) buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje. Minėtame baudžiamajame įsakyme, be kita ko, konstatuota, jog pareiškėjas neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d.

įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 ir 3 punktų reikalavimus, o bÅ«tent: 2008 m. lapkričio mėn., Jonavoje, Lietuvos Respublikoje, jis susitarė su V. M., V. V. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, Lietuvos Respublikoje įgyti ne mažiau 40 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“ pagamintų Rusijos Federacijoje, kurių vertė yra 157 481,86 Lt ir virÅ¡ija 250 MGL dydžio sumÄ , įgytas cigaretes laikyti Jonavoje, tyrimo nenustatytoje vietoje, vėliau Å¡ias cigaretes pergabenti ir paslėpti (duomenys neskelbtini) priklausančio vilkiko „M.

B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabenti į Vokietijos Federacinę RespublikÄ ir jas realizuoti R. P. . V. V. ir V. M. sudarė nusikalstamos veikos planÄ bei paskirstė pareiÅ¡kėjui ir tyrimo nenustatytiems asmenims vaidmenis bei užduotis: nurodė tyrimo nenustatytiems asmenims už piniginį atlygį neteisėtai gabenti Jonavoje įgytas cigarečių dėžes, jas pakrauti ir paslėpti „M. B. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė pareiÅ¡kėjui neteisėtai laikomas cigaretes gabenti R. P. į Hanoverio miestÄ , Vokietijos Federacinę RespublikÄ . Be to, V. V., bÅ«damas Lietuvos Respublikoje, telefonu susitarė su R. P., kurio atžvilgiu baudžiamÄ jį persekiojimÄ atlieka Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijos, o pastarasis pažadėjo pergabentas cigaretes įgyti Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Hanoverio mieste. 2008 m. lapkričio 27 d., nakties metu, Jonavoje V. V. , V.

M. ir tyrimo nenustatyti asmenys, veikdami pagal iÅ¡ankstinį susitarimÄ , ne mažiau kaip 40 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“ pergabeno iÅ¡ tyrimo nenustatytos laikymo vietos į (duomenys neskelbtini) teritorijÄ , esančiÄ Jonavoje, (duomenys neskelbtini) g. 3A, ten perkovė ir paslėpė į vilkiko „M. B. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. pareiÅ¡kėjas, tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , nurodytÄ cigarečių krovinį vilkiku „M.

B. “ su puspriekabe „Schmitz“ neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijose, Vokietijos Federacinėje Respublikoje nugabeno R. P. į Hanoverio miestÄ , kur 2008 m. lapkričio 28 d. krovinį iÅ¡krovė. 2008 m. lapkričio mėn., Jonavoje, V. V. sumokėjo pareiÅ¡kėjui 800 eurų (2 760 litų) už neteisėto krovinio pervežimÄ iÅ¡ Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę RespublikÄ .Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu taip pat nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas 2008 m. lapkričio mėn., Jonavoje, Lietuvos Respublikoje, susitarė su V.

M. , V. V. ir tyrimo nenustatytais asmenimis Lietuvos Respublikoje įgyti ne mažiau 57 400 pakelių cigarečių „Jin Ling“ pagamintų Rusijos Federacijoje, kurių vertė yra 225 986,46 Lt ir virÅ¡ija 250 MGL dydžio sumÄ , įgytas cigaretes laikyti garaže (duomenys neskelbtini), esančiame Jonavoje, vėliau Å¡ias cigaretes pergabenti ir paslėpti (duomenys neskelbtini) priklausančio vilkiko „M. B. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabenti į Vokietijos Federacinę RespublikÄ ir jas realizuoti R.

P.. V. V. ir V. M. sudarė nusikalstamos veikos planÄ bei paskirstė pareiÅ¡kėjui ir tyrimo nenustatytiems asmenims vaidmenis bei užduotis: nurodė tyrimo nenustatytiems asmenims Jonavoje įgytas cigarečių dėžes neteisėtai gabenti Jonavoje, pakrauti ir paslėpti vilkiko „M. B. “ puspriekabėje „Schmitz“, o pareiÅ¡kėjui nurodė gabenti už piniginį atlygį neteisėtai laikomas cigaretes R. P. į Hanoverio miestÄ , Vokietijos Federacinę RespublikÄ . V. V., bÅ«damas Lietuvos Respublikoje, telefonu susitarė su R.

P., kurio atžvilgiu baudžiamÄ jį persekiojimÄ atlieka Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijos, o pastarasis pažadėjo pergabentas cigaretes įgyti Hanoverio mieste. 2008 m. gruodžio 5 d., nuo 10 iki 14 val., Jonavoje, V. V. , V. M. ir tyrimo nenustatyti asmenys, veikdami pagal iÅ¡ankstinį susitarimÄ , automobiliu „VW LT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pergabeno ne mažiau 57 400 pakelių cigarečių „Jin Ling“ iÅ¡ garažo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. 3, Jonavoje, į (duomenys neskelbtini) teritorijÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini) g. 3A, Jonavoje, ir ten perkovė bei paslėpė į vilkiko „M.

B. “ puspriekabę „Schmitz“. Nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 7 d. pareiÅ¡kėjas, tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , nurodytÄ cigarečių krovinį vilkiku „M. B. “ su puspriekabe „Schmitz“ gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, per Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos valstybės sienÄ , kol 2008 m. gruodžio 7 d. Budzisko mieste, Lenkijos Respublikoje, jo vairuojamÄ vilkikÄ su neteisėtai gabenamu cigarečių kroviniu sulaikė Lenkijos muitinės pareigÅ«nai.

II. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), įvertinusi Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes, atliko pareiÅ¡kėjo akcizo mokesčio mokėjimo pakartotinį patikrinimÄ už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. kovo 8 d., ir 2011 m. balandžio 26 d. surašė patikrinimo aktÄ Nr. AK16-5 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiÅ¡kėjui apskaičiavo 71 423 Lt akcizo mokesčio ir 22 933 Lt Å¡io mokesčio delspinigių.

Kauno AVMI 2011 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (04)-K3-131 (toliau – ir Kauno AVMI 2011 m. birželio 3 d. sprendimas) savo 2011 m. balandžio 26 d. Patikrinimo aktÄ pakeitė, nurodydama, kad pareiÅ¡kėjui papildomai apskaičiuojama 71 423 Lt cigarečių akcizo mokesčio, 26 233 Lt Å¡io mokesčio delspinigių ir skiriama 10 proc., t. y. 7 142 Lt cigarečių akcizo bauda.PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2011 m. birželio 3 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių.Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas;

VMI), iÅ¡nagrinėjusi pareiÅ¡kėjo skundÄ dėl Kauno AVMI 2011 m. birželio 3 d. sprendimo, 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 68‑105 (toliau – ir VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimas) skundÄ atmetė ir Kauno AVMI sprendimÄ patvirtino.PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į Mokestinę ginčų komisijÄ prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK; Komisija).MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. S-232(7-190/2011) (toliau – ir MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimas) pareiÅ¡kėjo skundÄ dėl VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimo panaikinimo tenkino – panaikino VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimÄ .MGK savo sprendime padarė iÅ¡vadÄ , jog tų valstybių narių, kuriose ginčo prekės buvo laikomos komerciniais tikslais, nagrinėjamu atveju – Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos atsakingos institucijos turi kompetencijÄ iÅ¡ieÅ¡koti akcizų mokestį, nes minėtos prekės buvo aptiktos bei sulaikytos Lenkijoje ir Vokietijoje.

             III. Atsakovas VMI su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas panaikinti MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimÄ bei palikti galioti VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimÄ Nr. 68-105.Skunde paaiÅ¡kino, kad nesutinka su skundžiamu Komisijos sprendimu, nes mano, jog Komisija netinkamai aiÅ¡kino ir pritaikė materialinės teisės normas. Nurodė, kad VMI įvertinusi tai, jog įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. Teismo baudžiamajame įsakyme Nr. 1-179-397/10 nurodyta, jog pareiÅ¡kėjas su bendrininkais organizavo neteisėtÄ disponavimÄ akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), t. y. dėl 2008 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. lapkričio 28 d. neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 40 000 cigarečių „Jin Ling“ pakeliais, kurių vertė 157 481,86 Lt; dėl 2008 m. lapkričio–gruodžio mėn. neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 57 400 cigarečių „Jin Ling“ pakeliais, kurių vertė 225 986,46 Lt; ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Å«kio ministro 2004 m. gegužės 26 d.

įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 ir 3 punktų reikalavimus, konstatavo, kad patikrinimo metu visapusiÅ¡kai nustatyta, jog pareiÅ¡kėjas, neturėdamas tam teisės, organizavo neteisėtÄ disponavimÄ akcizais apmokestinamomis prekėmis ir kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis.

Pažymėjo, kad VMI ir Komisija dėl fakto klausimų sutinka, tačiau skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas. VMI nesutinka su Komisijos išvada, jog užsienyje sulaikytos prekės, Europos Tarybos Direktyvos 92/12/EEB 7 ir 9 straipsnio taikymo prasme, būtent tose valstybėse narėse buvo laikomos komerciniais tikslais. Argumentavo, jog Europos Tarybos Direktyvos 92/12/EEB (toliau – ir Direktyva) 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad akcizas tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartoti. Akcizais apmokestinamų produktų išleidimas vartoti – tai:

a) bet koks Å¡ių produktų iÅ¡gabenimas, įskaitant ir neteisėtÄ , iÅ¡ laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo;

b) bet kokia Å¡ių produktų gamyba, įskaitant ir neteisėtÄ , kitaip nei taikant Å¡iems produktams laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimÄ ;

c) Å¡ių produktų importas, įskaitant ir neteisėtÄ , jeigu jiems nebuvo pritaikytas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad taikomos apmokestinimo momentu valstybėje narėje, kurioje produktai iÅ¡leidžiami vartoti arba nustatomi trÅ«kumai, galiojančios apmokestinimo sÄ lygos ir akcizų tarifai. Akcizai apskaičiuojami ir mokami kiekvienos valstybės narės nustatyta tvarka, laikantis nuostatos, kad visos valstybės narės savo produktams bei kitų valstybių narių produktams privalo taikyti tas pačias mokesčio apskaičiavimo bei mokėjimo procedÅ«ras.

Pagal Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti vartoti vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi. Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepažeidžiant Direktyvos 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinu, kai vartoti vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje.

Tokiu atveju mokestį toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra produktai, moka juos laikantis asmuo. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad norint nustatyti produktų komercinę paskirtį, privalu atsižvelgti į produktus laikančio asmens komercinį statusÄ bei jų laikymo priežastis, produktų laikymo vietÄ arba, jeigu reikia, gabenimo bÅ«dÄ , visus su produktais susijusius dokumentus, produktų pobÅ«dį, produktų kiekį, kurio orientacinės ribos negali bÅ«ti žemesnės nei:

a) cigaretėms – 800 vienetų. Atsakovas pabrėžė, kad Å¡io ginčo objektas – kurioje valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje ar Vokietijos Federacinėje Respublikoje pareiÅ¡kėjui atsirado prievolė mokėti akcizų mokestį už jo ir bendrininkų Lietuvos Respublikoje neteisėtai įgytas prekes – cigaretes, o vėliau neteisėtai iÅ¡gabentas iÅ¡ Lietuvos Respublikos į kitas Europos SÄ jungos valstybes nares (Lenkijos RespublikÄ ir Vokietijos Federacinę RespublikÄ ) ir pastarosiose valstybėse aptiktas.

Manė, kad vertinant byloje esančiÄ medžiagÄ dėl pareiÅ¡kėjui atsiradusios prievolės mokėti akcizų mokestį vadovaujantis Direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsnio 1 dalimi konstatuotina, kad pareiÅ¡kėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje, iÅ¡leido vartoti Lietuvos Respublikoje. Minėtas akcizais apmokestinamas prekes komerciniais tikslais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 9 straipsnį, laikė Lietuvos Respublikos teritorijoje turėdamas siekį jas realizuoti kitoje valstybėje narėje.

Å ias aplinkybes patvirtina tai, jog pareiÅ¡kėjas Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, nes Lietuvos Respublikoje neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis; pareiÅ¡kėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, akcizais apmokestinamas prekes laikė Lietuvos Respublikoje, Jonavoje, 2008 m. lapkričio–2008 m. gruodžio mėnesiais, tai yra tęstinį laikotarpį. Teismo baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad pareiÅ¡kėjas pagal bendrininkų sudarytÄ nusikalstamos veikos planÄ , gabeno akcizais apmokestinamas prekes pirkėjui, o pareiÅ¡kėjo bendrininkas, bÅ«damas Lietuvos Respublikoje, telefonu susitarė su R.

P. , kuris pažadėjo pergabentas prekes įsigyti Vokietijos Federacinės Respublikoje, Hanoverio mieste. Tai patvirtina, jog akcizais apmokestinamos prekės Lietuvos Respublikoje buvo laikomos komerciniais tikslais, nes bÅ«tent čia buvo organizuojama nusikalstama veika, kontaktuojama su akcizais apmokestinamų prekių įgijėjais (pirkėjais) ir organizuojama logistika (akcizais apmokestinamų prekių pakrovimas ir neteisėtas jų gabenimas į kitÄ bendrijos valstybę siekiant jas pristatyti ir gauti sutartÄ atlygį).Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo laikomos akcizais apmokestinamos prekės (pareiÅ¡kėjo ir bendrininkų grupės) (cigaretės) „Jin Ling“ pagamintos Rusijos Federacijoje.

Å ie faktai patvirtina, jog akcizais apmokestinamos prekės Lietuvos Respublikoje buvo laikomos komerciniais tikslais. Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos nesiėmė jokių veiksmų, jog pareiÅ¡kėjas sumokėtų muito mokestį ir akcizų mokestį už jų teritorijoje sulaikytas ir konfiskuotas akcizais apmokestinamas prekes. Manė, kad Komisija neteisingai interpretuoja Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį traktuodama, jog jeigu akcizais apmokestinamos prekės buvo iÅ¡vežtos į kitÄ valstybę narę ir ten jos buvo sulaikytos nespėjus jų realizuoti pirkėjui, tai akcizais apmokestinamos prekės buvo laikomos komerciniais tikslais bÅ«tent tose valstybėse narėse.

Komisija, vadovaudamasi Direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsniu, remdamasi ETT sprendimu byloje C-230/08, konstatavo, kad kai akcizais apmokestinamos prekės, kurios buvo iÅ¡leistos vartoti vienoje valstybėje narėje, tačiau komerciniais tikslais yra laikomos kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizai apskaičiuojami toje valstybėje narėje, kurioje minėtos prekės laikomos komerciniais tikslais, tai yra Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos atsakingos institucijos turi kompetencijÄ iÅ¡ieÅ¡koti akcizų mokestį, nes minėtos prekės buvo aptiktos ir sulaikytos bÅ«tent Lenkijoje ir Vokietijoje.

VMI su tokia pozicija nesutinka, nes ETT sprendimo byloje Nr. C-230/08 ir Å¡io mokestinio ginčo faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi. Vienu atveju prekės buvo tiesiog pervežtos (nebuvo net pažeistos plombos), o kitu atveju įsigytos, laikytos ir iÅ¡gabentos pardavimui. Pabrėžė, kad ETT savo sprendime konstatavo, jog sprendžiant akcizų apmokestinimo klausimÄ bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti ir nustatyti, kurioje Å¡alyje akcizais apmokestinamos prekės buvo laikomos komerciniais tikslais, kadangi tik toje Å¡alyje turi bÅ«ti mokamas akcizas.

Atsakovas taip pat rėmėsi Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 8 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 9 straipsniu, Teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutarimu, Europos Tarybos Direktyva 92/12/EEB, Europos Teisingumo Teismo praktika (2009 m. balandžio 2 d. sprendimo Elshani, C-459/07, Rink. p. 1-0000, 25 punktu; 2010 m. balandžio 29 d. bylos C-230/08 Dansk Transporto g Logistik prieÅ¡ Skatteministeriei 112 p.). PareiÅ¡kėjas atsiliepimu į atsakovo skundÄ prašė MGK skundžiamÄ sprendimÄ palikti galioti, o atsakovo skundÄ atmesti.

PaaiÅ¡kino, kad akcizai mokami vienÄ kartÄ ir tik toje Å¡alyje, kurioje akcizais apmokestinama prekė suvartojama ar paslauga suteikiama, t. y. kai ji iÅ¡leidžiama vartoti. Mokesčių administratorius pareiÅ¡kėjo prievolės mokėti akcizus atsiradimÄ sieja su Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir Å¡io straipsnio 9 dalies numatytu tokios prievolės atsiradimo pagrindu – prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda tuo atveju, kai asmuo laiko atitinkamas prekes, skirtas parduoti Lietuvos Respublikoje.

Nurodė, kad laikymo sÄ voka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra suprantama kaip pažeidimo fakto nustatymo momentu prekių turėjimas savo žinioje, taip pat ir vežant (gabenant) transporto priemone. Å ios iÅ¡vados pagrįstumÄ patvirtina Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis, iÅ¡ kurios matyti, kad jame panaudota samprata „produktų iÅ¡leidimas vartoti“, su kuria siejama pareiga tokius produktus apmokestinti akcizais, apima tokių produktų gabenimÄ , taip pat ir neteisėtÄ (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis byloje Nr. A3-689/2007; 2008 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. A442-792/2008; 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis byloje Nr. A146-l502/2008; 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje Nr. A146-l 829/2008; 2009 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. A442-754/2009; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis byloje Nr. A442-939/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. A143-2007/2008; 2010 m. vasario 4 d. nutartis byloje Nr. A442-199/2010 ir kt.).

LVAT bylose apmokestinimas akcizu siejamas su konkrečiai Lietuvos Respublikoje nustatytu pažeidimo (aptiktos ir sulaikytos kontrabandos) faktu, kurio metu prekės konfiskuojamos ir traktuojama, kad gabenimas ir kartu jų faktinis turėjimas savo žinioje reiÅ¡kia, kad jos tuo metu buvo laikomos ir iÅ¡leidžiamos vartoti. Rėmėsi Direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, LVAT 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, ETT sprendimu byloje Nr. C-230/08. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors nagrinėjamu atveju cigaretės buvo įvežtos iÅ¡ Lietuvos, kurioje jos buvo tam tikrÄ laikÄ laikomos, slepiamos ir kraunamos, tačiau Europos Teisingumo Teisme, nagrinėjant akcizo mokesčio sumokėjimo klausimÄ , net nebuvo iÅ¡keltas klausimas, ar turėtų bÅ«ti Å¡is mokestis skaičiuojamas Lietuvoje.

Byloje nustatyta ir iÅ¡aiÅ¡kinta, kad akcizo mokestis turi bÅ«ti mokamas toje Å¡alyje, kurioje buvo aptiktos ir sulaikytos nelegaliai įvežtos cigaretės.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimu į atsakovo skundÄ prašė atsakovo skundÄ tenkinti. IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu atsakovo VMI skundÄ patenkino ir MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimÄ panaikino.Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei pažymėjo, jog ginčas tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir MGK kilo dėl skirtingo Europos Tarybos 1992 m. vasario 25 d.

Direktyvos 92/12/EEB 7 ir 9 straipsnio nuostatų interpretavimo, taigi mokesčių administratorius turėjo teisę apskųsti MGK sprendimÄ pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį. Nurodė, jog pagal Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo iÅ¡leisti vartoti vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi bÅ«ti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje Å¡ie produktai yra laikomi.

Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant Direktyvos 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinu, kai vartoti vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje. Tokiu atveju mokestį toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra produktai, moka juos laikantis asmuo. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, norint nustatyti produktų komercinę paskirtį, privalu atsižvelgti į produktus laikančio asmens komercinį statusÄ bei jų laikymo priežastis, produktų laikymo vietÄ arba, jeigu reikia, gabenimo bÅ«dÄ , visus su produktais susijusius dokumentus, produktų pobÅ«dį, produktų kiekį, kurio orientacinės ribos negali bÅ«ti žemesnės nei:

a) cigaretėms – 800 vienetų. Pažymėjo, kad su Å¡ia Direktyva yra suderintos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatos (1 straipsnio 2 dalis). Taip pat nurodė, jog Europos Teisingumo Teismas, aiÅ¡kindamas Å¡ias Direktyvos nuostatas, 2009 m. balandžio 2 d. byloje Nr. C-459/07 yra pažymėjęs, kad „neteisėtas įvežimas“ į Bendrijos muitų teritorijÄ Ä¯vyksta tuo momentu, kai prekės, apie jas nepraneÅ¡us, pravežamos pro pirmÄ jÄ minėtoje teritorijoje esančiÄ muitinės įstaigÄ .

Europos Teisingumo Teismas 2010 m. balandžio 29 d. byloje Nr. C-230/08 pažymėjo, jog kalbant apie kompetencijÄ iÅ¡ieÅ¡koti akcizo mokestį, Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei akcizu apmokestinamos prekės, kurios jau buvo iÅ¡leistos vartoti vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomos kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi bÅ«ti sumokėtas toje kitoje valstybėje narėje. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kurioje valstybėje narėje komerciniais tikslais buvo laikomos akcizais apmokestinamos prekės.Apžvelgė, jog MGK skundžiamame 2011 m. spalio 17 d. sprendime konstatavo, kad ginčo prekės – 57 400 pakeliai cigarečių „Jin Ling“, iÅ¡gabenti iÅ¡ Lietuvos Respublikos ir sulaikyti Lenkijos Respublikoje, 40 000 pakeliai cigarečių „Jin Ling“, iÅ¡gabenti iÅ¡ Lietuvos Respublikos per Lenkijos Respublikos teritorijÄ ir palikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje – komerciniais tikslais buvo laikomos Lenkijos Respublikoje ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl pagal Direktyvos 92/12 7 straipsnio ir 9 straipsnio nuostatas bÅ«tent Å¡ių valstybių narių atsakingos institucijos turi kompetencijÄ iÅ¡ieÅ¡koti akcizų mokestį.

Tuo tarpu VMI teigė, kad pareiÅ¡kėjas su bendrininkais akcizais apmokestinamas prekes (į Lenkijos RespublikÄ ir Vokietijos Federacinę RespublikÄ iÅ¡gabentas (sulaikytas) cigaretes „Jin Ling“) komerciniais tikslais laikė Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su tokia centrinio mokesčių administratoriaus iÅ¡vada, kuri pagrindžiama Kauno apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2010 m. balandžio 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nustatytos faktinės aplinkybės, kuriame konstatuota, kad akcizais apmokestinamos prekės (cigaretės) komerciniais tikslais buvo laikomos Lietuvos Respublikoje, nes bÅ«tent čia buvo organizuojama nusikalstama veika, kontaktuojama su Å¡ių prekių įgijėjais (pirkėjais) ir organizuojama logistika (prekių pakrovimas ir neteisėtas jų gabenimas į kitÄ Bendrijos valstybę siekiant jas pristatyti ir gauti atlygį).

Konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, Direktyvos 7 ir 9 straipsnių taikymo prasme Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos turi kompetencijÄ iÅ¡ieÅ¡koti akcizų mokestį, nes cigaretės komerciniais tikslais buvo laikomos Lietuvos Respublikoje. V. PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundÄ (b. l. 63–71), kuriuo praÅ¡o panaikinti 2012 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimÄ ir palikti galioti MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimÄ , kuriuo buvo panaikintas VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimas, ir bylÄ V.

P. atžvilgiu nutraukti.Apeliaciniame skunde apžvelgia faktines bylos aplinkybes bei pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu akcizų mokestį reglamentuojančių teisės aktų aiÅ¡kinimu. Nurodo, jog Å¡ioje byloje svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti, kada akcizinės prekės tampa akcizų mokesčio objektu bei kurioje valstybėje narėje Lietuvos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje ar Vokietijos Federacinėje Respublikoje pareiÅ¡kėjui atsirado prievolė mokėti akcizų mokestį už pareiÅ¡kėjo ir bendrininkų neteisėtai iÅ¡gabentas iÅ¡ Lietuvos Respublikos į kitas Europos SÄ jungos valstybes nares (Lenkijos RespublikÄ ir Vokietijos Federacinę RespublikÄ ) ir pastarosiose valstybėse aptiktas akcizines prekes (cigaretes).

Teigia, jog akcizai mokami vienÄ kartÄ ir tik toje Å¡alyje, kurioje akcizais apmokestinama prekė suvartojama ar paslauga suteikiama, t. y. kai ji iÅ¡leidžiama vartoti ar nustatomi trÅ«kumai. Remiasi ginčo santykius reglamentuojančia Direktyva 92/12/EEB ir teigia, jog akcizo mokestis laikytinas konkrečios valstybės narės teritorijoje renkamu mokesčiu. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad už akcizais apmokestinamus produktus, kuriuos privatÅ«s asmenys įsigyja ir vežasi savo reikmėms, mokestis turi bÅ«ti pritaikytas toje Å¡alyje, kurioje produktai buvo įsigyti, aktualu iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar akcizais apmokestinti produktai gabenami ir laikomi asmeniniais, ar komerciniais tikslais.

Å iuos kriterijus apsprendžia Direktyvos 9 straipsnio 2 punktas, kuriame nurodyta, jog virÅ¡ijus orientacinę ribÄ 800 vienetų cigarečių, produktų paskirtis yra komercinė. IÅ¡dėsto, jog atsižvelgiant į tai, kad cigarečių kiekis kiekvienu 2010 m. balandžio 26 d. baudžiamajame įsakyme nustatytu pažeidimo atveju buvo daug didesnis negu Direktyvoje nurodytos orientacinės ribos, vadinasi akcizinių prekių paskirtis buvo komercinė.Taip pat remiasi Direktyvos 92/12/EEB AÅ¡tuntÄ ja konstatuojamÄ ja dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 3 dalimi, 20 straipsnio 1 dalimi, cituoja baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes bei daro iÅ¡vadÄ , jog apmokestinamų prekių (cigarečių) laikymo (iÅ¡leidimo vartoti) faktas, su kuriuo direktyva sieja apmokestinimÄ akcizais, nagrinėjamu atveju įvyko Budzisko mieste, Lenkijos Respublikoje ir Hanoveryje, Vokietijos Respublikoje, todėl pagal direktyvos nuostatas apskaičiuoti ir iÅ¡ieÅ¡koti akcizo mokestį turi Lenkijos ir Vokietijos kompetentingos institucijos.

Remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A3-689/2007, A143-2007/2008, A442-754/2009, A442-939/2009, A556-577/2009, A-438-1431/2010, A556-254/2011, kuriose buvo iÅ¡aiÅ¡kinta „laikymo“ sÄ voka. Teigia, jog visose minėtose LVAT bylose nagrinėjamas akcizo sumokėjimo pagrįstumas už asmenų padarytus pažeidimus (cigarečių gabenimÄ ir laikymÄ ), sulaikius juos Lietuvos kompetentingų pareigÅ«nų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabrėžia, jog ETT byloje C-230/08 aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nustatyta ir iÅ¡aiÅ¡kinta, kad akcizo mokestis turi bÅ«ti mokamas toje Å¡alyje, kurioje buvo aptiktos ir sulaikytos nelegaliai įvežtos cigaretės. Pažymi ir tai, jog V.

M., V. M., V. V., solidariai kaip bendrininkams, vienu atveju yra atsiradusi prievolė skaičiuoti ir sumokėti akcizo mokestį į Lietuvos Respublikos biudžetÄ už pažeidimÄ nustatytÄ Lietuvos Respublikoje, t. y. už 73 180 pakelių cigarečių, kurios buvo rastos Muitinės kriminalinės tarnybos pareigÅ«nų 2008 m. gruodžio 7 d. Kalvarijų kelių poste sulaikytame V. M. vairuojamame vilkike. Be to, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Komisijos sprendimÄ centrinis mokesčių administratorius turi teisę tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija spręsdami mokestinį ginÄÄ (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovas iÅ¡ esmės kėlė ginÄÄ dėl faktinės aplinkybės, kuri yra nustatyta ginčijamu MGK sprendimu, tuo pažeisdamas MAÄ® 159 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl byla turėjo bÅ«ti nutraukta. Å iuo aspektu taip pat remiasi LVAT 2012 m. vasario 14 d. administracine byla Nr. AS520-167/2012, kurioje teismas, nagrinėdamas atsakovo VMI atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo VMI skundÄ pareiÅ¡kėjui V.

V. (bendrininkui), atsakovo atskirÄ jį skundÄ atmetė, o pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistÄ , t. y. patvirtino, kad MGK teisingai taikė ir aiÅ¡kino teisės aktų normas, priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ kurio naikinti nėra pagrindo.Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo apeliacinį skundÄ (b. l. 84–88) praÅ¡o šį apeliacinį skundÄ atmesti.Atsiliepime iÅ¡ esmės pakartoja motyvus, teiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, jog akivaizdu, kad MGK „laikymÄ komerciniais tikslais“ taiko ir aiÅ¡kina platesne prasme traktuojant, jog komerciniais tikslais yra ir akcizais apmokestinamų prekių iÅ¡gabenimas iÅ¡ laikymo komerciniais tikslais vietos ir prekių sulaikymas.

Atsakovo vertinimu sÄ voka „laikymas komerciniais tikslais“ turėtų bÅ«ti traktuojama ir suprantama siauresne prasme, taip kaip tai iÅ¡aiÅ¡kinta ETT sprendime minėtoje byloje, kurioje ETT pažymėjo, jog Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnis turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kad tos valstybės narės institucijos turi kompetencijÄ iÅ¡ieÅ¡koti mokestį, jei tos prekės laikomos komerciniais tikslais (Dansk Transport og Logistik prieÅ¡ Skatteministeriet 116 p.). Taip pat nurodo, jog mokestinėje byloje pareiÅ¡kėjas, veikdamas bendrininkų grupėje jau pirmuoju iÅ¡leidimu vartoti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies C punktÄ , 2008 m. lapkričio mėn. iÅ¡leido vartoti akcizais apmokestinamas prekes, kurios virÅ¡ijo Direktyvos 9 straipsnyje nustatytÄ ribÄ ir jas laikė Lietuvos Respublikos teritorijoje, kur nuosekliai akcizais apmokestinamų prekių kiekis didėjo, kol buvo iÅ¡vežtas realizuoti.

Nors pareiÅ¡kėjas nurodo, kad akcizais apmokestinamos prekės, kurios buvo iÅ¡vežtos, taip pat virÅ¡ijo Direktyvoje nustatytÄ ribÄ , tačiau tai įtakos Å¡iam mokestiniam ginčui neturi, nes jau pirmojo iÅ¡leidimo vartoti metu, pareiÅ¡kėjas su bendrininkais virÅ¡ijo Direktyvos 9 straipsnyje nustatytÄ ribÄ , nuo kurios laikoma, jog prekės skirtos komerciniais tikslais ir jas komerciniais tikslais laikė Lietuvoje.Atkreipia dėmesį, jog pareiÅ¡kėjas nepagrįstai nurodo, jog akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) laikymo (iÅ¡leidimo vartoti) faktas, su kuriuo Direktyva sieja apmokestinimÄ akcizais, nagrinėjamu atveju įvyko Budzisko mieste, Lenkijos Respublikoje, ir Hanoveryje, Vokietijos Respublikoje.

Todėl pagal Direktyvos nuostatas apskaičiuoti ir iÅ¡ieÅ¡koti akcizus turi Lenkijos ir Vokietijos kompetentingos institucijos, nes Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu Nr. 1-179-397/10 nustatyta, jog pareiÅ¡kėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, su kitais asmenimis nuo 2008 m. lapkričio mėn., kaip tai suprantama pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies C punktÄ , iÅ¡leido vartoti akcizais apmokestinamas prekes, kurios jau pirmo iÅ¡leidimo vartoti metu virÅ¡ijo Direktyvos 9 straipsnyje nustatytÄ ribÄ ir jas laikė Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pabrėžia, kad įsiteisėjęs 2010 m. balandžio 26 d. teismo baudžiamasis įsakymas turi įrodomÄ jÄ (neginčijamÄ ) galiÄ nagrinėjant šį mokestinį ginÄÄ . Taigi, teismo baudžiamuoju įsakymu iÅ¡spręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas laikomas iÅ¡spręstu teisingai bei argumentuotai ir kitos valstybės įstaigos ir (arba) institucijos, spręsdamos su juo susijusius ginčus (Å¡iuo atveju mokestinių prievolių vykdymo), turi remtis Å¡iame nuosprendyje konstatuotais faktais ir teiginiais kaip teisingais, pagrįstais ir neginčytinais, t. y. negali jo kvestionuoti, o pareiÅ¡kėjo pateiktos interpretacijos dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos turėtų bÅ«ti vertintinos kritiÅ¡kai.

IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a:VI. PareiÅ¡kėjo apeliacinis skundas tenkintinas.Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (04)-K3-131, kuriuo pareiÅ¡kėjas pripažintas turinčiu 71 423 Lt akcizo nepriemokÄ , jam apskaičiuoti 26 233 Lt Å¡io mokesčio delspinigių bei skirta 10 proc. mokestinės nepriemokos, t. y. 7 142 Lt, dydžio bauda. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas) 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 68‑105 atsisakė tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ dėl minėto vietos mokesčių administratoriaus sprendimo ir jį (sprendimÄ ) paliko nepakeistÄ .

Šį centrinio mokesčių administratoriaus sprendimÄ pareiÅ¡kėjas apskundė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Mokestinių ginčų komisija), kuri 2011 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. S‑232(7‑190/2011) šį skundÄ tenkino ir panaikino minėtÄ atsakovo 2011 m. liepos 28 d. sprendimÄ . Atsakovas, t. y. centrinis mokesčių administratorius, nesutikdamas su tokiu Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 1–4).

Atitinkamai Å¡i procesinė aplinkybė, iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia suponuoja bÅ«tinybę įvertinti, ar nagrinėjamu atveju yra tenkinama Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesinė prielaida atsakovui su skundu kreiptis į teismÄ .Minėta įstatymo nuostata įtvirtina, kad „apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginÄÄ (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas“.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pagal cituotos teisės normos turinį, centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Tam, kad centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ , mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos turi iÅ¡siskirti bÅ«tent dėl tam tikrų teisės aktų aiÅ¡kinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių (2009 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143‑708/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438‑616/2009).

Centriniam mokesčių administratoriui inicijuoti teisminį ginÄÄ yra leista tik vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl procesinės ar materialinės teisės normos taikymo (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑163/2008), o Å¡io vieÅ¡ojo administravimo subjekto teismui pateikto skundo priėmimo stadijoje nenustačius, jog mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginÄÄ (arba mokestinio ginčo metu) skirtingai aiÅ¡kino teisę, centrinio mokesčių administratoriaus skundÄ teismas turėtų atsisakyti priimti, o Å¡iÄ aplinkybę nustačius bylos nagrinėjimo metu – bylÄ nutraukti (2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5‑236/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005).IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu vietos mokesčių administratoriaus sprendimu ir ginÄÄ ne teismo tvarka nagrinėjusioms institucijoms teiktuose skunduose pareiÅ¡kėjo iÅ¡dėstytais argumentais, sutinka su Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamas mokestinis ginčas iÅ¡ esmės yra kilęs dėl to, kurioje Europos SÄ jungos valstybėje narėje – Lietuvoje, Lenkijoje ar Vokietijoje – pareiÅ¡kėjui atsirado prievolė mokėti akcizÄ už cigaretes, kurios buvo neteisėtai įgytos ir laikytos Lietuvoje, o vėliau iÅ¡gabentos į kitas Europos SÄ jungos valstybes nares (LenkijÄ ir VokietijÄ ).Apibendrinant atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 1–4) argumentus, matyti, kad jis, neginčydamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių, iÅ¡ esmės nesutinka su Mokestinių ginčų komisija dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų 1992 m. vasario 25 d.

Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, su paskutiniais pakeitimais padarytais 2004 m. lapkričio 16 d. Tarybos direktyva 2004/106/EB (toliau – ir Akcizų direktyva), bei Akcizų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX‑1987 redakcija, iÅ¡skyrus Å¡iame baigiamajame teismo akte nurodytus atvejus) nuostatų aiÅ¡kinimo ir taikymo, teigdamas, kad Komisija savo sprendime padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , jog pagal teisinį reguliavimÄ kompetencijÄ iÅ¡ieÅ¡koti akcizÄ ir su juo susijusias sumas turi ne Lietuvos, bet Lenkijos ir Vokietijos institucijos.

Nurodydamas ginčo teisiniams santykiams taikytinas minėtų teisės aktų nuostatas bei iÅ¡dėstydamas savo pozicijÄ dėl jų (nuostatų) aiÅ¡kinimo ir taikymo, atsakovas pateikia prieÅ¡ingÄ Mokestinių ginčų komisijai ginčo faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimÄ (iÅ¡ esmės teigia, kad nagrinėjamu atveju pagal aktualų teisinį reguliavimÄ , prievolė už akcizais apmokestinamųjų prekių laikymÄ atsiranda ten, kur prekės buvo iÅ¡leistos vartoti ir faktiÅ¡kai laikytos (kur buvo prekės saugomos, organizuojama nusikalstama veika ir t. t.), t. y.

Lietuvos Respublikoje). Savo ruožtu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčas dėl teisinių santykių kvalifikavimo negali bÅ«ti laikomas ginču dėl faktinių aplinkybių minėtų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo prasme (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502‑849/2010).Å ios ginčo aplinkybės leidžia pripažinti, jog nagrinėjamu atveju atsakovas į teismÄ kreipėsi ne dėl faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo, o dėl skirtingo minėtų nacionalinės ir Europos SÄ jungos teisės aktų nuostatų aiÅ¡kinimo ir taikymo esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios nėra kvestionuojamos.

Todėl iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies sÄ lyga nagrinėjamu atveju yra tenkinama, dėl ko pareiÅ¡kėjo argumentai Å¡ioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.Å ios iÅ¡vados negali paneigti pareiÅ¡kėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520‑167/2012, kuri nagrinėjamu atveju neturi res judicata galios ginčo teisiniams santykiams bei neatitinka dominuojančios administracinių teismų praktikos, kiek tai susiję su Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies taikymu.

VII. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo prekės 2008 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais buvo neteisėtai įgytos ir laikytos Lietuvoje. 2008 m. lapkričio 27 ir 28 dienomis pareiÅ¡kėjas dalį Å¡ių prekių (ne mažiau kaip 40 000 pakelių cigarečių) per Lietuvos ir Lenkijos teritorijas neteisėtai nugabeno į Hanoverio miestÄ (Vokietija), kur 2008 m. lapkričio 28 d. jas (prekes) iÅ¡krovė nenustatyti asmenys. Tų pačių metų gruodžio 5–7 dienomis pareiÅ¡kėjas, tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , gabeno kitÄ dalį ginčo prekių (ne mažiau kaip 57 400 pakelių cigarečių) tuo pačiu marÅ¡rutu į VokietijÄ , tačiau 2008 m. gruodžio 7 d.

Budzisko mieste (Lenkija) jo vairuojamÄ vilkikÄ su neteisėtai gabentu kroviniu sulaikė Lenkijos muitinės pareigÅ«nai. Ginčo dėl Å¡ių faktinių aplinkybių nėra, jos yra nustatytos įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. baudžiamuoju įsakymu (MGK byla, b. l. 84–109).Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, taip pat skundžiamų vietos mokesčių administratoriaus ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiÅ¡kėjo ginčo mokestinę prievolę iÅ¡ esmės kildina iÅ¡ Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto, nustačiusio, kad „prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už <...> laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios Å¡io Ä®statymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo bÅ«ti paženklintos banderolėmis“, bei 9 dalies, įtvirtinusios, kad „<...> nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias bÅ«ti paženklintomis, prekes“.IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad byloje nėra ginčo, jog aptariami produktai neteisėtai, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklinus jų banderolėmis, buvo laikomi Lietuvos Respublikos teritorijoje, kas iÅ¡ tiesų tokio laikymo momentu sÄ lygojo mokestinės prievolės atsiradimÄ minėtos Akcizų įstatymo nuostatos pagrindu.

Tačiau taip pat bÅ«tina pabrėžti, kad Å¡ie produktai nebuvo realizuoti Lietuvoje, bet, kaip minėta, (realiai) iÅ¡gabenti į kitas Europos SÄ jungos valstybes nares (VokietijÄ ir LenkijÄ ). Å iuo aspektu, kiek tai susiję su teisėtai apyvartoje esančių produktų apmokestinimu akcizu, paminėtina, kad Akcizų įstatymo 17 straipsnio 5 dalis nustatė, kad, „jeigu akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai buvo sumokėti Lietuvos Respublikoje, iÅ¡gabenamos į kitÄ valstybę narę verslo tikslais ar viešųjų juridinių asmenų reikmėms, už Å¡ias prekes sumokėti akcizai gali bÅ«ti grÄ Å¾inti pateikus vietos mokesčio administratoriui Å¡io Ä®statymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodytÄ patvirtintÄ supaprastinto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumento egzempliorių ir kompetentingos kitos valstybės narės institucijos patvirtinimÄ , kad už Å¡ias prekes toje valstybėje narėje akcizai sumokėti, jų sumokėjimas garantuotas arba jos toje valstybėje narėje gali bÅ«ti atleistos nuo akcizų <...>.“.

Pasisakant dėl anksčiau paminėtų nacionalinių nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams bÅ«tina pažymėti, kad aptariamu Akcizų įstatymu, be kita ko, į nacionalinę teisę yra perkeliamos Akcizų direktyvos nuostatos (Akcizų įstatymo 1 str. 2 d., 3 priedo 1 d. (2005 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. X-248 redakcija). Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusiÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ , Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiÅ¡kindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieÅ¡ įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Europos SÄ jungos teisėje įtvirtintÄ pareigÄ aiÅ¡kinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslÄ , kad bÅ«tų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A858‑1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑686/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63‑2604/2011 ir kt.).

Todėl nagrinėjamu atveju, kaip teisingai sprendė Mokestinių ginčų komisija, ginčo teisinius santykius ir jiems taikytinas nacionalinės teisės nuostatas pirmiausia bÅ«tina įvertinti minėtos direktyvos nuostatų kontekste, juolab kad pagal Akcizų direktyvos ketvirtÄ konstatuojamÄ jÄ dalį, siekiant užtikrinti vidaus rinkos sukÅ«rimÄ ir funkcionavimÄ , visose valstybėse narėse akcizai turi bÅ«ti taikomi vienodai (Å¡iuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2001 m. lapkričio 22 d. prejudicinio sprendimo byloje Michel SARL, C‑80/01, 18 p.; 2007 m. gruodžio 18 d. prejudicinio sprendimo byloje Société Pipeline Méditerranée et Rh?ne, C‑314/06, 22 ir 27 p.).

VIII. Dėl Akcizų direktyvos ir jos nuostatų pirmiausia bÅ«tina priminti, kad jos (nuostatos) vienodai taikomos sprendžiant klausimus tiek dėl teisėtai, tiek dėl neteisėtai į laisvÄ apyvartÄ (vartoti) iÅ¡leistų produktų apmokestinimo aptariamu mokesčiu (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 29 d. prejudicinio sprendimo byloje Salumets ir kt., C‑455/98, 19–24 p. ir juose nurodytÄ Å¡io teismo praktikÄ ).Vadovaujantis Akcizų direktyva, akcizas tapdavo mokėtinu, kai produktai iÅ¡leidžiami vartoti, taikant apmokestinimo momentu valstybėje narėje, kurioje produktai iÅ¡leidžiami vartoti, galiojančias apmokestinimo sÄ lygas ir akcizų tarifus (Akcizų direktyvos 6 str. 1 ir 2 d.).

Vadovaujantis Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa, „akcizais apmokestinamų produktų išleidimas [vartoti] – tai:

a) bet koks Å¡ių produktų iÅ¡gabenimas, įskaitant ir neteisėtÄ , iÅ¡ laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo;

b) bet kokia Å¡ių produktų gamyba, įskaitant ir neteisėtÄ , kitaip nei taikant Å¡iems produktams laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimÄ ;

c) Å¡ių produktų importas, įskaitant ir neteisėtÄ , jeigu jiems nebuvo pritaikytas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas“.Cituotos Akcizų direktyvos 6 straipsnio nuostatos nustato bendrÄ jÄ taisyklę dėl akcizais apmokestinamų produktų apmokestinimo momento ir vietos nustatymo, numatydamos tos valstybės narės, kurioje produktai iÅ¡leidžiami vartoti, kompetencijÄ rinkti akcizÄ (Å¡iuo klausimu, be kita ko, žr. minėto Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo byloje Michel SARL 19 ir 21 punktus ir juose nurodytÄ Å¡io teismo praktikÄ ).

Ir nors nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog aptariami produktai (ginčo cigaretės) buvo neteisėtai iÅ¡leisti vartoti Lietuvos teritorijoje, tačiau juos pareiÅ¡kėjas (veikdamas kartu su kitais bendrininkais) vėliau iÅ¡gabeno į kitas Europos SÄ jungos valstybes nares (VokietijÄ ir LenkijÄ ), t. y. ginčo produktai po jų iÅ¡leidimo vartoti vienoje valstybėje narėje buvo iÅ¡gabenti į kitas valstybes nares. Todėl nagrinėjamu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į atsakovo bei pareiÅ¡kėjo argumentus, taip pat vertinant skundžiamus Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimus, kyla klausimas, ar ginčo santykiams yra taikytini Akcizų direktyvos 7 ir 9 straipsniai.IÅ¡ tiesų, vadovaujantis Akcizų direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi, „jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo iÅ¡leisti [vartoti] vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi bÅ«ti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje Å¡ie produktai yra laikomi“.

„Šiuo tikslu, nepažeidžiant [Akcizų direktyvos] 6 straipsnio, kai vienoje valstybėje narėje jau išleisti [vartoti], kaip apibrėžta [šios direktyvos] 6 straipsnyje, produktai pristatomi, arba skirti pristatyti kitoje valstybėje narėje ar naudojami kitoje valstybėje narėje savarankiška ūkine veikla besiverčiančio prekybininko verslo reikmėms arba viešųjų įstaigų reikmėms, akcizas turi būti sumokėtas toje kitoje valstybėje narėje“ (Akcizų direktyvos 7 str. 2 d.).

Minėto Akcizų direktyvos 9 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad, „nepažeidžiant [Å¡ios direktyvos] 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinu, kai [vartoti] vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje <...>“.  Remiantis Å¡io straipsnio 2 dalimi, „norėdamos nustatyti, ar [Akcizų direktyvos] 8 straipsnyje nurodytų produktų paskirtis yra komercinė, valstybės narės privalo, inter alia, atsižvelgti į: produktus laikančio asmens komercinį statusÄ bei jų laikymo priežastis; produktų laikymo vietÄ arba, jeigu reikia, gabenimo bÅ«dÄ ; visus su produktais susijusius dokumentus; produktų pobÅ«dį; produktų kiekį.

Vykdydamos <...> [pastarÄ jį reikalavimÄ ], valstybės narės aiÅ¡kumo sumetimais gali nustatyti orientacines ribas. Å ios orientacinės ribos negali bÅ«ti žemesnės nei:

a) tabako produktams: cigaretėms – 800 vienetų, <...>“.Pasisakant dėl Å¡ių nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas Å¡iam teismui pateiktame skunde nepagrįstai Lietuvos kompetencijÄ rinkti akcizÄ už ginčo produktus kildino iÅ¡ minėtų Akcizų direktyvos 7 ir 9 straipsnių, teigdami, kad Å¡ie produktai komerciniais tikslais, kaip tai suprantama pagal Å¡ias nuostatas, buvo laikomi Lietuvos Respublikoje. IÅ¡ tiesų nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Lietuva aptariamų nuostatų (Akcizų direktyvos 7 ir 9 str.) taikymo prasme yra laikytina valstybe nare, kurioje prekės buvo iÅ¡leistos vartoti, kaip tai suprantama pagal Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalį (ginčo dėl Å¡ios faktinės aplinkybės nėra, byloje nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių teigti prieÅ¡ingai Å¡iuo konkrečiu atveju).

Atitinkamai, kaip matyti iÅ¡ cituotų Akcizų direktyvos 7 ir 9 straipsniuose įtvirtintų nuostatų loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat atsižvelgiant į tai, kad produktai (po jų iÅ¡leidimo vartoti) iÅ¡ Lietuvos buvo iÅ¡gabenti į kitas valstybes nares (LenkijÄ ir VokietijÄ ), akivaizdu, kad ginčo atveju iÅ¡ Å¡ių nuostatų negalima kildinti Lietuvos teisės iÅ¡ieÅ¡koti aptariamÄ akcizÄ . Kitaip tariant, Å¡iomis nuostatomis galima bÅ«tų remtis tik tokiu atveju, jei ginčo produktai, juos prieÅ¡ tai iÅ¡leidus vartoti kitoje valstybėje narėje, bÅ«tų atgabentos į LietuvÄ ir joje laikomos „komerciniais tikslais“ jau po jų iÅ¡leidimo vartoti pirmojoje valstybėje narėje.

Nei atsakovas, nei vietos mokesčių administratorius, kuriems tenka pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.), nenurodo, jog minėta aplinkybė egzistavo. Todėl nagrinėjamu atveju aptariama Lietuvos institucijų kompetencija rinkti akcizÄ už ginčo produktus galėtų bÅ«ti kildinama iÅ¡ minėtos Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies, tačiau tik tuomet, jei nagrinėjamu atveju bÅ«tų pripažinta, kad ginčo mokestiniai teisiniai santykiai nepatenka į Å¡ios direktyvos 7 ir (ar) 9 straipsnių, numatančių iÅ¡imtį iÅ¡ bendros taisyklės dėl apmokestinimo vietos nustatymo, taikymo sritį.

IX. IÅ¡ prieÅ¡ tai cituotos Akcizų direktyvos 9 straipsnio 2 dalies yra aiÅ¡ku, kad Å¡is straipsnis galėjo bÅ«ti taikomas tik Å¡ios direktyvos 8 straipsnyje numatytiems produktams, t. y. akcizais apmokestinamiems produktams, kuriuos įsigijo ir gabeno pats privatus asmuo asmeniniam (individualiam) naudojimui. Tai reiÅ¡kia, kad, sprendžiant klausimÄ dėl Å¡ios nuostatos (Akcizų direktyvos 9 str.) taikymo, nagrinėjamu atveju pirmiausia bÅ«tina įvertinti, ar ginčo teisiniai santykiai pateko į Akcizų direktyvos 8 straipsnio reglamentavimo sritį.Å is straipsnis nustatė, kad, „laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų asmeniniam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi bÅ«ti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje Å¡ie produktai įsigyjami.“ AiÅ¡kindamas Å¡iÄ nuostatÄ Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, siekiant taikyti Akcizų direktyvos 8 straipsnį, akcizais apmokestinamus produktus turi įsigyti „privatÅ«s asmenys“ „asmeniniam naudojimui“, o juos gabenti turi „patys“ privatÅ«s asmenys.

Å ios sÄ lygos turi leisti nustatyti griežtai individualų (asmeninį) akcizais apmokestinamų produktų, kurie įsigyjami vienoje valstybėje narėje, o vėliau iÅ¡gabenami į kitÄ , įsigijimo pobÅ«dį (Å¡iuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 1998 m. balandžio 2 d. prejudicinio sprendimo byloje EMU Tabac ir kt., C‑296/95, 25 ir 26 p.). Kaip yra pažymėjusi Å¡i Europos SÄ jungos teisminė institucija, iÅ¡ Akcizų direktyvos 8 straipsnio matyti, kad ji nustato, jog produktai turi bÅ«ti skirti individualiam juos įsigijusių privačių asmenų naudojimui, ir todėl ji neapima produktų, kuriuos įsigijo privatus asmuo ir kurie yra skirti kitų privačių asmenų naudojimui.

IÅ¡ tiesų neturėtų bÅ«ti manoma, kad tokių produktų laikymas yra griežtai individualaus (asmeninio) pobÅ«džio juos įsigijusio privataus asmens atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2006 m. lapkričio 23 d. prejudicinio sprendimo byloje Joustra, C‑5/05, 35 p.). Be to, Teisingumo Teismas minėto sprendimo EMU Tabac ir kt. 37 ir 40 punktuose jau yra nusprendęs, kad Å¡i direktyvos nuostata netaikoma, jei akcizais apmokestinamų produktų pirkimas ir (ar) gabenimas atliekamas per atstovÄ .Nėra ginčo, jog aptariamas prekes pareiÅ¡kėjas, veikdamas kartu su kitais bendrininkais, gabeno ne savo, bet kitų asmenų naudojimui (poreikiams), kas savaime sudaro pakankamÄ pagrindÄ pripažinti, jog Akcizų direktyvos 8 straipsnis nėra taikytinas nagrinėjamu atveju.

Pripažinus, kad Å¡ioje administracinėje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas nepatenka į Akcizų direktyvos 8 straipsnio reguliavimo sritį, atitinkamai konstatuotina, jog ginčo teisiniams santykiams taip pat nėra taikytinas ir Å¡io teisės akto 9 straipsnis (Å¡iuo klausimu žr. minėto Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo byloje Joustra 50 punktÄ ). X. Dėl Akcizų direktyvos 7 straipsnio taikymo primintina, kad Teisingumo Teismas iÅ¡ esmės yra pripažinęs, jog Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kad valstybės narės, kur prekės buvo aptiktos, sulaikytos ir konfiskuotos, muitinės įstaigos turi kompetencijÄ iÅ¡ieÅ¡koti akcizus, net jei Å¡ios prekės į SÄ jungos teritorijÄ buvo įvežtos per kitÄ valstybę narę, jei tos prekės laikomos siekiant komercinių tikslų, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas (2010 m. balandžio 29 d. prejudicinio sprendimo byloje Dansk Transport, C‑230/08, 112–116 p.; 2012 m. kovo 8 d. nutarties byloje Febetra, C-333/11, 43 p.).IÅ¡plėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog Å¡ios Europos SÄ jungos teisminės institucijos suformuotos teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklės dėl kompetencijos rinkti akcizÄ yra taikytinos ne tik neteisėto akcizais apmokestinamų produktų įvežimo (importo) į Europos SÄ jungos teritorijÄ atveju, bet ir kai Å¡ie produktai pripažįstami iÅ¡leistais vartoti kitais Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.IÅ¡ tiesų Akcizų direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė bendrÄ tvarkÄ , pagal kuriÄ produktai, kuriems nustatomas akcizas, iÅ¡leisti vartoti vienoje valstybėje narėje, bet laikomi komerciniais tikslais kitoje valstybėje narėje, turi bÅ«ti apmokestinami toje valstybėje narėje, kurioje Å¡ie produktai yra laikomi.

Tokiu bÅ«du apmokestinama yra toje valstybėje narėje, kurioje produktas bus naudojamas, o ne toje, kurioje produktas buvo iÅ¡leistas vartoti (Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. prejudicinio sprendimo byloje Meiland Azewijn, C‑292/02, 35 p.). Neabejotina, kad neteisėtai iÅ¡leistų vartoti produktų atveju, kaip yra nagrinėjamoje byloje, paprastai gali bÅ«ti sudėtinga nustatyti, kokioje konkrečioje valstybėje narėje jie (produktai) bus naudojami. Dėl vidaus sienų kontrolės nebuvimo rizika, kad jos (nesumokėjus akcizo) galės bÅ«ti parduotos galutiniams vartotojams kyla visoje Europos SÄ jungos teritorijoje.

Tačiau, iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kol Å¡ie produktai nekirto vidaus sienos, ji (rizika) yra didžiausia toje valstybėje narėje, kurioje produktai neteisėtai buvo iÅ¡leisti vartoti. Todėl, vadovaujantis Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, akcizas tokiu atveju turėtų bÅ«ti sumokėtas bÅ«tent Å¡ioje valstybėje narėje. Kita vertus, jei Å¡ie produktai po iÅ¡leidimo vartoti komerciniais tikslais per SÄ jungos vidaus sienÄ pervežami į kitÄ valstybę narę, akcizais apmokestinamų produktų keliama grėsmė, kad jie bus parduoti galutiniams vartotojams, taip pat persikelia į Å¡iÄ (kitÄ ) valstybę narę.

Todėl, vadovaujantis, be kita ko, Akcizų direktyvos 7 straipsniu (taip pat Å¡io teisės akto 9 ir 10 straipsniais) ir prieÅ¡ tai paminėta Teisingumo Teismo praktika, akcizo mokėjimas irgi persikelia į jÄ (akcizais apmokestinamų produktų importo valstybę narę). Å iomis aplinkybėmis darytina iÅ¡vada, kad, remiantis kartu skaitomomis Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis, rinkti akcizo mokestį pagal Å¡iai bylai aktualius teisės aktus pirmiausia buvo kompetentingos valstybės narės, kurioje akcizu apmokestinami produktai buvo įvežti ir laikomi komerciniais tikslais, institucijos, nepriklausomai nuo to, kad Å¡ie produktai jau buvo iÅ¡leisti vartoti kitoje (prekių iÅ¡gabenimo į kitÄ valstybę narę) valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

Pastebėtina ir tai, kad, kaip aiškiai matyti iš minėtų Akcizų direktyvos nuostatų ir nurodytos Teisingumo Teismo praktikos, esant aptariamos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytam atvejui, akcizas tampa mokėtinu paskutinėje valstybėje narėje, kurioje prekės laikomos „komerciniais tikslais“, nepriklausomai nuo to, kad šie produktai, po jų išleidimo vartoti, kaip tai suprantama pagal Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, kirto (buvo gabenami per) kelių kitų valstybių narių teritorijas (sienas).Toliau vertinant, ar pagal šioje administracinėje byloje nustatytas ginčo teisiniams santykiams aktualias faktines aplinkybes ginčo produktai gali būti pripažinti laikytais komerciniais tikslais Lenkijoje ir Vokietijoje Akcizų direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog Akcizų direktyva yra pagrįsta tuo, kad produktai, kurie nėra laikomi asmeniniais tikslais (asmeniniams (individualiems) poreikiams tenkinti), turi būti būtinai pripažinti laikomais komerciniais tikslais (žr. minėto Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo byloje Joustra 51 p.).

Å iame baigiamajame teismo akte jau buvo konstatuota, jog ginčo prekės nebuvo laikomos asmeniniais tikslais, tai akivaizdžiai patvirtina baudžiamojoje byloje nustatytos ir minėtame teismo baudžiamajame įsakyme konstatuotos faktinės ginčo produktų iÅ¡leidimo vartojimui, gabenimo, pristatymo bei sulaikymo aplinkybės. Be to, ypač didelis neteisėtai į apyvartÄ iÅ¡leistų cigarečių kiekis (ne mažiau, kaip 97 400 vnt. pakelių) leidžia daryti vienareikÅ¡mę iÅ¡vadÄ , jog Å¡ios prekės buvo skirtos realizuoti, o ne privačių asmenų asmeniniams (individualiems) poreikiams tenkinti.Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms ir remiantis Å¡iame baigiamajame teismo akte pateiktomis teisės aktų nuostatų aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklėmis, iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija sutinka su Mokestinių ginčų komisijos vertinimu, kad Lietuva nėra kompetentinga iÅ¡ieÅ¡koti akcizÄ už ginčo produktus.

Kadangi nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktų nuostatas privalo atsižvelgti į jais įgyvendinamas (perkeliamas) Europos SÄ jungos normas bei Å¡ios SÄ jungos teisminių institucijų praktikÄ , ginčo teisiniams santykiams taikytinos Akcizų įstatymo nuostatos Å¡iuo konkrečiu atveju taip pat turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos, kaip nesudarančios pagrindo LietuvÄ pripažinti ginčo produktų apmokestinimo akcizu vieta. Vien atsakovo nurodoma aplinkybė, jog nėra duomenų apie tai, kad Vokietijos ir (ar) Lenkijos kompetentingos institucijos galimai nėra pradėjusios atitinkamų procedÅ«rų dėl akcizo už ginčo produktus surinkimo, savaime negali paneigti tokio vertinimo dėl apmokestinimo vietos nustatymo.

Paminėtina, kad atsakovas, kaip centrinis mokesčių administratorius, pagal savo kompetencijÄ bendradarbiauja su Europos SÄ jungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) (Mokesčių administravimo įstatymo 29 str. 1 d.), be kita ko, be iÅ¡ankstinio Å¡ių institucijų praÅ¡ymo siunčiant jam (centriniam mokesčių administratoriui, nagrinėjamu atveju – atsakovui) žinomÄ informacijÄ , inter alia kai kitoje valstybėje narėje mokestis gali bÅ«ti nesumokėtas arba sumokėtas neteisingai (Mokesčių administravimo įstatymo 29 str. 2 d. 5 p.).Å iomis aplinkybėmis spręstina, jog patenkindamas atsakovo skundÄ pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės nuostatas, todėl jo sprendimas naikintinas priimant naujÄ sprendimÄ .IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo nurodytame baudžiamajame teismo įsakyme nebuvo sprendžiamas klausimas, kuri valstybė narė yra kompetentinga iÅ¡ieÅ¡koti akcizÄ už ginčo prekes pagal Akcizų įstatymÄ ir Akcizų direktyvÄ .

Vadinasi, Å¡is baigiamasis teismo aktas niekaip nepaneigia baudžiamuoju įsakymu nustatytų faktinių aplinkybių ir pritaikytos baudžiamosios atsakomybės, nes ginčo faktines aplinkybes įvertina tik mokesčių teisės požiÅ«riu. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo V. P. apeliacinį skundÄ tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundÄ atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                         Laimutis Alechnavičius                                                                                                         Stasys Gagys                                                                                                         Romanas Klišauskas                                                                                                         Veslava Ruskan                                                                                                         Arūnas Sutkevičius