2021-05-05 Nr. AB-9764-3-61-3-03738-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-983-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03738-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.2; 12.15.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Eola plius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Eola plius“ skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Eola plius“ (toliau – ir Įstaiga) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2018 m. lapkričio 22 d. patikinimo aktą Nr. FR0680-445 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 2) Klaipėdos AVMI 2019 m. vasario 6 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (28.19)FR0682-35 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas); 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 69-41 „Dėl VšĮ „Eola plius“ 2019 m. vasario 27 d. skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 4) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2019 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. S-125(7-97/2019) (toliau – ir MGK sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad, atlikus VšĮ „Eola plius“ patikrinimą, buvo surašytas 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-53. Klaipėdos AVMI 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-155 patikrinimo akto netvirtino ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą. Atlikus pakartotinį patikrinimą, buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriuo Įstaigai buvo papildomai apskaičiuota sumokėti 133 880,95 Eur (9 106 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM) ir 124 774,95 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM)). Klaipėdos AVMI 2019 m. vasario 6 d. sprendimu nusprendė pakeisti Patikrinimo aktą ir nurodė VšĮ „Eola plius“ sumokėti 6 931,02 Eur PM, 1 469,54 Eur PM delspinigių, 2 079 Eur PM baudą, 20 1395,70 Eur PVM, 87 958,35 Eur PVM delspinigių, 60 418 Eur PVM baudą. Nesutikdamas su minėtu Klaipėdos AVMI sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VMI, kuri 2019 m. vasario 27 d. sprendimu nusprendė pakeisti Klaipėdos AVMI 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (28.19) FR0682-35 ir nurodė sumokėti 6 931,02 Eur PM, 1 469,54 Eur PM delspinigių, 2 079 Eur PM baudą, 12 4774,95 Eur PVM, 55 552,41 Eur PVM delspinigių, 24 955 Eur PVM baudą. Dėl VMI sprendimo pareiškėjas kreipėsi į MGK, kuri 2019 m. spalio 9 d. sprendimu nusprendė pakeisti VMI sprendimą ir nurodė pareiškėjui į valstybės biudžetą sumokėti 124 774,95 Eur PVM, 27 776,20 Eur PVM delspinigius ir 12 477 Eur PVM baudą, kitą VMI sprendimo dalį (dėl nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 6 931,02 PM, 1469,54 PM delspinigius ir 2079 Eur PM baudą) panaikino ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

3. Pareiškėjas skunde nesutiko su MGK išvada, jog jis negali būti laikomas pelno nesiekiančiu asmeniu, kadangi visos VšĮ „Eola plius“ gautos pajamos yra iš ūkinės komercinės veiklos (sporto klubo paslaugų, abonementų, papildų, sporto prekių pardavimo ir kt.), ir pažymėjo, kad MGK sprendime nedetalizuota VšĮ „Eola plius“ pajamų struktūra, o tik deklaratyviai nurodyta, jog viešąjį interesą atitinkančios sporto paslaugos Klaipėdos sporto klubui „Fortūna“ teiktos be atlygio, o visos kitos pajamos, apskaitytos buhalterinėje apskaitoje, yra gautos iš ūkinės komercinės veiklos, kurią pareiškėjas vykdo siekdamas įgyvendinti savo įstatuose numatytus tikslus.

Pareiškėjo nuomone, MGK nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bei padarė išvadą, prieštaraujančią MGK sprendime nurodytiems teiginiams, t. y. kad kiekvienu konkrečiu atveju mokesčių administratorius išnagrinėja duomenis apie atskiro pelno nesiekiančio asmens gautų pajamų struktūrą, jo visų gaunamų pajamų apimtį ir gauto pelno dalį (tiek sumine dalimi, tiek procentais) visoje pajamų sumoje, tačiau pareiškėjo gautas pelnas visoje pajamų sumoje nebuvo vertinamas nei centrinio mokesčių administratoriaus, nei MGK. Pareiškėjo vertinimu, skaičiavimas, kurią VšĮ „Eola plius“ pajamų dalį sudaro viešąjį interesą tenkinančios veiklos ir kurią – komercinė veikla, yra nepagrįstas ir neteisingas, nes mokesčių administratorius suteiktos paramos sumą (kas yra sąnaudos) dalijo iš pajamų sumos, o tokiu skaičiavimu galima apskaičiuoti vienintelį dalyką, t. y. sąnaudų santykį su pajamomis (sąnaudos padalintos iš pajamų), kuris parodo, kiek vienam gautų pajamų vienetui (eurui) tenka sąnaudų vienetų (eurų), o ne viešojo intereso tenkinimo rodiklį.

Taigi Įstaigos suteikta parama yra priskiriama sąnaudoms, o ne pajamoms. Tam, kad būtų galima daryti neginčijamą išvadą, jog pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatas pareiškėjas neatitinka pelno nesiekiančio asmens statuso, būtina įvertinti visas gautas pajamas ir šių pajamų gauto pelno dalį. Išlaidos patalpų nuomai, komunaliniams mokesčiams bei darbo užmokesčiams taip pat yra suteiktos paramos dalis. Įstaigos sąnaudas perskaičiavus pagal patikslintose deklaracijose nurodytus duomenis, t. y. suteiktos paramos dydžiu iš dalies mažinant darbo apmokėjimo sąnaudų dalį bei iš dalies mažinant kitų atskaitymų (patalpų nuomos, turto nuomos, administravimo, komunalinių patarnavimų ir kt.) dalį, akivaizdžiai matyti, jog Įstaiga beveik visas gautas pajamas iš esmės skyrė viešąjį interesą tenkinančiai sporto veiklai, todėl ji atitinka ne pelno siekiančios organizacijos statusą.

Vien tai, kad visos pajamos gaunamos iš ūkinės komercinės veiklos, nepatvirtina, kad pareiškėjas neatitinka pelno nesiekiančio asmens statuso, nes nebuvo įvertinta gauto pelno dalis.

4. Pareiškėjo nuomone, MGK sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-629-968/2019. Nors minėtoje ir šioje byloje faktinės aplinkybės yra panašios, tačiau jos nėra identiškos. Administracinėje byloje Nr. A-692-968/2019 buvo konstatuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vykdė pelno siekiančią veiklą ir iš esmės visiškai netenkino viešųjų interesų, o šiuo atveju tiek mokesčių administratorius, tiek ir MGK pripažino, jog VšĮ „Eola Plius“ viešąjį interesą tenkino. Be to, administracinėje byloje Nr. A-629-968/2019 įmonės viešąjį interesą atitinkančios paslaugos nesudarė nei 1 proc., o VšĮ „Eola plius“ viešąjį interesą atitinkančios paslaugos sudarė 13,99 proc. (nors toks skaičiavimas, pareiškėjo teigimu, yra nepagrįstas).

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagrindinis ne pelno organizacijų bruožas ir ypatumas, kartu ir subjektiškumo apribojimas, yra tai, jog jos negali jokiomis formomis paskirstyti savo pelno. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką įstaiga laikoma pelno nesiekiančia (angl. non-profitmaking) net jei ji sistemingai siekia teigiamo finansinio veiklos rezultato (ko VšĮ „Eola Plius“ atveju net nebuvo), ir kurį po to naudoja tam, kad suteiktų savo paslaugas. Įstaiga, net dirbdama nepelningai, gautas pajamas (o ne pelną) naudojo tam, kad būtų suteiktos paslaugos, įskaitant ir paramą. Šiuos argumentus pareiškėjas nurodė skunde MGK, tačiau MGK jų neįvertino.

6. Pareiškėjas sutiko su MGK išvada, jog VMI, nagrinėdama ginčo dalį dėl pajamų mokesčio, neteisingai taikė materialiosios teisės normas, tačiau, jo nuomone, MGK neturėjo teisės perduoti ginčą nagrinėti iš naujo, o turėjo panaikinti šią VMI sprendimo dalį. Remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 154 straipsnio 4 dalimi bei 155 straipsnio 4 dalies 5 punktu, pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės buvo aiškios ir jokių naujų įrodymų rinkti būtinybės neiškilo, jokių esminių proceso teisės normų pažeidimų nebuvo nustatyta. Vien tai, kad VMI netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nesudaro pagrindo perduoti ginčą nagrinėti iš naujo. Priešingai – nustačius, kad VMI netinkamai taikė materialiosios teisės normas, VMI sprendimo dalis privalėjo būti panaikinta.

7. Pareiškėjas sutiko su MGK, jog jis atitinka pelno nesiekiančios įstaigos statusą, todėl jam turi būti taikoma Lietuvos Respublikos pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 28 straipsnio 1 dalis, tačiau nesutiko, kad šiuo atveju neturėjo būti vertinama pajamų struktūra. Sprendžiant, ar įstaiga atitinka pelno nesiekiančios įstaigos statusą ir pagal PVMĮ, ir pagal PMĮ, vertinimo kriterijai tiek pagal teismų praktiką, tiek pagal pačios MGK sprendimus kitose nagrinėtuose ginčuose yra tapatūs ir nesiskiria, t. y. turi būti vertinama gautų pajamų struktūra.

8. Pareiškėjo vertinimu, jis turėjo būti atleistas nuo visų PVM delspinigių mokėjimo, kadangi PVM buvo apskaičiuotas nesant tam pagrindo, o jei būtų pripažinta, kad pagrindas buvo – pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo PVM delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Pareiškėjas nevedė suteiktos paramos apskaitos, nes tuo metu to nereglamentavo teisės aktai. Be to, pagal MGK nurodytas taisykles, apskaitos dokumentuose nurodoma suteiktų paslaugų savikaina, tačiau Įstaigos paslaugos buvo suteiktos neatlygintinai ir jos kapitalo nedidino, todėl jos ir nebuvo dokumentuojamos. Vien tai, kad pasikeitė teisinis reglamentavimas, pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo PVM delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

9. Pareiškėjo įsitikinimu, jis turėjo būti visiškai atleistas nuo PVM baudos mokėjimo, nes jis bendradarbiavo su VMI, teikė patikslintas deklaracijas, papildomus dokumentus ir jokių piktybinių pažeidimų nepadarė. Tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su VMI, buvo pripažinta tik lengvinančia aplinkybe, tačiau visiškai nepasisakyta dėl to, kad jis nepadarė jokių piktybinių pažeidimų.

10. MGK sprendime nevertino pareiškėjo argumentų dėl VMI pateikto išaiškinimo (dėl PVMĮ 23 str. taikymo), todėl prašė teismo įvertinti šiuos argumentus.

11. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

12. Atsakovas pažymėjo, jog patikrinimo metu buvo išanalizuota pareiškėjo vykdyta ūkinė komercinė veikla bei pajamų iš šios veiklos ir jam tenkančių sąnaudų dalis iš visų pareiškėjo gautų pajamų bei patirtų veiklos išlaidų. Išanalizavus pareiškėjo vykdytą ūkinę komercinę veiklą nustatyta, jog jis vykdė su sporto klubų veikla susijusią ūkinę komercinę veiklą (ėmė atlygį už lankymąsi sporto klube, platino abonementus, prekiavo maisto papildais, gėrimais, sporto prekėmis ir kt.). VMI nustatė, kad tikrinamuoju 2012–2016 m. laikotarpiu pareiškėjas teikė apmokamas sporto paslaugas (sporto klubų abonementai) bei pardavė prekes (maisto papildus, gėrimus, sporto prekes), iš kurių gavo ir savo buhalterinėje apskaitoje apskaitė 1 073 403,69 Eur pajamų, iš kurių 936 207,17 Eur užregistruota kasos aparatų kasos operacijų žurnaluose. VMI taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gavo 175 390,40 Eur pajamų ir patyrė 251 984,50 Eur sąnaudų, 2013 m. gavo 189 397,78 Eur pajamų ir patyrė 187 922,19 Eur sąnaudų, 2014 m. gavo 175 195,05 Eur pajamų ir patyrė 176 824,70 Eur sąnaudų, 2015 m. gavo 216 986,27 Eur pajamų ir patyrė 213 281 Eur sąnaudų, 2016 m. gavo 316 434,20 Eur pajamų ir patyrė 314 145 Eur sąnaudų. Patikrinimo metu nustatyta, kad pajamos iš sporto paslaugų pardavimo, t. y. iš ūkinės komercinės veiklos, pareiškėjo veiklos gautose bendrose pajamose siekė 86,01 proc. (1 073 403,69 Eur – 150 116 Eur / 1 073 403,69 Eur x 100 proc.), o viešąjį interesą atitinkančios paslaugos sudarė tik 13,99 proc. nuo visų bendrų pajamų (150 116 Eur /1 073 403,69 Eur x 100 proc.). Įvertinus nustatytus duomenis, patikrinimo metu pagrįstai padaryta išvada, kad pajamos iš sporto paslaugų pardavimo (komercinės veiklos pajamos) sudarė pagrindinę pajamų dalį (86,01 proc.). Pagal patikrinimui pateiktus dokumentus taip pat nustatyta, kad pareiškėjo veiklos sąnaudas sudarė bendrosios veiklos išlaidos: patalpų nuomos, turto nuomos, darbuotojų darbo užmokesčio ir draudimo, parduotų prekių įsigijimo, administravimo, atsiskaitymų su tiekėjais sąnaudos. Iš pareiškėjo patirtų sąnaudų struktūros matyti, kad visos patirtos sąnaudos buvo susijusios su pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos išlaidomis.

13. Pareiškėjas Klaipėdos sporto klubui „Fortūna“ suteikė viešąjį interesą atitinkančių sporto paslaugų (be atlygio) už 150 116 Eur. Pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės teikiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą. Viešąjį interesą tenkinančias paslaugas Klaipėdos sporto klubui „Fortūna“ pareiškėjas teikė be atlygio, o visos pareiškėjo gautos pajamos, apskaitytos jo buhalterinėje apskaitoje, yra gautos iš ūkinės komercinės veiklos, kurią pareiškėjas vykdo siekdamas įgyvendinti savo įstatuose numatytus tikslus, t. y. gauti pajamų (pelno) įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti. Išnagrinėjusi pareiškėjo pajamų struktūrą ir nustačiusi, jog visos jo gautos pajamos yra iš ūkinės komercinės veiklos (sporto klubo paslaugų, abonementų, papildų, sporto prekių pardavimo ir kt.), kuria siekiama pelno, Komisija konstatavo, jog VMI padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas negali būti laikomas pelno nesiekiančiu asmeniu.

14. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas klaidingai nurodė, jog pareiga vesti paramos apskaitą atsirado tik 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas (toliau – LPĮ) nuo pat jo įsigaliojimo 1993 m. birželio 4 d. reglamentavo pareigą ūkio subjektams vesti labdaros ir paramos apskaitą. Pareiškėjo tikrintu laikotarpiu (2012 m. sausio 1 d.–2016 m. gruodžio 31 d.) pareigą vesti paramos apskaitą reglamentavo LPĮ 12 straipsnis. Nuo 2017 m. liepos 1 d. pareigą vesti paramos apskaitą reglamentuoja LPĮ 11 straipsnis. Nors mokestiniam patikrinimui pareiškėjas pateikė vėliau surašytus laisvos formos naudojimosi Spa sporto klubo „Eola“ treniruočių vykdymo tarpusavio aktus su krepšinio klubu „Fortūna“, tačiau buhalterinėje apskaitoje jų neapskaitė ir mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose nedeklaravo. Krepšinio klubui „Fortūna“ suteikta parama už 2012–2015 m. buvo deklaruota pateiktose Paramos gavimo ir panaudojimo metinėse ataskaitose (forma FR0478) ir jų prieduose (forma FR0478D) tik atlikus pirminį mokestinį patikrinimą. Atsakovas neturėjo duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog egzistuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, todėl, VMI teigimu, pareiškėjas šiuo pagrindu negalėjo būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo.

15. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, kai mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas negali būti atleistas nuo baudų ir delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Be to, Komisija atleido pareiškėją nuo 50 proc., t. y. nuo 27 776,20 Eur, jam apskaičiuotų PVM delspinigių mokėjimo. Atsakovas nurodė, kad Komisija sumažino pareiškėjui skirtą baudą nuo 30 proc. iki minimalaus dydžio, t. y. 10 proc. Aplinkybė neskirti baudos už padarytus pažeidimus įstatyme nenumatyta, todėl pareiškėjas negali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus.

16. Dėl teisės perduoti ginčą nagrinėti iš naujo, atsakovas pažymėjo, jog VMI neteisingai nustatė PM bazę ir neteisingai apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius, todėl yra teisinis pagrindas panaikinti šią VMI sprendimo dalį įpareigojant pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo.

17. Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo PM ir PVM pakartotinį patikrinimą už 2012–2016 m. laikotarpį ir surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas tikinamuoju laikotarpiu vykdė sporto klubų veiklą, teikė apmokestinamas sporto paslaugas (sporto klubų abonementus) bei pardavė prekes (maisto papildus, gėrimus, sporto prekes ir t.t.). Išanalizavus pareiškėjo veiklą, gautų pajamų struktūrą, buvo nustatyta, kad pajamos iš sporto paslaugų pardavimo sudarė pagrindinę dalį bendrose Įstaigos veiklos pajamose ir siekė 86,01 proc., o viešąjį interesą tenkinanti veikla sudarė apie 13,99 proc. veiklos pajamų. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad tikrinamuoju laikotarpiu gautos komercinės veiklos pajamos panaudotos viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti, patikrinimo metu padaryta išvada, kad VšĮ „Eola plius“, kuri yra įsteigta kaip viešasis juridinis asmuo, formaliai atitinka pelno nesiekiančių juridinių asmenų apibrėžimą, tačiau jos veikla yra komercinė. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas veikė labiau kaip pelno siekiantis, o ne pelno nesiekiantis subjektas, vykdė ūkinę komercinę veiklą ir iš šios ekonominės veiklos gavo pajamų, kurių struktūra patvirtina, jog ženkli veiklos pelno dalis, gauta iš paslaugų, susijusių su kūno kultūra ir sportu teikimo, naudojama ne visuomeniniais tikslais, todėl nebuvo PVMĮ 23 straipsnio 4 dalies nurodytos sąlygos, pagal kurią PVM neapmokestinamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos, ir pareiškėjas negalėjo pasinaudoti pelno mokesčio lengvata, įtvirtinta PM įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje.

19. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad VšĮ „Eola plius“ vadovas Ž. S. yra ir UAB „Eola“ vadovas. Vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 4–6 punktais laikyta, jog abi įmonės yra susijusios, kontroliuojamos to paties fizinio asmens (Ž. S.). Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Eola“ PVM apmokestinamosios pardavimo pajamos viršijo PVM įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą jau 2011 m. kovo mėn., todėl, vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio, 71 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatomis, pareiškėjas privalėjo pateikti prašymą įsiregistruoti jį PVM mokėtoju jau nuo 2011 m. rugpjūčio mėn., t. y. nuo momento, kai pradėjo vykdyti ekonominę veiklą.

20. Tikrinamuoju 2012–2016 m. laikotarpiu pareiškėjas gavo iš viso 1 037 540,58 Eur apmokestinamųjų pardavimo pajamų: 2012 m. – 174 923,83 Eur, 2013 m. – 189 397,59 Eur, 2014 m. – 174 051,49 Eur, 2015 m. – 201 368,78 Eur, 2016 m. – 297 798,89 Eur. Nustačius, kad pareiškėjas neatitiko pelno nesiekiančio juridinio asmens kriterijų, pareiškėjui už tikrinamąjį 2012–2016 m. laikotarpį papildomai apskaičiuota 124 773,95 Eur PVM ir 9 106 Eur PM.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Eola plius“ skundą atmetė.

22. Teismas nustatė, kad VMI 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 69-41 pakeitė Inspekcijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (28.19) FR0682-35 ir nurodė sumokėti 6 931,02 Eur PM, 1 469,54 Eur PM delspinigius, 2 079 Eur PM baudą, 124 774,95 Eur PVM, 55 552,41 Eur PVM delspinigius ir 24 955 Eur PVM baudą. Komisija 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. S-125 (7-97/2019) pakeitė VMI 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 69-41 ir nurodė sumokėti 124 774,95 Eur PVM, 27 776,20 Eur PVM delspinigius ir 12 477 Eur PVM baudą. Kitą VMI 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 69-41 dalį (dėl nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 6 931,02 PM, 1 469,54 PM delspinigius ir 2 079 Eur PM baudą) panaikino ir šią pareiškėjo skundo dalį perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

23. Teismas nustatė, jog pareiškėjas vykdė su sporto klubų veikla susijusią ūkinę komercinę veiklą (ėmė atlygį už lankymąsi sporto klube, platino abonementus, prekiavo maisto papildais, gėrimais, sporto prekėmis ir kt.) ir iš šios veiklos tikrinamuoju laikotarpiu gavo 1 073 403 Eur pajamų (2012 m. – 175 390,39 Eur, 2013 m. – 189 397,78 Eur, 2014 m. – 175 195 Eur, 2015 m. – 216 986,27 Eur ir 2016 m. 316 434,20 Eur). Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu Klaipėdos krepšinio sporto klubui „Fortūna“ suteikė viešąjį interesą tenkinančių sporto paslaugų už 150 116 Eur (2012 m. – 29 676 Eur, 2013 m. – 29 441 Eur, 2014 m. – 29 559 Eur, 2015 m. – 30 240 Eur ir 2016 m. – 31 200 Eur), kurios pagal VMI paskaičiavimus sudarė apie 13,99 proc. pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pajamų.

24. Teismas nurodė, jog VMI surinko pakankamai įrodymų, padarė išsamią analizę, kuri aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu 2012–2016 m. užsiėmė ūkine komercine veikla (ėmė atlygį už lankymąsi sporto klube, platino abonementus, prekiavo maisto papildais, gėrimais, sporto prekėmis ir kt.), iš kurios gautos pajamos yra laikomos pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pajamomis, t. y. pareiškėjas siekė pelno ir neveikė kaip pelno nesiekiantis subjektas, todėl neatitiko PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, pagal kurią PVM neapmokestinamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos. Taip pat teismas pažymėjo, kad viešasis interesas turi būti suvokiamas kaip tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o ne juridinių asmenų veikla, susijusi su pelno siekimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių nesutikimo su skundžiamuose sprendimuose pateiktu mokesčių skaičiavimu, dydžiu argumentų. Pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius nevertino jo pajamų struktūros ir realaus pelno gavimo bei viešąjį interesą tenkinančių paslaugų teikimo, teismas laikė nepagrįstais, nes skundžiamuose sprendimuose aiškiai nurodytas apskaičiuotas pareiškėjo pajamų, gautų tiek ir iš viešąjį interesą tenkinančių paslaugų gavimo, tiek ir iš ūkinės komercinės veiklos, dydžiai ir jų proporcija bendroje pajamų struktūroje (atitinkamai 13,99 ir 86,01 proc.). Mažiau nei 1/5 dalies pajamų gavimas iš viešąjį interesą tenkinančios veiklos (sporto klubo rėmimas paslaugomis) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas laikytinas ne pelno siekiančiu juridiniu asmeniu. Kitokio gautų pajamų paskaičiavimo ir jų struktūros pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, daugiau nei 4/5 dalies pajamų gavimas iš ūkinės komercinės veiklos laikytinas reikšminga veiklos dalimi, paneigiančia juridinio asmens atitiktį PVMĮ 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtintai pelno nesiekiančio juridinio asmens sąvokai ir atitinkamai pareiškėjo teisę pasinaudoti mokestinėmis išimtimis ir / ar lengvatomis.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas negali būti laikomas pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nesikreipė oficialios konsultacijos į VMI dėl jo teikiamų paslaugų neapmokestinimo. Atsižvelgus į tai, netenkintas pareiškėjo prašymas visiškai atleisti jį nuo PVM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas taip pat nurodė, jog Komisija atleido pareiškėją nuo 50 proc., t. y. nuo 27 776,20 Eur, jam apskaičiuotų PVM delspinigių mokėjimo.

26. Pareiškėjas prašė jį visiškai atleisti nuo baudos sumokėjimo, nes jis bendradarbiavo su Inspekcija ir jokių piktybinių pažeidimų nepadarė. Komisija sumažino pareiškėjui skirtą baudą nuo 30 proc. iki minimalaus jos galimo dydžio 10 proc. Teismas pritarė VMI pozicijai, kad įstatyme nėra numatyta galimybė apskritai neskirti baudos už padarytus pažeidimus.

27. Teismas atkreipė dėmesį, jog Komisija neturi teisės perduoti skundo centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, jeigu byloje visos aplinkybės yra išaiškintos, įrodymai surinkti ir nėra išimtinių procesinių kliūčių, t. y. esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik iš naujo atlikus atitinkamas administracines procedūras. Komisija sprendime nurodė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo 2012–2016 metų mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną ir pelno mokestį, nepagrįstai netaikė PMĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostatų, pareiškėjo pajamų nesumažino papildomai apskaičiuotomis PVM sumomis, nepagrįstai pareiškėjo suteiktas viešąjį interesą tenkinančias paslaugas vertino kaip paramą, kai ją teikia pelno siekiantis asmuo (PMĮ 28 str. 2 d.), t. y. neteisingai taikė materialiosios teisės normas. Taigi, teismo vertinimu, Komisija nustatė esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo skundo dalį.

III. 28. Pareiškėjas VšĮ „Eola plius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėjas teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią, vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, padarė bylos objektyviems duomenims prieštaraujančias išvadas. Pareiškėjo nuomone, visi jo skunde nurodyti argumentai neįvertinti, iš esmės buvo atkartotos MGK išvados ir teiginiai. Pažymi, kad skundas buvo nagrinėjamas posėdyje 2020 m. sausio 16 d., o sprendimas priimtas kitą dieną – 2020 m. sausio 17 d., todėl pareiškėjas prašo jo pateiktą skaičiavimą įvertinti apeliacinės instancijos teisme. Perskaičiavus Įstaigos sąnaudas pagal patikslintose deklaracijose nurodytus duomenis, t. y. suteiktos paramos dydžiu iš dalies mažinant darbo apmokėjimo sąnaudų dydį bei iš dalies mažinant kitų atskaitymų (patalpų nuomos, turto nuomos, administravimo, komunalinių mokesčių ir kt.) dalį, matyti, jog pareiškėjas beveik visas gautas pajamas iš esmės skyrė viešąjį interesą tenkinančiai sporto veiklai, todėl jis atitinka ne pelno siekiančios organizacijos statusą.

30. Tiek VMI, tiek MGK, tiek teismas nedetalizavo ir nenustatinėjo pareiškėjo pajamų struktūros (nei procentine, nei sumine dalimi). Vien deklaratyvus nurodymas, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavo 1 073 403 Eur pajamų, o suteikė paslaugų už 150 116 Eur Klaipėdos krepšinio sporto klubui „Fortūna“, kas sudaro tik apie 13,99 proc. pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pajamų, niekaip nepatvirtina, kad buvo tinkamai išanalizuota jo pajamų struktūra. Gautas pelnas ir gautos pajamos nėra tapatūs dalykai. Pareiškėjo pateiktuose skaičiavimuose yra nurodytas tikrinamuoju laikotarpiu įstaigos gautas pelnas, iš kurio matyti, jog ženklaus pelno Įstaiga per visą laikotarpį negavo, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ji atitinka ne pelno siekiančios organizacijos statusą, todėl papildomai mokėtinas PVM apskaičiuotas nesant tam jokio pagrindo. Pareiškėjo vertinimu, VMI atliktas skaičiavimas yra neteisingas, kadangi mokesčių administratorius suteiktos paramos sumą (kas yra sąnaudos) dalino iš pajamų sumos, o tokiu skaičiavimu galima apskaičiuoti vienintelį dalyką, t. y. sąnaudų santykį su pajamomis (sąnaudos padalintos iš pajamų), kuris parodo kiek vienam gautų pajamų vienetui (eurui) tenka sąnaudų vienetų (eurų), o ne viešojo intereso tenkinimo rodiklį. Taigi Įstaigos suteikta parama yra priskiriama sąnaudoms, o ne pajamoms. Išlaidos patalpų nuomai, komunaliniams mokesčiams bei darbo užmokesčiams taip pat yra ir suteiktoje paramoje. Tai patvirtina ir Įstaigos nurodyti argumentai bei pateikti dokumentai, jog Klaipėdos krepšinio klubo „Fortūna“ nariams buvo leista nemokamai naudotis visomis klubo teikiamomis paslaugomis ir patalpomis, t. y. jie sportavo, naudojo inventorių, elektrą, vandenį, patalpų nuomą ir aptarnaujančio personalo darbo užmokestį. Pagal pareiškėjo pateiktą skaičiavimą, kuriame vertinamas ir gautas pelnas, matyti, jog viešąjį interesą tenkinančios paslaugos sudarė ne 13,99 proc., bet 94,29 proc. Nepaisant to, teismas visiškai neargumentavo, kuo remiantis 1/5 dalis pajamų laikytina nereikšminga viešąjį interesą tenkinančių paslaugų dalimi.

31. Pareiškėjas pažymi, jog įstatymas nedraudžia gauti pajamas bei pelną iš ūkinės komercinės veiklos, kuri skirta veiklos tikslams pasiekti. Vien tai, kad pareiškėjas iš ūkinės komercinės veiklos gavo pajamų ir pelno, dar nereiškia, kad jis neveikė kaip pelno nesiekiantis subjektas. Vertinant, ar mokesčių mokėtojas atitinka pelno nesiekiančio vieneto kriterijų, buvo būtina išnagrinėti ir įvertinti šio pelno nesiekiančio vieneto gautų pajamų struktūrą, nustatyti, kokią dalį iš visos pajamų sumos sudaro ūkinės komercinės veiklos pajamos, gautų pajamų (pelno) panaudojimo tikslus, ar pajamos panaudojamos visuomeniniams tikslams ar komerciniams tikslams bei kitas aplinkybes ir tik tuomet spręsti dėl tokio juridinio asmens priskyrimo pelno nesiekiančiam juridiniam asmeniui ir jo apmokestinimo. VšĮ „Eola Plius“ nuo veiklos pradžios iki 2016 m. gruodžio 31 d. realaus pelno negavo. Gautos pajamos už maisto (sporto) papildų, sporto prekių pardavimą, patalpų nuomą ir sveikatinimo paslaugas niekada neatnešė žymaus ir ženklaus pelno, kurį būtų buvę galima panaudoti ne Įstaigos tikslams.

32. Teismas neargumentavo, kodėl pareiškėjo teiktos sporto paslaugos, rengtos treniruotės ir kt. nėra ir negali būti laikomos viešojo intereso tenkinimu. Priešingai, sporto treniruotės, suteikta parama lankytis klube ir kt. patvirtina, jog Įstaiga vykdė viešąjį interesą tenkinančią veiklą bei įgyvendino savo tikslus, t. y. skatinti sportą, sveiką gyvenseną ir t. t. VšĮ „Eola Plius“ gauna pajamas iš sporto dalyvių už sporto klubo lankymą, naudojimąsi treniruokliais ir nepriklausomai nuo to, kas tuos pinigus moka, tokios pajamos, vadovaujantis VMI pateiktu įstatymo aiškinimu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, neturėtų būti apmokestinamos PVM mokesčio tarifu.

33. Pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo PVM delspinigių, nes PVM buvo apskaičiuotas nesant tam jokio pagrindo, o jeigu būtų pripažinta, kad PVM buvo apskaičiuotas pagrįstai, pareiškėjas turi būti atleistas nuo PVM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Be to, pareiškėjas prašė jį atleisti nuo delspinigių ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kadangi nesutiko su MGK vertinimu, jog LPĮ 11 straipsnyje numatyta pareiga vesti suteiktos paramos apskaitą (reglamentuota nuo 2017 m. sausio 1 d.) niekaip neįtakojo pareiškėjo teikiamų ūkinės komercinės veiklos paslaugų apmokestinimo PVM. Taip pat pareiškėjas prašė jį visiškai atleisti nuo PVM baudos, kadangi ji bendradarbiavo su Klaipėdos AVMI, mokestinis patikrinimas buvo vykdomas pakartotinai, jokių piktybinių pažeidimų nepadarė, mokesčio įstatymą galimai galėjo pažeisti dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo. Teismas nurodė, kad sutinka su VMI pozicija, jog įstatyme nėra numatyta galimybės apskritai neskirti baudos už padarytus pažeidimus. Tačiau įstatymas ne tik numato galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo baudos, bet ir tai, kad atleidžiama nuo baudos, kai mokesčių įstatymas pažeistas dėl klaidingo apibendrinto paaiškinimo. Pareiškėjas nepadarė jokio piktybinio pažeidimo, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė prašomus duomenis, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo skirti baudą.

34. Dėl MGK kompetencijos viršijimo ir mokestinio ginčo dalies grąžinimo iš naujo nagrinėti pareiškėjas nurodė, kad MGK nustatė ne proceso teisės normų pažeidimus, o materialiosios teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės buvo aiškios ir nekilo būtinybė rinkti naujus įrodymus. Vien tai, kad VMI netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nesudaro pagrindo perduoti ginčą nagrinėti iš naujo. Priešingai, nustačius, kad VMI netinkamai taikė materialiosios teisės normas, ši sprendimo dalis privalėjo būti panaikinta.

35. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

36. Atsakovas nurodo, kad patikrinimo metu buvo išanalizuota pareiškėjo vykdyta ūkinė komercinė veikla bei pajamų iš šios veiklos ir jai tenkančių sąnaudų dalis iš visų pareiškėjo gautų pajamų bei patirtų veiklos išlaidų. Išanalizavus pareiškėjo vykdytą ūkinę komercinę veiklą nustatyta, jog jis vykdė su sporto klubų veikla susijusią ūkinę komercinę veiklą (ėmė atlygį už lankymąsi sporto klube, platino abonementus, prekiavo maisto papildais, gėrimais, sporto prekėmis ir kt.). VMI nustatė, kad tikrinamuoju 2012–2016 m. laikotarpiu pareiškėjas teikė apmokamas sporto paslaugas (sporto klubų abonementai) bei pardavė prekes (maisto papildus, gėrimus, sporto prekes), iš kurių gavo ir savo buhalterinėje apskaitoje apskaitė 1 073 403,69 Eur pajamų, iš kurių 936 207,17 Eur užregistruota kasos aparatų kasos operacijų žurnaluose.

VMI taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gavo 175 390,40 Eur pajamų ir patyrė 251 984,50 Eur sąnaudų, 2013 m. gavo 189 397,78 Eur pajamų ir patyrė 187 922,19 Eur sąnaudų, 2014 m. gavo 175 195,05 Eur pajamų ir patyrė 176 824,70 Eur sąnaudų, 2015 m. gavo 216 986,27 Eur pajamų ir patyrė 213 281 Eur sąnaudų, 2016 m. gavo 316 434,20 Eur pajamų ir patyrė 314 145 Eur sąnaudų. Patikrinimo metu nustatyta, kad pajamos iš sporto paslaugų pardavimo, t. y. iš ūkinės komercinės veiklos, pareiškėjo veiklos gautose bendrose pajamose siekė 86,01 proc. (1 073 403,69 Eur – 150 116 Eur / 1 073 403,69 Eur x 100 proc.), o viešąjį interesą atitinkančios paslaugos sudarė tik 13,99 proc. nuo visų bendrų pajamų (150 116 Eur / 1 073 403,69 Eur x 100 proc.).

Viso viešojo intereso paslaugų 2012–2016 m. suteikta 13,9962 proc. (29 676 + 29 441 + 29 559 + 30 240 + 31 320 = 150 236 Eur (150 236 / 1 073 403,69) x 100). Įvertinus nustatytus duomenis, patikrinimo metu pagrįstai padaryta išvada, kad pajamos iš sporto paslaugų pardavimo (komercinės veiklos pajamos) sudarė pagrindinę pajamų dalį bendrose pareiškėjo veiklos pajamose (86,01 proc.). Pagal patikrinimui pateiktus dokumentus taip pat nustatyta, kad pareiškėjo veiklos sąnaudas sudarė bendrosios veiklos išlaidos: patalpų nuomos sąnaudos, turto nuomos sąnaudos, darbuotojų darbo užmokesčio ir draudimo sąnaudos, parduotų prekių įsigijimo, administravimo, atsiskaitymų su tiekėjais sąnaudos.

Iš pareiškėjo patirtų sąnaudų struktūros matyti, kad visos patirtos sąnaudos buvo susijusios su pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos išlaidomis.

37. Pareiškėjas Klaipėdos sporto klubui „Fortūna“ suteikė viešąjį interesą atitinkančių sporto paslaugų (be atlygio) už 150 116 Eur. Viešąjį interesą tenkinančias paslaugas Klaipėdos sporto klubui „Fortūna“ pareiškėjas teikė be atlygio, o visos jo gautos pajamos, apskaitytos jo buhalterinėje apskaitoje, yra gautos iš ūkinės komercinės veiklos, kurią pareiškėjas vykdo siekdamas įgyvendinti savo įstatuose numatytus tikslus, t. y. gauti pajamų (pelno) įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti. Išnagrinėjusi pareiškėjo pajamų struktūrą ir nustačiusi, jog visos pareiškėjo gautos pajamos yra iš ūkinės komercinės veiklos (sporto klubo paslaugų, abonementų, papildų, sporto prekių pardavimo ir kt.), kuria siekiama pelno, Komisija konstatavo, jog VMI padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas negali būti laikomas pelno nesiekiančiu asmeniu.

38. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas remiasi ESTT praktika, kuri nėra susijusi su ginčo byloje analizuojama situacija. Ginčo byloje nustatyta, kad pareiškėjo viešąjį interesą tenkinanti veikla sudarė tik 13,99 proc. veiklos pajamų, o didžiąją dalį tikrinamuoju laikotarpiu gautų pajamų sudarė PVM apmokestinamos pajamos ne tik iš su kūno kultūra ir sportu susijusios veiklos (individualios sporto programos, grupinės treniruotės, sporto klubo abonementai), bet ir pajamos iš maisto papildų, gėrimų ir sporto prekių pardavimo bei patalpų nuomos ir sveikatinimo paslaugų teikimo.

39. Pareiškėjas klaidingai nurodo, jog pareiga vesti paramos apskaitą atsirado tik 2017 m. sausio 1 d. LPĮ nuo pat jo įsigaliojimo reglamentavo pareigą ūkio subjektams vesti labdaros ir paramos apskaitą. Tikrinamuoju laikotarpiu (2012 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjo pareigą vesti paramos apskaitą reglamentavo LPĮ 12 straipsnis, o nuo 2017 m. sausio 1 d. – LPĮ 11 straipsnis.

40. Atsakovas neturi duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog egzistuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, todėl pareiškėjas šiuo pagrindu negalėjo būti atleistas nuo delspinigių. Byloje taip pat nenustatyta jokių mokesčių administratoriaus tarnautojų veiksmų (pareiškėjas nepateikė jokių suklaidinimo įrodymų), kurie pašalintų jo atsakomybę ir būtų pagrindas taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindus. Be to, už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti, jis negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole.

41. Atsakovas nurodo, kad Komisija sumažino pareiškėjui skirtą baudą nuo 30 proc. iki minimalaus dydžio, t. y. iki 10 proc. dydžio (12 477 Eur). Pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Taigi atleidimas nuo baudos, visų pirma, sietinas su mokesčio sumokėjimu arba priverstiniu išieškojimu, priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu, priešingu atveju įstatymų leidėjas draudžia atleisti nuo atitinkamo mokesčio baudos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs patikrinimo metu nustatyto PVM, jis negali būti atleistas nuo PVM baudos.

42. Nagrinėjamu atveju Komisija konstatavo, kad VMI, apskaičiuodama pareiškėjo 2012–2016 m. mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną ir pelno mokestį, nepagrįstai netaikė PMĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostatų, pareiškėjo pajamų nesumažino papildomai apskaičiuotomis PVM sumomis, nepagrįstai jo suteiktas viešąjį interesą tenkinančias paslaugas vertino kaip paramą, kai ją teikia pelno siekiantis asmuo (PMĮ 28 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad VMI nustatė pareiškėjo PM bazę ir jam neteisingai apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius, atsakovo vertinimu, yra teisinis pagrindas panaikinti šią VMI sprendimo dalį įpareigojant VMI pareiškėjo skundo dalį išnagrinėti iš naujo.

43. Atsakovo įsitikinimu, nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes analizuojama situacija nėra itin sudėtinga, o teismas išsamiai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjo argumentas, kad šalys teisme nebuvo išklausytos, yra nepagrįstas. Teismas buvo nurodęs pareiškėjui pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, jis nepareiškė noro bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, Komisijoje byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjui papildomai apskaičiuotos PVM ir PM sumos (jų delspinigiai ir skirtos baudos), teisėtumo ir pagrįstumo, bei pagrindo įpareigoti centrinį mokesčių administratorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl nurodymo sumokėti PM, PM delspinigius ir baudą.

45. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindų skundžiamiems mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimams panaikinti, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvada, kad VšĮ „Eola plius“ veikla neatitinka pelno nesiekiančio juridinio asmens kriterijų, o savo nesutikimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

47. Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, aktuali ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Apeliaciniame skunde nėra keliami tokie teisės ar fakto klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti, remiantis rašytine bylos medžiaga, šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Įvertinus šioje byloje šalių pateiktus procesinius dokumentus matyti, kad bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai ir išsamiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme ir šalių dalyvavimas tokiame posėdyje nėra būtinas. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

48. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.). Ši proceso taisyklė nereiškia, jog mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo jam, be kita ko, MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Tačiau būtent teismas, inter alia (be kita ko) pagal minėtas proceso taisykles dėl įrodymų vertinimo, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė aptariamą (įrodinėjimo) pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos ir pagrįstos faktinės aplinkybės patvirtina įstatymų leidėjo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (sąlygų) šiai nuostatai taikyti buvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-206-968/2019).

49. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad skundžiami VMI ir Komisijos sprendimai yra teisėti bei pagrįsti.

50. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas argumentus, kuriais, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės prašoma iš naujo įvertinti byloje pateiktus įrodymus, nenurodo pagrįstų motyvų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ar kad teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo skunde keliamų klausimų ar argumentų, taip pat nenurodo, jog teismas būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas. Šiame kontekste pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

51. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pareiškėjo veiklos pobūdžio bei apskaičiuoto PVM nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog šiais aspektais pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados yra neteisingi, pažeidžia materialiosios ir (arba) proceso teisės normas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su pareiškėjo veiklos nustatymu ir PVM mokesčių apskaičiavimu, juos papildo.

52. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad, pareiškėjo nuomone, ginčo laikotarpiu jis atitiko PMĮ ir PVMĮ nustatytus objektyvius pelno nesiekiančio vieneto ir pelno nesiekiančio juridinio asmens kriterijus, todėl ginčo laikotarpiu pareiškėjo gautas pelnas negali būti apmokestinamas PM, o pajamos negali būti apmokestinamos standartiniu PVM tarifu.

53. PVMĮ 2 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad pelno nesiekiantis juridinis asmuo – tai juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kuris gauto pelno pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus neturi teisės skirstyti savo steigėjams ir (arba) dalyviams, išskyrus tuos juridinius asmenis, kurių veiklos reikšmingą dalį sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno, nors tų juridinių asmenų veiklos tikslas nėra pelno siekimas. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui apskaičiuotas papildomas PVM bei su šiais mokesčiais susijusios sumos, reikšminga tai, ar pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu (2012–2016 m.) galėjo būti laikomas pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu (PVMĮ 2 str. 21 d.).

54. Tuo atveju, kai juridinio asmens reikšmingą veiklos dalį sudaro ūkinė komercinė veikla, iš kurios gaunama pelno, ir nepriklausomai nuo to, kam gautas pelnas panaudotas, laikoma, kad juridinis asmuo, kaip Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, teikė paslaugas, kurios pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies nuostatas yra PVM objektas ir kurios apmokestinamos standartiniu 21 procento PVM tarifu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-692-968/2019).

55. Šiuo aspektu įvertinus byloje surinktus įrodymus, inter alia (be kita ko) nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (2012–2016 m.) buvo viešoji įstaiga. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų 2 straipsnio 1 dalį, viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Atlikus mokestinį patikrinimą, nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad Įstaiga vykdė su sporto klubų veikla susijusią ūkinę komercinę veiklą (ėmė atlygį už lankymąsi sporto klube, platino abonementus, prekiavo maisto papildais, gėrimais, sporto prekėmis ir kt.) ir iš šios veiklos tikrinamuoju laikotarpiu gavo 1 073 403 Eur (2012 m. – 175 390,40 Eur; 2013 m. – 189 397,78 Eur; 2014 m. – 175 197,05 Eur; 2015 – 216 986 Eur; 2016 – 316 434,20 Eur) pajamų. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos sporto klubui „Fortūna“ suteikė viešąjį interesą atitinkančių sporto paslaugų (be atlygio) už 150 236 Eur (2012 m. – 29 676 Eur; 2013 m. – 29 441 Eur; 2014 m. – 29 559 Eur; 2015 – 30 240 Eur; 2016 – 31 320 Eur). Iš patikrinimo duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. pareiškėjo pajamos, gautos vykdant sutartis dėl viešąjį interesą tenkinančios visuomenei naudingos veiklos, jas lyginant su visomis jo gautomis pajamomis, buvo labai nedidelės, t. y. jos sudarė tik 13,99 proc.

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą teisinio reguliavimą, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, nors pareiškėjas yra įsteigtas kaip viešasis juridinis asmuo, didžiąją jo veiklos dalį ginčo laikotarpiu sudarė pelno siekimas iš ūkinės komercinės veiklos, t. y. iš jo teikiamų atlygintinų paslaugų sporto srityje (pareiškėjas ėmė atlygį už lankymąsi sporto klube, platino abonementus, prekiavo maisto papildais, gėrimais, sporto prekėmis ir kt.), todėl nuo 2012 m. iki 2016 m. pareiškėjas neatitiko PVMĮ įtvirtinto pelno nesiekiančio juridinio asmens apibrėžimo (PVMĮ 2 str. 21 d.). Taigi tiek mokesčių administratorius, tiek MGK, išnagrinėję pareiškėjo pajamų struktūrą ir nustatę, jog didžioji pareiškėjo pajamų dalis yra pajamos iš ūkinės komercinės veiklos (sporto klubų paslaugų, abonementų, papildų, sporto prekių pardavimo ir kt.), kuria siekiama pelno, pagrįstai konstatavo, jog, pagal PVMĮ nuostatas, pareiškėjas negali būti laikomas pelno nesiekiančiu asmeniu.

57. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodė jog jis turi būti atleistas nuo PVM baudos ir delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų pagrindais.

58. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagrindai, kai mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, yra numatyti MAĮ 141 straipsnyje. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis atleidimo nuo baudos pagrindų sąrašas. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Pareiškėjas teigė, kad jis nevedė suteiktos paramos apskaitos, nes LPĮ 11 straipsnyje ši pareiga reglamentuota tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes, kaip teisingai nurodė atsakovas, LPĮ nuo pat jo įsigaliojimo dienos (1993 m. birželio 4 d.) reglamentavo pareigą ūkio subjektams vesti labdaros ir paramos apskaitą. Ginčo laikotarpiu šią pareigą iki 2017 m. sausio 1 d. įtvirtino LPĮ 12 straipsnis. Atsižvelgus į tai, Įstaiga negalėjo būti atleista nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudos mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

59. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, kai mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Pareiškėjo teigimu, jį suklaidino centrinio mokesčių administratoriaus apibendrintas PVMĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas, kuriame buvo nurodyta, kad pelno nesiekiančių juridinių asmenų teikiamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos PVM neapmokestinamos. Šis aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra klaidingas, kadangi PVMĮ 2 straipsnio 21 dalyje numatyta, kada formalų pelno nesiekiančio juridinio asmens statusą turintis asmuo PVMĮ nuostatų taikymo prasme nėra laikomas pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VšĮ „Eola plius“ nelaikytinas pelno nesiekiančiu asmeniu, todėl jis negali būti atleistas nuo baudų ar delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad įstatyme nėra numatyta galimybė apskritai neskirti baudos už padarytus pažeidimus. Pagal MAĮ 140 straipsnio 1 dalį, asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus MAĮ 142 straipsnyje nurodytus atvejus. Nuo baudos mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas tik esant MAĮ 141 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p. 82–89; 2005 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005). Vadinasi, bauda yra skiriama kaip sankcija už teisei priešingą veiką ir ji gali būti netaikoma tik esant teisės aktuose įtvirtintoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 1543/2009).

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors ir nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo PVM baudų ir delspinigių mokėjimo vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintais pagrindais, tačiau Komisija, vadovaudamasi MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių (baudų) klausimus vadovaujamasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijais, atleido pareiškėją nuo 50 proc. jam apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, o, įvertinusi pareiškėjo kaltę lengvinančias aplinkybes (bendradarbiavimą ir apskaitos dokumentų pateikimą), sumažino pareiškėjui skirtą baudą nuo 30 proc. iki 10 proc. Taigi, Komisija atsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė atleisti pareiškėją nuo dalies jam apskaičiuotų delspinigių mokėjimo ir sumažino jam skirtą baudą.

62. Dėl MGK sprendimo dalies, kurioje nuspręsta pareiškėjo skundo dalį (dėl PM apskaičiavimo) perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, pažymėtina, kad, pagal MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą, MGK turi teisę perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Aiškinant šios teisės normos nuostatas, administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, kad MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta elgesio taisyklė, leidžianti MGK perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, yra tinkamai pritaikoma tik tuomet, kai tokiam sprendimui priimti egzistuoja teisinis pagrindas. Paprastai toks pagrindas atsiranda, kai yra nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Tokia situacija gali susidaryti dėl padarytų esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, arba neišsamiai ištyrus visas reikšmingas bylai aplinkybes, be kurių yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas ir kt. Šios teisės normos paskirtis – pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Šios kliūtys, kaip taisyklė, turi būti padarytos ginčą nagrinėjant mokesčių administratoriaus institucijoje, arba turi būti sudarytos sąlygos joms atsirasti tolesnėse ginčo stadijose, kaip antai, nevisapusiškas, nepilnas visų aplinkybių ištyrimas, dėl ko yra negalimas teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas, neatlikus papildomų veiksmų, susijusių su visų aplinkybių ištyrimu, nustatymu ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009; 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1146/2010; 2016 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-344-438/2016 ir kt.).

63. Iš bylos medžiagos matyti, kad MGK, priimdama sprendimą dėl skundo dalies grąžinimo centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, nurodė, jog mokesčių administratorius pripažino, kad pareiškėjas teikė nemokamas viešąjį interesą tenkinančias paslaugas – rėmė Klaipėdos krepšinio klubą „Fortuna“, kuriam tikrinamuoju laikotarpiu suteikė nemokamų paslaugų už 150 116 Eur. Pagal mokesčių administratoriaus skaičiavimus tai sudaro apie 13,99 proc. pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pajamų. Mokesčių administratorius konstatavo, jog skirti 13,99 proc. ūkinės komercinės veiklos pajamų paslaugoms, susijusioms su viešojo intereso tenkinimu, yra nereikšminga suma, todėl toks juridinis asmuo nelaikomas pelno nesiekiančiu asmeniu, jam PMĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, o taikomos PMĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatos. MGK pažymėjo, jog mokesčių administratorius nepagrindė, kodėl Įstaigos skirta viešajam interesui tenkinti 13,99 proc. pajamų, gautų iš komercinės ūkinės veiklos, suma yra nereikšminga suma. Kaip teisingai nustatė Komisija, ši mokesčių administratoriaus išvada yra neparemta jokia analize, skaičiavimais ar statistiniais duomenis, todėl spręstina, jog Komisija pagrįstai įpareigojo VMI pareiškėjo skundo dalį išnagrinėti iš naujo.

64. PMĮ 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 300 000 Eur, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 7 250 Eur sumą, apmokestinama taikant 0 proc. mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 proc. mokesčio tarifą. Pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, kurios tiesiogiai skiriamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu panaudojo apmokestinamąjį pelną ūkinės veiklos plėtrai. Iš Patikrinimo akto matyti, jog VMI pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 124 774,95 Eur PVM sumą, tačiau, perskaičiuodama Įstaigos apmokestinamąjį pelną, minėtų PVM sumų neatskaitė, t. y. neteisingai apskaičiavo pareiškėjo pelno mokesčio bazę. Kaip teisingai pažymėjo Komisija ir pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratorius nepagrįstai netaikė PMĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostatų, nesumažino pareiškėjo pajamų papildomai apskaičiuotomis PVM sumomis, nepagrįstai pareiškėjo suteiktas viešąjį interesą tenkinančias paslaugas vertino kaip paramą, kai ją teikia pelno siekiantis asmuo, t. y. neteisingai taikė materialiosios teisės normas.

65. Komisijos sprendime nurodyta, jog pareiškėjo skundo dalis dėl PM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumo perduodama nagrinėti VMI iš naujo, atsižvelgiant į Komisijos sprendime išdėstytus argumentus. Komisijos sprendime aiškiai nurodyta, kokias aplinkybes reikia išsiaiškinti. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į MGK dėl VMI 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 69-41 panaikinimo. MGK šį reikalavimą tenkino iš dalies – panaikino VMI 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 69-41 dalį dėl nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 6 931,02 Eur PM, 1 469,54 PM delspinigių ir 2 079 Eur PM baudą ir šią pareiškėjo skundo dalį perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, Komisija, nustačiusi, kad reikia surinkti ir ištirti papildomus faktinius duomenis bei jų pagrindu atlikti įrodymų vertinimą ir priimti sprendimą, vadovaudamasi MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktu, teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo skundo dalį grąžino centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

66. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Eola plius“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė