2017-08-10 Nr. AB-15132-3-61-3-05172-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-912-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05172-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Trakų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, t. y. R. V. – 19 534,87 Eur (67 450 Lt), N. Z. – 20 795,21 Eur (71 801,71 Lt), Č. M. – 18 753,78 Eur (64 753,07 Lt), R. P. – 20 254,59 Eur (69 935,08 Lt), V. L. – 19 597,43 Eur (67 666,04 Lt), I. S. – 19 915,09 Eur (68 762,85 Lt), ir 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 1–7).

Pareiškėjai paaiškino, kad yra Trakų rajono apylinkės teismo teisėjai. Jiems mokamas darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus. Pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 3 straipsnį teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas pareiginės algos bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis), kurį galima buvo mažinti 2009 metams dėl sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuotas taikant tą patį 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais. Pareiškėjų teigimu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatos, kad apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) buvo 14,2, o vėliau pakeitus teisinį reguliavimą – 12,5 ir 11,56, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi teisėjo atlyginimas apskaičiuojamas pareiginės algos koeficientą padauginant iš bazinio dydžio, kurie nepagrįstai buvo sumažinti kelis kartus, teisėjų atlyginimas sumažėjo 27 procentais. Taigi neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas, priedo už ištarnautus valstybei metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui, pareiškėjams, jų tvirtinimu, daro didelę materialinę žalą ir prieštarauja Konstitucijai, nes darbo užmokestis sumažintas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, teisinio tikrumo, taip pat teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus ir teisėjų atlyginimų mažinimo laikinumo principą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti (b. l. 31–34).

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai kompensuos praradimus. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau – ir Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas), jo preambulėje nurodydamas, kad atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą įstatymų leidėjo pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria vadovaudamasi valstybė per protingą laikotarpį (inter alia (lot. be kita ko), atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų rajono apylinkės teismas atsiliepime neprieštaravo pareiškėjų skundo tenkinimui (b. l. 42–43).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjų R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. skundą atmetė (b. l. 76–80).

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl sumažinto pareiškėjų pareiginės algos koeficiento per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymas (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir A-669-602/2016 apibendrino Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo ir nurodė, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui), asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieniems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nelaikytinas nepagrįstu delsimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas pabrėžė, kad išplėstinė teisėjų kolegija minėtose nutartyse atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, ir konstatavo, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Apibendrindamas nurodytas argumentus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams yra taikomas Grąžinimo įstatymas (1 str. 8 p.), todėl jų patirti paradimai bus kompensuoti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjai R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kiek nustatyta negrąžinti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „įstatymui <...>valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Apeliaciniame skunde pareiškėjai paaiškina, kad vien neteisėtas darbo užmokesčio neišmokėjimo faktas sukelia nuostolius ir praradimus darbo užmokesčio laiku negavusiems asmenims. O darbo užmokesčio nemokėjimas 11 metų (nuo 2009 m. gegužės 1 d., kai buvo neproporcingai sumažintas, iki 2020 m. gruodžio 31 d., kai baigsis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas), lemia pakankamai apčiuopiamus nuostolius. Todėl vadovaujantis Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu konstituciniu teisinės valstybės principu, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nurodyta valstybės pareiga nustatyti praradimų dėl neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą, negali būti aiškinama kitaip negu valstybės pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio tvarką ir atlyginti praradimus, atsiradusius dėl neteisėtai laiku neišmokėto darbo užmokesčio. Tuo tarpu atsakovas, kaip matyti iš Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies formulės, šią pareigą aiškino kaip teisę savo nuožiūra nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio grąžintiną dydį, nekompensuojant ne tik praradimų, bet ir negrąžinant dalies tos sumos, kurią asmenys, pareiškėjai šioje byloje, būtų gavę, jeigu valstybė nebūtų priėmusi antikonstitucinių sprendimų. Pareiškėjų nuomone, apskaičiuoti kiekvienam darbuotojui nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalį yra buhalterio, o ne įstatymų leidėjo funkcija, nes tiek iki neproporcingo sumažinimo buvęs darbo užmokesčio dydis, tiek darbo užmokesčio sumažinimo kriterijai ir dydis yra žinomi bei pagrįsti buhalteriniais dokumentais. Todėl valstybė galėjo nustatyti koeficientą praradimams kompensuoti (nustatydama koeficientą didesnį negu 1), o ne grąžintinai darbo užmokesčio daliai nustatyti, kaip tai padarė Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nustatydama už 1 mažesnį koeficientą, ir tokiu būdu nuspręsdama negrąžinti dalies neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio.

Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jų skundą, neįvertino reikalavimų pagrįstumo ir neįsitikino, kad pagal Grąžinimo įstatymą bus kompensuota realiai prarasta darbo užmokesčio dalis, todėl priėmė neteisėtą sprendimą ir tuo sudarė Lietuvos valstybei sąlygas taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti (b. l. 104–106).

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą ir teismo sprendimu priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų rajono apylinkės teismas atsiliepime nurodė, kad neturi materialinio ir procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi (b. l. 102–103).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kiek nustatyta negrąžinti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „įstatymui <...> valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvieną šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant šią formulę:

G = A x Pk – B. Šioje formulėje:

G – mėnesio grąžintinas dydis;

A – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, kurie būtų buvę apskaičiuoti taikant iki šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusias atitinkamų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį;

Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955;

B – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, apskaičiuoti taikant šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo kad: 1) Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2) Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos), 3) Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai tik tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu teisėjų atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai pirmiausia lyginant šį sumažinimą su daugumos 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientais. Vadinasi, toks teisinis reguliavimas, kuris nepažeidžia iki krizės – laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo – valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų (skirtingų teismų sistemų ir (ar) grandžių teismų teisėjų) atlyginimų dydžių proporcijos, taip pat teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (inter alia valstybės tarnautojų, politikų, pareigūnų) atlyginimų dydžių proporcijos, atitinka Konstituciją.

Pažymėtina, jog pareiškėjai, apeliaciniame skunde prašydami kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl didesnio praradimų masto kompensavimo nei dėl iš neproporcingo sumažinimo kilusių praradimų, savo pozicijos nepagrindžia aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais, kodėl toks Grąžinimo įstatyme nustatytas reguliavimas prieštarauja konkrečioms Konstitucijos nuostatoms.

ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi tikrinamos bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį bei taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualią administracinių teismų praktiką, daro išvadą, kad šiuo atveju jai nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. V., N. Z., Č. M., R. P., V. L. ir I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė