2013-03-27 Nr. AB-1359-3-62-3-00538-2009-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P525-90/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-00538-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo sodininkų bendrijos „Politechnika“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1734/2012 pagal pareiškėjų A. B., V. A. Ž., V. J., A. R., O. M., I. G., sodininkų bendrijos „Politechnika“ ir D. S. skundus atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. G., L. M., L. K., V. Z., L. S. dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. B., V. A. Ž., V. J., A. R., O. M., I. G. ir SB „Politechnika“ su patikslintu skundu (V t., b. l. 96−105) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2010 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 02-05-1398 dalį, kuria iš SB „Politechnika“ (toliau – ir Bendrija) buvo išimtas 0,67 ha žemės sklypas;

2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 02-05-12820 5 punkto 4 priedo 4 eilutėje žemės sklypo suteikimą L. S., V. Z., S. G., A. K., L. M.;

3) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimus Nr. 52/23944, Nr. 52/23945, Nr. 52/23946, Nr. 52/23947, Nr. 52/23948 tretiesiems asmenims S. G., A. K., L. M., L. S., V. Z.;

4) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno rajono žemėtvarkos skyrių ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti pareiškėjų A. B., I. G., V. J., O. M., A. R. ir V. A. Ž. 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą;

5) įpareigoti Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių išduoti leidimą formuoti žemės sklypus rengiant formavimo ir pertvarkymo projektą su tikslu SB „Politechnika“ bendro naudojimo teritorijos žemės prijungimo prie nuosavybės teise valdomų pareiškėjų sklypų;

Taip pat pateiktas prašymas priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Pareiškėjai A. B., I. G., V. J., O. M., A. R. ir V. A. Ž. pirminiame skunde ir jo patikslinime, kuriuos padavė kartu su pareiškėja D. S. (I t., b. l. 5−9, 127−128) per jų įgaliotą atstovą (I t., b. l.44−45), prašė teismo įpareigoti atsakovą (Kauno apskrities viršininko administraciją) ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti visiems pareiškėjams leidimą formuoti žemės sklypus, rengiant formavimo ir pertvarkymo projektą dėl SB „Politechnika“ bendro naudojimo teritorijos žemės prijungimo prie nuosavybės teise valdomų pareiškėjų sklypų.

Į 2011 m. kovo 19 d. patikslintą skundą (V t., b. l. 96-105) įtraukta ir D. S., tačiau patikslintą skundą teismui pateikusio ir jį pasirašiusio advokato pateiktose į bylą atstovavimo sutartyse (II t. 97 l., IV t. 112 l., V t., 61 l.), kurios sudarytos ne su tuo pačiu advokatu, kuris pateikė pirminį skundą ir jo patikslinimą, nurodyta, kad advokatas B. R. įgaliotas atstovauti pareiškėjus A. B., I. G., V. J., O. M., A. R. ir V. A. Ž.. Esant minėtoms aplinkybėms laikytina, kad D. S. byloje yra pareiškusi vieną reikalavimą (I t., b. l. 127−128 ), kuris iš esmės yra tapatus kitų pareiškėjų 2011 m. kovo 19 d. patikslinto skundo 5-ajam reikalavimui.

Pareiškėjas sodininkų bendrija „Politechnika“ atskiroje administracinėje byloje pareiškė reikalavimus (IV t., b. l. 7−9, 24−27, 84−88 ; V t., b. l. 2−4), kurie sutampa su pareiškėjų A. B., I. G., V. J., O. M., A. R. ir V. A. Ž. 2011 m. kovo 19 d. patikslinto skundo 1-ju reikalavimu (prašoma panaikinti tą pačią Kauno apskrities viršininko 2010 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 02-05-1398 dalį), 2-ju reikalavimu (prašoma panaikinti tuos pačius įrašus Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 02-05-12820 5 punkto 4 priedo 4 eilutėje) ir 3-ju reikalavimu (prašoma panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimus Nr. 52/23944, Nr. 52/23945, Nr. 52/23946, Nr. 52/23947, Nr. 52/23948 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę S. G., A. K., L. M., L. S., V. Z.).

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo sodininkų bendrijos „Politechnika“ reikalavimai yra analogiški daliai minėtų pirmiau minėtų pareiškėjų reikalavimų, Kauno apygardos administracinis teismas šias bylas sujungė į vieną (V t., b. l. 73).

Pareiškėjai A. B., I. G., V. J., O. M., A. R., V. A. Ž. ir D. S. paaiškino, kad jie yra SB „Politechnika“ nariai. 2005 m. birželio 9 d. pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui prašymus dėl laisvos žemės, esančios tarp SB „Politechnika“ teritorijoje jų naudojamos žemės ir Neries upės, kuri buvo palikta kaip vandens apsaugos juosta, išpirkimo. Prašymus grindė Vyriausybės nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių 4 ir 6 punktais. 2007 m. rugpjūčio 16 d. rašytiniu prašymu pakartotinai kreipėsi į Kauno apskrities viršininką, prašydami išduoti jiems leidimą formuoti žemės sklypus SB „Politechnika“ teritorijoje, kuri yra laisva ir ribojasi su pareiškėjų turimais žemės sklypais, taip pat leisti pirkti šią žemę. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. S6-2467 informavo pareiškėjus apie tai, kad yra pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti J. J. nuosavybės teise valdytą žemę. Iš Kauno apskrities viršininko administracijos negavo atsakymo į 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą.

Ginčydami administracinius aktus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę, pareiškėjai nurodė aplinkybę, kad pretendentai V. Z., L. S., L. M., A. K. įpėdinis L. K. (toliau – ir pretendentai) buvo pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į J. J. (anūko A.) (duomenys neskelbtini) valsč., (duomenys neskelbtini) km., nuosavybės teise turėtą 2,2780 ha žemės sklypą (žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuosavybės teises įrodančiu dokumentu pateikė Kauno valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 15 d. pažymėjimą Nr. J-178 „Dėl J.

J. žemės“ (toliau – ir Archyvo pažymėjimas Nr. J-178), kuriame nurodyta, kad Kauno apskrityje, buvusiame (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime (dabar Kauno miesto dalis) žemės savininkas J. J., anūkas A., turėjo 10,269 ha žemės sklypus, eksplikacijoje nurodytus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Iš šio ploto 1,63 ha patenka į dabartinės Kauno miesto savivaldybės ribas, o 8,64 ha – į Kauno rajono savivaldybės ribas. Tokį patį ar panašų J.

J., anūko A., turėtos žemės (duomenys neskelbtini) kaime kiekį pretendentai nurodė savo prašymuose. Abejonių kėlė archyvo pažymėjimo dalis, kurioje nurodyta, kad Lietuvos valstybiniame archyve esančiame žemės tvarkymo departamento fonde (duomenys neskelbtini)Kauno apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo plano, sudaryto 1939 m., eksplikacijoje įrašyta: J. J., anūkas A., o iki gyv. g. Ž. K. ir A. Ž., kurie turėjo „viso 2,2780 ha žemės sklypą“ (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)).

Santrumpa „iki gyv. g.“ reiškia teisinį terminą „iki gyvos galvos“. Ši sąlyga teisiniu požiūriu reiškia, kad J. J., anūkas A., galėjo tapti 2,2780 ha žemės sklypo savininku tik nesant gyviems A. ir K. Ž.. A. Ž. buvo J. J., anūko A., motina, (duomenys neskelbtini) ištekėjo antrą kartą už K. Ž.. Iš K. Ž. mirties liudijimo matyti, kad jis mirė (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad iki (duomenys neskelbtini) J. J., anūkas A., nebuvo 2,2780 ha žemės sklypo savininkas. Visi pretendentai 2007 m. gegužės 5 d. prašymu paprašė grąžinti J.

J. išlikusią laisvą (neužstatytą) žemę (duomenys neskelbtini) sen. (iki 1940 m. sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)). Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. gegužės 22 d. surašė pažymas, iš kurių matyti, kad pagal pretendentų pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog šie piliečiai turi nuosavybės teises į 2,08 ha buvusio savininko J. J., anūko A., o iki gyv. g. Ž. K. ir A. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą Kauno apskrities, Kauno rajono, (duomenys neskelbtini) (buvusiame (duomenys neskelbtini)) kaime.

Visi pretendentai prašė atkurti nuosavybės teises tik į tėvo arba senelio J. J. sklypą, atitinkamai nurodė ir pagrindė savo giminystės santykį.

Teigė, jog pretendentai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) reikalavimus: A. K., S. G. pažeidė šios Tvarkos 9 punktą, L. M. − Tvarkos 11 punktą; visi pretendentai − Tvarkos 5 punktą. Paskutiniai pretendentų prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti praleidus jų pateikimo terminą daugiau kaip 5 metus (Tvarkos 5 p.). Pažeidžiant Tvarkos 9 punkto nuostatas, prašymuose nenurodytas turto dydis ir nuosavybės teisių į turtą pagrindas. Pareiškėjų teigimu, visų pretendentų prašymai yra netinkami dėl jų valios išraiškos atkurti joms nuosavybės teises į A. ir K. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą. Be to, eksplikacijoje ir archyvo pažymėjime kalbama apie J. J., anūką A.. Ar šis asmuo ir J. J., J. (pretendentų tėvas) yra tas pats asmuo, nuosavybės teisių atkūrimo bylose duomenų nėra. Todėl neaišku, ar galima laikyti J. J., anūką A., K. ir A. Ž. vaiku (įvaikiu), kadangi duomenys eksplikacijoje ir archyvo pažymėjime bei J. J. mirties liudijime ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje skiriasi. Esant nurodytam įrašui „J. J., anūkas A., o iki gyv. g. Ž. K. ir A. Ž.“, kurie turėjo „viso 2,2780 ha žemės sklypą“ (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), neaišku, kokiomis dalimis ginčijamas sklypas buvo valdomas. Pareiškėjų manymu, galima konstatuoti tik tai, kad K. ir A. Ž. neabejotinai buvo minėto sklypo savininkai. Kauno apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime žemės viensėdžiais išskirstymo planas parengtas 1939 m. ir Žemės tvarkymo departamento direktoriaus patvirtintas 1940 m. liepos 6 d., t. y. likus tik keliolikai dienų iki žemės nacionalizacijos. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjai abejojo, jog žemės nuosavybė iki šios datos galėjo pereiti J. J..

Pareiškėjų nuomone, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra priimti pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas, todėl turėtų būti panaikinti. Pretendentų prašomas grąžinti žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) yra SB „Politechnika“ teritorijoje, t. y. užimtas sodininkų bendrijų sodų, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 4 punktą, negali būti skirtas atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjų nuomone, Kauno apskrities viršininkas 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 02-05-1280 4 punktu nepagrįstai atkūrė tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. žemę. Vyriausybės 1994 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. 243 „Dėl Lietuvos Ministrų Tarybos 1957 m. lapkričio 11 d. potvarkio Nr. 1724-p dalinio pakeitimo“ 2.1 punktu SB „Politechnika“ buvo perduotas faktiškai naudojamas 21,2 ha ploto žemės sklypas. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 4 punktu, žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės, už ją atlyginant pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Be to, Kauno apskrities viršininkas, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimais Nr. 52/23944, Nr. 52/23945, Nr. 52/23946, Nr. 52/23947 ir Nr. 52/23948 atkurdamas nuosavybės teises L. S., V. Z., S. G., A. K., L. M. į SB „Politechnika“ priklausiančią žemę, pažeidė Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-133-413/2008 nustatytą draudimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo atkurti pretendentams nuosavybės teises į buvusio savininko „J. J., anūko A., o iki gyv. g. K. Ž. ir A. Ž.“ valdytą žemės sklypą. Pareiškėjų nuomone, skundžiamas Kauno apskrities viršininko 2010 m. vasario 18 d. įsakymas Nr. 02-05-1398, kuris yra priimtas siekiant atkurti nuosavybės teises į J. J. turėtą žemę, yra pakankamas įrodymas, jog atsakovas sutinka, kad nuosavybės teisės yra atkurtos Bendrijos žemėje, pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 4 punkto nuostatą. Skundžiamu Kauno apskrities viršininko 2010 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 02-05-1398 Bendrijos bendro naudojimo žemė buvo neteisėtai sumažinta 0,67 ha. Šiuo veiksmu, pareiškėjų nuomone, buvo siekiama paneigti, kad 0,67 ha žemės sklypas patenka į sodininkų bendrijos žemę, ir ši žemė yra valstybės išperkama.

Pareiškėjas SB „Politechnika“ savo skundą dėl ginčijamų aktų panaikinimo grindė argumentais, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr.243 Bendrijai buvo perduotas faktiškai naudojamas 21,2 ha ploto žemės sklypas. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 4 punktas nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės, už ją atlyginant pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Nuosavybės teisės į žemę atkurtos sodininkų bendrijos sodų užimtoje žemėje, t. y. pažeidžiant šią įstatymo nuostatą, taip pat nepaisant to, jog teismo nutartimi buvo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė. Be to, Bendrijos bendro naudojimo žemės ploto sumažinimas nebuvo derinamas su SB „Politechnika“. Bendrija į šią žemę įdėjo nemažai lėšų ir darbo, todėl neabejotinai būtų prieštaravusi tokiam žemės paėmimui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu (VI t., b. l. 33-46) pareiškėjų A. B., I. G., V. J., O. M., A. R., V. A. Ž. ir sodininkų bendrijos „Politechnika“ skundą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovo Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti pareiškėjų A. B., I. G., V. J., O. M., A. R., V. A. Ž. 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą. Kitoje dalyje pareiškėjų I. G., V. J., O. M., A. R., V. A. Ž., sodininkų bendrijos „Politechnika“ skundą ir pareiškėjos D. S. skundą atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus įpareigojimo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti pareiškėjų 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą teismas nustatė, kad pareiškėjai A. B., I. G., V. J., O. M., A. R., D. S. ir V. A. Ž. 2007 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą Kauno apskrities viršininkui dėl leidimo išdavimo rengti SB „Politechnika“ bendro naudojimo žemės sklypo prijungimo prie pareiškėjų nuosavybės teise valdomų sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Šiuo prašymu pareiškėjai iš esmės siekė parengti Bendrijos bendro naudojimo žemės formavimo ir pertvarkymo projektą, kad SB „Politechnika“ bendro naudojimo žemė būtų prijungta prie pareiškėjų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, kurie ribojosi su SB „Politechnika“ bendro naudojimo žeme. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. S6-2467 informavo pareiškėjus apie tai, kad yra pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti pil. J. J. nuosavybės teise valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., ir tik po to, kai projekto autorė paženklins suformuoto žemės sklypo ribas vietoje, bus koreguojama ir tikslinama SB „Politechnika“ žemės sklypo aplinkinė riba. Be to, minėtame rašte buvo nurodyta, kad, patvirtinus SB „Politechnika“ naudojamo žemės sklypo patikslintus kadastro duomenis, bus sudaroma valstybinės žemės nuomos sutartis ir, įregistravus nuomos sutartį VĮ Registrų centre, apskrities viršininko administracija patvirtins leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad būtent apskrities viršininkas buvo įgaliotas priimti sprendimą dėl leidimo rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus arba nepriimti sprendimo dėl leidimo išdavimo, motyvuotai pagrindžiant neišdavimo priežastis. Šio konkretaus ginčo atveju apskrities viršininkas, spręsdamas pareiškėjų prašymą, privalėjo priimti individualaus pobūdžio administracinį aktą, t. y. išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą arba pateikti pareiškėjams motyvuotą atsakymą dėl leidimo neišdavimo. Apskrities viršininkas individualaus pobūdžio administracinio akto nepriėmė ir pareiškėjų prašymo neišsprendė. Taigi apskrities viršininkas neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal minėtų teisės aktų reikalavimus. Apskrities viršininkas, kaip konkretus teisės aktų įgaliotas viešojo administravimo subjektas, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo taisyklės) 13 punkte nustatytą prašymų nagrinėjimo procedūrą ir neįgyvendino teisės aktų jam priskirtų viešojo administravimo subjekto funkcijų. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. S6-2467 negali būti pripažintinas tinkamu atsakymu į pareiškėjų 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą, kadangi jis buvo surašytas nekompetentingo ir Žemės įstatymo 40 straipsnyje neįgalioto viešojo administravimo subjekto, todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas nevertintinas. Remdamasis šiais argumentais ir vadovaudamasis galiojančia Žemės įstatymo 40 straipsnio redakcija (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. liepos 1 d.), taip pat Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo taisyklių 13 punktu, teismas įpareigojo atsakovą Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių per dvidešimt darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjų 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą.

Teismas vertino, kad pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių išduoti leidimą formuoti žemės sklypus, rengiant formavimo ir pertvarkymo projektą dėl SB „Politechnika“ bendro naudojimo teritorijos žemės prijungimo prie nuosavybės teise valdomų pareiškėjų sklypų, laikytinas išankstiniu. Nei Kauno apskrities viršininkas, nei jo teisių perėmėjas Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius nėra nustatyta tvarka išsprendęs pareiškėjų A. B., I. G., V. J., O. M., A. R., V. A. Ž. ir D. S. 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymo dėl leidimo išdavimo rengti SB „Politechnika“ bendro naudojimo žemės sklypo prijungimo prie pareiškėjų nuosavybės teise valdomų sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, nes Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. S6-2467 negali būti pripažintas tinkamu atsakymu į pareiškėjų 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą (surašytas nekompetentingo ir Žemės įstatymo 40 straipsnyje neįgalioto viešojo administravimo subjekto). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius įpareigotas išnagrinėti 2007 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjų prašymą, teismas pareiškėjų skundą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo išduoti leidimą formuoti žemės sklypus, rengiant formavimo ir pertvarkymo projektą dėl SB „Politechnika“ bendro naudojimo teritorijos žemės prijungimo prie nuosavybės teise valdomų pareiškėjų sklypų, atmetė kaip nepagrįstus, nes šie reikalavimai išankstiniai.

Nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimus panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 02-05-12820 5 punkto 4 priedo 4 eilutę ir Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimus Nr. 52/23944, Nr. 52/23945, Nr. 52/23946, Nr. 52/23947, Nr. 52/23948, teismas nustatė, kad šiais sprendimais L. S., V. Z., S. G., A. K. ir L. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. J. nuosavybės teise valdytą 2,08 ha žemę (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) km. žemę bendrosios nuosavybės teise.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios analogiškus teisinius santykius reglamentavusį 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Atstatymo įstatymo (1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1054 redakcija) 10 straipsnis nustatė, kad nuosavybės teisė į žemę ir mišką atstatoma šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims, kurie pateikė prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 10 straipsnio 1 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d.

įstatymo Nr. IX-489 redakcija) nustatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Nuo 2003 m. birželio 30 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 d.

įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) nustatė, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.

Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustatė prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį ir formą. Pagal Atkūrimo įstatymo 11 straipsnį ir Tvarkos (patvirtinta Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057) 7, 9 punktus prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas, būdas, pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra), vietovė, kurioje pageidaujama gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, o tais atvejais, kai neatkuriamos nuosavybės teisės į visą anksčiau turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį (jei šis plotas yra laisvas ir grąžintinas natūra), – žemės, miško ar vandens telkinių plotai, į kuriuos pageidaujama atkurti nuosavybės teises.

Prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, teismas nustatė, kad pretendentai prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į J. J. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) pateikė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. A. K. 1991 m. lapkričio 13 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. J. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, kuriame nurodė ir kitus pretendentus į tą pačią žemę – savo seseris L. M. ir S. G.; 1992 m. kovo 12 d. prašymą dėl nuosavybė teisių atkūrimo į tą pačią žemę pateikė L. M.; L. S. 1992 m. sausio 27 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. J. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, kuriame nurodė pretendentę į tą pačią žemę – savo seserį V. Z.; V. Z. 1992 m. kovo 25 d. taip pat pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. J. (duomenys neskelbtini) kaime turėtus 13 ha žemės. Pretendentai pateikė Kauno valstybinio archyvo 1992 metais išduotą pažymėjimą Nr. J-59, patvirtinantį, kad J. J., anūkas A., (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 10,2690 ha žemės (1995 m. J. J., anūko A., nuosavybės į žemę (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo bylos. 1994 m. liepos 11 d. tarpusavio susitarimu pretendentai susitarė, kokiu būdu ir kokiomis dalimis ketina atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. J., anūko A., valdytą 10,2690 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. gegužės 31 d. sprendimais Nr. 52-119, Nr. 52-120, Nr. 52-120, Nr. 52-757, Nr. 52-833 buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal pretendentų susitarimą į atitinkamas žemės dalis, išmokant L. M., S. G., L. S. ir V. Z. kompensaciją pinigais. Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 05-5427 ir 1996 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 52-6021 A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,16 ha žemės, t. y. 0,25 ha buvo grąžinti ekvivalentine natūra, už 1,91 ha buvo paskaičiuota kompensacija pinigais. Išvardytais administraciniais aktais pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį buvusio savininko J. J., anūko A., valdytos žemės, t. y. į 8,64 ha žemės Kauno rajone.

Byloje ištirti įrodymai patvirtino, kad pretendentai iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino, pateikė dar ir kitus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. žemę (duomenys neskelbtini): A. K. 1999 m. liepos 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 10 630 kv. m.; S. G. 1999 m. liepos 29 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,63 ha; 1999 m. gruodžio 13 d. V. Z. ir L. S. pateikė atskirus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. J. žemę (duomenys neskelbtini). Pretendentai Kauno miesto žemėtvarkos skyriui kaip nuosavybės teisę įrodantį dokumentą pateikė Kauno valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 15 d. pažymėjimą Nr. J-178, kuriame buvo nurodyta ne tik apie J. J., anūko A., (duomenys neskelbtini) kaime turėtus 10,2690 ha žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bet ir apie J. J., anūko A., o iki gyv. g. Ž. K. ir A. Ž. (duomenys neskelbtini) kaime turėtus 2,2780 ha žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad, nors iš esmės visų pretendentų prašymai atkurti nuosavybės teises į J. J. žemę, pateikti iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino, tik formaliai neatitiko minėtuose teisės aktuose nustatytų prašymo turinio reikalavimų, tačiau juose buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta pretendenčių valia atkurti nuosavybės teises į būtent J. J. žemę (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pretendentų prašymai laikytini tinkamais valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimo pagrindais. Pretendentų prašymų formalūs trūkumai nebuvo kliūtimi viešojo administravimo subjektui pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į J. J. valdytą 2,2780 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijoje pateiktais išaiškinimais, kad jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamą turtą, toks prašymas laikytinas tinkamu. Atkūrimo įstatyme ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nenurodyta, jog nustatytos prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, kad prašymas nepaduotas. Viešojo administravimo subjektas nuosavybės teisių atkūrimo procese turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti. Gero administravimo principas reiškia, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir apima administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras. Nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjektas tokios procedūros neinicijavo, todėl akivaizdu, kad prašymo turinio trūkumai neturėjo įtakos nuosavybės atkūrimo procedūrai, prašymai buvo pagrįsti nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, taigi, teismo vertinimu, buvo tinkami ir pakankami nuosavybės teisių atkūrimo procesui pradėti bei priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.

Teismas nustatė, kad pretendentų 2007 metais pateikti prašymai Atkūrimo įstatymo 11 straipsnio prasme nelaikytini prašymais atkurti nuosavybės teises, kadangi šie prašymai susiję su jų valios išreiškimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į J. J. žemę Kauno mieste ir buvo pateikti vykdant Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 metų raštuose pretendentams nurodytus reikalavimus. Teismas vertino, kad Lietuvos valstybinio istorijos archyvo 2007 m. balandžio 27 d. pažymėjimas Nr. (P1-4569) P2-4113, kuris buvo pateiktas po 2003 m. gruodžio 31 d., kuriame nurodyta, kad J. J. gimė (duomenys neskelbtini) ir yra J. ir A. (iki santuokos L.) J. sūnus, nuosavybės teisių atkūrimui neturėjo įtakos. Pretendentai L. S., V. Z., S. G., A. K. ir L. M. pretendavo atkurti nuosavybės teises į J. J., o ne į J. J. tėvų valdytą žemę. Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimui neturėjo jokios esminės įtakos ir Lietuvos valstybinio istorijos archyvo 2005 m. rugpjūčio 11 d. pažymėjimas Nr. (P1-8805) P2-8582, patvirtinantis K. Ž., J. sūnaus (našlio (duomenys neskelbtini) metų), ir A. L. – J., J. dukros (našlės (duomenys neskelbtini) metų), santuoką. Pretendentai į J. J. žemę nepareiškė valios atkurti nuosavybės teises į A. L.–J., J. dukters, ir K. Ž., J. sūnaus, nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, kurie buvo pateikti iki Atkūrimo įstatyme nurodyto termino, pakankami pagrįsti pretendentų giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku J. J..

Teismas nustatė, kad Kauno valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 15 d. pažymėjime Nr. J-178 nurodyta, jog J. J., anūkas A., o iki gyv. g. Ž. K. ir A. Ž., (duomenys neskelbtini) k. viso turėjo 2,2780 ha žemės sklypą (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), ir J. J., anūkas A., (duomenys neskelbtini) k. viso turėjo 10,2690 ha žemės sklypą (sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Teismas nusprendė, kad būtent tai, jog J. J., anūkas A., (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 2,2780 ha žemės sklypą, patvirtino Archyvo pažymėjimo Nr. J-178 duomenyse nurodyta teisinė formuluotė „<...> J.

J., anūkas A., o iki gyv. g. Ž. K. ir A. Ž., (duomenys neskelbtini) k. viso turėjo 2,2780 ha žemės sklypą (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) <...>“. Teismas atsižvelgė į tai, kad Kaune ir Kauno rajone iki žemės nacionalizacijos galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 – 423 straipsniuose buvo apibrėžta nuosavybės teisė, kurią sudarė turto turėjimo (valdymo), naudojimo ir rikiavimo (disponavimo) teisės. Kai visas šias teises turėjo vienas asmuo, nuosavybės teisė buvo laikoma pilna.

Turėjimo teisė ir naudojimosi teisė be teisės rikiuoti (disponuoti) nebuvo laikoma pilna nuosavybės teise. Taip pat nuosavybės teisė negalėjo būti terminuota ir laikina. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies šeštajame skirsnyje buvo apibrėžta turėjimo bei naudojimosi teisė, atskirta nuo nuosavybės teisės. Šio skirsnio 513 – 540 straipsniuose buvo įtvirtinta ir Rusų Senato sprendimuose išaiškinta, kad turėjimas iki gyvos galvos yra laikina teisė asmens, kurio naudai turėjimas nustatytas. Mirus turėtojui, turtas pereidavo savininko, o ne turėtojo įpėdiniams.

Kito asmens turėjimas nekliudė savininkui disponuoti turtu. Archyvo pažymėjime Nr. J-178 nurodyti asmenys Ž. K. ir A. Ž. iki gyvos galvos valdę (duomenys neskelbtini) kaime 2,2780 ha žemės sklypą, šį žemės sklypą valdė ne nuosavybės teise, o laikina turėjimo teise, todėl nebuvo šios žemės savininkai. Žemės savininku buvo J. J., anūkas A., miręs (duomenys neskelbtini) metais ir iki žemės nacionalizacijos, t. y. iki Liaudies seimo 1940 m. liepos 22 d. deklaracijos dėl visos žemės nacionalizacijos nepriklausomai nuo turimo žemės sklypo dydžio, valdęs ginčo žemės sklypą nuosavybės teise.

Teismas nustatė, kad skunde nurodyta aplinkybė, jog ginčijamais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės pretendentams į J. J. į 0,67 ha žemės sklypą, kuris pateko į SB „Politechnika“ priskirtą mėgėjiškų sodų žemės sklypo teritoriją, nesuteikia teisinio pagrindo priskirti šią žemę valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, teismas nustatė, kad ginčo 0,67 ha žemės sklypas, kuris pateko į SB „Politechnika“ priskirtą mėgėjų sodų žemės sklypo teritorijos ribas ir į kurį atkurtos nuosavybės teisės J.

J. įpėdiniams, nebuvo užimtas būtent sodininkų bendrijos sodu. Nekilnojamo turto kadastro ir registro bylos Nr. 44/128871 duomenys bei SB „Politechnika“ naudojamo mėgėjiškų sodų žemės sklypo teritorijos ribų planas patvirtina, kad šis ginčo žemės sklypas pateko į bendro naudojimo mėgėjiško sodo teritorijos parko ribas. Teismas nustatė, kad SB „Politechnika“ ginčo 0,67 ha žemės sklypo, kuris pateko į bendro naudojimo mėgėjiško sodo teritorijos ribas, neketino naudoti Bendrijos poreikiams. SB „Politechnika“ sutiko, kad šį valstybei priklausantį žemės sklypą įsigytų Bendrijos mėgėjiškų sodo sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su bendro naudojimo mėgėjiško sodo teritorija, savininkai, ketinantys sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemę prisijungti prie nuosavybės teise jau turimų sodo sklypų.

Šią aplinkybę patvirtino ir SB „Politechnika“ plano ištrauka su papildomais žemės sklypais išsipirkimui, kuriame atsispindi atskirų Bendrijos narių ketinimas padidinti asmeninės nuosavybės teise valdomus sodų žemės sklypus. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad individualių SB „Politechnika“ narių tikslas privatizuoti ginčo žemę yra susijęs su asmeniniais interesais ir neišreiškia visuomenės poreikio. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-722/2004 pateiktus išaiškinimus, teismas konstatavo, kad ginčo sklypas, patekęs į sodininkų bendrijos teritoriją, neužimtą atskirų Bendrijos narių sodų žemės sklypais, kuriam nebuvo išreikšta aiškaus visuomenės poreikio, nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, todėl pagrįstai skundžiamais aktais grąžintas natūra buvusio šios žemės savininko J.

J. įpėdiniams.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsniu, vertino, kad atsakovas neturėjo teisės priimti skundžiamų administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. J. įpėdiniams į ginčo žemę, po to, kai buvo priimta Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis taikyti skundo reikalavimo užtikrinimo priemones, uždraudžiant atsakovui atkurti nuosavybės teises pretendentams į J. J., anūko A., o iki gyv. g. K. Ž. ir A. Ž. valdytą žemės sklypą.

Pažeidus reikalavimo užtikrinimo priemones, kaltiems asmenims taikomos sankcijos – baudos (ABTĮ 71 str. 6 d.). Kartu pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 19 d. nutarties nevykdymas, nenustačius kitų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, Atkūrimo įstatymo reikalavimų ar Tvarkoje numatytų procedūrų pažeidimų, yra nepakankamas pagrindas panaikinti skundžiamus administracinius aktus. Minėta, kad ginčo žemės sklypas buvo pripažintas laisvu, neužimtu SB „Politechnika“ atskirų narių mėgėjiškų sodų žemės sklypais.

Pretendentų prašymai atkurti nuosavybės teises ir šią teisę pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti per Atkūrimo įstatyme numatytus terminus. Nuosavybės teisių atkūrimui į buvusio savininko J. J. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) buvo visos Atkūrimo įstatyme numatytos sąlygos ir pagrindai bei tai patvirtinantys dokumentai. J. J. įpėdiniai, įvykdę Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje nurodytus reikalavimus, pagrįstai tikėjosi nuosavybės teisės atkūrimo įgyvendinimo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A261-308/2010, teismas konstatavo, kad nagrinėjamojo ginčo atveju, jeigu panaikinus skundžiamus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J.

J. įpėdiniams, dėl atsakovo aplaidaus neveikimo, t. y. teismo nutarties dėl reikalavimų užtikrinimo priemonės taikymo nevykdymo, būtų neadekvačiai pažeistos trečiųjų suinteresuotų asmenų, J. J. įpėdinių, teisės ir teisėti interesai, kiltų neproporcingos pasekmės, nes iš esmės pagrįstai atkurtos J. J. įpėdinių nuosavybės teisės būtų panaikintos, tokiu būdu būtų pažeisti J. J. įpėdinių teisėti lūkesčiai, teisingumo principas ir konstitucinė nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J.

J. įpėdiniams.

Dėl Kauno apskrities viršininko administracijos 2010 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 02-05-1398 dalies, kuria 0,67 ha buvo sumažintas SB „Politechnika“ bendro naudojimo žemės plotas, teismas nustatė, kad skundžiamo įsakymo dalimi buvo patikslinti SB „Politechnika“ valstybinės žemės sklypo kadastro duomenys – Bendrijos bendro naudojimo teritorijos ribos, sumažinant sodininkų bendrijos teritorijos plotą ir pakeičiant bendro naudojimo teritorijos ribas. SB „Politechnika“ bendro naudojimo teritorijos ribų tikslinimas buvo susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu J.

J. įpėdiniams. Atkūrus nuosavybės teises J. J. įpėdiniams į 0,64 ha žemės sklypą, sumažėjo SB „Politechnika“ bendro naudojimo mėgėjiškų sodų teritorija. Tačiau ginčo žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės J. J. įpėdiniams, nebuvo valdomas SB „Politechnika“ nuosavybės teisėmis. Tai patvirtina Nekilnojamo turto kadastro ir registro bylos Nr. 44/128871 duomenys, pagal kuriuos SB „Politechnika“ naudojama mėgėjiško sodo žemės teritorija, išskyrus atskirų sodininkų privačion nuosavybėn įsigytus mėgėjiško sodo žemės sklypus, buvo priskirta valstybinei žemei ir suteikta sodininkų bendrijai naudoti žemės ūkio veiklai.

Skundžiamas įsakymas buvo priimtas valstybinės valdžios subjekto – apskrities viršininko, kuriam pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2010 m. liepos 1 d. naujos įstatymo 2010 m. birželio 18 d. redakcijos Nr. XI-912, buvo patikėtas apskrities teritorijoje esančios valstybinės žemės valdymas. Apskrities viršininko kompetencija žemės valdymo srityje buvo apibrėžta Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje, o 5 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama, ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, mainant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, esą Kauno apskrities viršininkas neturėjo teisės priimti skundžiamo įsakymo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 19 d. nutarties, kuria buvo taikyta pirmiau minėta reikalavimo užtikrinimo priemonė. Minėta teismo nutartimi Kauno apskrities viršininko teisės priimti skundžiamą įsakymą nebuvo apribotos. Be to, teismas nenustatė jokių teisės normų, kurios įpareigotų tuometinį valstybinės žemės valdymo patikėtinį – Kauno apskrities viršininką, priimant ginčijamą įsakymą dėl valstybinės žemės sklypo, naudojamo mėgėjiško sodo teritorijoje, kadastro duomenų tikslinimo, gauti sodininkų bendrijos sutikimą.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas įsakymas priimtas nepažeidžiant Žemės įstatymo apibrėžtos apskrities viršininko kompetencijos ir funkcijų žemės santykių reguliavimo srityje. Nepanaikinus skundžiamų administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės J. J. įpėdinimas, nenustačius jokių kitų skundžiamo įsakymo panaikinimo pagrindų, ir pareiškėjams jų nenurodžius, skundžiamo įsakymo naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas sodininkų bendrija „Politechnika“ pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 56−58), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – SB „Politechnika“ skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi (VI t., b. l. 96−115) pareiškėjo SB „Politechnika“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo pirmąją pastraipą ir ją išdėstė taip: „Įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti pareiškėjų I. G., V. J., O. M., A. R., 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą“. Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pagal iškelto ginčo faktines aplinkybes turi būti atsakyta į klausimą, kurių pretendentų (pagal Atkūrimo įstatymą pretenduojančių į nuosavybės teisių atkūrimą natūra savininko turėtos žemėvaldos vietoje; ar sodininkų bendrijos narių, pageidaujančių pirkti gretimus valstybinės žemės sklypus ir taip išplėsti sodininkų bendrijos teritorijoje nuosavybės teisėmis valdomus žemės sklypus) teisės pagal įstatymus galėtų būti pažeistos nesuteikus jiems galimybės įsigyti pretenduojamus žemės sklypus tais teisiniais pagrindais, kuriais remdamiesi jie pretenduoja.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šiam ginčui aktualia Sodininkų bendrijų įstatymo (bylai aktuali 2003 m. gruodžio 18 d. Nr. IX-1934 įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 7 d.) redakcija ir, atlikęs jo nuostatų analizę, pažymėjo, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus, atsakovui priimant 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, SB „Politechnika“ bendrojo naudojimo teritorijos ribos buvo nustatytos Kauno apskrities viršininko 2005 m. birželio 12 d. įsakymu Nr.02-05-6198 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno r.)“.

Šio įsakymo priede nurodyta, kad SB „Politechnika“ bendrojo naudojimo žemės plotas yra 44909 m2 ir susideda iš: 11995 m2 kelių, 170 m2 užstatytos teritorijos, 17303 m2 vandenų, 14985 m2 medžių ir krūmų želdinių ir 455 m2 nenaudojamos žemės. Į bylą nepateikta įrodymų, kad ginčo sklype iki skundžiamų įsakymų priėmimo buvo įrengti ir aprašyti kokie nors mėgėjiško sodo bendrojo naudojimo objektai Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalies prasme, ar kad realiai buvo planuojama juos įrengti. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, ką teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, patvirtina priešingai.

SB „Politechnika“ visuotiniame susirinkime (2006 m. balandžio 26 d. protokolas Nr.4) buvo nutarta neprieštarauti, kad sodininkų bendrijos nariai (tarp jų nurodytos kai kurių pareiškėjų pavardės – J., B., R., Ž.) išsipirktų valstybei priklausančią žemę, kuri ribojasi su jų sklypais. Pažymėta ir tai, kad šiame visuotiniame susirinkime vienas iš svarstomų klausimų (9 kl.) buvo „SB „Politechnika“ ateities planai“ ir šiuo klausimu buvo nuspręsta tik pakeisti takų numeraciją, įrengti asfaltuotą pėsčiųjų taką.

Svarstymas tame pačiame (2006 m. balandžio 26 d.) „SB „Politechnika“ visuotiniame susirinkime Bendrijos ateities planų kartu ženklia balsų dauguma (79 nariai balsavo už, 4 prieš, 5 susilaikė) nusprendžiant leisti Bendrijos nariams pirkti į mėgėjiškos sodų bendrijos ribas patenkančią valstybei priklausančią žemę, kuri ribojasi su Bendrijos narių individualiais sodo sklypais, patvirtina ne tik tai, kad ginčo žemė nebuvo SB „Politechnika“ bendrojo naudojimo objektas Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies prasme, bet ir tai, kad Bendrija neturėjo jokio realiai apibrėžto poreikio į ginčo teritorijos žemę, todėl nutarė atsisakyti teisės naudotis šia žeme visos Bendrijos poreikiams tenkinti ir sutiko, kad ji taptų atitinkamų Bendrijos narių nuosavybe.

Pagal Bendrijos įstatus, Bendrijos teritorijos tvarkymo ir priežiūros, užstatymo ir kitus teritorijos planavimo, infrastruktūros plėtros klausimus sprendžia visuotinis susirinkimas (23.16 p.). Bendrijos valdybos viena iš funkcijų - organizuoti Bendrijos veiklą, prižiūrėti, ar laikomasi įstatų (37.1 p.). Pagal pateiktus į bylą įrodymus, 2007 m. gegužės 25 d. SB „Politechnika“ valdybos posėdyje (2007 m. gegužės 27 d. protokolas Nr.25) vienas iš Bendrijos valdybos posėdžio darbotvarkės klausimų buvo „Neries pakrantės žemės privatizavimo klausimai“ (4 kl).

Valdyba, atsižvelgdama į Bendrijos visuotinio susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo nutarta leisti sodininkams, kurių sklypai ribojasi su laisva žeme, esančia tarp jų sklypų ir Neries, nenustatė, kad tokiu sprendimu buvo pažeisti Bendrijos įstatai ir pritarė minėtam sprendimui.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatavo, kad esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo ginčo žemę laikyti valstybės išperkama žeme Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti.

Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį gali būt paimama nuosavybė − tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo doktriną, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl to, ar gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemę, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar į tą konkrečią pageidaujamą grąžinti natūra žemę yra konkretus visuomenės poreikis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendime (administracinė byla Nr.A7-722/2004), be kita ko, išaiškinta, kad tai, ar yra pagrindas pripažinti, jog žemei, esančiai už sodininkų bendrijos narių nuosavybės teisėmis valdomų objektų, sodininkystei-daržininkystei ir šiai veiklai vykdyti bei nuosavybės objektų naudojimui užtikrinti reikalingos bei aptarnaujančios infrastruktūros ribų (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 ir 7 straipsniai), yra konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat išaiškino, kad žemė, kuri naudojama sodininkų bendrijos narių poilsiui prie upės, tai tik antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais gerbūvio elementais, kurie, negali būti saugomi pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, nes šiuo atveju privatus interesas neproporcingai nukentėtų dėl visuomenės dalies interesų neatitinkančių taisyklės, kad pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas, dominavimo, šios žemės paėmimas neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos tikslų, todėl tokia žemė nepriskirtina valstybės išperkamai ir yra grąžintina (Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Teismų praktikos, kad atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos individualaus ginčo atveju byloje nustatytas faktines aplinkybes, nuosavybės teisės į žemę natūra gali būti atkurtos toje valstybinės žemės dalyje, kuri įsiterpia į mėgėjiškų sodininkų bendrijų sodų teritorijas, laikomasi ir kitose administracinėse bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A8-2164/2006; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-1289/2009). Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas nagrinėjamam ginčui svarbias aplinkybes, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.), teisingai taikydamas materialinės teisės normas pagrįstai ir teisingai nustatęs, kad ginčo žemė nėra užimta SB „Politechnika“ narių mėgėjiškų sodų žemės sklypais ir ji nėra bendrojo naudojimo žemė Sodininkų bendrijų įstatymo prasme, pagrįstai nusprendė, kad ginčo žemė nepriskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad J. J. įpėdiniams Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimais galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į tą dalį buvusio savininko žemės dalį (0,67 ha), kuri Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio prasme nėra sodininkų naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir nėra bendrojo naudojimo žemė.

Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėjo, kad sodininkų bendrijoms suteikta žemė yra valstybinė žemė, kurią Bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad žemės nuomos teisiniai santykiai patys savaimė nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę. Pagal Žemės reformos įstatymu (bylai aktuali 2006 m. liepos 18 d. įstatymo Nr.X-773 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą bendrojo naudojimo žemę bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės be aukciono (ŽRĮ 10 str.4 d.). Pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas ir šio įstatymo nuostatas detalizuojančių Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių (bylai aktuali 2008 m. rūgėjo 3 d. nutarimo Nr.883 redakcija) 4 ir 6 punktus bendrijų nariams gali būti parduodami valstybinės žemės sklypai, kurių pagal mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar mėgėjiško sodo teritorijos detalųjį planą neįmanoma suformuoti atskirais individualiais mėgėjiško sodo sklypais ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams (3.3 p.). Taigi, valstybinės žemės sklypų pardavimui mėgėjiško sodo teritorijoje yra nustatytos atitinkamos sąlygos, tarp jų sąlyga, kad į pretenduojamą pirkti žemę nėra visuomenės poreikio nei plačiąja prasme, nei siauresne prasme (sodininkų bendrijos kaip visuomenės atitinkamos dalies), kitaip tariant, kai nėra konkretaus visuomenės poreikio.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes turi būti ginama iš Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies kylanti ir pagal Atkūrimo įstatymą įgyvendinama žemės savininko įpėdinių teisė atkurti nuosavybės teisės į žemę, o ne teikiamas prioritetas sodininkų bendrijos narių individualių sklypų savininkams pirkti valstybinę žemę ir taip pasididinti turimus individualius sodo sklypus.

Pažymėta, kad Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę J. J. įpėdiniams, 3 punktu yra nustatytas servitutas – teisė vaikščioti vandens telkinio 10 m pločio pakrantės apsaugos juosta, taip pat nustatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV ir XXIX dalyse nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Minėto servituto nustatymas neatima pareiškėjų ir kitų SB „Politechnika“ narių galimybės prieiti prie vandens telkinio tame upės pakrantės ruože, kuriame atkurtos nuosavybės teisės į 0,67 ha žemės sklypą J. J. įpėdiniams. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, žemės sklypas į kurį atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims, ribojasi tik su 3 pareiškėjams SB „Politechnika“ teritorijoje priklausančiais žemės sklypais (V. A. Ž. sklypu Nr.(duomenys neskelbtini), A. B. sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. S. sklypu Nr. (duomenys neskelbtini)). Kitų pareiškėjų (I. G., V. J., O. M., A. R.), kurie pretenduoja pirkti besiribojančius su jų sodų sklypais atitinkamus SB „Politechnika“ nenaudojamos valstybinės žemės sklypus, teisėms skundžiamų sprendimų priėmimas apskritai neturi įtakos.

Taip pat pažymėta, kad Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 02-05-12820 5 punktu nuspręsta atkurti nuosavybės teises į žemę kaimo vietovėje Kauno rajone pagal 1-3 priedus. 1-me priede nurodyti asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, tarp jų − L. S., V. Z., S. G., A. K., L. M. (1 priedo 4-8 punktai), Įsakymo 4-ojo priedo 4 eilutėje minėti asmenys įvardijami kaip suteiktino žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,67 ha) bendraturčiai. Įsakymo įžanginėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad šis administracinis aktas buvo priimtas atsižvelgiant į Kauno apskrities viršininko atitinkamus įsakymus, kuriais buvo patvirtinti 1999 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr.02-05-6589 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ papildymai (2007 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr.02-05-4222 ir 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 02-05-14625). Pagal pateiktus į bylą įrodymus, 2007 m. spalio 3 d. žemės sklypo ribos paženklintos vietoje. Žemės sklypo plane (0,67 ha) pažymėta, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kadastro vietovėje (sklypo numeris žemėtvarkos projekto plane Nr. (duomenys neskelbtini), bloko Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie duomenys patvirtina žemės sklypo suformavimas vyko atliekant žemėtvarkos projekto papildymus.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pateiktus įrodymus ir priėjo prie pagrįstų išvadų, kad asmenys, kuriems Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į 0,67 ha žemės sklypą, t. y. S. G., A. K., L. M., L. S. ir V. Z. pagal Atkūrimo įstatymą (2 str.) turėjo teisę pretenduoti į J. J. (tėvo ir senelio) žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno apskrityje ir savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškė laikydamiesi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų ir kitų esminių šio įstatymo reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas palaikė šiuo klausimu išdėstytus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Atsakovo sprendimas dėl kadastro duomenų tikslinimo yra susijęs su sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurie, kaip jau minėta yra pagrįsti ir teisėti, ir priimtas pagal kompetenciją.

Teismas taip pat pažymėjo, jog kadangi nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, kurie pretendentai turi teisę įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą (žemės savininko J. J. įpėdiniai, siekiantys nuosavybės teisių atkūrimo į žemę turėtoje vietoje, ar sodininkų bendrijos atitinkamų individualių sklypų savininkai, pretenduojantys pirkti gretimus sodininkų bendrijos reikmėms nenaudojamus valstybinės žemės sklypus, kurie yra savininko J. J. priklausiusios žemės vietoje), o ne dėl sklypo suformavimo administracinių aktų, apelianto argumentai dėl kelio prie ginčo sklypo suformavimo, šiam ginčui nėra reikšmingi.

Taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad vien tik ta aplinkybė, jog atsakovas priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. J. įpėdiniams galiojant teismo nutarčiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nėra pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus. Reikalavimo užtikrinimo priemones (ABTĮ 71 str.) teismas gali taikyti byloje pareikštam reikalavimui užtikrinti, kad būtų išvengta situacijų, kai teismo priimto sprendimo (jei teismas reikalavimą patenkintų) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas netiria su byloje pareikštas reikalavimais susijusių įrodymų, nenagrinėja reikalavimų pagrįstumo (nepagrįstumo), o tik vertina procesinę riziką, ar teismo priimto sprendimo (jei teismas reikalavimą patenkintų) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Už atitinkamų teismo draudimų pažeidimą kaltiems asmenims gali būti taikomos įstatymo numatytos sankcijos (ABTĮ 71 str.6 d.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra atitinkamą laiką byloje taikomos procesinės priemonės ir jos negali turėti įtakos asmens teisių ar pareigų, kurios kyla iš įstatymų, atsiradimui ar pasibaigimui, o tik gali sukurti laikinus draudimus ar apribojimus. Pareiškėjams nagrinėjamoje byloje apskundus Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimus, kurie buvo priimti galiojant teismo nutarčiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, šių sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas teismo buvo patikrintas šioje byloje ir prieita prie pirmiau minėtų išvadų − nustatyta, kad nuosavybės teisės J. J. įpėdiniams ginčo vietoje turėjo būti atkurtos.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu įpareigojo Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti pareiškėjų A. B., I. G., V. J., O. M., A. R., V. A. Ž. 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymą. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatavo, kad šis teismo įpareigojimas laikytinas pagrįstu tik ta apimtimi, kuria atsakovas įpareigotas išnagrinėti pareiškėjų I. G., V.

J., O. M., A. R. prašymą, t. y. tų pareiškėjų kurių individualūs sklypai nesiriboja su 0,67 ha žemės sklypu į kurį Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę J. J. įpėdiniams. Minėta, kad 0,67 ha žemės sklypas į kurį atkurtos nuosavybės teisės J. J. įpėdiniams, ribojasi tik su 3 pareiškėjams SB „Politechnika“ teritorijoje priklausančiais žemės sklypais (V. A. Ž. sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), A. B. sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) ir D.

S. sklypu Nr. (duomenys neskelbtini)). Kadangi teismo sprendimu nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad J. J. įpėdiniams Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimais galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į tą dalį buvusio savininko žemės (0,67 ha), kuri Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio prasme nėra sodininkų naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų žemė, taip pat nėra bendrojo naudojimo žemė, todėl teismas dėl pareiškėjų 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymo išduoti leidimą formuoti žemės sklypus rengiant formavimo ir pertvarkymo projektą dėl SB „Politechnika“ bendro naudojimo teritorijos žemės prijungimo prie nuosavybės teise valdomų pareiškėjų sklypų nepagrįstai nurodė, kad atsakovas išnagrinėtų šį prašymą ne tik dėl pareiškėjų I.

G., V. J., O. M., A. R., bet ir dėl tų pareiškėjų (A. B. bei V. A. Ž.) dėl kurių pretenduojamos pirkti žemės teismas yra išsprendęs šioje byloje ir nustatęs, kad pirkimas negalimas. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovui nustatytą įpareigojimą ir iš pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalino pareiškėjų A. B. bei V. A. Ž. pavardes, išdėstydamas atsakovui nustatytą įpareigojimą nauja redakcija.

IV. Pareiškėjas SB „Politechnika“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (VI t., b. l. 123−125), kuriuo prašo:

1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1734/2012;

2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 02-05-12820 5 punkto 4 priedo 4 eilutėje žemės sklypo suteikimą L. S., V. Z., S. G., A. K., L. M.;

3) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2010 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 02-05-1398 dalį, kuria iš SB „Politechnika“ teritorijos buvo išimtas 0,67 ha žemės sklypas;

4) įtraukti V. J., A. R., O. M., I. G. trečiaisiais asmenimis.

Prašyme nurodo, jog vykdant nutarties pirmos dalies įgyvendinimą, paaiškėjo, kad atsakovas, formuodamas sklypą, ne tik nesivadovavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministrų įsakymo „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 3D-265/D1-308 10, 21.3, 29 punktais, tačiau, kaip pats prisipažino, pažeidė ir kitus teisės aktus. SB „Politechnika“ 2012 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos departamento raštu buvo informuotas apie kelio prie 0,67 ha sklypo suformavimą. SB „Politechnika“ nuomone, šis raštas įrodo ginčo žemės sklypo formavimo teisinį pažeidimą. Bendrijos narė I. G. gavo Tarnybos Kauno rajono skyriaus raštų kopijas, kuriose pripažįstama, kad Kauno apskrities viršininkas, priimdamas 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 02-05-1280 5 punkto 4 priedo 4 eilutės sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. 207. Negana to, kad Tarnybos Kauno rajono skyrius gavo 2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos departamento raštą, teisės aktai toliau pažeidinėjami. 2012 m. lapkričio 2 d. išduotame leidime Nr. 7L-160 rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, reikalaujama 4 metrų pločio keliui vandens apsaugos juostoje, taip pažeidžiant atitinkamus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ ir Lietuvos respublikos aplinkos ministro įsakymo „Dėl Aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 540 „Dėl vandens paviršiaus telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ punktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Procesas neatnaujintinas.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, proceso atnaujinimas yra išimtininė proceso stadija, todėl ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis numato, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik laikantis ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos, t. y. procesas gali būti atnaujinamas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą grindžiamas 153 straipsnio 3 dalies 2 punktu, t. y. kai naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–131/2009). Todėl akivaizdu, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme taip pat nelaikytinos tos aplinkybės, kurios buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurių pagrindu teismas priėmė sprendimą.

Pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai prašoma atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių įrodymų, tačiau tokiu atveju nauji įrodymai turi atitikti apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius, t. y. įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį byloje Nr. P662-80/2010, 2010 m. spalio 29 d. nutartį byloje Nr. P438-215/2010).

Nagrinėjamu atveju, prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 155(PAV)-D2-2530, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas į Tarnybos 2012 m. spalio 16 d. prašymą Nr. 78D-(14.7.104)128-2036 dėl privažiavimo prie sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. atsakė 2012 m. spalio 22 d. raštu Nr. 144(PAV)-D2-2403 (VI t., b. l. 136), bei prie jo pridėtu pastaruoju raštu (Nr. 144(PAV)-D2-2403) (VI t., b. l. 137), kuriame nurodyta, kad Tarnybos pateiktas prašymas dėl privažiavimo prie žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini): 1) vadovaujantis „Spec. žemės ir miško naudojimo sąlygų“ patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 126 punktu, privažiavimo kelias negali būti planuojamas vandens telkinio apsaugos juostoje; 2) Neries upės apsaugos juosta turi būti nustatyta vadovaujantis „Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu“; 3) minimam sklypui turėtų būti patikslintos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatant sklypų užliejimo tikimybę (VI t., b. l. 137). Pareiškėjo nuomone, tai įrodo ginčo žemės sklypo formavimo teisinį pažeidimą. Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo išvada nesutinka.

2012 m. spalio 22 d. raštu Nr. 144(PAV)-D2-2403 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas nurodė, kad prašymas dėl privažiavimo prie žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti tenkinamas, nes neatitinka nurodytų teisės aktų reikalavimų. Tačiau tai, skirtingai nei teigiama prašyme atnaujinti procesą, nėra įrodymas, jog pats ginčo žemės sklypas formuojamas pažeidžiant teisės aktus. O kaip pacituota pačiame prašyme atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje pažymėjo, kad „kadangi nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, kurie pretendentai turi teisę įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą (žemės savininko J. J. įpėdiniai, siekiantys nuosavybės teisių atkūrimo į žemę turėtoje vietoje, ar sodininkų bendrijos atitinkamų individualių sklypų savininkai, pretenduojantys pirkti gretimus sodininkų bendrijos reikmėms nenaudojamus valstybinės žemės sklypus, kurie yra savininko J. J. priklausiusios žemės vietoje), o ne dėl sklypo suformavimo administracinių aktų, apelianto argumentai dėl kelio prie ginčo sklypo suformavimo, šiam ginčui nėra reikšmingi“.

Atsižvelgiant į tai, teismui nurodžius, jog argumentai dėl kelio prie ginčo sklypo suformavimo nėra ginčo dalykas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nepaaiškėjo naujų esminių aplinkybių, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta kitaip. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindas proceso atnaujinimui neegzistuoja, todėl, remiantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, procesą atnaujinti atsisakytina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo sodininkų bendrijos „Politechnika“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-1734/2012.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė