2022-05-25 Nr. AB-13891-3-61-3-03116-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-334-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03116-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5721 „Dėl Jūsų prašymo“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovo A. S. (pareiškėjo). Pareiškėjas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais trečiajam asmeniui A. L. išmokėta 4 472,99 Eur ligos išmoka už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 21 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. pateikė skundą VSDFV. Pareiškėjo skundo nagrinėjimas VSDFV 2015 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7033 (toliau – ir 2015 m. spalio 29 d. sprendimas) buvo sustabdytas iki tol, kol Vilniaus miesto apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1761-808/2015. Pareiškėjas teigė, kad VSDFV Sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundo, nes jau buvo išnagrinėta civilinė byla, kurioje iš pareiškėjo buvo priteista 4 472,99 Eur.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog VSDFV privalėjo išnagrinėti jo 2015 m. spalio 20 d. skundą ir priimti sprendimą, nes atsakovas 2015 m. spalio 29 d. sprendimu nusprendė sustabdyti skundo nagrinėjimą, jo nagrinėjimą atnaujinti, įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje. VSDFV 2015 m. spalio 29 d. sprendimas galioja, jis negalėjo sudaryti jokio pagrindo pareiškėjui manyti, kad jo skundas galės būti nenagrinėjamas, jeigu civilinėje byloje bus patenkinti ieškovo reikalavimai. VSDFV neatnaujino 2015 m. spalio 20 d. skundo nagrinėjimo, tiesiog atsisakė jį nagrinėti. Pareiškėjas vertino, jog, nepaisant civilinės bylos baigties, atsakovas privalėjo atnaujinti skundo nagrinėjimą ir tik tada spręsti dėl konkretaus sprendimo priėmimo. Civilinės bylos baigtis gali turėti reikšmės, priimant konkretų sprendimą dėl skundo reikalavimų, bet tai negali būti pagrindu atsisakyti priimti skundą. Civilinėje byloje nebuvo nagrinėjami jokie reikalavimai dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais trečiajam asmeniui A. L. išmokėta ligos išmoka už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 21 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., šioje byloje nebuvo sprendžiamas šių sprendimų teisėtumo klausimas. Pareiškėjas būtent todėl ir ginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus priimtus sprendimus, nes jais buvo nuspręsta dėl mokėtinų sumų, kurių vėliau buvo reikalaujama iš pareiškėjo, taigi jam privalėjo būti sudarytos sąlygos pasinaudoti teise apskųsti jam nepalankius sprendimus ir ginti savo pažeistas subjektines teises. Sprendimu pareiškėjui ne tik buvo užkirstas kelias pasinaudoti teise paduoti skundą bei pasinaudoti procesinėmis teisėmis, bet ir ginčyti jam nepalankius sprendimus. Pareiškėjas dėl Sprendimo neteko galimybės įrodinėti priimtų sprendimų neteisėtumo ir pagrįstumo, reikalauti iš sprendimus priėmusios institucijos paaiškinimo bei įrodymų, neteko teisės ir galimybės paneigti atsakovui padarytos žalos padarymo faktą.

4. Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 20 d. pateikė skundą VSDFV, kuriuo prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, kuriais A. L. buvo išmokėta ligos išmoka ir dėl ko skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu išieškoti išmokėtą sumą iš pareiškėjo atgręžtinio reikalavimo teise, kaip atsakingo už A. L. ilgalaikį nedarbingumą. VSDFV 2015 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas dėl to, kad skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas. Pareiškėjas paprašytas, teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje, kurioje VSDFV Vilniaus skyrius prašo iš pareiškėjo priteisti žalos atlyginimą (4 472,99 Eur), pateikti įsiteisėjusio sprendimo kopiją. VSDFV 2015 m. spalio 29 d. sprendimą išsiuntė adresu (duomenys neskelbtini), tačiau sprendimas grįžo su žyma „gavėjas nerastas“, „paliktas pranešimas“, o įsiteisėjusio teismo sprendimo kopija iki 2020 m. rugpjūčio 2 d. nebuvo gauta.

6. Atsakovas paaiškino, jog VSDFV buvo gautas 2020 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjo atstovo prašymas nurodyti, ar buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundas (ar buvo priimtas koks nors sprendimas dėl skundo), taip pat nurodyti, ar pasibaigus A. L. laikinajam nedarbingumui, per kurį VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo jai 4 472,99 Eur ligos išmokos, A. L. dar buvo nedarbinga dėl eismo įvykio (dėl kurio kaltas pareiškėjas) metu patirtos traumos. Kartu su prašymu buvo pateikta įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-780-614/2017 (toliau – ir 2017 m. gegužės 18 d. nutartis). VSDFV, atsakydama į prašymą, įvertinusi 2017 m. gegužės 18 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimas, kuriuo patenkintas VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinys dėl 4 472,99 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo A. S., Sprendimu nurodė, kad pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundas nebus nagrinėjamas, nes skundą tuo pačiu klausimu jau yra išnagrinėjęs teismas. Atsakovas, Sprendime atsakydamas į antrąjį prašyme nurodytą klausimą, nurodė, kad nėra duomenų apie tai, kad A. L. būtų išduoti nedarbingumo pažymėjimai dėl 2013 m. gruodžio 30 d. nelaimingo atsitikimo po 2015 m. gegužės 29 d.

7. Atsakovas pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje teismas konstatavo, jog apelianto (A. S.) argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Teismas nurodė, jog apelianto veiksmai, o būtent jo 2013 m. gruodžio 30 d. sukeltas autoįvykis nulėmė trečiojo asmens A. L. ilgalaikį nedarbingumą ir yra akivaizdi jo pasekmė. 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad atliktas ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus nedarbingumo patikrinimas parodė, jog gydytojai nedarbingumą pacientei nustatė pagrįstai, o apeliantas neginčija ieškovo priimtų sprendimų išmokėti trečiajam asmeniui ligos išmoką ir neginčija tokios išmokos sumų. Atsakovas teigė, kad 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi pagrįstai iš pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus naudai priteistas 4 472,99 Eur žalos atlyginimas, sprendimas yra įsiteisėjęs ir neginčijamas. Pareiškėjas VSDFV naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą VSDFV sprendimą, nepateikė. Atsakovas pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu VSDFV Sprendimu būtų išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, atsirastų pagrindas vėl kreiptis į teismą tuo pačiu klausimu, t. y. pareiškėjas ginčytų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, kuriais A. L. išmokėta ligos išmoka ir dėl kurių pagrįstumo nebuvo abejota 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

9.1. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl 4 472,99 Eur žalos priteisimo iš atsakovo A. S. (pareiškėjo) (civilinė byla Nr. e2-1761-808/2016).

9.2. Pareiškėjas pateikė VSDFV 2015 m. spalio 20 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais trečiajam asmeniui A. L. išmokėta ligos išmoka už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 21 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 29 d.

9.3. VSDFV 2015 m. spalio 29 d. sprendimu sustabdė pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundo nagrinėjimą iki Vilniaus miesto apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1761-808/2015. VSDFV įpareigojo pareiškėją, teismui priėmus sprendimą minėtoje byloje, pateikti VSDFV įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją, kad skundo nagrinėjimas galėtų būti atnaujintas.

9.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1761-808/2016 priteisė ieškovui VSDFV Vilniaus skyriui 4 472,99 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo A. S..

9.5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-780-614/2017 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 dienos sprendimą paliko nepakeistą.

9.6. VSDFV gautas pareiškėjo atstovo 2020 m. rugpjūčio 2 d. prašymas nurodyti, ar buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundas (ar buvo priimtas koks nors sprendimas dėl skundo), taip pat nurodyti, ar pasibaigus A. L. laikinajam nedarbingumui, per kurį VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo jai 4 472,99 Eur ligos išmokos, A. L. dar buvo nedarbinga dėl eismo įvykio (dėl kurio kaltas pareiškėjas) metu patirtos traumos.

9.7. VSDFV priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundas nebus nagrinėjamas, o duomenų apie tai, kad A. L. būtų išduoti nedarbingumo pažymėjimai dėl 2013 m. gruodžio 30 d. nelaimingo atsitikimo po 2015 m. gegužės 29 d., nėra.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 27 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios teisės normos taikymo aspektu, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, (toliau – ir Taisyklės) 30 punktu.

11. Susipažinęs su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties turiniu teismas nustatė, jog 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje teismas nurodė, kad būtent pareiškėjo 2013 m. gruodžio 30 d. sukeltas autoįvykis nulėmė trečiojo asmens A. L. ilgalaikį nedarbingumą ir yra akivaizdi jo pasekmė. Atliktas ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus nedarbingumo patikrinimas parodė, jog gydytojai nedarbingumą pacientei nustatė pagrįstai. Apeliantas taip pat neginčija ieškovo priimtų sprendimų išmokėti trečiajam asmeniui ligos pašalpą, neginčija tokios pašalpos sumų. Vilniaus apygardos teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimu buvo pagrįstai priteista ieškovui VSDFV Vilniaus skyriui 4 472,99 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo A. S..

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, pateikdamas VSDFV 2015 m. spalio 20 d. skundą, ginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, kuriais trečiajam asmeniui A. L. išmokėta ligos išmoka už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 21 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas siekė nemokėti žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimas, su kuriuo nesutiko pareiškėjas, buvo priteistas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimu.

13. Teismas sprendė, kad VSDFV, nustačiusi, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimu jau yra priteistas iš A. S. 4 472,99 Eur žalos atlyginimas tų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų pagrindu, kuriuos pareiškėjas ginčijo paduodamas VSDFV 2015 m. spalio 20 d. skundą, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundą. Teismas vadovavosi Taisyklių 30 punktu ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas VSDFV nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, konstatavo, jog VSDFV neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti jo 2015 m. spalio 20 d. skundą. Teismas atsakovo Sprendimą pripažino atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio keliamus reikalavimus.

14. Konstatavęs VSDFV Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 15. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus skunde teismui, pabrėždamas, kad nei vienoje iš išnagrinėtų civilinių bylų dėl žalos atlyginimo teismas nevertino pareiškėjo apskųstų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendinių, kuriais trečiajam asmeniui A. L. išmokėta ligos išmoka už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 21 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., teisėtumo ir pagrįstumo, teismai procesiniuose sprendimuose apskritai nepasisakė dėl pareiškėjo skųstų sprendimų. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad būtent todėl ir ginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus priimtus sprendimus, nes jais buvo nuspręsta dėl mokėtinų sumų, kurių vėliau buvo reikalaujama iš pareiškėjo.

17. Pareiškėjas teigia, jog 2015 m. spalio 20 d. skundą dėl atsakovo priimtų sprendimų padavė tuo metu, kai civilinė byla dėl žalos atlyginimo nebuvo išnagrinėta ir nebuvo priimti jokie teismų procesiniai sprendimai. Todėl pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad jo skundas bus nagrinėjamas ir bet kokiu atveju dėl jo skundo pagrįstumo bus pasisakyta nepriklausomai nuo civilinės bylos baigties. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, sustabdydamas jo 2015 m. spalio 20 d. skundo nagrinėjimą, suklaidino pareiškėją ir apribojo galimybę apskųsti jam nepalankius sprendimus. Pareiškėjas nurodo, kad teismo taikytos taisyklės, įtvirtintos VAĮ, taikytinos tik tuo atveju, kai viešojo administravimo subjektas sprendžia konkretaus asmens skundo priėmimo klausimą, o ne tuomet, kai skundas jau yra priimtas ir tas konkretus asmuo pagrįstai tikisi, kad skundas bus išnagrinėtas ateityje.

18. Pareiškėjas vadovaujasi VAĮ 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintu nepiktnaudžiavimo valdžia principu ir teigia, jog atsakovas, sustabdęs pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundo dėl atsakovo priimtų sprendimų nagrinėjimą, o vėliau apskritai atsisakęs jį nagrinėti, pažeidė draudimą piktnaudžiauti valdžia. Atsakovo 2015 m. spalio 29 d. sprendimas galioja, jis nebuvo panaikintas, atsakovas privalėjo juo vadovautis. Teismas atsakovo 2015 m. spalio 29 d. sprendimo neįvertino, dėl jo nepasisakė, todėl pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

19. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir laikosi pozicijos, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes ir visus byloje esančius įrodymus, teisingai taikant materialiosios ir proceso teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (11.1) I-5721, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo A. S. 2015 m. spalio 20 d. skundą, pagrįstumo ir teisėtumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad VSDFV Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundą, nes įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimu jau yra priteistas iš pareiškėjo 4 472,99 Eur žalos atlyginimas tų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų pagrindu, kuriuos pareiškėjas ginčijo, paduodamas VSDFV 2015 m. spalio 20 d. skundą.

23. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas (Viešojo administravimo įstatymą), nevertino atsakovo 2015 m. spalio 29 d. sprendimo, todėl pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Visų pirma teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, o rėmėsi tik atsakovo argumentais, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

26. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui arba neatsakė į kiekvieną pareiškėjo argumentą, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ar jas įvertino neteisingai, pažeidė įrodymų vertinimą taisykles.

27. Pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundo padavimo metu galiojusi Viešojo administravimo įstatymo ( 2014 11 06 įstatymo Nr. XII-1301 redakcija) 23 straipsnio 4 dalis numatė, kad jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Taigi atsakovas 2015 m. spalio 29 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai sustabdė A. S. 2015 m. spalio 20 d. skundo nagrinėjimą, kol bendrosios kompetencijos teismai išnagrinės VSDFV ieškinį dėl žalos atlyginimo. Teismo sprendimas šiuo klausimu įsiteisėjo, Vilniaus apygardos teismui 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi atmetus A. S. apeliacinį skundą. Pripažintina, kad atsakovas, paaiškėjus šiai aplinkybei, turėjo savalaikiai išspręsti tolesnį pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. skundo nagrinėjimo klausimą, tačiau to operatyviai nepadarė ir, tik reaguodamas į pareiškėjo atstovo 2020 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, priėmė ginčijamą šioje byloje Sprendimą.

28. Sprendimo priėmimo metu galiojęs Viešojo administravimo įstatymo (2019 06 13 įstatymo Nr. XIII-2239 redakcija) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktas numatė, kad skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Be to, to paties įstatymo 27 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir per 5 darbo dienas nuo tokio paaiškėjimo dienos apie tai raštu informuojamas skundą pateikęs asmuo. Teisės teorijoje naudojamos terminologijos prasme tai reiškia, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintas draudimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėti pakartotinį skundą, dėl kurio kompetentinga institucija jau yra priėmusi sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-89-438/2021).

29. Sistemiškai taikant šias teisės normas, darytina išvada, kad atsakovas, išsiaiškinęs, jog administracinė procedūra pagal pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. buvo pradėta ir sustabdyta; jog teismas ginčijamu klausimu jau yra priėmęs sprendimą ir jog naujų faktinių duomenų pareiškėjas nepateikė, neturėjo pagrindo tęsti administracinę procedūrą ir privalėjo nebenagrinėti pareiškėjo skundo, ką nagrinėjamu atveju iš esmės ir padarė.

30. Apeliantas, pateikdamas savo poziciją, kaip nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas Viešojo administravimo įstatymas, siekia itin formalaus ir gramatinio šio įstatymo taikymo. Vien tai, kad atsakovas būtų atnaujinęs skundo nagrinėjimo procedūrą, o po to ją nutraukęs, nesukurtų kitokių teisinių pasekmių. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti toleruojama tokia situacija, kad viešojo administravimo institucija ir teismas priimtų skirtingus sprendimus dėl to paties ginčo faktinių aplinkybių. Asmenų skundų ir prašymų nagrinėjimas nėra savitikslis, pakartotinis tų klausimų, kurie išspręsti įsiteisėjusiais teismo sprendimais, nagrinėjimas viešojo administravimo institucijoje būtų nepateisinamas.

31. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, liečiančius atsakovo piktnaudžiavimą valdžia, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti, atsakovas, spręsdamas pareiškėjo skundo nagrinėjimo klausimą, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas galėjo turėti tik tokius teisėtus lūkesčius, kad arba atsakovas, arba teismas išspręs jo atsakomybės už valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą klausimą. Tai buvo padaryta šioje nutartyje minėtais bendrosios kompetencijos teismų sprendimais.

32. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

33. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo spręsti ir dėl jo patirtų teismo išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan