2013-07-03 Nr. AB-3499-3-61-3-03329-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1469/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03329-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. S. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 27 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8240(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir VRM 18 931,28 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėti jam VRM sekretoriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 11SP-851 nuo 2007 m. sausio 30 d. paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą – 1179,63 Lt per mėnesį; 4) solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės 5000 Lt neturtinės žalos.

Skunde paaiškino, kad VRM sekretoriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 11SP-851 nuo 2007 m. sausio 30 d. jam paskirta 1179,63 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. paskirta pensija sumažinta iki 980,27 Lt, o atsižvelgiant į tai, kad jis dar ir dirbo faktiškai buvo mokama 500 Lt pensijos. Pažymėjo, jog 2012 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, o 2012 m. gruodžio 14 d. gavo VRM 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D – 8240 (11), kuriuo atsakovas atsisakė jam grąžinti neišmokėtą valstybinę pensijos dalį.

Nurodė, kad VRM sumažintą pensiją mokėjo taikydama Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad nurodytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai riboja asmens teisę į nuosavybę. Remdamasis Konstitucija, Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kitais nutarimais teigia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą, įstatymu nustatydamas tam tikrą pensiją, įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Pareiškėjas skundo reikalavimus taip pat grindė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties LR Konstitucijai“, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, kuriomis tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu besiverčiantiems valstybinių pensijų gavėjams jų gaunamos pensijos buvo sumažintos daugiau nei asmenims, nedirbantiems jokio darbo ir nesiverčiantiems jokiu verslu, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teigė, kad atsakovai jo, kaip dirbančio pensininko atžvilgiu, neteisingai taikė valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojančius teisės aktus, tokiu būdu jį diskriminavo ir pažeidė jo konstitucines teises. Pažymėjo ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatas dėl valstybinių pensijų sumažinimo didesniu mastu priklausomai nuo draudžiamųjų pajamų turėjimo galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Nurodė ir tai, kad patyrė neturtinę žalą, nes nepagrįstas ir neteisėtas pensijos sumažinimas sukėlė jam išgyvenimų bei nepatogumų (teko išsikelti iš paskirto tarnybinio buto ir su dukra nuomotis kitą, nes dėl neaiškios finansinės padėties negalėjo išmokėti piniginės kompensacijos už jam priklausantį butą), dvasinę skriaudą.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad apskaičiuojant pareiškėjui paskirtą pensiją, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo ir yra taikoma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią taikant 0,8310 koeficientą pensija perskaičiuota ir sudaro 980,27 Lt. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taip pat buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, nes jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Šią teisės normą Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Atsižvelgiant į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčijamam sprendimui. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nenustatė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma retroaktyviai, todėl tvirtina, kad ministerijos sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui valstybinė pensija apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Taip pat pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2012, Nr. 155-7985) pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigė, kad pareiškėjui nėra pagrindo mokėti 1179,63 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 12 551,76 Lt karių ir pareigūnų valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog VRM 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 11SP-851 pareiškėjui nuo 2007 m. sausio 30 d. neterminuotai paskirta 1179,63 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 19). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis (1179,63 Lt) perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą (0,8310), pensijos dydis – 980,27 Lt. Pareiškėjo pensija taip pat buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, taikant įstatymo 2 priede nustatyto dydžio koeficientus.

Išdėstė, jog pareiškėjo perskaičiuotos ir išmokėtos pensijos dydis 2010 m. sausio – 2010 m. vasario mėnesiais buvo 537,78 Lt, kovo mėn. – 359,07 Lt; balandžio mėn. – 677,86 Lt, gegužės mėn. – 592,77 Lt, birželio mėn. – 601,79 Lt, liepos mėn. – 592,77 Lt; rugpjūčio mėn. – 597,08 Lt; rugsėjo mėn. – 524,15 Lt; spalio mėn. – 707,17 Lt; lapkričio mėn. ir gruodžio mėn. – 627,27 Lt; 2011 metų sausio mėn. – 728,34 Lt, vasario mėn. – 581,99 Lt; kovo mėn. – 550,72 Lt; balandžio mėn. – 553,85 Lt; gegužės mėn. – 642,57 Lt; birželio mėn. – 710,50 Lt; liepos mėn. – 634,04 Lt; rugpjūčio mėn. – 604,24 Lt; rugsėjo mėn. – 603,94 Lt; spalio mėn. – 617,28 Lt; lapkričio mėn. – 587,08 Lt, gruodžio mėn. – 587,08 Lt; 2012 metų sausio mėn. – 546,89 Lt; vasario mėn. – 577,77 Lt; kovo mėn. – 612,86 Lt; balandžio mėn. – 475,63 Lt; gegužės mėn. – 650,02 Lt; birželio mėn. – 577,58 Lt; liepos mėn. – 475,73 Lt; rugpjūčio mėn. – 516,01 Lt (b. l. 18).

Taip pat išdėstė, jog pareiškėjas su 2012 m. lapkričio 26 d. prašymu kreipėsi į VRM ir prašė išmokėti jam iki prašymo pateikimo dienos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 22). VRM 2012 m. gruodžio 6 d. savo ruožtu sprendime Nr. 1D-8240(11) nurodė pareiškėjui, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenumato, ir tuo pagrindu atsisakė tenkinti jo prašymą dėl paskirto dydžio pensijos mokėjimo ir nepriemokos grąžinimo (b. l. 23 – 24).

Teismas rėmėsi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Taip pat pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios bei rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei pabrėžė, jog pagal šį nutarimą pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu bei pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (rėmėsi administracinėmis bylomis Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55-04, Nr. A575-1831/2011). Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 27 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises, todėl darytina išvada, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o aplinkybė, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., nepaneigia pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį.

Konstatavo, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 5 d. pažymos apie 2010 – 2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-5987 ir skundžiamo sprendimo duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 12 551,76 Lt (33329,18 Lt – 20777,42 Lt) karių ir pareigūnų valstybinės pensijos. Taip pat rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 bei pažymėjo, jog neišmokėtina pensijos dalis pareiškėjui turėtų būti priteistina iš Lietuvos valstybės bei minėtąją sumą (12551,76 Lt) pareiškėjui iš jos priteisė.

Pažymėjo ir tai, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu <...>. Atsižvelgdamas į tai, darė išvadą, kad nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo ir priimdamas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-8240(11), VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl jį atmetė pagrįstai. Pridūrė, jog, teismo įsitikinimu, ginčijamo VRM sprendimo teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Todėl sprendė, jog teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-8240(11) panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą mokėti pareiškėjui VRM sekretoriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 11SP-851 paskirtą 1179,63 Lt pensiją nėra.

Taip pat vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, konstatuota, jog pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) įstatymų leidėjas turi teisę mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai, o įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog VRM konkrečiu atveju veikė teisėtai, todėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų konkrečiu atveju nenustatyta. Pridūrė, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei ABTĮ, atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima. Dėl nurodytų priežasčių teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo solidariai iš atsakovų priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. Atsakovas VRM, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 48 – 49), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja į ateitį nuo įsigaliojimo dienos. Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai išaiškino, kad Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Būtent – teismas konstatavo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį. Be to, iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį. Todėl tikina, kad 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia.

Priduria ir tai, jog pagal nurodytą išaiškinimą įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucijos Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis galiotų retroaktyviai, tačiau to nepadarė nei Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, nei kitu įstatymu. Todėl ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę – ministerijos sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui S. S. B. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui VRM sekretoriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 11SP-851 nuo 2007 m. sausio 30 d. neterminuotai buvo paskirta 1179,63 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 19). Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui ši pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo perskaičiuota. Būtent – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius koeficientą 0,8310 pareiškėjo gaunama pensija sumažėjo iki 980,27 Lt (1179,63 Lt * 0,8310). Pareiškėjo pensija, atsižvelgus į tai, jog jis turėjo kintamųjų draudžiamųjų pajamų, buvo pakartotinai perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi bei pritaikius Laikinojo įstatymo 2 priede įtvirtintą formulę ir atitinkamai siekė: 2010 m. sausio – 2010 m. vasario mėn. – 537,78 Lt, kovo mėn. – 359,07 Lt; balandžio mėn. – 677,86 Lt, gegužės mėn. – 592,77 Lt, birželio mėn. – 601,79 Lt, liepos mėn. – 592,77 Lt; rugpjūčio mėn. – 597,08 Lt; rugsėjo mėn. – 524,15 Lt; spalio mėn. – 707,17 Lt; lapkričio mėn. ir gruodžio mėn. – 627,27 Lt; 2011 metų sausio mėn. – 728,34 Lt, vasario mėn. – 581,99 Lt; kovo mėn. – 550,72 Lt; balandžio mėn. – 553,85 Lt; gegužės mėn. – 642,57 Lt; birželio mėn. – 710,50 Lt; liepos mėn. – 634,04 Lt; rugpjūčio mėn. – 604,24 Lt; rugsėjo mėn. – 603,94 Lt; spalio mėn. – 617,28 Lt; lapkričio mėn. – 587,08 Lt, gruodžio mėn. – 587,08 Lt; 2012 metų sausio mėn. – 546,89 Lt; vasario mėn. – 577,77 Lt; kovo mėn. – 612,86 Lt; balandžio mėn. – 475,63 Lt; gegužės mėn. – 650,02 Lt; birželio mėn. – 577,58 Lt; liepos mėn. – 475,73 Lt; rugpjūčio mėn. – 516,01 Lt (b. l. 18).

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam perskaičiuotos valstybinės pensijos dydžiu, 2012 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į VRM, kuri 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-8240(11) konstatavo, jog mokėti pareiškėjui 1179,63 Lt dydžio pensiją nėra pagrindo (b. l. 23).

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti minėtąjį VRM sprendimą, solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir VRM 18 931,28 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį, įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėti jam VRM sekretoriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 11SP-851 nuo 2007 m. sausio 30 d. paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą – 1179,63 Lt per mėnesį bei solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo bylą, sprendė, jog jo skundas tenkintinas iš dalies bei priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 12 551,76 Lt karių ir pareigūnų valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė kilusį ginčą bei pagrįstai priteisė pareiškėjui susidariusią neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, todėl naikinti jo sprendimo nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau svarbu pabrėžti, jog toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai nebuvo priteista valstybinės pensijos neišmokėta suma, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kadangi, vadovaujantis aukščiau cituotu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinė pensija šioje plotmėje buvo mažinta teisėtai. Tuo tarpu pakartotinai, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui pensija buvo mažinama nepagrįstai, kadangi minėtoji teisės norma aktualiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta antikonstitucine.

Byloje esanti Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma (b. l. 18) rodo, jog pareiškėjui netaikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. spalio mėn. turėjo būti išmokėta 33329,18 Lt, tačiau faktiškai (pritaikius antikonstitucine pripažintą teisės normą) buvo išmokėta 20777,42 Lt. Todėl teismas pagrįstai būtent šių sumų skirtumą, t. y. 12 551,76 Lt, ir įvertino kaip pareiškėjui priteistiną jo neišmokėtos valstybinės karių ir pareigūnų pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pastebi, jog minėtoje Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje yra pateikiami duomenys ir apie pareiškėjo valstybinę pensiją, gautą 2012 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši informacija yra perteklinė, kadangi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, kuriuo buvo remtasi, neteko galios (Žin., Nr. 82-4274). Kaip bebūtų, pertekliniai duomenys matematiniam pareiškėjui priteistinos pensijos sumos dydžio teisingumui įtakos neturi, kadangi tais mėnesiais, kaip matyti iš minėtos pažymos, pareiškėjui pensija, remiantis minėtąja nuostata, ir nebuvo mažinama. Todėl pirmosios instancijos teismo minėtųjų mėnesių įtraukimas į priteistinos nepriemokos apskaičiavimą nelaikytinas esmine klaida, galėjusia lemti kitokį pareiškėjui tiksliu jo teisių pažeidimo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn.) susidariusį priteistinos nepriemokos sumos dydį.

Atsakovas su minėtuoju pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo motyvu, jog Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia yra nukreipiama į ateitį. Todėl, jo vertinimu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ginčui taikomas būti negalėjo.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipiama į ateitį, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Taigi, teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją turi būti ginama.

Tuo tarpu kitų motyvų, remiantis kuriais atsakovas iš esmės ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau pateiktomis nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo aktualią jurisprudenciją, dėl kitų bylos aspektų plačiau nepasisakys.

Apibendrinant pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, o procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl naikinti jo sprendimo atsakovo apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo. Spręstina, jog jis paliktinas nepakeistu, apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius