2022-06-08 Nr. AB-15127-3-61-3-04363-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2431-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04363-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai E. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Užimtumo tarnyba) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 21R-961 (AG-837/07-2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. K. (toliau – ir pareiškėja) skundą atmesti.

2. Atsakovas nurodė, kad Komisijos sprendimu Užimtumo tarnybos 2020 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. SD(19.1)-10665 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“ (toliau – ir Sprendimas) panaikintas ir Užimtumo tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraišką Nr. PAK (19.1)-10761 dėl savarankiško užimtumo rėmimo (toliau – ir Paraiška) ir priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

3. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos Paraiška buvo atmesta, nes neatitiko Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos sąlygos dėl darbo vietos sau steigimo pirmą kartą labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Pareiškėja yra viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Ekosofijos institutas“ steigėja, todėl nėra laikoma darbo vietą sau steigiančia pirmą kartą. Pareiškėja VšĮ „Ekosofijos institutas“ dirbo nuo 2002 m. vasario 13 d. iki 2010 m. kovo 31 d. ir nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. vasario 28 d. Komisijos sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja 2002 m. VšĮ „Ekosofijos institutas“ įsteigė ne kaip bedarbė (dar neturėdama bedarbio statuso), šiuo konkrečiu atveju neturi reikšmės, nes ši aplinkybė turėjo egzistuoti Paraiškos pateikimo metu, o ne steigiant VšĮ „Ekosofijos institutas“. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja pati pasirūpino savo gerove, įsteigusi VšĮ „Ekosofijos institutas“ ir sau darbo vietą joje, todėl pareiškėjos Paraiška savarankiško užimtumo rėmimui atmesta pagrįstai, vadovaujantis Užimtumo įstatymo nuostatomis.

4. Atsakovas vertino, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“, kuri verčiasi įstatymais nedraudžiama ūkine komercine veikla, laikoma įmone Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme. VšĮ „Ekosofijos institutas“ valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui teiktose finansinėse ataskaitose nurodyta, jog VšĮ „Ekosofijos institutas“ ne tik gali vykdyti veiklą kodu 82.30 – posėdžių ir verslo renginių organizavimas, bet įrodo, kad šią veiklą vykdė / vykdo, nes iš VĮ Registrų centrui pateiktų veiklos rezultatų ataskaitų (ataskaitinis laikotarpis nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) matyti, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ gavo pajamas už suteiktas paslaugas, parduotas prekes. Analogiška situacija yra ir už ataskaitinį laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju nėra vertinama ir svarbu, kokio dydžio pajamas gavo VšĮ „Ekosofijos institutas“. Todėl atsakovas nesutiko su Komisijos sprendimo argumentu, kad aptarti dokumentai neįrodo, jog VšĮ „Ekosofijos institutas“ siekė ekonominės naudos. Komisija nepagrįstai rėmėsi Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-280-289/2020 išdėstytais argumentais.

5. Atsakovas vertino, kad Užimtumo tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jam priimti reikšmingas aplinkybes, todėl neturėtų būti naikinamas dėl Komisijos sprendime nurodytų argumentų.

6. Pareiškėja E. K. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Pareiškėja paaiškino, kad ji atitinka visas sąlygas, nes yra virš 45 m. amžiaus, turi bedarbio statusą, su konsultantu numatė dalyvavimą savarankiško užimtumo rėmimo priemonėje ir planuoja pirmą kartą steigti darbo vietą sau Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtoje labai mažoje įmonėje. Tas faktas, kad pareiškėja 2002 m. įsteigė nevyriausybinę pelno nesiekiančią organizaciją – VšĮ „Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras“, kuri 2015 m. pakeitė pavadinimą į VšĮ „Ekosofijos institutas“, kuri aktyviai veikė šviesdama visuomenę apie aplinkai palankias ekotechnologijas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu, tačiau veikė nuostolingai ekonomine prasme, neprieštarauja Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punktui, nes nevyriausybinė pelno nesiekianti organizacija nėra tas pats, kas pelno siekianti maža ar vidutinė įmonė.

8. Pareiškėja nurodė, kad Užimtumo tarnyba neturi vieningos nuomonės apie bedarbio statusą turinčių asmenų dalyvavimą savarankiško užimtumo rėmimo programoje būnant pelno nesiekiančios viešosios įstaigos steigėju, nes skunde pabrėžia, kad nežiūrint to, kokio dydžio pajamas yra gavusi VšĮ „Ekosofijos institutas“ (penkiaženklis nuostolis 2018 m. finansinėse ataskaitose), menkiausios gautos pajamos neva tai įrodo, kad įstaiga yra pelno siekianti ir priskirtina įmonių sąvokai pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalį. Nevyriausybinių pelno nesiekiančių organizacijų prilyginimas pelno siekiančioms įmonėms yra ydinga praktika, žalinga demokratijai.

9. Pareiškėja teigė, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ įsteigta ne su tikslu pasirūpinti steigėjos gerove, ne generuoti steigėjai pelną ar suteikti atlyginimą, bet, visų pirma, suprantant transformacijos poreikį to meto visuomenės situacijoje, kai Lietuva buvo visiškai priklausoma nuo vienos kaimyninės šalies energetinių išteklių / kuro, ir buvo eskaluojama informacija, kad Lietuvoje nėra ir nebus savų energijos išteklių. 2002 m. įsteigta VšĮ „Ekosofijos institutas“ veikė projektų būdu, t. y. visuomenės švietimo tikslais buvo organizuojami teminiai projektai (mokslo, švietimo, visuomenės informavimo ar panašiose srityse). Kiekvienam projektui atskirai buvo ieškoma rėmėjų, buvo buriama veiklų vykdymo komanda. Buvo įsteigtos dar dvi organizacijos – Šiaudinių namų statytojų asociacija ir Lietuvos saulės energetikos asociacija, kur pareiškėja visuomeniniais pagrindais dirbo direktore iki 2015 m. birželio mėnesio. Beveik visi VšĮ „Ekosofijos institutas“ organizuoti projektai turėjo išleisti informacinius leidinius, kai kuriais atvejais, pvz. tarptautinio projekto „Aplinkai palankios statybos iš presuotų šiaudų populiarinimas mažinant įtaką klimato kaitai“ atveju, projekto knyga „Šiaudiniai namai“ turėjo būti parduodama, siekiant užtikrinti projekto tvarumą, prisidėti prie projekto išlaidų padengimo. Dėl to įstaiga yra gavusi šiek tiek pajamų už parduotas knygas, tačiau tai kompensavo tik mažą dalį projekto patirtų išlaidų, nes bankrutavo uždaroji akcinė bendrovė „Mūsų knyga“ – pagrindinis knygų platintojas. Įstaiga nesiekė pelno iš knygų leidimo veiklos. Kol kas jokios pajamos už 2018 m. negautos, tikimasi jas gauti artimiausiu metu, tačiau tai bus pajamos už parduotas knygas tuo atveju, jei jos bus platintojų parduotos.

10. Pareiškėja pažymėjo, kad VĮ Registrų centro sistemoje per klaidą buvo įrašyta veikla 82.30 – posėdžių ir verslo renginių organizavimas. Tokiu kodu veiklos VšĮ „Ekosofijos institutas“ niekada nevykdė. Ši klaida taisoma, bus nurodyta veikla kodu 72.19 „Kiti gamtos mokslų ir inžinerijos moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla“, kaip kad yra nurodyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sistemoje, įrašas galioja nuo 2008 m.

11. Pareiškėja nurodė, kad ji nesukūrė sau gerovės. Pareiškėja dažniausiai dirbo 1/4 etato pačiu minimaliausiu leistinu darbo tarifu. Pareiškėja prioritetu laikė visuomeninę veiklą, pokyčio visuomenėje kūrimą, o ne finansinės naudos siekimą. Siekdama pajamų, pareiškėja vykdė kitą veiklą pagal Individualios veiklos pažymą ir verslo liudijimus. Nežiūrint to, kad pareiškėja juridiškai laikoma savininke, atsakinga už organizacijos išlaikymą, VšĮ „Ekosofijos institutas“ jai nepriklauso, nes priklauso visiems, kurie turėjo bent menkiausią ryšį su vykdytomis veiklomis, o taip pat ir tiems, kurie turi projekto knygą, nes įsigydami knygą, jie tapo įstaigos rėmėjais. Rūpindamasi savo gerove, pareiškėja nori įsteigti pelno siekiančią įmonę, o VšĮ „Ekosofijos institutas“ turi išlikti nevyriausybine pelno nesiekiančia organizacija, dirbti dėl viešojo intereso.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 22 d. sprendimu atsakovo Užimtumo tarnybos skundą atmetė, Komisijos sprendimą paliko nepakeistą.

13. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

13.1. Pareiškėja Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentui 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikė Paraišką, kurioje nurodyta, kad planuojama steigti mažąją bendriją; steigiama darbo vieta – koučingo specialistui (ugdančiajam vadovui); prašomos subsidijos dydis – 18 232,32 Eur (100 proc.).

13.2. Paraišką ir jos priedų atitikimą Užimtumo įstatymo, Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.A1-348, (toliau – ir Tvarkos aprašas) ir Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-163, (toliau – ir Paslaugų teikimo tvarkos aprašas), reikalavimams įvertino Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisija (toliau – ir Atrankos komisija).

13.3. Atrankos komisija 2020 m. rugsėjo 25 d. protokoliniu sprendimu Nr. VD(19.1)-12394 (toliau – ir Protokolas) priėmė pasiūlymą atmesti ir toliau nenagrinėti pareiškėjos Paraišką, kadangi pareiškėja steigia sau darbo vietą ne pirmą kartą ir Paraiška neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų. Atrankos komisija nutarė apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją (paštu ar elektroniniu paštu) per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos, nurodant atmetimo priežastis ir teisinius pagrindus.

13.4. Užimtumo tarnyba Sprendimu informavo pareiškėją, kad Atrankos komisija priėmė sprendimą Paraišką atmesti ir toliau jos nenagrinėti. Sprendime nurodyta, kad Atrankos komisija įvertino pateiktos Paraiškos ir jos priedų atitiktį reikalavimams, nurodytiems Užimtumo įstatyme, Tvarkos apraše ir Paslaugų teikimo tvarkos apraše. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalies 1 punktu, savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas bei subsidija darbo vietai steigti mokama, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme ir darbo vietą sau pirmą kartą steigia Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 3, 6 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai. Sprendime pažymėta, kad pareiškėja ne pirmą kartą steigia sau darbo vietą, nes buvo įsteigusi VšĮ „Ekosofijos institutas“. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 63.5 punktu, Atrankos komisija priėmė sprendimą Paraišką atmesti ir toliau jos nenagrinėti.

13.5. Pareiškėja, nesutikdama su Užimtumo tarnybos Sprendimu, 2020 m. spalio 28 d. pateikė skundą Komisijai, kurį patikslino 2020 m. lapkričio 12 d. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą tenkinti. Komisija panaikino Užimtumo tarnybos Sprendimą ir įpareigojo Užimtumo tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Paraišką ir priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

13.6. Komisija sprendime nurodė, kad pareiškėja nuo 2020 m. kovo 4 d. yra bedarbė (iš „eBirža“ sistemos išrašo matyti, kad paskutinė veikla vykdyta pagal verslo liudijimą), t. y. ji patenka į Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nurodytų subjektų kategoriją (pareiškėja yra vyresnė kaip 45 m., bedarbė). Pareiškėja 2002 m. įsteigė VŠĮ „Ekosofijos institutas“ ne kaip bedarbė ir šiai vietai įsteigti jai nebuvo suteikta finansinė parama, nebuvo skirta užimtumo rėmimo priemonė. Viešoji įstaiga pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, priešingai, nei įmonė, kaip tokia apibrėžta Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, neužsiima ekonomine veikla su tikslu gauti pelno. Ši viešoji įstaiga įsteigta tikslu tenkinti visuomenės interesus ekologiškų energijos išteklių ir ekologiškos statybos propagavimo srityse, ji veikė kaip nevyriausybinė organizacija, nesiekianti pelno. Atsižvelgdama į tai, Komisija sprendė, kad pareiškėja atitiko subjektui, turinčiam teisę į savarankiško užimtumo rėmimą, keliamus kriterijus. Komisija sprendime taip pat pažymėjo, kad dėl pareiškėjos taikant Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, nebuvo atliktas individualus ir sisteminis situacijos vertinimas, neatsižvelgta į tai, kad tokiu vertinimu būtų sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis asmuo, negautų atitinkamos socialinės paramos tik todėl, jog dar iki bedarbio statuso įgijimo įsteigė pelno nesiekiančią viešąją įstaigą. Atsakovo pasirinktą vertinimo metodą Komisija vertino kaip pernelyg varžantį teisę gauti subsidiją, pasinaudojant aktyvios darbo rinkos politikos priemone – parama darbo vietai steigti, sprendė, kad Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

14. Teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo 25 straipsniu, 47 straipsnio 1–3 dalimis ir nustatė, kad Užimtumo tarnybai pareiškėja pateikė Paraišką, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 6 punktu, 47 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 1 punktu.

15. Teismas iš Atrankos komisijos 2020 m. rugsėjo 25 d. Protokolo nustatė, kad Atrankos komisija, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis ir išanalizavusi VĮ Registrų centro tinklalapyje esančius VšĮ „Ekosofijos institutas“ dokumentus (2017 ir 2018 m. veiklos rezultatų ataskaitas, metines finansines ataskaitas, aiškinamuosius raštus), viešojoje erdvėje esančią informaciją, nustatė, kad pareiškėja nuo 2002 m. vasario 11 d. buvo įsteigusi VšĮ „Ekosofijos institutas“. Todėl Atrankos komisija nutarė, kad pareiškėja steigia sau darbo vietą ne pirmą kartą ir paraiška neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2002 m. vasario 11 d. įsteigė VšĮ „Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras“ (pavadinimas pakeistas į VšĮ „Ekosofijos institutas“). VšĮ „Ekosofijos institutas” yra nevyriausybinė, pelno nesiekianti organizacija, kurios veiklos rūšis „Kiti gamtos mokslų ir inžinerijos moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla“. VšĮ „Ekosofijos institutas“ aiškinamajame rašte nurodyta, kad viešoji įstaiga yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurios tikslas – tenkinti viešuosius interesus, veikiant švietimo, mokslo bei kitose panašiose srityse, susijusiose su atsinaujinančia energetika, viešai teikti šių sričių paslaugas visuomenės nariams, prisidėti prie subalansuotos informacinės visuomenės kūrimo. Pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus ir apie VšĮ „Ekosofijos institutas“ vykdytus švietėjiško tipo projektus. Teismas priėjo išvadą, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ yra nevyriausybinė pelno nesiekianti organizacija, kuri aktyviai veikė šviesdama visuomenę apie aplinkai palankias ekotechnologijas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu.

17. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra VšĮ „Ekosofijos institutas“ steigėja. VšĮ „Ekosofijos institutas“ 2017 ir 2018 m. veiklos rezultatų ataskaitose ir 2017 m., 2018 m. metinėse finansinėse ataskaitose nurodyta, jog pareiškėja VšĮ „Ekosofijos institutas“ užima direktorės pareigas. Šią aplinkybę patvirtina ir VšĮ „Ekosofijos institutas“ 2017 m., 2018 m. balansai. Visi šie dokumentai sudaryti 2019 m. gruodžio 6 d. Ataskaitose, teiktose VĮ Registrų centrui, yra nurodyta vykdoma veikla kodu 82.30 – posėdžių ir verslo renginių organizavimas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių VšĮ „Ekosofijos institutas“ veiklą Paraiškos pateikimo dieną.

18. Iš VšĮ „Ekosofijos institutas“ VĮ Registrų centrui teiktų 2017 ir 2018 m. metinių finansinių ataskaitų teismas nustatė, kad šios įstaigos grynasis veiklos rezultatas buvo – (minus) 2 168 Eur už 2017 m. ir – (minus) 845 Eur už 2018 m. Iš viešosios įstaigos balanso už 2018 m. teismas nustatė, kad viešoji įstaiga 2017 m. turėjo 17 769 Eur finansinių įsipareigojimų, o 2018 metais – 18 115 Eur finansinių įsipareigojimų. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad viešoji įstaiga planuoja gauti 77,02 Eur sumą už parduotas knygas, nes beveik visi VšĮ „Ekosofijos institutas“ organizuoti projektai turėjo išleisti informacinius leidinius. Teismas pažymėjo, kad viešoji įstaiga nesiekė pelno iš knygų leidimo veiklos ir kol kas jokios pajamos už 2018 m. negautos, jos bus gautos, jei platintojai parduos knygas.

19. Teismas iš Atrankos komisijos 2020 m. rugsėjo 18 d. Savarankiško užimtumo rėmimo priemonės paraiškų atitikties Užimtumo rėmimo priemonių apraše numatytiems reikalavimams vertinimo nustatė, kad pareiškėjos Paraiškos atitikties vertinimo kritiniam kriterijui, numatytam 1.4 punkte (yra bedarbis, vyresnis kaip 45 metų), vertinimas nebuvo atliekamas. Atrankos komisijos 2020 m. rugsėjo 25 d. Protokolo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad Paraiška neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. paraiškos pateikimo dieną turėti bedarbio statusą, taip kaip jis suprantamas pagal Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 3, 6 ir 8 punktuose nustatytą reglamentavimą, tačiau to paties Atrankos vertinimo komisijos 2020 m. rugsėjo 25 d. Protokolo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad Paraiška neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų. Užimtumo tarnybos Sprendime nurodyta, kad Paraiška neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto reikalavimų. Teismas priėjo išvadą, kad Užimtumo tarnybos Sprendimas grindžiamas prieštaringu Atrankos komisijos 2020 m. rugsėjo 25 d. Protokolu.

20. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys apie pareiškėjos atitiktį bedarbio statusui yra prieštaringi ir šie duomenys neleidžia teismui daryti besąlygiškos išvados apie tai, ar pareiškėja, teikdama Paraišką, buvo bedarbė, ar ne. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Užimtumo tarnybos Sprendime faktinės aplinkybės, kurių pagrindu priimtas Sprendimas, nėra nurodytos, o teisės normos, kuriomis remdamasi Užimtumo tarnyba priėmė Sprendimą, nėra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nusprendė, kad toks Užimtumo tarnybos Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

21. Teismas konstatavo, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjos skundą, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau, atsižvelgęs į tai, jog Komisija tenkino pareiškėjos skundą, teismas pakeitė Komisijos sprendimo motyvus, Užimtumo tarnybos skundą atmetė, o Komisijos sprendimą paliko nepakeistą.

III. 22. Atsakovas Užimtumo tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

23. Atsakovas teigia, kad teismas Užimtumo tarnybos skundą atmetė, nes teismui nebuvo aišku, ar paraiškos pateikimo metu pareiškėja buvo bedarbė. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalimi, 78 straipsnio 6, 7 dalimis, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 10 d. nutartyje, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atkreipė teismo dėmesį į būtinybę išklausyti proceso šalių paaiškinimus, ir teigia, jog šiuo konkrečiu atveju teismas nesiėmė iniciatyvos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismas byloje esančią neaiškią ir neva prieštaringą aplinkybę galėjo pašalinti skirdamas žodinį bylos nagrinėjimą, taip kaip nurodyta ABTĮ 78 straipsnyje, tačiau to nepadarė. Teismas pasiruošimo nagrinėti administracinę bylą stadijoje, vadovaudamasis ABTĮ 67 straipsnio nuostatomis, taip pat turėjo teisę Užimtumo tarnybos ar pareiškėjos paprašyti pateikti papildomų įrodymų, kurie teismo nuožiūra buvo reikšmingi nagrinėjant bylą. Aplinkybė, kad pareiškėja Paraiškos pateikimo metu turėjo bedarbio statusą Užimtumo tarnybai niekada nekėlė abejonių, todėl abejoti, kad buvo kitaip – nėra jokio teisinio pagrindo. Šiuo atveju Užimtumo tarnybos Sprendime aiškiai nurodyta kita faktinė aplinkybė – pareiškėja ne pirmą kartą steigia sau darbo vietą, nes buvo įsteigusi VŠĮ „Ekosofijos institutas“.

24. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja atitinka vieną iš Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų – ji yra vyresnė kaip 45 metų bedarbė. Teismas, aiškindamas aukščiau paminėtą teisės normą, nesiaiškino aplinkybės, ar pareiškėja atitinka sąlygą „darbo vietą sau pirmą kartą steigia labai mažoje įmonėje“. Teismas skundžiamame sprendime nurodydamas, kad Sprendimas grindžiamas prieštaringu Atrankos komisijos 2020 m. rugsėjo 25 d. Protokolu, neteisingai įvertino ir suprato Atrankos komisijos Protokolo reikšmę. Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 85.2 punkte nurodyta, jog, nustačius paraiškos neatitiktį, vertinant kritinius aprašo 85.1 punkte numatytus atitikties vertinimo kriterijus, Atrankos komisija siūlo direktoriui atmesti paraišką. Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 22 priedo (savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos darbo reglamentas) 23 punkte nurodyta, kad komisijos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, taigi direktorius gali priimti ir kitokį sprendimą, negu siūlo Atrankos komisija. Atrankos komisijos protokolas nėra sudėtinė sprendimo dalis, todėl teismo sprendimo argumentas, kad Užimtumo tarnybos Sprendimas grindžiamas prieštaringu Atrankos komisijos 2020 m. rugsėjo 25 d. Protokolu, nėra teisingas. Nors šiuo atveju Užimtumo tarnybos Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Atrankos komisijos siūlymą, tačiau tai nereiškia, kad jis dėl Atrankos komisijos protokolo, kuris, Užimtumo tarnybos nuomone, yra tinkamas, pats savaime netapo toks, kad neatitiktų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kaip nurodyta skundžiamame teismo sprendime. Be to, teismas klaidingai nurodo Viešojo administravimo įstatymo straipsnius ir punktus, nes nuo 2020 m. lapkričio 1 d. šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, o reikalavimus keliamus administraciniams sprendimams reglamentuoja ne 8 straipsnio 1 dalis, o 10 straipsnio 5 dalis.

25. Atsakovas teigia, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, kurių pagrindu buvo priimtas Užimtumo tarnybos Sprendimas, neišnagrinėjo bylos iš esmės, pažeidė betarpiškumo principą, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas teismo sprendimas.

26. Pareiškėja E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Komisijos sprendimą.

27. Pareiškėja pakartoja teismui teiktus argumentus, susijusius su jos įsteigta nevyriausybine pelno nesiekiančia organizacija, dalyvavimo savarankiško užimtumo rėmimo programoje priežastis, ir akcentuoja, jog Užimtumo tarnyba klaidina dėstydama savo nuomonę, kad 2002 m. pareiškėja steigė nevyriausybinę organizaciją – VšĮ „Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras“ – su tikslu pasipelnyti, ir kad ši viešoji įstaiga yra maža įmonė, tačiau tokiam savo teiginiui nepateikia nei vieno įrodymo ar faktinės aplinkybės. Pareiškėjos vertinimu, teismui pateiktos VšĮ „Ekosofijos institutas“ finansinės ataskaitos yra įrodymas, jog iš visuomeninės veiklos pelno nebuvo, pareiškėja jo nesiekė, kadangi tikslas buvo pokytis visuomenėje.

28. Pareiškėja nurodo, jog Lietuvos Respublikoje galima įsteigti įvairius juridinius asmenis, jų veiklą reglamentuoja skirtingi įstatymai, tačiau Užimtumo tarnyba teigia, kad pareiškėja jau įsisteigusi sau darbo vietą mažoje įmonėje, todėl neatitinka savarankiško užimtumo rėmimo pareiškėjų apibrėžimo. Užimtumo tarnyba be jokių įrodymų viešąją įstaigą, veikusią nuostolingai, turinčią paramos gavėjo ir nevyriausybinės organizacijos statusą prilygina mažajai įmonei, siekiančiai pelno, nuolatinių pajamų. Tokia Užimtumo tarnybos pozicija neturi teisinio ir faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, įforminto raštu Nr. SD(19.1)-10665 , kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai teikti paramą darbo vietai steigti, teisėtumo ir pagrįstumo. Antrasis pareiškėjos reikalavimas – įpareigoti Užimtumo tarnybą iš naujo išnagrinėti jos paraišką – yra išvestinis iš pirmojo ir galėtų būti tenkinamas tik patenkinus pirmąjį reikalavimą.

30. Pareiškėja, manydama, jog Užimtumo tarnyba nepagrįstai nusprendė neteikti jai paramos darbo vietai steigti, kreipėsi į Komisiją, kuri savo sprendimu patenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraišką.

31. Nesutikdama su Komisijos sprendimu, Užimtumo tarnyba kreipėsi į pirmosios instancijos teismą. Pastarasis atmetė Užimtumo tarnybos skundą, tačiau pakeitė Komisijos sprendimo motyvus, pabrėžęs, jog Užimtumo tarnybos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame išdėstyti duomenys yra prieštaringi, teisės normos nėra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis.

32. Apeliaciniame skunde Užimtumo tarnyba kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tinkamo įrodymų tyrimo, teismo aktyvumo aspektais bei nesutinka su teismo pateiktu Užimtumo įstatymo 47 straipsnio aiškinimu.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Ginčui spręsti aktualios teisės normos yra šios : Užimtumo įstatymo 47 straipsnis, kuris nustato, jog savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims, siekiant paremti darbo vietų steigimą sau (Užimtumo įstatymo 47 str. 1 d.); savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (Užimtumo įstatymo 47 str. 2 d. 1 p.); subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 3, 6 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai (Užimtumo įstatymo 47 str. 3 d. 1 p.). Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 1–16 punktuose nurodyti darbo rinkoje papildomai remiamais laikomi asmenys, iš jų – ir 6 punkte nurodyti bedarbiai virš 45 metų.

35. Taigi, kad pareiškėjos Paraiška būtų patenkinta, pareiškėja turėjo atitikti dvi kumuliatyvias sąlygas – ji turėjo steigti darbo vietą sau pirmą kartą labai mažoje įmonėje bei būti virš 45 metų amžiaus bedarbe. Dėl antrosios sąlygos, priešingai nei akcentavo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių ginčo nėra – atsakovas pripažįsta, kad Paraiškos teikimo metu pareiškėja buvo atitinkamo amžiaus bedarbė, tai patvirtina ir pati pareiškėja. Tuo tarpu dėl pirmosios sąlygos egzistavimo šalių pozicijos išsiskiria – atsakovas tvirtina, kad VšĮ „Ekosofijos institutas“ atitinka labai mažos įmonės statusą, šioje įstaigoje pareiškėja dirbo nuo 2002 metų, buvo jos steigėja, todėl neturėtų būti laikoma steigiančia darbo vietą sau pirmą kartą. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog VšĮ „Ekosofijos institutas“ neatitinka labai mažos įmonės statuso, dirbo nuostolingai, todėl ankstesnis tokios įstaigos įsteigimas neturėtų būti kliūtimi gauti subsidiją darbo vietai steigti.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje aiškinama, kad lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo aktuose (inter alia (be kita ko, įskaitant) 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra prielaidų Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 6 punkto ir 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatas aiškinti taip, kad asmenų, kuriems subsidija darbo vietai steigti mokama, ratas būtų išplėstas. Teisėjų kolegijos nuomone, įstatymų leidėjas, numatydamas savarankiško užimtumo rėmimo atvejus ir formas, teisėtai ir pagrįstai apibrėžė asmenų, galinčių pretenduoti į subsidijas darbo vietoms steigti, ratą bei nustatė eilę sąlygų, kurias šie asmenys bei jų steigiamos įmonės turi atitikti. Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Dėl šių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis yra itin plati. Plečiamas Užimtumo įstatymo 47 ir 25 straipsnių nuostatų aiškinimas pažeistų esminius socialinės apsaugos principus bei suteiktų galimybę asmenims piktnaudžiauti socialine parama.

38. Pažymėtina, kad panašios pozicijos dėl šių teisės normų aiškinimo laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3468-624/2020; 2022 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-73-624-2022).

39. Byloje nustatyta, jog pareiškėja jau buvo 2002 m. įsteigusi sau darbo vietą VšĮ „Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras“ (vėliau pavadinimas pakeistas į VšĮ „Ekosofijos institutas“), kuri pagal veiklos pobūdį ir mastą atitinka labai mažos įmonės statusą, todėl pareiškėjos Paraiška, kaip teisingai pripažino atsakovas, neatitiko Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygos dėl to, kad pareiškėja steigia darbo vietą ne pirmą kartą. Tiek apeliacinio skundo argumentai, tiek Komisijos sprendime nurodyti motyvai, susiję su viešųjų įstaigų veiklos ir mažų ar labai mažų įmonių veiklos skirtumais, nėra pakankami kitaip aiškinti aktualias teisės normas. Aplinkybė, kad viešoji įstaiga nėra pelno siekiantis juridinis asmuo, nereiškia, kad joje negali būti įsteigiama darbo vieta ir gaunamas darbo užmokestis. Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį viešoji įstaiga turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais. Viešoji įstaiga gali gauti perviršį (pelną), tik šį gautą perviršį (pelną) negali skirti kitiems veiklos tikslams, negu nustatyta viešosios įstaigos įstatuose. Be to, ir kitokių organizacinių formų juridiniai asmenys -mažosios bendrijos, individualios įmonės ar kt.- gali veikti nuostolingai, neturėti pelno ar užsiimti viešuosius interesus atitinkančia veikla.

40. Nors pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nebuvo vertinamas Paraiškos atitikimas kritiniam kriterijui, numatytam Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 1.4 punkte (yra bedarbis, vyresnis kaip 45 metų), tačiau dėl Paraiškos atitikimo šiam kriterijui tarp šalių ginčo nebuvo ir atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, šia aplinkybe nesirėmė. Ta aplinkybė, kad Atrankos komisijos protokolo motyvuojamoje dalyje klaidingai nurodytas paraiškos netenkinimo pagrindas, nesutrukdė pareiškėjai suprasti priimto sprendimo esmės, jį apskųsti bei kvestionuoti šio sprendimo būtent tais argumentais, kurie susiję su Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimu ir taikymu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Atrankos komisijos protokolo rezoliucinėje dalyje bei Užimtumo tarnybos sprendime Paraiškos netenkinimo pagrindas nurodytas teisingai. Konstatuotina, kad atsakovo dokumentuose padarytos klaidos nėra tokios, kurios leistų pripažinti skundžiamą Užimtumo tarnybos sprendimą neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Užimtumo tarnybos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

41. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Komisija byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms netinkamai aiškino ir taikė bylai aktualias Užimtumo įstatymo normas, todėl šie sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 21R-961 (AG-837/07-2020).

E. K. skundą dėl Užimtumo tarnybos 2020 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. SD(19.1)-10665 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius