A-858-2662-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2662/2012

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo A. Č. atstovui advokatui A. K.,

atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovui R. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių universitetas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinis padalinys) dėl sprendimo dalies panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2007 m. spalio 9 d. pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (t. I, b. l. 52-56), prašydamas:

1) panaikinti 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-263 (toliau – ir Sprendimas) 1.3 ir 1.19 punktus;

2) pripažinti atsakovų veiksmus (neveikimą) dėl neįtraukimo į detalaus plano projektą ir detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, neteisėtais;

3) įpareigoti atsakovą Šiaulių miesto savivaldybės administraciją parengti ir pateikti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos svarstymui detalųjį planą dėl kvartalų tarp Aušros alėjos – Vaisių g. – S. Lukauskio g. – Dvaro g. esamų sklypų nustatymo, privalomųjų tvarkymo režimų detalaus plano projektą, įtraukiant į jį teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, vadovaujantis žemės sklypo planu, paruoštu Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas”;

4) įpareigoti atsakovą Šiaulių miesto savivaldybės tarybą patvirtinti detalųjį planą dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai;

5) priteisti pareiškėjo A. Č. naudai iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 8 406 litų turtinės ir 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2002 metų liepos mėnesį kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, prašydamas suteikti galimybę naudotis po pastatu ir aplink pastatą esančiu žemės sklypu. 2002 m. kovo 24 d. raštu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos miesto Vyriausiojo architekto tarnyba informavo pareiškėją, jog žemės sklypas yra neįregistruotas, o vadovaujantis 2002 m. liepos 1 d. Šiaulių miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 191 yra rengiamas kvartalo Aušros al. – Vaisių g. – S. Lukauskio g. – Dvaro g. (teritorijos, vadinamos Didždvariu) bendrąja tvarka detalusis planas, kuriame bus nagrinėjamas ir pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šauliai, žemės sklypo formavimo ir rekonstrukcijos klausimas. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad detaliojo plano tvirtinimui yra reikalinga pareiškėjo lėšomis savivaldybės įmonėje „Šiaulių planas” atlikti geodezinius žemės sklypo matavimus ir paruošti žemės sklypo planą, suderintą su atitinkamomis institucijomis.

Nurodė, jog 2003 m. vasario 13 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių savivaldybės įmonę „Šiaulių planas”, prašydamas atlikti geodezinius matavimus bei paruošti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, planą žemės sklypo ribų nustatymui, sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, kad būtų galima nekliudomai įgyvendinti nuosavybės teises į įsigytą pastatą, t. y. juo naudotis, jį valdyti, gauti būtinus leidimus statybai bei rekonstrukcijai. Šis planas buvo paruoštas ir patvirtintas Šiaulių miesto vyriausiojo architekto 2003 m. vasario 20 d. Planą pareiškėjas pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, tačiau iki 2006 metų lapkričio mėnesio detalaus plano projektas nebuvo parengtas, svarstomas ir derinamas. 2006 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas asmeniškai buvo informuotas apie detaliojo plano dėl kvartalo tarp Aušros al., Vaisių g., S. Lukauskio ir Dvaro g. pristatymą ir svarstymą 2007 m. sausio 19 d. Nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, siūlydamas į detalaus plano projektą įtraukti jam nuosavybės teisėmis priklausančio pastato naudojimuisi skirtą žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šauliai, prie pasiūlymo pridėdamas pastato raudonųjų linijų schemą. Pažymėjo, jog skundžiamu Sprendimu atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės taryba patvirtino minimo kvartalo esamų sklypų nustatymo, privalomųjų tvarkymo režimų, gyvenamųjų namų su priklausiniais Vaisių g. formuojamo aukštingumo nustatymo detalųjį planą, tačiau po pastatu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Šauliai, ir šalia jo esančio pareiškėjui priklausančio pastato žemės sklypo į detalųjį planą neįtraukė.

Pažymėjo, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos veiksmai (neveikimas) vilkinant 2002 m. balandžio 1 d. Šiaulių miesto valdybos sprendimo Nr. 191 vykdymą iki 2006 metų lapkričio mėnesio ir žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, neįtraukimas į ruošiamą detalųjį planą pažeidžia pareiškėjo nuosavybės teises į pastatą ir yra neteisėti. Pabrėžė, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracija pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 28 straipsnyje numatytą prašymų nagrinėjimo 30 dienų terminą, nes tik 2006 metų lapkričio mėnesį pradėjo detaliojo plano rengimo procedūras, nors prašymas buvo pateiktas 2002 m. liepos 24 d. Be to, atsakovas pažeidė 2004 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) 36 punkto reikalavimus detaliojo plano projekto rengimo terminui, kuris negali viršyti trejų metų.

Pareiškėjas pabrėžė, jog dėl neteisėto atsakovų vilkinimo atlikti jų kompetencijai paskirtus veiksmus jis patyrė turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos, nes nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2006 metų lapkričio mėnesio pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančiu pastatu, t. y. gauti leidimą statybai ar rekonstrukcijai, pasitvirtinti statybos (rekonstrukcijos) projektą, pakeisti pastato paskirtį, pastatyti (rekonstruoti) pastatą ir naudoti pastatą pagal esamą ar pakeistą paskirtį, siekiant gauti pajamas. Nurodė, jog komercinės paskirties objektų miesto centrinėje dalyje nuomos kaina už 1 m2 sudaro nuo 20 iki 50 litų. Manė, jog negautos pajamos turi būti skaičiuojamos nuo 2004 metų rugpjūčio mėnesio, kadangi šeši mėnesiai detaliojo plano parengimui ir šeši mėnesiai pastato statybos projekto parengimui ir paskirties pakeitimui bei vieneri metai statybos užbaigimui. Pareiškėjo teigimu, negautos pajamos už vieną mėnesį sudaro 233,5 litų (116,75 m2 (pastato plotas) x 20 litų (minimali m2 nuomos kaina). Negautos pajamos už trejus metus iki skundo padavimo dienos sudaro 8 406 litų (233,5 litų x 36 mėn.). Be to, pareiškėjas dėl negalėjimo naudotis pastatu patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą. Šią žalą pareiškėjas vertino 10 000 litų.

Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba neteisėtai neįtraukė į detalųjį planą teritorijos dalies, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nors šiuo adresu esantis pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausantis statinys patenka į parengto detalaus plano kvartalo teritoriją. Kadangi detaliuoju planu buvo patvirtintas planas visos teritorijos, kurioje yra statinys ir žemė po statiniu, ir šalia jo nebuvo priskirta prie pastato, tai sprendimo dalis dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliai, nepatvirtinimo yra neteisėta ir atsakovai yra įpareigotini parengti ir patvirtinti kvartalo tarp Aušros al., Vaisių g., S. Lukauskio ir Dvaro g. detalųjį planą, įtraukiant į jį teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai.

Pabrėžė, jog atsakovų veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio nuosavybės teisių apsaugos ir neliečiamumo nuostatoms bei 46 straipsnio nuostatoms, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Manė, jog atsakovai apribojo A. Č. privačios nuosavybės teisę, eliminavo ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Ginčijamu Sprendimu, nenustatydami A. Č. naudojamo žemės sklypo ribų ir dydžio, atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 10 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagal kurias A. Č. valstybinę žemę, kuri užstatyta pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausančiu pastatu, turi teisę išsinuomoti ne aukciono tvarka.

Pareiškėjas pažymėjo, jog ginčijamu Sprendimu pažeidžiama jo teisė išsinuomoti žemės sklypą, kuris reikalingas statiniui naudoti pagal paskirtį. Pagal skundžiamo Sprendimo 1.3 punktą buvo nustatyta teritorijos žemės sklypo Nr. 3 ((duomenys neskelbtini) parkas) žemės paskirtis – konservacinė, naudojimo būdas – istorijos, archeologijos ir kultūros paminklų teritorijos, kurioms nustatytas rezervacinio naudojimo režimas, naudojimo pobūdis – parkų teritorijos, ribos ir plotas 53,827 m2, tarp jų privažiavimai, automobilių stovėjimo aikštelės – 1911 m2, teniso kortai – 4223 m2, nenustatant statinio aukščio, užstatymo tankio bei užstatymo intensyvumo, t. y. uždraudžiant bet kokias statybas parko teritorijoje. Sprendimo 1.19 punktu žemės sklype Nr. 19, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta žemės paskirtis – konservacinė, naudojimo būdas – istorijos, archeologijos ir kultūros paminklų teritorijos, kurioms nustatytas rezervacinio naudojimo režimas bei visuomeninės paskirties teritorijos, naudojimo pobūdis – mokymo, mokslo ir švietimo įstaigoms statyti ir patalpoms esamuose bei projektuojamuose objektuose įrengti, ribos ir plotas – 4156 m2, statinio absoliutinė altitudė – esama, statinio aukštis – esamas, užstatymo tankis – iki 0,25 bei užstatymo intensyvumas – iki 0,75. Nurodė, jog šių sklypų teritorija ribojasi su pareiškėjo valdomu žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, kurio ribos nebuvo nustatytos, taip pažeidžiant pareiškėjo teises naudotis, valdyti ir disponuoti nuosavybės teisėmis priklausančiu pastatu. Pažymėjo, jog šių sklypų ribų ir ploto nustatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 24 straipsnio 4 dalyje numatytoms taisyklėms, kurios nustato, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams.

Pažymėjo, jog patvirtintas detalusis planas prieštarauja konkretiems teritorijų planavimo tikslams, numatytiems Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6-8 punktuose ir 2 dalyje, t. y. formuoti žemės sklypus, rezervuoti teritorijas kitų veiklos sričių plėtrai, suderinti fizinių ir juridinių asmenų, visuomenės ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų, skatinti investicijas socialiniam ekonominiam vystymui bei būtinumą atsižvelgti į žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises. Nurodė, jog detalusis planas prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 4, 21 straipsniuose nustatytiems uždaviniams. Įgyvendinant detalųjį planą dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliai, t. y. atliekant tolesnes procedūras pagal ginčijamo Sprendimo 1.19.1 numatytą naudojimo pobūdį – mokymo, mokslo ir švietimo įstaigoms statyti ir patalpoms esamuose bei projektuojamuose objektuose rengti, gretimame sklype (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, yra reali grėsmė, kad, įgyvendinant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 30 dalies bei 20 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pagal kuriuos rengiant naujo statinio projektą yra būtinas teritorijų planavimo dokumentas – detalusis planas, sklypo (duomenys neskelbtini) naudotojai įgis galimybes parengti ir patvirtinti naujų statinių projektus, statinio projektavimo sąlygas, gauti statybos leidimus ir pastatyti naujus statinius, kurie gali varžyti pareiškėjo teises naudotis gretimu žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Nurodė, jog teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, ribos nustatymas, nenustatant gretimo sklypo (duomenys neskelbtini)ribos, ir leidimas toje riboje statyti statinius, nesustabdant šių procedūrų, gali sukelti tokią situaciją, kad, teismui panaikinus sprendimo dalį, kuria patvirtintas teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, detalusis planas, sprendimo vykdymas pasidarys negalimas dėl to, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini)bus pastatyti nauji statiniai, kurie visiškai ar iš dalies apribos galimybę keisti sklypų ribas. Manė, jog šiuo atveju buvo pažeisti žemės savininkų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principai.

Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybės taryba ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 43-48) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, jog 2002 metų liepos mėnesį pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, prašydamas suteikti galimybę naudotis po pastatu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, ir aplink pastatą esančiu žemės sklypu. 2002 m. liepos 2 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos miesto Vyriausiojo architekto tarnybos raštu Nr. 353 pareiškėjui buvo atsakyta, kad pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, yra Šiaulių dvaro sodybos vadinamos Didžiadvariu (kultūros vertybė G310K) teritorijoje ir yra neregistruotas, o taip pat buvo nurodyta, kad, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos sprendimu Nr. 191, rengiamas kvartalo Aušros al. – Vaisių g. – S. Lukausko g. – Dvaro g. ((duomenys neskelbtini)) bendrąja tvarka detalusis planas, kuriame bus nagrinėjamas ir pastato (duomenys neskelbtini) žemės sklypo formavimo, rekonstrukcijos klausimas.

Nurodė, jog 2003 m. lapkričio 19 d. buvo sudaryta sutartis Nr. SŽ-1010 tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir Kajetono Jurėno architektūros ir dizaino studijos dėl kvartalo Aušros alėja – Vaisių g. – S. Lukauskio g. – Dvaro g. Šiaulių m. (Šiaulių Dvarvietė A1736, Dvaro sodyba Didžiadvario – G310K) detalaus plano projekto paruošimo. Detaliojo plano projektas buvo paruoštas ir pateiktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegijai svarstymui 2004 metų birželio mėnesį. 2004 m. birželio 16 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegija, išnagrinėjusi pateiktą detalaus plano projektą bei atsižvelgusi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio pateiktas išvadas dėl detalaus plano, nusprendė rengti detalųjį planą, išskyrus (duomenys neskelbtini) pastato teritoriją, kadangi minėtas pastatas yra Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu (kultūros vertybė G 310 K), teritorijoje.

Atsakovai rėmėsi Detaliųjų planų rengimo taisyklių 25 punktu ir nurodė, jog pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, yra Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu (kultūros vertybė G310K), teritorijoje. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 įrašytas į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų istorijos ir kultūros sąrašą. Todėl Kajetono Jurėno architektūros ir dizaino studija rengdama detalųjį planą privalėjo derinti šio plano projektą su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritoriniu padaliniu ir gauti jo sutikimą dėl žemės sklypo formavimo prie pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Sutikimas nebuvo gautas, todėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegija nusprendė neformuoti sklypo(duomenys neskelbtini) detaliojo plano.

Nurodė, jog 2004 m. rugpjūčio 13 d. Kajetono Jurėno architektūros ir dizaino studija išsiuntė pranešimą bei supažindino pareiškėją su Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegijos 2004 m. birželio 16 d. posėdžio protokolu Nr. TKP-7, kuriuo buvo nuspręsta neformuoti sklypo prie nuosavybės teise pareiškėjui priklausančio pastato (duomenys neskelbtini), Šiauliai, tačiau pareiškėjas neskundė šio sprendimo. Vėlesniuose detalaus plano projekto viešo svarstymo su visuomene posėdžiuose pareiškėjas dalyvavo kaip suinteresuotas asmuo ir bandė teikti pasiūlymus dėl sklypo suformavimo prie nuosavybės teise įregistruoto turto, tačiau pasiūlymai nebuvo priimti, nes minėto sklypo suformavimui prieštaravo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinis padalinys, kuris nederino detalaus plano projekto. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2004 m. rugpjūčio 16 d. buvo raštiškai supažindintas su Šiaulių miesto savivaldybės tarybos kolegijos sprendimu neformuoti sklypo prie nuosavybės teise pareiškėjui priklausančio pastato (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjas turėjo teisę apskųsti viešojo administravimo tvarka, tačiau to nepadarė.

Pabrėžė, jog nors pareiškėjas prašo priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą, tačiau teismas, spręsdamas apie negautas pajamas, kurias prašo priteisti pareiškėjas, turi atsižvelgti į pagrįstas aplinkybes, ar tikrai tos pajamos galėjo būti gautos. Nurodė, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad jam nebus leidžiama formuoti detaliojo plano, statyti pastato, jis negalėjo tikėtis, kad gaus pajamas iš minėto pastato, nes po prašymo pateikimo buvo gautas atsakymas, kad teritorijoje (duomenys neskelbtini) detalusis planas bus nerengiamas. Teigė, jog pareiškėjas turėtų pagrįsti neturtinę žalą, nes neturtinė žala yra susijusi su patirtais išgyvenimais, neigiamomis pasekmėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 59) prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog Šiaulių universitetui priklausantis pastatas yra adresu(duomenys neskelbtini) ir yra valdomas patikėjimo teise. Į šio sklypo ribas įeina ir vidinis kiemas, per kurį galima privažiuoti, patekti iki ginčijamo objekto pamatų. Privažiuoti prie pamatų nuo trečiojo suinteresuoto asmens sklypo ribos lieka apie 10 metrų. Šiaulių universiteto interesą pažeistų, jei būtų bandoma ginčyti privažiavimą prie šito objekto.

Trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 129-130) nurodoma, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su skundo dalimi, kuria prašoma panaikinti skundžiamo Sprendimo 1.3 ir 1.19 punktus. Nurodė, jog šiais punktais patvirtinti detaliojo plano sprendiniai buvo parengti ir patvirtinti laikantis teisės aktų reikalavimų, o juos panaikinus Didždvario parko sklypas ir jame esanti valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė Šiaulių dvaro sodyba negalėtų būti tvarkoma detaliajame plane nustatytu būdu.

Pažymėjo, kad skundo reikalavimai dėl atsakovų veiksmų pripažinimo neteisėtais, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo nėra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens kompetencija. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių miesto apylinkės teisme vyksta civilinės bylos Nr. 2-5127-79/2007 nagrinėjimas pagal ieškovo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo civilinį ieškinį ginant viešąjį interesą dėl pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliai, viešojo aukciono rezultatų, kurių pagrindu pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į pastatą, panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Manė, kad administracinė byla turėtų būti sustabdyta iki tol, kol bus priimtas sprendimas byloje Nr. 2-5127-79/2007, kadangi pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktą detalieji planai rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių. Jeigu Šiaulių miesto apylinkės teismas priims sprendimą panaikinti pastato viešojo aukciono rezultatus, teisinę registraciją ir pripažins pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nebus pagrindo rengti minimos teritorijos detalųjį planą. Be to, teismui priėmus tokį sprendimą, pareiškėjas neturėtų nuosavybės teisių į pastatą, o nesant subjektinių teisių neliktų pagrindo svarstyti galimo jų pažeidimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu (t. II, b. l. 28-39) administracinę bylą dėl atsakovų veiksmų (neveikimo) dėl neįtraukimo į detalaus plano projektą ir detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, pripažinimo neteisėtais nutraukė, kitoje dalyje teismas pareiškėjo A. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl teismas administracinės bylos dalį dėl atsakovų veiksmų (neveikimo) dėl neįtraukimo į detalaus plano projektą ir detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pripažinimo neteisėtais nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo patikslintame skunde atsakovais nurodomi Šiaulių miesto savivaldybės taryba ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-421 „Dėl savivaldybių tarybų duomenų tvarkymo juridinių asmenų registre“ 1 punktu pavedama valstybės įmonei Registrų centrui iki 2006 m. birželio 1 d. iš Juridinių asmenų registro išbraukti objektus – savivaldybių tarybas bei nurodant juridinio asmens savininką ar akcininką (dalyvį) vietoj juridinio asmens savivaldybės tarybos ir jos juridinio asmens kodo įrašyti atitinkamą savivaldybę ir nurodyti jos klasifikatoriaus kodą. Teismas, įvertinęs Juridinių asmenų registro paieškos duomenis, nustatė, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba yra išregistruota, todėl sprendė, kad ji negali būti laikoma atsakovu, atsakovu šioje byloje teismas laikė Šiaulių miesto savivaldybę.

Nurodė, jog administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos Sprendimo 1.3 ir 1.19 punktų, kuriais patvirtintas žemės sklypo Nr. 3 (Didždvario parkas) bei žemės sklypo Nr. 19, esančio(duomenys neskelbtini) (Šiaulių universitetas), detalusis planas neįtraukiant į detaliojo plano projektą žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, bei detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Pažymėjo, jog kreipimosi į Šiaulių apygardos administracinį teismą metu (2007 m. rugpjūčio 1 d.) pareiškėjas A. Č. grindė savo reikalavimą tuo, kad 1998 m. rugsėjo 28 d. sutartimi dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo jo įgytas pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nebuvo įtrauktas į ruošiamą detalųjį planą.

Teismas pabrėžė, jog Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu buvo nuspręsta panaikinti 1998 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių miesto savivaldybės vykdyto pastato – skaityklos, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo viešajame aukcione rezultatus, pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č. dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, panaikinti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 116,75 kv. m, teisinę registraciją A. Č. vardu, taikyti restituciją ir grąžinti Šiaulių miesto savivaldybei pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsakovui A. Č. 10 000 litų. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendime buvo konstatuota, jog, panaikinus viešojo aukciono rezultatus ir pirkimo-pardavimo sutartį, naikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi buvo nutarta Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-1638/2005 yra pažymėjęs, kad teisė gintis nuo pažeidimų pirmiausiai kildinama iš nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, kurio naudojimo sąlygoms tiesioginė įtaka daroma planuojamos teritorijos sprendiniais. Pabrėžė, jog šiuo atveju pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybėn pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir skundžiamo Sprendimo 1.3 ir 1.19 punktais planuojama teritorija nėra pareiškėjo nuosavybė, pareiškėjas nėra minėtų žemės sklypų naudotojas. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. lapkričio 2 d. išraše nors ir numatoma, jog pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nuosavybės teise priklauso A. Č., tačiau prie juridinių faktų skilties nurodoma, jog yra įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, turinti įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Teismas vertino, jog šie duomenys įrodo, kad pareiškėjas pagal teismų sprendimus nėra pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, savininkas.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, konstatavus, kad pareiškėjas neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės, nėra pagrindo tirti ir pasisakyti dėl skundžiamo Sprendimo 1.3 ir 1.19 punktų teisėtumo bei atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo parengti ir pateikti atsakovui Šiaulių miesto tarybai svarstyti detalųjį planą dėl kvartalų tarp Aušros alėjos – Vaisių g. – S. Lukauskio g. – Dvaro g. esamų sklypų nustatymo, privalomųjų tvarkymo režimų detalaus plano projektą, įtraukiant į jį teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, vadovaujantis žemės sklypo planu, paruoštu Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas” ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos įpareigojimo patvirtinti detalųjį planą dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai.

Pažymėjo, jog Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č., dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo buvo pripažinta negaliojančia ab initio, t. y. nuo sudarymo momento. Negaliojančio sandorio pagrindu pareiškėjas nebuvo tapęs teisėtu pastato, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), savininku. Remdamasis tuo teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai, kad žala (negautos pajamos) jam atsirado todėl, kad nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2006 metų lapkričio mėnesio neturėjo galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančiu pastatu, jo valdyti, yra nepagrįsti.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistas žemės savininkų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir nuosavybės teisių turinys, nurodė, jog, kai nėra įrodyta, kad buvo teisėtas pagrindas pareiškėjo nurodytiems lūkesčiams atsirasti, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais argumentus dėl pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Pabrėžė, jog nors buvo pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimą teismo posėdžio metu bei patikslintame skunde pareiškėjas grindė jo, kaip specialisto profesine prasme, nuvertinimu arba neįvertinimu, tačiau negaliojančio sandorio pagrindu pareiškėjas nebuvo tapęs teisėtu pastato, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), savininku. Pažymėjo, jog reikalavimo teisės į skundo patenkinimą neturėjimas šalina teismo pareigą nagrinėti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. Č. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 44-46) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde. Papildomai pažymima, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta bylą dėl atsakovų veiksmų (neveikimo) dėl neįtraukimo į detalaus plano projektą ir detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pripažinimo neteisėtais nutraukti, yra nepagrįsta. Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Administracinių teismų kompetencijai priskirtini ne tik administraciniai ginčai dėl savivaldybių administravimo subjektų atliktų veiksmų teisėtumo, tačiau ir dėl šių subjektų neveikimo.

Pareiškėjas nurodo, jog Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 yra paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas buvo informuotas apie tokio prašymo pateikimą, tačiau skundžiamą sprendimą priėmė nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010. Mano, jog sprendimas priimtas nesibaigus ginčams dėl pastato pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo palaukti iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas civilinėje byloje. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo Šiaulių apygardos administraciniame teisme ir sprendimo priėmimo metu viešame registre pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, savininku buvo nurodytas A. Č., todėl teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti viešo registro duomenimis.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 58-60) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 metų kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio tenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl pareiškėjo pateiktas reikalavimas pripažinti atsakovų veiksmus (neveikimo) dėl neįtraukimo į detalaus plano projektą ir detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, neteisėtais negali būti priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Atsakovas pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendime buvo konstatuota, jog, panaikinus viešojo aukciono rezultatus ir pirkimo-pardavimo sutartį, panaikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi buvo nutarta Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. lapkričio 2 d. išraše nors ir numatyta, kad pastatas (duomenys neskelbtini), Šiauliuose nuosavybės teise priklauso A. Č., tačiau prie juridinių faktų skilties nurodoma, jog yra įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, turinti įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Mano, jog šie duomenys turėtų būti vertintini kaip įrodantys, kad pareiškėjas nėra pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, savininkas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas atsiliepimu į pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą (t. II, b. l. 55-57) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog A. Č. skunde, pateiktame Šiaulių apygardos administraciniam teismui, yra mišraus pobūdžio teisiniai santykiai, dėl kurių kilo ginčas, tačiau vyraujantys yra civilinio pobūdžio santykiai, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kad pareiškėjo reikalavimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pabrėžia, jog nuo Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-203-357/2010 baigties paaiškės, ar 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybos ir pareiškėjo, dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, bus pripažinta negaliojančia. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Šiaulių apygardos administracinis teismas neprivalėjo laukti įsiteisėjusio galutinio teismo sprendimo dėl ginčo civilinėje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinis padalinys atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 61) nurodo, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Pabrėžia, jog pareiškėjas A. Č. pagal teismų sprendimus nėra pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, savininkas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kyla dėl pareiškėjo prašomų panaikinti 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-263 1.3 ir 1.19 punktų teisėtumo ir pagrįstumo, pripažinimo atsakovų veiksmus (neveikimą) dėl neįtraukimo į detalaus plano projektą ir detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, neteisėtais, įpareigojimo atsakovą Šiaulių miesto savivaldybės administraciją parengti ir pateikti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos svarstymui detalųjį planą dėl kvartalų tarp Aušros alėjos – Vaisių g. – S. Lukauskio g. – Dvaro g. esamų sklypų nustatymo, privalomųjų tvarkymo režimų detalaus plano projektą, įtraukiant į jį teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, vadovaujantis žemės sklypo planu, paruoštu Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas”, įpareigojimo atsakovą Šiaulių miesto savivaldybės tarybą patvirtinti detalųjį planą dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, bei pareiškėjo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, skundžiamu 2012 m. kovo 1 d. sprendimu administracinę bylą dėl atsakovų veiksmų (neveikimo) dėl neįtraukimo į detalaus plano projektą ir detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pripažinimo neteisėtais nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjo A. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas A. Č. iš esmės nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir padarytomis išvadomis ir nurodo, jog administracinės bylos nagrinėjimo Šiaulių apygardos administraciniame teisme ir sprendimo priėmimo metu viešame registre įregistruoto pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, savininku buvo nurodytas būtent jis, todėl teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti viešo registro duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateikto skundo reikalavimus ir pirmosios instancijos išaiškinimus dėl jų, nurodo, jog dėl pateiktų reikalavimų pagrįstumo ji pasisakys atskirai.

Dėl pareiškėjo pateikto reikalavimo pripažinti atsakovų veiksmus neteisėtais

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pateikė reikalavimą, susijusį su faktų ir neteisėtų veiksmų (neveikimo) konstatavimu, t. y. pareiškėjas byloje pateiktu skundu prašė pripažinti atsakovų veiksmus (neveikimą) dėl neįtraukimo į detalaus plano projektą ir detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, neteisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą skundo reikalavimą, pabrėžia, jog reikalavimas dėl neveikimo pripažinimo neteisėtu negali būti nagrinėjamas teisme kaip savarankiškas reikalavimas (skundo dalykas), kadangi administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti. Veiksmų neteisėtumo konstatavimas gali būti tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių (panaikinamas aktas, atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiamas žalos atlyginimas ar pan.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010, 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007 (Administracinė jurisprudencija Nr. 11, psl. 206-213).

Remiantis nurodytais išaiškinimais, atsižvelgus į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą dėl šio pareiškėjo pateikto reikalavimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-263 daliniu panaikinimu ir įpareigojimu parengti ir patvirtinti detalųjį planą

Vertindama pareiškėjo pateiktus reikalavimus panaikinti 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-263 1.3 ir 1.19 punktus, įpareigoti atsakovą Šiaulių miesto savivaldybės administraciją parengti ir pateikti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos svarstymui detalųjį planą dėl kvartalų tarp Aušros alėjos – Vaisių g. – S. Lukauskio g. – Dvaro g. esamų sklypų nustatymo, privalomųjų tvarkymo režimų detalaus plano projektą, įtraukiant į jį teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, vadovaujantis žemės sklypo planu, paruoštu Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas”, įpareigoti atsakovą Šiaulių miesto savivaldybės tarybą patvirtinti detalųjį planą dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, teisėjų kolegija nurodo, jog skundžiamais 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-263 1.3 ir 1.19 punktais buvo patvirtintas žemės sklypo Nr. 3 (Didždvario parkas) bei žemės sklypo Nr. 19, esančio (duomenys neskelbtini) (Šiaulių universitetas), detalusis planas, pareiškėjo teigimu, pagrįstai neįtraukiant į detaliojo plano projektą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, bei detalaus plano nepatvirtinimo dėl teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (t. I, b. l. 22).

Pareiškėjas pateiktu skundu nesutiko su tuo, kad buvo patvirtintas teritorijos detalusis planas į jį neįtraukiant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, ir pabrėžė, jog tokiais veiksmais buvo pažeistos jo teisės ir interesai.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytų pareiškėjo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą, nurodė, jog pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis į teismą dėl nurodytų reikalavimų ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Byloje pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesilaikė ABTĮ 5, 22 straipsnių nuostatų.

Teisėjų kolegija pasisakydama šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į Konstitucijoje ir įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves. Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau, kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs paminėtas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A11-443/2005, Nr. A502-304/2009, Nr. A502-857/2009).

Remiantis nurodytais išaiškinimais darytina išvada, kad teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą – dvi skirtingos sąvokos. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent – besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A438-1661/2008). Tačiau asmeniui siekiant ABTĮ nustatyta tvarka apginti teisme tariamai (jo manymu) pažeistą savo teisę arba įstatymų saugomą interesą, jo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl iškelto ginčo baigties (tokio suinteresuotumo buvimas) yra būtina sąlyga teismui pradėti nagrinėti ginčą iš esmės ir priimti vienokį arba kitokį iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Nurodyto suinteresuotumo nebuvimas (jo nenustatymas) reikštų, kad teismas objektyviai neturėtų galimybės ir pagrindo apginti pasikreipusio į jį asmens teisių arba įstatymų saugomų interesų, ir administracinės bylos nagrinėjimas netektų prasmės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A3-170/2004).

Kaip minėta, pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju dėl nurodytų reikalavimų jis neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ir jį grindžia nuosavybės teisėmis, tuo, kad 1998 m. rugsėjo 28 d. sutartimi dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo pareiškėjo įgytas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, nebuvo įtrauktas į ruošiamą detalųjį planą. Taigi administracinėje byloje svarbu nustatyti, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl byloje reiškiamų reikalavimų turi materialinį teisinį suinteresuotumą, ar jam nuosavybės teisėmis priklauso pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ir Šiaulių miesto privatizavimo tarnyba 1998 m. rugsėjo 28 d. sudarė sutartį dėl 116,75 kv.m pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo (t. I, b. l. 26-27). Nuosavybės teisės į pastatą-skaityklą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šiauliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjui A. Č. buvo įregistruotos inter alia remiantis 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, 1998 m. lapkričio 13 d. priėmimo-perdavimo aktu (t. I, b. l. 213-214).

Remiantis bylos medžiaga ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 nuspręsta panaikinti 1998 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių miesto savivaldybės vykdyto pastato-skaityklos, esančios Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo viešajame aukcione rezultatus, pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č., dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, panaikinti pastato, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 116,75 kv. m teisinę registraciją valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filiale, įregistruotą A. Č. vardu, taikyti restituciją ir grąžinti Šiaulių miesto savivaldybei pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 nurodė, jog, panaikinus viešojo aukciono rezultatus ir pirkimo-pardavimo sutartį, naikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-122/2011 Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pagal pareikštų reikalavimų pobūdį neteko materialinio teisinio suinteresuotumo, šiuo metu pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės teise pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir skundžiamo 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-263 1.3 ir 1.19 punktai nėra susiję su pastatais, žemės sklypu, kurių savininkas ar naudotojas būtų pareiškėjas ir kurie būtų adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Pareiškėjas šiuo metu nėra nurodyto pastato savininkas, todėl neturi ir materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti byloje skundžiamą aktą ir prašyti įpareigoti atlikti veiksmus, susijusius su teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, detaliojo plano rengimu.

Pažymėtina, jog pareiškėjas šioje dalyje nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, be kita ko, pabrėžia, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi teismo sprendimas priimtas nesibaigus ginčams dėl pastato pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo nurodomais pažeidimais ir atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad nepagrįstai administracinis teismas rėmėsi nurodytomis aplinkybėmis, kadangi ginčas dėl pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nėra pasibaigęs, nes Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 buvo paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo.

Teisėjų kolegija šiuo apsektu pažymi, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 (t. II, b. l. 9). Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-474-71/2012 pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 atmetė (t. II, b. l. 10-14). Šiaulių apygardos teisme 2012 sausio 20 d. buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo atskirasis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-474-71/2012 panaikinimo. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-663/2012 2012 m. kovo 14 d. nutartimi nutarė Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodo, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią ir šiuo atveju teismo sprendimas šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims įgyja prejudicinę ir res judicata galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 str. 4 d.), t. y. šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia pasibaigia, kai toks sprendimas yra panaikinamas ar pakeičiamas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas kasacine tvarka ir (arba) taikant proceso atnaujinimo institutą, t. y. esant įstatyme nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams toje civilinėje byloje, kurioje procesas yra atnaujintas. Tačiau tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams (CPK 365-366 str.). Šiuo atveju negalima teigti, kad iki tol, kol nebuvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010, priimti teismo sprendimai dėl 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č., dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo neturėjo res judicata galios ir administracinis teismas negalėjo jais remtis.

Pastebėtina, jog teismo sprendimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių pasekmių tik tada kai įsiteisėja, o šiuo atveju CPK 279 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 6 dalis aiškiai nurodo momentą, kada įsiteisėja priimti teismų sprendimai ir tai nėra siejama su pateiktų prašymų dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nelaukdamas kol bus išnagrinėtas ir priimtas sprendimas dėl pareiškėjo pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pagal viešo registro duomenis jis yra nurodytas kaip teisėtas pastato-skaityklos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), savininkas, o pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė registre nurodytais duomenimis.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija nurodo, jog iš esmės Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą principą numato ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsnis, nustatantis, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne vien tik teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatytos aplinkybės (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuriomis siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007). Nekilnojamojo daikto privaloma teisine registracija visų pirma valstybė išviešindama šiuos faktus siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

Kita vertus, pastebėtina, jog CK 4.262 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatos reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie įrašyti ir išviešinti. Tačiau kartu įstatymuose yra įtvirtinta, kad ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009).

Kaip minėta, Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu inter alia nutarė pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č., dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, panaikinti pastato, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 116,75 kv. m teisinę registraciją valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filiale, įregistruotą A. Č. vardu, ir šiuo atveju toks teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė ir išsprendžiama dėl sandorių negaliojimo pasekmių, yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakeitimo (CK 4.256 str. 3 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 p.). Tačiau, kaip matyti, bylos nagrinėjimo metu šie duomenys nebuvo pakeisti, tačiau Nekilnojamojo turto registro išraše prie juridinių faktų buvo nurodyta, kad yra įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-122/2011, turinti įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (t. I, b. l. 213-214). Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro duomenimis, yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi tokių duomenų teisingumas buvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka įsiteisėjusiais teismų sprendimas. Šiuo atveju negalima teigti, kad pareiškėjo nuosavybės teisės pasibaigimas į pastatą turi būti siejamas būtent su tokio juridinio fakto įregistravimu Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė, kad dėl nurodytų reikalavimų jis turi materialinį teisinį suinteresuotumą, nenustatyta, kad pareiškėjo teisės ar teisėti interesai šioje byloje galėtų būti apginti vienų iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų ir šiuo pagrindu pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju, konstatavusi, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo šioje byloje dėl aptariamų reikalavimų dėl skunde ir apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, susijusių su skundžiamo akto teisėtumu ir pagrįstumu dėl prašomų įpareigoti atlikti veiksmų, teisėjų kolegija iš esmės nepasisako.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės, neturinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas administracinėje byloje taip pat kelia viešosios civilinės atsakomybės taikymo klausimą ir jo nurodomas žalos atsiradimas yra grindžiamas savivaldybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu).

Pažymėtina, jog savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktu skundu prašė priteisti jam 8 406 litų turtinę žalą, kuri pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Prašomą priteisti turtinę žalą pareiškėjas siejo su tuo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 28 straipsnyje numatytą prašymų nagrinėjimo 30 dienų terminą, nes tik 2006 metų lapkričio mėnesį pradėjo detaliojo plano rengimo procedūras, nors prašymas buvo pateiktas 2002 m. liepos 24 d. Be to, atsakovas pažeidė 2004 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) 36 punkto reikalavimus detaliojo plano projekto rengimo terminui, kuris negali viršyti trejų metų. Pareiškėjas pabrėžė, jog dėl neteisėto atsakovų vilkinimo atlikti jų kompetencijai paskirtus veiksmus jis patyrė turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos, nes nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2006 metų lapkričio mėnesio pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančiu pastatu, t. y. gauti leidimą statybai ar rekonstrukcijai, pasitvirtinti statybos (rekonstrukcijos) projektą, pakeisti pastato paskirtį, pastatyti (rekonstruoti) pastatą ir naudoti pastatą pagal esamą ar pakeistą paskirtį, siekiant gauti pajamas.

Pareiškėjas pateiktu skundu, be kita ko, prašė priteisti jam 10 000 litų neturtinę žalą, kuri pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2006 metų lapkričio mėnesio jis neturėjo galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančiu pastatu, jo, kaip specialisto, architekto, planuotojo, nuvertinimu, reputacijos pablogėjimu.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl prašomos priteisti turtinės, neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįsta, motyvuodamas tuo, kad Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č., dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo buvo pripažinta negaliojančia ab initio, t. y. nuo sudarymo momento. Negaliojančio sandorio pagrindu pareiškėjas nebuvo tapęs teisėtu pastato, esančio Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini), savininku, todėl pareiškėjo argumentus, kad nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2006 m. lapkričio mėnesio jis neturėjo galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančiu pastatu, dėl neturtinės žalos atlyginimo laikė nepagrįstais. Pažymėjo, jog reikalavimo teisės į skundo patenkinimą neturėjimas šalina teismo pareigą nagrinėti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, iš dalies su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Visų pirma pažymėtina, jog nurodyta 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis priimtais bendrosios kompetencijos teismų sprendimais buvo pripažinta negaliojančia ab initio, t. y. nuo jos sudarymo momento, buvo taikyta restitucija natūra. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendime nurodė, kad restitucija yra taikoma dėl vienos sandorio šalies kaltės – pardavėjo kaltės. Teismas argumentus apie galimą pareiškėjo nesąžiningumo vertino kaip prielaidą ir nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti A. Č. nesąžiningu įgijėju ar valdytoju. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-122/2011 taip pat pabrėžė, jog Šiaulių miesto savivaldybės privatizavimo tarnyba pažeidė teisės aktų nuostatas, nesilaikė nustatytos tvarkos, nes privatizavimo programa su Kultūros paveldo departamentu suderinta nebuvo ir privalomos sąlygos privatizuoti ginčo pastatą išduotos nebuvo.

Pažymėtina, jog pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį pripažinus negaliojančiu sandorį ab initio (nuo jo sudarymo momento), toks negaliojimo konstatavimas turi retroaktyvų poveikį – paneigiamos teisinės pasekmės, kurių šalys siekė sudarydamos sutartį. Pripažintas negaliojančiu sandoris netenka teisinės galios ir nesukelia tų teisinių padarinių, kurių juo buvo siekiama. Tačiau šiuo atveju negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad asmuo, prašantis atlyginti žalą, kurią patyrė dėl viešojo administravimo subjektų nurodomų neteisėtų veiksmų, susijusių su atitinkamais veiksmais, kurie buvo atliekami galiojant nurodytai sutarčiai, neturi teisės į pareikštų reikalavimų tenkinimą. Šiuo atveju pripažinus sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento tik sutartis tarp sutarties šalių netenka galios, tačiau negali būti vertinama, kad iš esmės paneigiami visi egzistavę teisiniai santykiai, atsiradusios pasekmės tarp vienos iš sutarties šalių ir viešojo administravimo subjektų.

Kiek yra susiję su viena iš CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų – neteisėtų veiksmų – konstatavimu, teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šio straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nurodytų nuostatų analizė leidžia teigti, kad neteisėti veiksmai, sukeliantys žalą, gali būti patys įvairiausi. Atitinkamai gali skirtis ir neteisėtų veiksmų ryšys su asmeniu, kuriam padaroma žala, ir pačia žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju sprendžiant, ar asmuo turi teisę į žalos atlyginimą turi būti vertinama, būtent iš kokių konkrečių veiksmų nurodoma žala yra kildinama. Šiuo konkrečiu atveju manytina, kad asmuo turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu bus nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, dėl veiksmų, kurie yra susiję su bendromis atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigomis, bet ne dėl veiksmų, susijusių su negautomis pajamomis dėl detaliojo plano nepatvirtinimo, kadangi pripažinus sutartį negaliojančia laikoma, kad sutarties šalys grįžo į pradinę padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo.

Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neišaiškino ir nenurodė, iš kokių tiksliai veiksmų pareiškėjas kildina jam padarytą turtinę, neturtinę žalą, ar tai yra susiję su bendromis atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigomis (pavyzdžiui, atsakyti į pateiktą paklausimą, laikytis VAĮ numatytų principų), ar atsisakymu atlikti tam tikrus veiksmus remiantis 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarybos ir A. Č., dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo (pavyzdžiui, detaliojo plano nerengimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, jo nepatvirtinimu ir dėl to negautų pajamų). Iš bylos medžiagos nėra aišku, su kokiais galimai neteisėtais veiksmais pareiškėjas sieja nurodomą jo reputacijos pablogėjimą, nuvertinimą profesine prasme.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nebuvo tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, t. y. tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų veiksmų, iš kurių jis kildina turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą. Šiuo atveju nebuvo tiksliai įvertinti pareiškėjo nurodomi atitinkami atsakovo neteisėti veiksmai ir atskirai dėl jų nebuvo pasisakyta, todėl šioje dalyje priimtas teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kaip minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, turi įvertinti, iš kokių veiksmų pareiškėjas tiksliai kildina jam padarytą turtinę, neturtinę žalą (aiškius neteisėtus veiksmus) ir spręsti, ar veiksmai, iš kurių žala yra kildinama, yra siejami su atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, bendrais įpareigojimais, bendromis iš VAĮ ir kitų įstatymų kylančiomis pareigomis (pavyzdžiui, neatsakymu teisės aktų nustatyta tvarka į pareiktą prašymą, nes tokia pareiga kyla atsakovui tiesiogiai iš VAĮ nuostatų ir nesvarbu, ar pareiškėjas turi teisę prašyti dėl atitinkamos teritorijos pavirtinti detalųjį planą), ar dėl detaliojo plano nerengimo dėl teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, jo nepatvirtinimu ir remiantis tuo byloje priimti atitinkamą teismo sprendimą.

Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų. Tačiau turtinė ir neturtinė žala nėra preziumuojama, todėl jų atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės, neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Taigi šiuo atveju pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ir prašoma atlyginti žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo dalis, kuria teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 8 406 litų turtinės ir 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, naikinama ir administracinė byla šioje dalyje grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 8 406 litų turtinės ir 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, panaikinti ir šią administracinės bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis