2021-03-03 Nr. AB-4732-3-61-3-03002-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1262-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03002-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gelsva“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gelsva“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. AS-15 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) arba pakeisti Sprendimu paskirtą sankciją sumažinant ją iki 500 Eur ar kitos (mažesnės ar didesnės) sumos, kuri, teismo vertinimu, būtų teisinga.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė išgauna požeminį vandenį ir privalo kiekvieną metų ketvirtį deklaruoti išgautą gamtos išteklių kiekį bei sumokėti mokestį valstybei už valstybinius gamtos išteklius (toliau – ir mokestis). Bendrovė už 2015 metus pateikė keturias deklaracijas (2015 m. balandžio 27 d., 2015 m. liepos 29 d., 2015 m. spalio 26 d. ir 2016 m. vasario 1 d.), tačiau teikiant deklaraciją 2016 m. vasario 1 d. (už 2015 metų IV ketvirtį) įsivėlė klaida: Bendrovės vadovė 2016 m. vasario 1 d. tinkamai, nurodydama teisingus IV ketvirčio duomenis, užpildė deklaraciją ir sumokėjo mokestį, bet dėl techninės klaidos elektroninio deklaravimo sistema (EDS) neišsaugojo deklaracijos pakeitimų ir 2016 m. vasario 1 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) buvo nusiųsta deklaracija su 2015 metų III ketvirčio duomenimis. Tai, kad 2015 metų IV ketvirtį išgauti gamtos ištekliai buvo deklaruoti, pareiškėjo teigimu, patvirtina šios aplinkybės: 2015 m. spalio 26 d. Bendrovė pateikė deklaraciją už 2015 metų III ketvirtį ir sumokėjo 54 537 Eur mokestį; 2016 m. vasario 1 d. Bendrovė pateikė deklaraciją už 2015 metų IV ketvirtį, tačiau dėl techninės klaidos EDS buvo išsiųsta ne atnaujinta deklaracija, o ta pati deklaracija, kurios pagrindu buvo pildyta naujoji; 2016 m. vasario 1 d. buvo sumokėtas visas mokestis už 2015 metų IV ketvirtį – 40 317 Eur, t. y. teisingai apskaičiuotas mokestis buvo sumokėtas laiku ir valstybei jokia žala nebuvo padaryta.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 metais Departamentas atliko Bendrovės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2014–2018 metus. 2019 m. gegužės 31 d. buvo surašytas patikrinimo aktas, kuriame buvo nustatyta, jog Bendrovė už 2015 metų IV ketvirtį VMI iš viso nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708, t. y. nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Mokesčio už išteklius įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Vadovaujantis Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį buvo apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 403 168 Eur.

4. Pareiškėjas Sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindė šiais argumentais:

4.1. Nėra Mokesčio už išteklius įstatyme nustatytų sąlygų taikyti didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifą. Atsižvelgiant į Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reguliavimą, laikytina, kad įstatymų leidėjo pagrindinis tikslas, nustatant didesnį mokesčio tarifą, buvo atgrasyti nuo pažeidimo arba pritaikyti sankciją tiems pažeidėjams, kurie siekia nuslėpti išgautus gamtos išteklius ir vengia mokėti mokestį. Pareiškėjas tokio tikslo neturėjo – jis laiku pateikė deklaraciją ir sumokėjo visą jam priklausantį, tiksliai apskaičiuotą mokestį. Nei Departamentas, nei kuri kita valstybės institucija nenustatė, kad Bendrovė netinkamai apskaičiavo ar nuslėpė išgautą vandens kiekį. Negalima konstatuoti, kad pareiškėjas nedeklaravo gamtos išteklių kiekių, nes deklaracija buvo užpildyta laiku, o sumokėtas mokestis buvo teisingai apskaičiuotas, tačiau deklaracija buvo pateikta su klaidingais duomenimis. Be to, mokesčių administratorius galėjo pastebėti, kad 2016 m. vasario 1 d. deklaracijoje buvo įsivėlusi techninė klaida, bet pareiškėjo apie tai neinformavo.

4.2. Tokios sankcijos (10 kartų didesnio tarifo) taikymas yra neproporcingas ir neteisingas atsižvelgiant į pažeidimo (jeigu būtų toks konstatuotas) pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes. Tokios sankcijos pritaikymas prieštarauja ne tik administracinių teismų, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai.

4.3. Jeigu būtų laikoma, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, tai jis turėtų būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 241 straipsnio 2 dalį. Šis atvejis neatitinka Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kadangi negalima konstatuoti, jog deklaracija nebuvo pateikta ar joje deklaruota mažesnė, nei priklauso, suma.

4.4. Bendrovės veiksmais valstybės biudžetui nebuvo padaryta jokia žala, o Sprendimą pripažinus teisėtu, būtų padaryta nepataisoma žala Bendrovei, ir kartu valstybei. Mokestis už 2015 metų IV ketvirtį buvo teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas laiku, todėl valstybės biudžetas nepatyrė jokios žalos, o nepanaikinus ar nepakeitus ginčijamo Sprendimo UAB „Gelsva“ nepagrįstai patirtų didelę žalą, jos veikla būtų itin sutrikdyta.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jo vadovė EDS neišsaugojo deklaracijos pakeitimų, t. y. 2016 m. vasario 1 d. VMI buvo nusiųsta deklaracija su 2015 metų III ketvirčio duomenimis. Atsakovo vertinimu, Bendrovė deklaracijas pildo ir teikia ne pirmus metus, todėl privalėjo savo darbą organizuoti taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai. Pareiškėjas yra atsakingas už nepateiktą 2015 metų IV ketvirčio deklaraciją. Tiksli deklaracija buvo pateikta 2019 m. gegužės 30 d. Departamento pareigūnams užfiksavus pažeidimą. Bendrovės teigimas, kad įvykdo techninė klaida, atsakovo nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką negali būti laikoma svarbia aplinkybe, atleidžiančia (ar švelninančia) pareiškėjo atsakomybę. Šiuo atveju pakanka fakto, jog pareiškėjas nepateikė deklaracijos už 2015 metų IV ketvirtį, tam, kad būtų taikoma sankcija – didesnis mokesčio tarifas.

7. Pareiškėjo argumentai, susiję su mokesčių administratoriaus veiksmais, nelaikytini pagrįstais, nes pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 15 straipsnio 1 dalį VMI yra atsakinga už MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių, išskyrus muitus, administravimą, o MAĮ 16 straipsnio 1 dalis įgalioja Departamentą atlikti tik tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus – patikrinti, ar teisingai apskaičiuotas, deklaruotas, ar sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, o už nustatytą deklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikyti Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudą (sankciją).

8. Dėl sankcijos teisingumo ir proporcingumo atsakovas nurodė, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 368 straipsnio 6 dalimi, gali sumažinti ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos, tačiau pagal teismų praktiką tokiu atveju reikia nustatyti išskirtines, itin svarbias aplinkybes sumažinti ar netaikyti sankcijos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, išskyrus „techninę klaidą“.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Gelsva“ skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą.

10. Teismas nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas 2019 m. gegužės 31 d. surašė patikrinimo aktą Nr. D-14 (toliau – ir Aktas), kuriame konstatavo, kad pareiškėjas už 2015 metų IV ketvirtį VMI nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708, taip pat nedeklaravo per šį laikotarpį išgauto požeminio vandens kiekio, taip pažeidė Mokesčio už išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 punktą, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Vadovaujantis Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį apskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą, t. y. 403 168 Eur. Departamentas skundžiamu Sprendimu patvirtino 2019 m. gegužės 31 patikrinimo aktą Nr. D-14.

11. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 26 d. pateikė deklaraciją už 2015 metų III ketvirtį ir sumokėjo 54 537 Eur mokesčio, 2016 m. vasario 1 d. pateikė deklaraciją už 2015 metų IV ketvirtį, 2015 metų III ketvirčio pagrindu, tačiau kaip matyti deklaracijos teikimo mokestinis laikotarpis liko tas pats – 2015 metų III ketvirtis. Bendrovė 2016 m. vasario 1 d. sumokėjo 40 317 Eur už 2015 metų IV ketvirtį. Pareiškėjas teismui pateikė 2016 m. sausio 22 d. pildytos deklaracijos vaizdą, iš kurio matyti, kad deklaracijoje mokestinis laikotarpis yra pakeistas, t. y. nurodytas 2015 metų IV ketvirtis, t. y. susidarė tokia situacija, kad pareiškėjo teiktos 2019 m. vasario 1 d. pirminės deklaracijos už 2015 metų IV ketvirtį sistema „nesurado“, o deklaracija už 2015 metų III ketvirtį buvo pateikta du kartus: pirminė – 2015 m. spalio 26 d., patikslinta – 2016 m. vasario 1 d.

12. Teismas pažymėjo, jog iš viešai prieinamų vmi.lt duomenų matyti, kad teikti naujas deklaracijas galima dviem būdais: pildyti naują formą arba pildyti ankstesnės pagrindu. Teismo vertinimu, pareiškėjas pasirinko pildyti naują deklaraciją už 2015 metų IV ketvirtį ankstesnės deklaracijos pagrindu: 2015 metų III ketvirčio pagrindu.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2015 metų IV ketvirtį išgavo mažiau požeminio vandens, nei 2015 metų III ketvirtį, todėl jeigu pritarti atsakovo pozicijai, jog pareiškėjas 2016 m. vasario 1 d. patikslino pirminę deklaraciją už 2015 metų III ketvirtį, atsakovas, vadovaudamasis patikslintos deklaracijos duomenimis, turėjo konstatuoti nustatytus 2015 metų III ketvirčio neatitikimus, tačiau atsakovas Mokesčio už išteklius įstatymo pažeidimų nenustatė. Teismas sprendė, kad deklaracija už 2015 metų IV ketvirtį galėjo būti nepateikta dėl techninės klaidos. Atsižvelgęs į tai, kad mokestis buvo sumokėtas tinkamo dydžio ir laiku, teismas sprendė, jog teiktos deklaracijos nepateikimas dėl techninės klaidos yra pagrindas panaikinti ginčijamą Sprendimą.

14. Dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui priteisimo teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir apskaičiavęs pareiškėjui mokestį už nepateiktą deklaraciją, veikė savo įgaliojimų srityje. Nenustatęs Departamento neteisėtų veiksmų, vadovaudamasis konstituciniais teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismas sprendė, kad nors pareiškėjo skundas tenkinamas, tačiau nėra pagrindo iš atsakovo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

III. 15. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Sprendimas, arba priimti naują sprendimą ir pakeisti ginčijamą Sprendimą.

16. Atsakovo vertinimu, priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jei, teismo vertinimu, Sprendimas yra per griežtas, turėjo būti sprendžiama dėl jo pakeitimo sumažinant paskirtą sankciją. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjas per klaidą nepateikė deklaracijos, ir mano, kad tai buvo padaryta dėl Bendrovės aplaidumo ir nerūpestingumo.

17. Atsakovas pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Bendrovė 2015 metų IV ketvirčio deklaraciją patikslino tik 2019 m. gegužės 30 d., t. y. po 3 metų, pareigūnams pradėjus mokestinį patikrinimą.

18. Atsakovas nurodo, kad jis, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo teisinio pagrindo netaikyti sankcijos pareiškėjui. Teismas, pripažinęs, kad Departamentas veikė teisėtai, nepagrįstai panaikino teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Be to, pagal teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose teismai, nustatę, kad sankcija yra neproporcinga, ją mažina, tačiau sprendimo nenaikina. Atsakovo teigimu, panaikinus Sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas patikrinimo aktas, būtų neužbaigta mokestinio patikrinimo procedūra.

19. Pareiškėjas UAB „Gelsva“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: 1) apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą; 2) jei būtų nuspręsta, kad pirmojo punkto reikalavimas netenkintinas, priimti sprendimą, kuriuo atsakovo Sprendimas būtų panaikintas ir atsakovas būtų įpareigotas priimti naują sprendimą – Akto netvirtinti; 3) jei būtų nuspręsta, kad pirmojo ir antrojo punktų reikalavimai netenkintini, priimti sprendimą, kuriuo atsakovo Sprendimas būtų pakeistas – paskirta sankcija sumažinta iki 500 Eur arba iki kitos sumos, kuri apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtų teisinga.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, turi teisę tiek paskirtą sankciją sumažinti, tiek jos netaikyti, o mokesčių administratorius gali ne tik pavirtinti ar iš dalies patvirtinti patikrinimo aktą, bet ir jo netvirtinti arba jį pakeisti. Šiuo atveju laikytina, kad teismo sprendimas prilygsta sprendimui netvirtinti patikrinimo akto. Atsakovas turi teisę pats užbaigti mokestinio patikrinimo procedūrą ir, remdamasis teismo sprendimu, priimti sprendimą netvirtinti patikrinimo akto arba pakeisti jo dalį, kuria buvo paskirta sankcija, ir neskirti sankcijos.

21. Pareiškėjo nuomone, jo pateiktų pastabų dėl Akto tinkamas neįvertinimas Sprendime taip pat gali būti pagrindu panaikinti Sprendimą. Teismo sprendimas visiškai atitinka panašiose bylose suformuotą administracinių teismų praktiką, o atsakovo minimose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose buvo sprendžiama dėl asmenų, kurie gamtos išteklius deklaravo neteisingai ir valstybei sumokėjo mažesnį nei priklausė mokestį, atsakomybės. Pareiškėjas visą jam priklausantį mokestį sumokėjo laiku, todėl negalima vadovautis atsakovo pateiktais teismų praktikos pavyzdžiais šioje byloje.

22. Pareiškėjas nurodo, kad jis 2015 metų IV ketvirčio deklaraciją už valstybinius gamtos išteklius patikslino tik 2019 m. gegužės 30 d., kadangi iki tol, kol buvo atliktas mokestinis patikrinimas, jis net neįtarė, kad deklaracija gali būti užpildyta netinkamai. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius galėjo pastebėti, kad 2016 m. vasario 1 d. deklaracijoje buvo įsivėlusi techninė klaida, bet pareiškėjo apie tai neinformavo.

23. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jeigu būtų nuspręsta atsižvelgti į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, tai šiuo atveju yra pagrindas taikyti ANK 241 straipsnio 2 dalį ir paskirtą sankciją sumažinti iki minimalios 500 Eur sumos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas atsakovo Departamento 2019 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. AS-15, kuriuo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento 2019 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktas Nr. D-14, pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad iš esmės šioje byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su Akte nurodytu faktu, jog pareiškėjas UAB „Gelsva“ nepateikė už 2015 metų IV ketvirtį VMI Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (Forma KIT708) (toliau – ir Deklaracija) ir pareiškėjui dėl to apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu (iš viso 403 168 Eur). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių išsakytus argumentus dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, jog Deklaracija galėjo būti nepateikta dėl techninės klaidos, o atsižvelgęs į tai, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius pareiškėjo buvo sumokėtas tinkamo dydžio ir laiku, padarė išvadą, kad Deklaracijos nepateikimas dėl techninės klaidos yra pagrindas panaikinti Sprendimą. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą ir apskaičiavęs pareiškėjui mokestį už nepateiktą Deklaraciją, veikė savo įgaliojimų srityje (nenustatyti Departamento neteisėti veiksmai), vadovaudamasis konstituciniais teisingumo, protingumo ir proporcingumo principu, sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė išskirtinė situacija, kuri sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismui tenkinti pareiškėjo skundą.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo naikinti visą Sprendimą, nes mokestinių patikrinimų procedūra turi užsibaigti, t. y. turi būti patvirtintas patikrinimo aktas; nurodoma „techninė klaida“ (pareiškėjo įvardijama kaip „žmogiškoji klaida“) nevertintina kaip pateisinanti priežastis nepateikti tinkamos deklaracijos, nes deklaracijos teikimas nėra formalumas (pareiškėjas tik 2019 m. gegužės 30 d. patikslino 2015 metų IV ketvirčio deklaraciją); pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo argumentų dėl pareiškėjo pavėluoto deklaracijų pataisymo ir nerūpestingumo jas pataisyti per protingą laiką (kaip įmanoma greičiau nuo jų netinkamo pateikimo), kad valstybė nedisponuotų klaidingais duomenimis. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti procesinį sprendimą, susijusį su Sprendimo keitimu į švelninančią pusę, kad jis atitiktų teismo taikomus proporcingumo kriterijus.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento. Mokesčio už išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

29. Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 ir kt.).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 nurodyta, kad taikant Mokesčio už išteklius įstatymą yra siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio mokėtojai remiantis šio įstatymo reikalavimais privalo per įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Šio įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Mokesčio už išteklius įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad šis įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčio už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinius gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Mokesčio už išteklius įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, ir būtų neproporcinga priemonė.

31. Nagrinėjamoje byloje įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas laiku nepateikė Deklaracijos, darytina išvada, kad sprendime pagrįstai konstatuota, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui nėra tikslinga, proporcinga ir teisinga skaičiuoti didesnio mokesčio tarifą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, dėl kurių nustatyta, kad pareiškėjas neturi mokėti apskaičiuoto mokesčio.

32. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika (nurodo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016 ir 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016), teigia, kad jo (atsakovo) priimti sprendimai nėra naikinami, o tik nustatytas mokestis mažinamas. Tačiau pareiškėjo nurodomose bylose buvo nagrinėjami kitokie atvejai, negu nagrinėjamoje byloje, t. y. šiose bylose nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl identiškų faktinių aplinkybių, kurios yra susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje.

33. Pirmosios instancijos teismas panaikino visą Sprendimą, tačiau nei sprendimo motyvuojamoje dalyje, nei sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė jokių atsakovui įpareigojimų, susijusių su jo (atsakovo) vykdyta administracine procedūra (planiniu patikrinimu už 2014–2018 metus), t. y. nenurodyta, ar priėmus teismo sprendimą, ši procedūra baigta, ar turi būti atliktas naujas patikrinimas ir / ar atsakovas turi Aktą patvirtinti iš naujo, ir pan.

34. Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes, susijusias su ginčo esme (nepagrįstu didesnio tarifo skaičiavimu), tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti tvirtinama kita Akto dalis, nesusijusi su pareiškėjo Deklaracijos nepateikimu, t. y. Akto dalis, susijusi su aplinkybėmis, kurios nėra ginčijamos šioje byloje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju be teisėto panaikino visą Sprendimą, o ne tik tą dalį, kuria patvirtinta Akto dalis, kuria pareiškėjui apskaičiuotas 403 168 Eur mokestis už nedeklaruotą per 2015 metų IV ketvirtį išgautą požeminį vandenį. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui paskirta sankcija, ir pagrįstai šią sankciją panaikino, tačiau be teisėto pagrindo panaikino visą Sprendimą, todėl apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad panaikinama atsakovo Sprendimo dalis, kuria patvirtinta Akto dalis, kuria pareiškėjui apskaičiuotas 403 168 Eur mokestis už nedeklaruotą per 2015 metų IV ketvirtį išgautą požeminį vandenį.

36. Pareiškėjas 2021 m. kovo 2 d. pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovo 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, vadovaudamasi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymą tenkina iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo priteisia 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gelsva“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. AS-15 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtinta Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento 2019 m. gegužės 31 d. patikrinimo akto Nr. D-14 dalis, kuria pareiškėjui apskaičiuotas 403 168 Eur mokestis už nedeklaruotą per 2015 metų IV ketvirtį išgautą požeminį vandenį.

Kitą skundo dalį atmesti“.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Gelsva“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros prie Aplinkos ministerijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė