2021-06-23 Nr. AB-13372-3-61-3-03476-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-499-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03476-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. P. ir G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. P. ir G. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai E. P. ir G. J. (toliau – ir pareiškėjai ) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), pareiškėjui E. P. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjui G. J. – 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjas E. P. Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., pareiškėjas G. J. – nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, sanitarinį mazgą, be kita ko, stebėjo pareigūnės. Be to, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema.

3. Pareiškėjas G. J. nurodė, kad kameroje esantis stalas nebuvo pritaikytas visiems įstaigoje laikomiems asmenims, todėl reikėjo valgyti gulte laikant karštą lėkštę arba valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjo G. J. teigimu, asmeninius drabužius reikėjo plauti praustuvėje, o džiovinti kameroje, todėl buvo padidėjęs drėgmės lygis, drabužiai nedžiūdavo bei pelydavo. Pareiškėjas G. J. nurodė, jog kamerą turėjo tvarkytis už savo asmenines lėšas, pirkdamas valymo priemones, o asmeninius drabužius turėjo naudoti kaip skudurus, kadangi Lukiškių TI-K jam atsisakydavo suteikti valymo priemones arba jų reikėdavo laukti po dvi ar tris savaites, o per tą laiką jis buvo iškeliamas į kitą kamerą, tačiau valymo priemonės buvo išduodamos kamerai, o ne kalinamam asmeniui. Pareiškėjas G. J. akcentavo, kad kamerų langus dengė grotos, todėl nebuvo galima jų išvalyti. Taip pat, G. J. teigimu, tvirtinimo konstrukcijos prie stalo buvo nepatogios, todėl jis negalėjo patogiai sėdėti prie stalo; kadangi kamerose gultai buvo dviejų aukštų, buvo ribojamas šviesos laidumas. Pareiškėjai dėl nurodytų aplinkybių patyrė kankinimą, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeminimą, psichologinę žalą, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas E. P. Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., o G. J. – nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 28 d. Pareiškėjui G. J. buvo užtikrintas minimalus kamerų plotas. Skirstant įstaigoje atvykusius asmenis buvo laikomasi teisės aktų nuostatų. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus. Gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis.

Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Visų gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos ir tai atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskirstymu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką buvo išduodamas į kameras. Sanitarinio mazgo patalpos atskirtos sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, sanitarinio mazgo patalpoje įrengtas klozetas bei praustuvas.

Kai kuriose kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros kabinos su durimis. Kamerose langai pritaikyti vėdinti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi etikos taisyklių. Grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga.

Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą.

Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui E. P. 35 Eur neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjui G. J. – 345 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas pripažino, kad 35 paras, kai pareiškėjas E. P. kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, o kitus jo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas nustatė, kad 344 paras, kai pareiškėjas, kai pareiškėjas G. J. kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, o kitus jo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

III. 9. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti pareiškėjui E. P. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjui G. J. – 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pareiškėjai nurodo, kad teismas nemotyvuotai atmetė pareiškėjų nurodytas aplinkybes, nepateikė racionalių argumentų, išvadas teikė atsakovo atstovo naudai, šališkai arba visai jų nepateikė, netinkamai vertino neturtinės žalos kompensavimą. Teismas pakankamai neanalizavo ir nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, todėl jas paliko neišnagrinėtas, atsakovo pateiktus nekorektiškus duomenis ir teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais, laikė tinkamais duomenimis, nepareikalaujant jokių argumentų jiems pagrįsti. Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimams išspręsti. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, nagrinėdamas bylą nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Teismas neįvertino, kad nacionalinių teismų išnagrinėtų bylų skaičius dėl Lukiškių TI-K kalinimo sąlygų siekia beveik 6000, iš kurių daugiau kaip 5000 skundų pripažinti iš dalies arba visiškai pagrįstais. Tai rodo ne pavienius pažeidimus, o gilią problemą žmogaus teisių pažeidimams konstatuoti. Todėl vien tas faktas, kad pareiškėjai buvo kalinami Lukiškių TI-K, leidžia konstatuoti asmens teisių ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimą.

11. Pareiškėjai teigia, kad atsakovo atstovas neturi galimybės pateikti sanitarinio mazgo ribų ir užimamo ploto, jį nurodė apytikslį. Patalpos dydis svyruoja nuo 6 iki 8 kv. m. Pareiškėjai buvo kalinami patalpose, kuriose neapskaičiuojamas gyvenamasis plotas, nes minėtos patalpos nepritaikytos gyventi, o atitinka pagalbinių patalpų – tualeto – įrengimo reikalavimus. Todėl buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Baldų ir kitų daiktų užimamas plotas turi būti vertinamas apskaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Pareiškėjai nurodo, jog normalus judėjimas kameroje yra susijęs ne tik su patalpos dydžiu, bet ir su tuo, kaip pareiškėjas galėjo naudotis tualetu, lova, spintelėmis, stalu, ar pakankamai užteko laiko, ar minimaliai patogiai buvo įrengtas inventorius ir kt.

12. Pareiškėjų įsitikinimu, teismas neobjektyviai ištyrė pareiškėjų keltas pretenzijas dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, pateisindamas tinkamo sanitarinės patalpos vėdinimo sistemos nebuvimą. Privalėjo būti įrengta atskira vėdinimo sistema tualetui. Teismas vadovavosi tik atsakovo atstovo deklaratyviais teiginiais dėl galimai įrengtų uždarų sanitarinių mazgų patalpų, nepareikalaudamas rašytinių įrodymų. Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015, kurioje, jų teigimu, pareiškėjui buvo priteista 100 Eur neturtinei žalai atlyginti nustačius 4 dienas trukusį privatumo naudojantis tualetu pažeidimą. Teismo argumentas, jog pareiškėjai nedetalizavo, kada, kokiomis dienomis, kokiu laiku galimai stebėjo juos pareigūnės, yra nepagrįstas, nes tokių duomenų pareiškėjai pateikti negalėjo dėl konfidencialių duomenų. Kiekvienoje pamainoje dirbo moterys, todėl beveik kiekvieną dieną po keletą kartų jie buvo stebimi moterų.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovas cituoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas bei su tuo susijusią teismų praktiką. Atkreipia dėmesį, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teigia, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjai nepateikė konkrečių įrodymų dėl jų patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jų nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams E. P. ir G. J. už kalinimą netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN (buvusiame Lukiškių TI-K). Pareiškėjas E. P. reikalavo žalos atlyginimo už kalinimą nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., pareiškėjas G. J. – nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė E. P. 35 Eur, G. J. – 345 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad nebuvo užtikrintas jų privatumas naudojantis tualetu (E. P. 35 paras, G. J. – 344 paras), o kitus pareiškėjų nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Vertinant pareiškėjų argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčui aktualiame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas sanitarinio mazgo plotu, kad dėl to pripažintina, jog pareiškėjai buvo laikomi negyvenamosiose patalpose ir negalima apskaičiuoti gyvenamojo ploto, laikytini jų subjektyvia interpretacija, neturinčia jokio teisinio pagrindo, todėl teismas minėtus pareiškėjų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjams tekusio gyvenamojo ploto ir todėl jų detaliai nekartoja.

19. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad teismas atsakovo pateiktus nekorektiškus duomenis ir teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais, laikė tinkamais duomenimis, nepareikalaujant jokių argumentų jiems pagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjų laikymo sąlygas ginčo laikotarpiu. Pareiškėjai iš esmės nepateikė atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų.

20. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) ir kt.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).

21. Pažymėtina, kad nors pareiškėjai dalį ginčo laikotarpio kamerose buvo laikomi po vieną, tačiau jie galėjo būti matomi kameros duris atidarantiems (-čioms) arba per akutę juos stebintiems (-čioms) pareigūnams (-ėms). Pareiškėjai tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti neužtikrinant privatumo jais naudojantis, nes pareiškėjus gali matyti prižiūrėtojai (be kita ko, ir priešingos lyties). Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas pareiškėjų skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomi pareiškėjai, bei jų privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ginčo laikotarpiu neužtikrinant privatumo pareiškėjams naudojantis sanitariniu mazgu ne tik tuo laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo apgyvendinti su kitais asmenimis, bet ir kai jie kamerose buvo laikomi po vieną. Tačiau į šią aplinkybę atsižvelgtina nustatant pareiškėjams priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto pareiškėjų privatumo naudojantis tualetu pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas taip pat, atsižvelgdamas į tai, jog sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti nuo likusio kameros ploto, pripažįsta pagrįstais pareiškėjų teiginius dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo ir kameroje buvusio blogo kvapo. Ši aplinkybė prisideda prie pažeidimo, susijusio su netinkamu tualeto įrengimu.

22. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų nusiskundimus dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą, be kita ko, aptarė, kad atsakovo atstovas nurodė, jog tam tikrose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau teismas nekonstatavo, kad tokios kamerose buvo laikomi pareiškėjai ginčo laikotarpiu ar dalį jo. Todėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo atstovo deklaratyviais teiginiais dėl galimai įrengtų uždarų sanitarinių mazgų patalpų, neatitinka tikrovės. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu nebuvo laikomi kamerose, kurias atsakovo atstovas nurodė kaip tokias, kuriose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl duomenys apie tokias kameras nagrinėjamu atveju nėra aktualūs.

23. Dėl pareiškėjų argumentų, kuriais jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą pagrindiniais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo deklaratyviais teiginiais, kad teismas nemotyvavo savo išvadų ar kad nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar kad visapusiškai ir objektyviai neištyrė įrodymų. Pareiškėjai apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad teismas nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, nepareikalavo papildomų įrodymų prieštaravimams išspręsti, tačiau nepaaiškina, nei kokių įrodymų trūko, nei kokie prieštaravimai egzistavo, todėl teisėjų kolegija šiuos abstrakčius ir deklaratyvius teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

25. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjai pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia iš esmės tuo, kad, jų nuomone, teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, t. y. pareiškėjai teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019). Pareiškėjai nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

26. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjams priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99;

LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį ir trukmę (t. y. pareiškėjui E. P. ginčo laikotarpiu 186 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jo sklido blogas kvapas; pareiškėjui G.

J. 425 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jo sklido blogas kvapas), į tai, kad pareiškėjas E. P. kartu su dar vienu asmeniu buvo kalinamas 43 iš 186 parų, o likusią dalį pažeidimo laikotarpio (t. y. 143 paras) jis kameroje buvo laikomas vienas, o pareiškėjas G. J. kartu su dar vienu asmeniu buvo kalinamas 346 iš 425 parų, o likusią dalį pažeidimo laikotarpio (t. y. 79 paras) jis kameroje buvo laikomas vienas, be to, šie pažeidimai nebuvo nepertraukiami (pareiškėjas E. P. ginčo laikotarpiu į kitas pataisos įstaigas buvo išvykęs 15 kartų, pareiškėjas G.

J. – 2 kartus), taip pat atsižvelgusi į pareiškėjų nurodytus išgyvenimus, į tai, kad byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjų sveikatai ar kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs jiems pakenkti ar išskirti juos iš kitų nuteistųjų, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo E. P. neturtinei žalai atlyginti yra 200 Eur, pareiškėjo G.

J. neturtinei žalai atlyginti – 1100 Eur.

27. Pareiškėjų nurodytos administracinės bylos Nr. A-2473-520/2015 ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo ja remtis nustatant pareiškėjams priteistiną neturtinės žalos atlyginimą.

28. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pareiškėjui E. P. 200 Eur, pareiškėjui G. J. – 1100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. P. ir G. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui E. P. 200 Eur, pareiškėjui G. J. – 1100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė