7d13efce-0faa-496c-b686-ced1932ed99b · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-318-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02299-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. gegužės 24 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių V. S., R.

G., P. R., V. S., G. Å ., A. S., D. K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų Z. D., J. T., V. S., R. G., P. R., V. S., G. Å ., V. B., A. S. ir D. K. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovai prašė pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, sudarytas su atsakove BAB banku SNORAS (toliau – Bankas), t. y.

Z. D. 2011-08-29 sutartį Nr. FO20110829K990001; J. T. 2011-05-31 sutartį Nr. FO20110531V990007; V. S. 2011-10-19 sutartį Nr. FO20111019V990013; R. G. 2011-07-19 sutartį Nr. FO20110719L990006; P. R. 2011-03-15 sutartį Nr. FO20110315P990014 ir 2011-03-25 sutartį Nr. FO20110325P990003; V. S. 2011-06-27 sutartį Nr. FO20110627Z990001; G. Š. 2011-03-15 sutartį Nr. FO20110315P990012; V. B. 2011-06-02 sutartį Nr. FO20110602L990005; A. S. 2011-04-06 sutartį Nr. FO20110406Z990003, 2011-04-21 sutartį Nr. FO20110421Z9900053, 2011-06-10 sutartį Nr. FO20110610Z990003, 2011-07-21 sutartį FO20110721Z990007, 2011-09-15 sutartį Nr. FO20110915Z990003, 2011-10-02 sutartį FO20111002Z990001 ir 2010-11-07 sutartį FO20111007Z990003;

D. K. 2011-02-22 sutartį Nr. FO20110222P990004 ir 2011-05-23 sutartį Nr. FO20110523P990002 (toliau – Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys); taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovų sumokėtas pagal Å¡ias sutartis sumas ieÅ¡kovų lėšomis jų asmeninėse sÄ skaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – IÄ®IDÄ®).IeÅ¡kovų teigimu, jie buvo suklaidinti Banko darbuotojų, nes nebuvo tinkamai informuoti, kad įsigytos obligacijos nėra draustos VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Jeigu bÅ«tų tai žinoję, obligacijų nebÅ«tų įsigiję. Todėl Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento, kaip sudarytas dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.). II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, kad obligacijoms netaikoma Indėlių direktyvoje nustatyta draudimo apsauga, ir kad tai, jog nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga ir nesudaro pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.

Obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebÅ«dama klaidinga, neatitinka aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų. Pasak teismo, kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieÅ¡kovams nebuvo pakankamai aiÅ¡kiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieÅ¡kovų apsisprendimÄ sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.Teismas taip pat vadovavosi kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ar neįprastas, todėl turėjo bÅ«ti suprantama, kad Å¡i finansinė priemonė nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.

Vidutinio vartotojo žinių lygis leidžia suvokti, kad obligacijos nėra draudžiamos nuo jas iÅ¡leidusio banko nemokumo. Teismo vertinimu, kiekvieno ieÅ¡kovo asmeninės savybės leido jį prilyginti vidutiniam vartotojui, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovai nesuvokė Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. IeÅ¡kovai pakeitė investicijų formÄ Ä¯ ginčo obligacijas siekdami gauti didesnes palÅ«kanas. Atsižvelgiant į jų patirtį sudarant terminuotojų indėlių sutartis su atsakove, akivaizdu, kad jie turėjo suvokti sudaromo ginčijamų sandorių esmę ir Å¡ių sandorių sudarymo metu suprasti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir vertybinio popieriaus.

Teismas pažymėjo, kad terminuotų indėlių sutarčių 11 punkte numatyta, jog indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau ginčijamuose sandoriuose tokios nuostatos nėra. IeÅ¡kovų kaip neprofesionalių investuotojų statusas nepanaikina jų bendrųjų pareigų atidžiai skaityti pasiraÅ¡omas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, elgtis sÄ Å¾iningai, rÅ«pestingai ir protingai ir pan.

– tam nereikia specialių žinių ar investavimo patirties. Teismo vertinimu, atsakovės neteisėti veiksmai, atlikti ieÅ¡kovams priimant sprendimus dėl obligacijų pirkimo, nepakankami konstatuoti, kad visi ieÅ¡kovai buvo suklaidinti dėl sudarytų sandorių esmės.IeÅ¡kovai dėl Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kreipėsi ne nedelsiant ir paaiÅ¡kėjus faktams apie atsakovės nemokumÄ bei veiklos sustabdymÄ (kas yra visuotinai žinoma aplinkybė), o tik atsakovės bankroto proceso metu.

Be to, ieÅ¡kovai pareiÅ¡kė reikalavimus atsakovės bankroto byloje ir pareikalavo, kad atsakovė iÅ¡pirktų obligacijas bei sumokėtų palÅ«kanas. Tai reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovai pareikalavo, jog atsakovė įvykdytų ginčijamus sandorius, t. y. tokiu bÅ«du pripažino buvus sudarytomis ir galiojančiomis Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis. Dėl to ieÅ¡kovai neteko teisės ginčyti Å¡iuos sandorius (CK 1.79 str. 1 d.). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai IeÅ¡kovės V.

S., R. G., P. R., V. S., G. Å ., A. S., D. K. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Teismas neatsižvelgė į tai, kad Bankas Å¡iuo atveju veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė. Galima laikyti, kad investicinė įmonė nebegali vykdyti savo įsipareigojimų dėl to, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, arba, lygiai taip pat galima laikyti, kad bankrutavo investicinė įmonė ir dėl savo nemokumo ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų – iÅ¡pirkti obligacijų.

Teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, todėl Å¡i dvejopa situacija turėtų bÅ«ti vertinama palankiau investuotojams (ieÅ¡kovams). Investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Teismo iÅ¡vados nėra paremtos tiesioginėmis Investuotojų direktyvos nuostatomis, taip pat nėra paremtos ir Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais. Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13) neatsakyta, kaip turėtų bÅ«ti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl Å¡ioje byloje teismas turėjo kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sÄ lygų iÅ¡aiÅ¡kinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose, bet neatsižvelgė į tai, kad Å¡ios bylos aplinkybės nėra visiÅ¡kai tapačios, be to, ieÅ¡kovai byloje pateikė tam tikrus teisinius argumentus, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo analizuojami.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, suklydimo galimybė vertintina atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes ir į individualias ieÅ¡kovų savybes. Teismas neatsižvelgė į ieÅ¡kovų argumentus dėl atsakovės elgesio vertinimo IÄ®IDÄ® nustatytų pareigų kontekste.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovai buvo patys nepakankamai apdairÅ«s, nes neįsigilino į obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sÄ lygas ir bÅ«tent tai lėmė jų neteisingÄ suvokimÄ . Tokia teismo iÅ¡vada apskritai yra paneigiama IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalyje atsakovei nustatyta informavimo pareiga, įstatyminis reguliavimas Å¡iuo klausimu tampa betikslis.

IeÅ¡kovai pagrįstai pasikliovė Banko teikiama informacija, nes atsakovė turėjo imperatyviÄ pareigÄ tokiÄ informacijÄ suteikti.Apeliantai nesutinka, kad jie turėtų bÅ«ti priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai investavimo produktų rinkoje. Vidutinis vartotojas Å¡iuo atveju turi bÅ«ti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie Å¡ios rinkos produktus. Apeliantai tokių žinių neturi.PrieÅ¡ingai nei sprendė teismas, apeliantai turėjo tikslÄ ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudÄ , o ieÅ¡kojo bÅ«tų kaip laikyti pinigus banke saugiai.

Dauguma ieškovų pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, prieš tai laikė indėliuose. Ieškovė D. K. dalį pinigų laikė namuose. Ieškovams šie pinigai buvo gyvenimo santaupos, todėl kiti, rizikingesni finansiniai produktai, ieškovų nedomino. Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiškus produktus indėliams.Teismas nepagrįstai sprendė, kad reikalavimų pateikimas atsakovės bankroto byloje reiškia, kad tokiu būdu ieškovai pripažino buvus sudarytomis ir galiojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis, todėl neteko teisės ginčyti šiuos sandorius (CK 1.79 str. 1 d.).

Kreditorių reikalavimų patvirtinimas atsakovės bankroto byloje nelaikytinas adekvačiu ieÅ¡kovų teisių gynimo bÅ«du, nes pagal oficialiai skelbiamÄ banko bankroto administratoriaus informacijÄ apie banko turto vertę ir įsipareigojimus kreditoriams, kreditorių, kurie yra ketvirtoje eilėje pagal eiliÅ¡kumÄ , reikalavimų patenkinimas (bent iÅ¡ dalies) yra labai menkai tikėtinas. Kol sandoris nėra pripažintas teismo tvarka negaliojančiu, jis yra privalomas sandorio Å¡alims. Pripažinus sandorius negaliojančiais, ieÅ¡kovų reikalavimai bankroto byloje neiÅ¡nyks, pasikeis tik reikalavimo pagrindas.Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose praÅ¡o ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ atmesti ir skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nurodo šiuos argumentus:Iki apeliacinio skundo pateikimo ieškovai neteigė, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, ir nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas šiomis aplinkybėmis (CPK 306 str. 2 d.).IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektas.

IeÅ¡kovai žinojo, kad tai yra Banko, o ne kitos investicinės įmonės obligacijos.Situacija, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti klientui priklausančių vertybinių popierių (Å¡iuo atveju obligacijų) ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferÄ ir Å¡ios direktyvos apsauga nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti taikoma.PareigÄ kreiptis į Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ , iÅ¡kilus Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ir galiojimo klausimui, turi tik teismas, kuris yra galutinė instancija konkrečioje byloje (CPK 3 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija byloje. Kreipimasis į ESTT turi bÅ«ti paremtas iÅ¡kilusiu tam tikros Europos SÄ jungos teisės normos aiÅ¡kinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu nuginčyti jau esantį, Å¡aliai nepalankų Europos SÄ jungos teisės normų aiÅ¡kinimÄ ir taikymÄ .IÅ¡skyrus teiginius apie apeliantų iÅ¡silavinimÄ , profesijÄ , socialinę padėtį ir amžių, byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys galėtų bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis.

Apeliantai neįrodė, nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Tam tikrų Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) ar kitų susijusių teisės aktų reikalavimų pažeidimas negali bÅ«ti laikomas pagrindu pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ar 1.91 straipsnį.Vidutinio vartotojo sÄ vokos atitikimas neprofesionalaus vartotojo sÄ vokai nėra akcentuojamas kaip esminis sprendžiant analogiÅ¡kas bylas, nes formalus Å¡ių sÄ vokų gretinimas nėra reikÅ¡mingas nustatinėjant tikruosius Å¡alių ketinimus ir valiÄ , sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ar 1.91 straipsnio pagrindu.

Kita vertus, teismų praktikoje analogiÅ¡kose bylose vidutinio vartotojo sÄ voka yra taikoma apibÅ«dinant neprofesionalų investuotojÄ jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palÅ«kanų obligacijos.Apeliantų garbus amžius ar aukÅ¡tojo iÅ¡silavinimo nebuvimo aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovai, bÅ«dami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sÄ lygų bei savo veiksmų galimų padarinių.

Visi apeliantai turėjo ilgametę patirtį dėl terminuotųjų indėlių sutarčių, tačiau nesugebėjo paaiÅ¡kinti, dėl kokių objektyvių priežasčių jie neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorio, kurie iÅ¡ esmės skiriasi ne tik turiniu, bet ir pasiraÅ¡omų dokumentų kiekiu ir apimtimi. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijomsLietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nėra pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.Vienodos teismų praktikos formavimÄ užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str., Teismų įstatymo 23 str. 2 d.).

Dėl Å¡ios priežasties pirmosios instancijos teismas buvo sustabdęs nagrinėjamÄ civilinę bylÄ , kol minėtoje byloje kasacinis teismas priims galutinį procesinį sprendimÄ . Teismas, atmesdamas apeliantų ieÅ¡kinį, be kita ko vadovavosi ir minėtu kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu dėl draudimo apsaugÄ obligacijoms nustatančių teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo.Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovai teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Bankas, platindamas savo iÅ¡leistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Å¡i aplinkybė buvo akcentuota tiek jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiÅ¡kose kasacine tvarka iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad įgydamas obligacijÄ asmuo prisiima obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ . Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra pagrindo teigti, kad Å¡i rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panaÅ¡ios, todėl Å¡iuo aspektu kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.Dėl suklydimo sudarant Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartisApeliantai ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl esminio suklydimo. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamÄ sandorį asmuo suklydo, pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trÅ«kumų, t. y. ar asmuo bÅ«tų sudaręs tokį sandorį, jeigu bÅ«tų žinojęs esmines sandorio aplinkybes.

Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis vien sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantų teigimu, jų tikslas buvo laikyti savo santaupas saugiai banke, o ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudÄ . Jie sudarė ginčijamus sandorius, nes Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiÅ¡kus produktus terminuotiesiems indėliams.

Jeigu bÅ«tų žinoję, kad obligacijos nėra apdraustos, Å¡ių sandorių nebÅ«tų sudarę. Apeliantai iÅ¡ esmės teigia, kad jie nesuvokė obligacijų esmės, manė, kad Å¡ie sandoriai pagal rizikingumÄ nesiskiria nuo terminuotojo indėlio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantai suklydo dėl esminių ginčijamų sandorių aplinkybių.Pirmiausia pažymėtina, kad patys apeliantai nurodo, jog dauguma jų pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, prieÅ¡ tai laikė terminuotuose indėliuose.

Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties turinys, joje vartojamos sÄ vokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sÄ vokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties 1.22 punktÄ , investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iÅ¡ Å¡ios sÄ lygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma.

Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo. Apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.

Apeliantai iÅ¡ esmės pripažįsta, kad jų apsisprendimÄ sudaryti Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis lėmė didesnės nei už terminuotuosius indėlius mokamos palÅ«kanos. Akivaizdu, kad palÅ«kanų dydis negali bÅ«ti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes prieÅ¡ingu atveju apskritai nebÅ«tų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties.Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IÄ®IDÄ® (CPK 178 str.).

Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sÄ lygose nėra jokių nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas draudimas pagal IÄ®IDÄ®. Jeigu prieÅ¡ pasiraÅ¡ydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiÅ¡kino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali bÅ«ti vertinamas kaip turintis esminės reikÅ¡mės, nes tokiu atveju Å¡iÄ rizikÄ apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).Apeliantai akcentuoja, kad kartu su Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartimis jie sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose yra nurodyta, kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad minėta nuostata, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).

Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir įgijus obligacijÄ lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieÅ¡kovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės. Apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad jie priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai.

Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į jų situacijÄ individualizuojančias aplinkybes, neįvertino, kad apeliantai neturi specialių žinių apie investavimo rinkos produktus. Å ie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau jau aptartais argumentais dėl didelio pačių apeliantų nerÅ«pestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantai neginčija, kad pagal FPRÄ® jie yra priskirtini neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, iÅ¡silavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia.

Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė D. K.

Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad jos žinios apie investavimÄ Ä¯ vertybinius popierius yra geros ir ji turi patirties Å¡ioje srityje, o visi kiti apeliantai atsisakė suteikti atsakovei FPRÄ® 22 straipsnio 7 dalyje nurodytÄ informacijÄ , pasiraÅ¡ytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems yra suprantami. Taigi atsakovė, neturėdama pakankamai iÅ¡samios informacijos apie Å¡iuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių.

Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad visi apeliantai turėjo tam tikros patirties, susijusios su investavimu plačiÄ ja prasme. Jie buvo įsigiję ne tik atsakovės iÅ¡leistų obligacijų, tačiau ir atsakovės indėlio sertifikatų, taip pat buvo sudarę ne vienÄ terminuotųjų indėlių sutartį. IÅ¡ to galima daryti iÅ¡vadÄ , kad apeliantai domėjosi skirtingais Banko siÅ«lomais investavimo rinkos produktais, todėl turėjo tam tikrų žinių apie Å¡iuos produktus.Tai, kad apeliantai atsakovės bankroto byloje kaip kreditoriai yra pareiÅ¡kę reikalavimus, kuriuos kildina iÅ¡ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių, kol Å¡ie reikalavimai nėra patenkinti, neužkerta jiems kelio savo teisių ginti ir kitais bÅ«dais, t. y. ginčyti Å¡iuos sandorius įstatyme numatytais pagrindais.

Tačiau ta aplinkybė, kad ieÅ¡kovai Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis užginčijo tik po bankroto bylos Bankui iÅ¡kėlimo, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina, kad obligacijoms taikomos draudimo apsaugos apimties apeliantai iki tol nelaikė esmine Å¡ių sandorių sudarymo sÄ lyga.Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį, priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , atitinkantį aukÅ¡tesnės instancijos teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                     Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                                      Vigintas ViÅ¡inskis                                                                                                                      Egidijus Žironas