2023-06-14 Nr. AB-12162-3-61-3-03361-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1191-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03361-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. (P. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-129 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis tiek savo prieglobsčio prašyme, tiek vėliau Departamentui pateiktuose paaiškinimuose (su gausiais priedais), tiek per apklausą Departamente pateikė itin detalius ir nuoseklius savo persekiojimo (duomenys neskelbtini) faktus. 2010 m. pareiškėjo įmonė sudarė civilinę sutartį su M. V. įmone ir jai pervedė (duomenys neskelbtini). M. V. yra susijęs su (duomenys neskelbtini) valdžios sluoksniais ir (duomenys neskelbtini) žvalgyba. 2015 m. spalio– lapkričio mėn. ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje prieš pareiškėją prasidėjo aktyvūs veiksmai. 2015 m. gruodžio mėn. pareiškėjas (jo teigimu, dėl grasinimų susidoroti su juo per minėtą baudžiamąją bylą prieš jį) atsisakė sau nepalankiomis sąlygomis didelės dalies jo įmonės vystyto itin stambaus (duomenys neskelbtini) projekto, kurio kontrolė perėjo projekto dalininkams M. Č. ir M. S. įmonėms. 2016 m. sausio mėn. baudžiamoji byla prieš pareiškėją nutraukta (pareiškėjo teigimu, nes jis įvykdė grasinimų reikalavimus), tačiau jau tų pačių metų balandžio mėnesį liudininkas (M. Č. ir M. V. žmogus) davė parodymus prieš pareiškėją, ką tariamai girdėjo iš trečiųjų asmenų, ir ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje prieš pareiškėją buvo atnaujintas. Tą patį mėnesį iš pareiškėjo atimta jam likusi (duomenys neskelbtini) projekto dalis. Pareiškėjas bandė gintis nuo neteisėto (duomenys neskelbtini) projekto užgrobimo teismuose. 2016 m. gruodžio mėn. – 2017 m. sausio mėn. ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje prieš pareiškėją priimti nutarimai patraukti pareiškėją kaltinamuoju bei suimti. Pareiškėjas nesutiko su Departamento padaryta išvada, kad skunde nurodyti faktai ir įrodymai nepagrindžia pareiškėjui gresiančio persekiojimo dėl politinių įsitikinimų tikimybės.

2.2. Byloje ginčo dėl faktų nėra, o išsiskiria pareiškėjo ir atsakovo pozicijos dėl nustatytų faktų vertinimo. Pareiškėjo nuomone, prieglobsčio bylos faktai rodo realią ir net labai didelę persekiojimo grėsmės tikimybę, kuri nėra hipotetinė, teorinė, menka ar neapibrėžta. Departamento Sprendime išdėstyti teiginiai neatitinka pagrįstos persekiojimo grėsmės tikimybės nustatymo lygio. Departamentas neatmetė galimybės, kad M. Č. arba M. S., pasinaudodami korupciniais ryšiais, galėjo paveikti baudžiamąjį tyrimą prieš pareiškėją, o tai reiškia, kad galimybė yra ne tik teorinė, taip pat tikimybė yra pagrįsta. Nėra ir objektyviai negali būti jokių papildomų įrodymų, kad M. Č., M. S. arba M. V., pasinaudodami korupciniais ryšiais, paveikė baudžiamąjį procesą, nes tokios pažymos neišduodamos. Pareiškėjo nuomone, yra aiškūs įrodymai, kad tiek M. Č., tiek M. S., tiek M. V. turi pakankamai korupcinės įtakos (duomenys neskelbtini), kad galėtų paveikti baudžiamąjį procesą, o kiekvienas iš jų turi neteisėtais veiksmais pasižyminčias asmenines reputacijas, kurios patvirtina tokio poveikio realumą. Taip pat yra įrodymai, kad baudžiamasis procesas turėjo defektų ir jame procesiniai sprendimai buvo priimami taip, kad pareiškėjui būtų padarytas neteisėtas poveikis.

2.3. Departamento Sprendime pateikta, šios institucijos nuomone, tikėtina versija, jog suinteresuoti poveikiu pareiškėjui asmenys galėjo ne neteisėtai veikti baudžiamąjį procesą, o teisėtai pasinaudoti baudžiamojo tyrimo faktu ir išsiderėti palankesnes sąlygas. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nurodo, jog nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, todėl net jei Departamentas pateikia savo versiją, tai nenuneigia pareiškėjo versijos dėl persekiojimo grėsmės pagrįstos tikimybės. Neįmanoma tiksliai įvertinti, kokia yra pareiškėjo persekiojimo baudžiamuoju procesu korupcinė dedamoji, tačiau Departamento reikalaujamas neišvengiamai tikėtino rezultato grėsmės lygis akivaizdžiai prieštarauja Tvarkos aprašo persekiojimo grėsmės pagrįstos tikimybės nustatymo lygio reikalavimui. Sprendime nurodytas neišvengiamai tikėtinas rezultatas jau reikštų ne bet kokią realią pagrįstą tikimybę ir net ne labai didelę tikimybę, o neišvengiamą tikimybę, kurią būtų galima įvardinti ne tikimybe, o neišvengiamai įrodytu faktu.

2.4. Departamento teiginiai, jog tiek identifikuotini tikėtini motyvai (M. V. ir buvusių partnerių atveju), tiek numanomi tikėtini motyvai (teisėsaugos pareigūnų atveju) yra sietini su ekonominio pobūdžio interesais, finansine nauda ir (arba) korupciniais ryšiais. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog bet kurio iš suinteresuotų asmenų taikiniu būtų pareiškėjo individualios savybės, kurioms apsaugoti skirta 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija, Ženevos konvencija). Pareiškėjo įsitikinimu, šiais teiginiais Departamentas patvirtina tikėtiną persekiojimą, sietiną su korupciniais ryšiais, ir kartu nurodo, kad nenustatytos pagrįstos konvencinės priežasties tikimybės. Byloje neginčijami faktai bei pagrįstos persekiojimo tikimybės egzistavimas, o tik nesutariama, kaip turėtų būti nustatomi politiniai įsitikinimai ir ką reiškia diskriminacinio pobūdžio persekiojimas (duomenys neskelbtini) kontekste. Pareiškėjas prieglobsčio byloje nurodė, kad verslo aplinkoje iškilo konfliktas su (duomenys neskelbtini) vidinio rato žmonėmis, kuriems pareiškėjas atsisakė nusileisti ir bandė kovoti už savo teises. (Duomenys neskelbtini) kontekste toks elgesys automatiškai reiškia asmeniui priskiriamus politinius įsitikinimus, nes pareiškėjas nepakluso (duomenys neskelbtini) valdžios sistemos veiklos principams. Vakarų ir Lietuvos politologų visuotinai sutariama, kad (duomenys neskelbtini) valdo kleptokratinė korumpuotų pareigūnų valdžios sistema, kurioje valdžios aparatas gali būti panaudotas kiekvieno asmens, artimiau susijusio su valdžia, interesams pasiekti. Visuotinai žinoma informacija, kad artimiau susiję su valdžia asmenys, per korupcinius ryšius pasitelkę valdžios aparatą, nuolat daro neteisėtą spaudimą verslui, todėl yra pagrobiamas tam tikras ar visas svetimas turtas. Visuotinai žinoma informacija, kad asmenims, išdrįsusiems kovoti prieš korupcinę (duomenys neskelbtini) valdžios sistemą, be pagrindo gali būti keliamos baudžiamosios bylos, kuriose praktiškai nėra šansų gauti išteisinamąjį nuosprendį, arba uždaryti į kalėjimus jie yra tiesiog kankinami, kol nustoja kovoti už savo teises ir dar prisipažįsta kalti dėl nebūtų jiems inkriminuotų nusikaltimų.

2.5. Pareiškėjas, nedalyvaudamas politikoje, tačiau dalyvaudamas versle, susidūrė ir nenusileido su valdžia artimai susijusiems asmenims (M. V., M. Č., M. S.), todėl jam gresia neteisėtai vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl politinių įsitikinimų. Departamentas nepagrįstai ir netinkamai įvertino (duomenys neskelbtini) sistemą, kaip civilizuotą teisinę-politinę sistemą, ir neargumentuotai nurodė, kad tyrimo metu nerasta informacijos, kuri susietų M. S. su žmogaus teisių pažeidimais. Jeigu asmeniui gresia korupciniais ryšiais paveiktas baudžiamasis persekiojimas, tai turėtų būti laikoma žymiu baudžiamojo proceso defektu, dėl kurio asmuo neturėtų būti išsiunčiamas į kilmės valstybę. Pareiškėjas paaiškino ir įrodė, kad jam gresia pakankamai individuali grėsmė. Nustatyta, kad baudžiamajame procese jau yra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo sulaikymo. Taip pat yra nustatyta, kad M. S. bendradarbiauja su (duomenys neskelbtini) sulaikymo sistemos pareigūnais ir pareiškėjas per savo įmones tebetęsia civilinius ginčus, nukreiptus prieš M. S., todėl naivu tikėtis, kad ji nepasinaudos galimybe neteisėtai paveikti pareiškėją.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Sprendimu pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl persekiojimo grėsmės tikimybės. Pareiškėjas šiuos teiginius grindžia išimtinai savo subjektyviomis pabėgėlių teisės interpretacijomis, selektyviai cituodamas iš konteksto ištrauktas Sprendimo ištraukas, nesiedamas jų su tyrimo metu nustatytomis ir Sprendime išsamiai aprašytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ar kitomis Sprendimo išvadomis, tokiu būdu savo skunde darydamas išvadas, kurios neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei Sprendimo turinio.

3.2. Pabėgėlių teisės nuostatos nenumato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Atliekant tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Departamentas Sprendime nekūrė alternatyvių versijų ir neneigė pareiškėjo versijų, kadangi teisės aktai tokių pareigų Departamentui nenustato, tačiau, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Pareiškėjas savo skunde nepateikė nei vieno argumento, kodėl, jo manymu, jam (duomenys neskelbtini) gresiantis baudžiamasis persekiojimas turėtų būti laikomas persekiojimu Konvencijos prasme. Nei tyrimo metu surinkta informacija, nei paties prieglobsčio prašytojo daromos prielaidos nesuponuoja, jog nagrinėjant jo bylą teismuose jam būtų apribota galimybė veiksmingai gintis nuo jam pateiktų kaltinimų bei įrodyti savo nekaltumą, todėl apkaltinamasis nuosprendis bei paskirta bausmė nelaikytini neišvengiamu tikėtinu rezultatu. Baudžiamasis persekiojimas laikomas persekiojimu pabėgėlio sąvokos kontekste tik, jeigu šis baudžiamasis persekiojimas buvo nulemtas Konvencijoje nurodytų priežasčių – asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų.

3.3. Sprendime padarytos išvados yra grindžiamos tiek paties pareiškėjo pateiktos, tiek Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos visuma, o deklaratyvūs skundo teiginiai neva pareiškėjo bylos faktai rodo realią ir net labai didelę persekiojimo grėsmės tikimybę (niekaip nedetalizuojant, kaip šis tariamas persekiojimas susijęs su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar jo politiniais įsitikinimais) laikytini išimtinai paties pareiškėjo subjektyviu situacijos įvertinimu ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Pabėgėlio sąvokos kontekste persekiojančiojo vykdomas politinis persekiojimas nėra tolygūs persekiojamojo politiniams įsitikinimams. Tam, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu, jam gresiantis persekiojimas (arba apsaugos nuo tokio persekiojimo nebuvimas) turi būti nulemtas jo politinių įsitikinimų (tikrų ar jam priskiriamų). Pabėgėlio apibrėžime nereferuojama į politinį persekiojimą, politinius motyvus, politines priežastis ar politinius tikslus. Pabėgėlio apibrėžime kalbama apie asmens politinius įsitikinimus, kurie lemia jo persekiojimą. Persekiojimo vykdytojo asmeninis požiūris į prieglobsčio prašytoją, kuris neturi reikšmingos įtakos persekiojimo veiksmų formai ir turiniui, lyginant su situacija, kuomet tokio požiūrio nebūtų, nesuponuoja priežastinio ryšio tarp šio požiūrio ir persekiojimo. O be konvencinių priežasčių baudžiamasis persekiojimas ar baudimas nelaikytinas persekiojimu pabėgėlio sąvokos kontekste.

3.4. Tyrimo metu surinkta informacija, pareiškėjo paaiškinimai ir daromos prielaidos nesuponuoja, kad M. V., teisėsaugos pareigūnų ar buvusių partnerių motyvai gali būti siejami su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar jo politiniais įsitikinimais. Identifikuotini ir numanomi tikėtini motyvai yra sietini su ekonominio pobūdžio interesais, finansine nauda ir (arba) korupciniais ryšiais. Tyrimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog bet kurio iš suinteresuotų asmenų taikiniu būtų pareiškėjo individualios savybės, kurioms apsaugoti skirta Konvencija. Taip pat nenustatytos pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjo veiksmai, kurie tariamai išprovokavo suinteresuotus asmenis, buvo minėtų individualių savybių, saugomų Konvencijos, išraiška. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas neatitinka pabėgėlio apibrėžimo bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Nei identifikuotų suinteresuotų asmenų profilis, nei jų motyvai nesuponuoja pagrįstos prielaidos, jog pareiškėjo kankinimas sulaikymo įstaigoje būtų tikėtina priemonė jų tikslams pasiekti. Anot pareiškėjo, M. Č. ir M. S. turi didelę įtaką (duomenys neskelbtini), todėl gali išnaudoti (duomenys neskelbtini) kaip spaudimo mechanizmą. Atsakovo teigimu, remiantis turima informacija, (duomenys neskelbtini) ir M. S. bendradarbiauja (duomenys neskelbtini), tačiau tai savaime neįrodo jos galimybės išnaudoti (duomenys neskelbtini) savo tikslais. Tyrimo metu nerasta informacijos, kuri susietų M. S. su žmogaus teisių pažeidimais. Pareiškėjo buvusių partnerių tikėtinas motyvas siejamas su jų pačių, o ne M. V., finansiniais interesais. Tiek pareiškėjo (galimas) nuteisimas pagal M. V. pareiškimą, tiek (galimas) išteisinamasis nuosprendis neturėtų įtakos jo finansinėms pretenzijoms buvusių partnerių atžvilgiu bei neapribotų jo galimybių ginti savo interesus teisme, taigi buvusių partnerių hipotetinė galimybė išnaudoti pareiškėjo suėmimą kaip poveikio priemonę neturi aiškaus identifikuotino tikslo. Pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį remiasi išimtinai bendra padėtimi (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose.

3.5. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nurodyti veiksmai ir pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Departamento vertinimu, skunde daromos pareiškėjo subjektyvios hipotetinės prielaidos, kurios nepagrįstos jokiomis individualiomis faktinėmis aplinkybėmis ir aktualia kilmės valstybės informacija, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 15 d. Departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui yra sufabrikuota baudžiamoji byla, kurią pats prieglobsčio prašytojas sieja su tuo, jog įtakingų asmenų grupės nusprendė perimti ir išgrobstyti jo įmonę, tuo metu, kai įmonė vykdė itin pelningą (duomenys neskelbtini) projektą. Kadangi pareiškėjo įmonę perimti nusprendę asmenys įeina į aukščiausią (duomenys neskelbtini) valdantį „kleptokratinį“ sluoksnį, jis neturi jokių galimybių nei apsiginti nuo sufabrikuotos baudžiamosios bylos, nei apginti savo nuosavybės teisių, o jo laisvei, saugumui ir gyvybei gresia pavojus. Departamentas, išnagrinėjęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų prieglobsčio suteikimo kriterijų. Pareiškėjas neatitiko ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jam buvo atsisakyta suteikti ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą. Pagrindinis argumentas, kuriuo pareiškėjas įrodinėja jam kilsiančią grėsmę jo kilmės valstybėje, yra tai, kad (duomenys neskelbtini) jam yra sufabrikuota baudžiamoji byla ir todėl gresia neteisėtai vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl politinių įsitikinimų.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Konvencija, Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 83 straipsnio 1–2 dalimis, 83 straipsnio 5 dalimi, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsniu, Tvarkos aprašo 115, 116 punktais, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio 1 dalies d punktu, 2 straipsnio 1 dalies f punktu, 4 straipsnio 5 dalimi, 8 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e punktu, 10 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

8. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo nurodomi argumentai gali būti pripažįstami pagristais, jei jo pasakojimas yra išsamus, nuoseklus ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus, rašytinius ir kitus įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes apie tai, kad su pareiškėju jo kilmės valstybėje galbūt norima susidoroti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju gali būti reikšmingos tik tuo aspektu, kiek jos atitiktų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijose nustatytas sąlygas, t. y. turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas jo kilmės valstybėje yra/bus vykdomas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

9. Teismas pabrėžė, kad tyrimo metu Departamentas surinko duomenis ir nustatė, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iškelta baudžiamoji byla pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini). Be kita ko, dėl baudžiamosios bylos priimtas nutarimas paskelbti pareiškėjo tarptautinę paiešką ir priimtas sprendimas dėl jo suėmimo. Departamentas Sprendime nurodė, kad surinkta informacija apie pareiškėjo įmonę (duomenys neskelbtini) iš esmės suderinama su pareiškėjo pasakojimu apie įmonės veiklą bei jį papildo. Tačiau nei tyrimo metu surinkta, nei prieglobsčio prašytojo pateikta faktinė informacija savaime nepagrindžia prielaidos, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra tiesiogiai susijęs su (duomenys neskelbtini) projektu ir (arba) (duomenys neskelbtini) valdytojų pakeitimu. Departamentas nurodė, jog nepaisant to, kad prieglobsčio prašytojas neklaidino tyrimo bei visiškai pagrįstai baiminasi baudžiamojo persekiojimo ir suėmimo grįžimo į kilmės šalį atveju, tačiau jam kilusi reali rizika nėra nulemta jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio apibrėžimo ir jam nėra suteiktinas pabėgėlio statusas.

10. Teismas pažymėjo, jog tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo, kaip jis suprantamas Ženevos konvencijos kontekste, pavojų savo kilmės valstybėje. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, kad reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą, yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį. Teismas, įvertinęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 181 straipsnio 1, 3 dalis, nurodė, kad, vertinant bausmės diskriminacinį aspektą, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui skiriama bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės, anot teismo, neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi baudžiamosios bylos „fabrikavimo“ požymiai prieglobsčio byloje gali būti vertinami itin atsargiai ir tik per galimo asmens persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio prasme prizmę (žr. pvz., LVAT 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5474-822/2019). Šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir pareiškėjo įmonės valdytojų pasikeitimo bei sutarties sudarymo, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui baudžiamoji byla iškelta siekiant jį įbauginti.

Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra „sufabrikuota“. Pareiškėjo skunde akcentuojami politiniai įsitikinimai vertinami kritiškai, kadangi pareiškėjo argumentai yra paremti prielaidomis ir tik subjektyvia nuomone. Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas kartą yra viešai pareiškęs neigiamą nuomonę apie (duomenys neskelbtini) veiklą, pripažintina nepakankamais įrodomąją galią turinčiais faktais, jog būtų teisinis pagrindas konstatuoti jų esminę reikšmę padaryti išvadą, kad pareiškėjo pateiktoji įvykių versija dėl jo baudžiamojo persekiojimo motyvų atitiktų sąlygas pabėgėlio statusui suteikti.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas bijo kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą, tačiau baudžiamasis persekiojimas prilyginamas persekiojimui Įstatymo 86 ir 87 straipsnių prasme tik tuo atveju, jei jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Baudžiamasis persekiojimas pats savaime negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad M. Č. arba M. S., pasinaudodami korupciniais ryšiais, galėjo paveikti baudžiamąjį tyrimą prieš pareiškėją, kad tiek M.

Č., tiek M. S., tiek M. V. turi pakankamai korupcinės įtakos (duomenys neskelbtini), kad galėtų paveikti baudžiamąjį procesą, o kiekvienas iš jų turi neteisėtais veiksmais pasižyminčias asmenines reputacijas, kurios patvirtina tokio poveikio realumą, nėra įtikinamai pagrįsti ir pakankami patvirtinti tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas galėtų būti vykdomas dėl šių priežasčių ir daromas įtakos minėtų asmenų. Pareiškėjas ir pats yra nurodęs, kad šių aplinkybių objektyviai negali įrodyti (tokios pažymos neišduodamos).

Kitų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas galėtų būti diskriminacinis, sufabrikuotas, nenustatyta. Byloje įvertinus surinktų įrodymų visumą, teismo teigimu, negalima konstatuoti, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu yra neproporcingas ar diskriminuojantis. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusui suteikti taikytinas nuostatas (kriterijus). Departamentas tokia išvadą padarė racionaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs pareiškėjo pateiktų paaiškinimų (aplinkybių) ir duomenų visumą.

Departamentas, atlikęs išsamų tyrimą, pagrįstai nenustatė, kad baudžiamasis persekiojimas būtų nulemtas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

12. Teismas pažymėjo, kad reikšmingomis aplinkybėmis, susijusiomis su vykdomu baudžiamuoju persekiojimu, galėtų būti konstatavimas faktų, jog pareiškėjas jo kilmės valstybėje dėl baudžiamojo persekiojimo bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, grės mirties bausmės ar kitokios egzekucijos įvykdymas. Atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) taikomas baudžiamosios atsakomybės priemones tokių aplinkybių nepatvirtina bei paneigia pareiškėjo teiginius, kad jam galėtų kilti tokios grėsmės jo kilmės valstybėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą pripažinti atitinkančiu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygas.

13. Teismas, įvertinęs Įstatymo 87 straipsnio 1, 2 dalių, Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio f punkto, 15 straipsnio nuostatas, LVAT praktiką, prašymo nagrinėjimo metu surinktą informaciją bei pareiškėjo pateiktą informaciją, konstatavo, kad pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį įkalinimo įstaigoje yra paremta bendro pobūdžio situacija, tačiau ne individualiomis su prieglobsčio prašytoju susijusiomis aplinkybėmis. Teismas nurodė, kad Departamentas tyrimo metu nustatė, jog M. S. ir (duomenys neskelbtini) bendradarbiauja (duomenys neskelbtini), tačiau baimė patirti spaudimą dėl neteisėtų M. S., M. Č. ir M. V. veiksmų nepagrįsta, kadangi vien faktas, kad M. S. ir (duomenys neskelbtini) bendradarbiauja (duomenys neskelbtini) negali pagrįsti pareiškėjo baimės. Be kita ko, tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas kilmės valstybėje negalėtų ginti savo teisių teismuose. Taigi prašymo nagrinėjimo metu pagrįstai nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių. Tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyksta ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjui pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

14. Teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsniu, kuriame įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, trečiosios šalies pilietis gali pasinaudoti papildoma apsauga tik tuomet, jeigu pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, kiltų realus pavojus patirti trijų rūšių smurtinius veiksmus, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje, Įstatymo 87 straipsnyje. Niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kur gali patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, kaip tai suprantama pagal EŽTK 3 straipsnį, Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą nuostatas taikant šias konvencijas atsižvelgiant į Įstatymo ir Direktyvos 2011/95/ES tikslus dėl tarptautinės apsaugos taikymo būtinumo. Teismas nustatė, kad pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindų jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti, taip pat tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, užduodant ESTT klausimą, ar pasipriešinimas neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei, kuri susidorojimą su prieglobsčio prašytoju vykdo per valstybės aparatą ir nuo kurio dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti, prilyginamas priskiriamiems politiniams įsitikinimams (angl. attributed political opinion) Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio prasme; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžio metu užtikrinti lietuvių – (duomenys neskelbtini) kalbų vertėjo dalyvavimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Departamentas, iš esmės pripažino, kad pareiškėjas savo versle (duomenys neskelbtini) pasipriešino korupciškai įtakingiems žmonėms, kurie net priklauso (duomenys neskelbtini) vidiniam ratui ir kurie yra pagarsėję savo įvairia neteisėta praktika verslo srityje. Pareiškėjas pateikė vieno (duomenys neskelbtini) teisės eksperto išvadą, kad pareiškėjui yra pateikti visiškai nepagrįsti baudžiamieji kaltinimai, ir kitų (duomenys neskelbtini) teisės – politikos ekspertų išvadą, kad ikiteisminis tyrimas prieš pareiškėją yra politinio pobūdžio. Kartu pareiškėjas pateikė išverstus į lietuvių kalbą pabėgėlių teisės šaltinius, kuriuose pateikiama nuomonė, kad tokia situacija pagal tarptautinę pabėgėlių teisę turėtų būti kvalifikuojama, kaip pareiškėjo persekiojimas dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo manymu, teismas neatsakė į kertinį pareiškėjo teisės aiškinimo argumentą, kurį jis grindė gausiais įrodymais ir teisine literatūra dėl „politinių įsitikinimų“ sampratos. Kadangi politinių įsitikinimų terminas yra vartojamas Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnyje, tai siekiant pašalinti šio termino skirtingo teisinio aiškinimo problemą pareiškėjo byloje yra būtina kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

16.2. Anot pareiškėjo, teismas, kaip ir Departamentas, pripažino bylos faktus, kurių, pareiškėjo nuomone, visiškai užtenka, kad pareiškėjas būtų pripažintas pabėgėliu ar bent jau jam būtų suteikta papildoma apsauga. Tačiau teismas nurodė, kad tie faktai nėra pakankami pabėgėlio persekiojimo grėsmei pagrįsti ir nėra pakankami individualiam pavojui, kaip papildomos apsaugos pagrindui, nustatyti. Pareiškėjo vertinimu, teismas nukrypo nuo pabėgėlių teisės reikalavimų, EŽTT bei LVAT praktikos, o teismo sprendime net yra vadovautasi negaliojančio teisės akto tekstu, kuris kaip tik ir galėjo turėti įtakos tokiam netinkamam vertinimui.

16.3. Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime nepasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo, papildomų paaiškinimų ir teismo posėdžio metu akcentuotų argumentų. Pabėgėlių teisės teorijoje pasipriešinimas neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei, kuri susidorojimą su pareiškėju vykdo per valstybės aparatą ir nuo kurio dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti, prilyginamas priskiriamiems politiniams įsitikinimams, o susidorojimas dėl tokios priežasties prilyginamas persekiojimui dėl politinių įsitikinimų priežasties, ir atitinkamai tokiems persekiojamiems asmenims turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Pareiškėjas savo persekiojimą sieja ne su kažkokia tradiciškai suprantama politine veikla ar viešai deklaruojamomis politinėmis idėjomis, o su realiais veiksmais jo įvykdytu pasipriešinimu neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei, kuri susidorojimą su pareiškėju vykdo per valstybės aparatą ir nuo kurio dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti, ir toks pareiškėjo pasipriešinimas turi būti prilyginamas priskiriamiems politiniams įsitikinimams.

16.4. Teismo sprendime yra tik pakartota tai, ką papildomos apsaugos klausimu nustatė Departamentas, ir padaryta nepagrįsta išvada, kad prašymo nagrinėjimo metu pagrįstai nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių.

17. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Tuo metu tiek skundas pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinis skundas, yra grįstas pareiškėjo subjektyviu prieglobsčio teisėje taikomų principų interpretavimu, tikrovės neatitinkančiais pasisakymais apie Departamento Sprendime nustatytų ar nenustatytų faktų buvimą, selektyviai remiantis iš konteksto ištrauktomis šio sprendimo ištraukomis, neatsižvelgiant į viso sprendimo turinį ir daromas išvadas.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo pateikti teiginiai nėra paremti nei individualiomis pareiškėjo bylos aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis, nei aktualia kilmės valstybės informacija, o pareiškėjo išvados, jog jam gresia politinis persekiojimas, yra paremtos išimtinai paties pareiškėjo pasvarstymais, pareiškėjo į bylą pateiktų ekspertų išvadomis, kurios paremtos išskirtinai subjektyviu situacijos vertinimu, ir jokio faktinio ar teisinio pagrindimo neturinčiomis prielaidomis ir interpretacijomis. Teismas ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus ir paaiškinimus bei atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose ir duomenyse.

Vien tai, kad, pareiškėjo vertinimu, teismas nesuprato pareiškėjo argumentacijos politinių įsitikinimų klausimu, nereiškia, kad teismas neįvertino šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pažymi, kad Departamentas buvo įvertinęs pareiškėjo pateiktą J. L. ir B. K. „specialistų išvadą“, taip pat buvo išnagrinėta ir V. B. išvada. Atsižvelgus į tai, kad Departamento tyrimo objektas nebuvo pareiškėjo pateiktų kaltinimų pagrįstumo vertinimas, pareiškėjo pateiktos teisininkų išvados buvo aktualios tik tiek, kiek jos pagrindžia tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas prieglobsčio prašytojo atžvilgiu vykdomas dėl „konvencinių“ priežasčių.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo subjektyvus politinių įsitikinimų sąvokos interpretavimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnyje pateikta politinių įsitikinimų sąvoka yra neaiški, tuo labiau, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl šios sąvokos išaiškinimo. Departamentas ne tik nepripažino, kad pareiškėjas savo versle (duomenys neskelbtini) pasipriešino korupciškai įtakingiems žmonėms, bet nustatė, jog tokio pobūdžio „galimybė“ tėra hipotetinė ir neprilygsta „pagrįstai tikimybei“ bei nėra patvirtinta aktualiais ir patikimais įrodymais.

Atsakovo teigimu, aplinkybė, jog teismo sprendime yra nurodyta negaliojanti Tvarkos aprašo 116 punkto redakcija, neturi jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi teismo sprendimo turinys patvirtina, kad buvo vertinamas pagrįstos tikimybės, o ne tikimybių pusiausvyros principas. Be to, kaip ir yra nustatyta Tvarkos aprašo 116.1 papunktyje, pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo kilmės šalyje patirti baudžiamąjį persekiojimą. Tačiau pareiškėjas ignoruoja kitas Tvarkos aprašo 116.1 papunkčio dalis, kuriose yra apibrėžiama persekiojimo reikšmė ir kitos būtinos sąlygos (rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei arba su jo politiniais įsitikinimais), kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas būtų pripažintas persekiojimu pabėgėlių teisės nuostatų kontekste, t. y. pagal Konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatas.

Atsakovo teigimu, baudžiamasis persekiojimas laikomas „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste tik, jeigu šis baudžiamasis persekiojimas buvo nulemtas Konvencijoje nurodytų priežasčių – asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų.

IV. 19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą ir išaiškinti, ar pasipriešinimas neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei, kuri susidorojimą su prieglobsčio prašytoju vykdo per valstybės aparatą ir nuo kurio dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti, prilyginamas priskiriamiems politiniams įsitikinimams (angl. attributed political opinion) Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio prasme. Be to, minėta nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 18 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 102 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. sausio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą P.I. prieš Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, byloje C-280/21 (toliau – ir Sprendimas P. I.), nutarė atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėjui P. I. (P. I.) ir atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo pasiūlyta iki 2023 m. vasario 3 d. įskaitytinai pateikti savo papildomus paaiškinimus dėl Teisingumo Teismo sprendime P.I., byloje C-280/21 pateikto išaiškinimo, susijusio su šios bylos baigtimi.

V. 21. Pareiškėjas savo pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad būtent taip, kaip priimtame Sprendime P. I. išaiškino Teisingumo Teismas, pareiškėjas ir siūlė aiškinti pabėgėlio sąvoką LVAT ir Teisingumo Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo vertinimu, byloje iš esmės nėra ginčų dėl faktų – jie panašiai nustatyti pareiškėjo pasakojime, ginčijamame Departamento Sprendime bei 2021 m. balandžio 21 d. LVAT nutartyje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Dėl byloje egzistuojančio ginčo, susijusio su „politinės pažiūros“ sąvokos aiškinimu pareiškėjas akcentuoja, kad, anot Teisingumo Teismo, „politinės pažiūros“ turi apimti ir bandymus teisinėmis priemonėmis apginti savo asmeninius turtinius ir ekonominius interesus nuo neteisėtai veikiančių nevalstybinių subjektų, kai šie dėl su atitinkama valstybe palaikomų korupcinių ryšių prieš prašytoją pasitelkia netgi jos teisėsaugą, jeigu persekiojimo vykdytojai šiuos bandymus suvokia kaip prieštaravimą ar pasipriešinimą su jais pačiais ar jų politika ir (arba) jų metodais susijusioje srityje. Šiame kontekste pareiškėjas iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, taip pat prideda Teisingumo Teismui teiktas pastabas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C-280/21.

22. Atsakovas savo pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pabrėžia, kad Teisingumo Teismas iš esmės performulavo LVAT užduotą klausimą ir konstatavo, jog „sąvoka „politinės pažiūros“ apima tarptautinės apsaugos prašytojo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h ir i punktus, bandymus teisinėmis priemonėmis apginti savo asmeninius turtinius ir ekonominius interesus nuo neteisėtai veikiančių nevalstybinių subjektų, kai šie dėl su atitinkama valstybe palaikomų korupcinių ryšių prieš prašytoją pasitelkia netgi jos teisėsaugą, jeigu persekiojimo vykdytojai šiuos bandymus suvokia kaip prieštaravimą ar pasipriešinimą su jais pačiais ar jų politika ir (arba) jų metodais susijusioje srityje“. Atsižvelgdamas į tai, kad toks išaiškinimas iš esmės skiriasi nuo Teisingumo Teismui pateikto klausimo, atsakovas mano, kad šis išaiškinimas negali būti laikomas nei pareiškėjo motyvų, nei jo pozicijos, kad pasipriešinimas neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei, kuri susidorojimą su prieglobsčio prašytoju vykdo per valstybės aparatą ir nuo kurio dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti, turi būti prilyginamas priskiriamiems politiniams įsitikinimams, patvirtinimu. Atsakovas pastebi, kad Generalinis advokatas savo išvadoje yra nurodęs, jog iš tikrųjų priskiriamų pažiūrų politiniam pobūdžiui nustatyti nepakanka vien to, kad tenka atsisakyti ieškinio teisme dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, lėmusio didelį turto pagrobimą, nes ryšių kalėjimų sistemoje turintis kontrahentas inicijavo baudžiamąjį persekiojimą, kurį vykdant nurodyta imtis aktyvių veiksmų. Dar reikia, kad persekiojimo vykdytojas šį teisme pareikštą ieškinį laikytų netoleruotinu politinio pasipriešinimo aktu, t. y. jo metodų ar politikos kritika. Vadinasi, toks vykdytojas turi veikti aukštu politiniu lygmeniu arba atitinkamoje šalyje turi būti išsikerojusi korupcija ir jis to ieškinio nelaiko paprastu reikalavimu vykdyti sutartinius įsipareigojimus, o atsižvelgdamas į šiuos kriterijus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti situaciją, dėl kurios į jį kreipėsi.

23. Atsakovas daro išvadą, kad Teisingumo Teismas ne tik nepatvirtino pareiškėjo skundo pagrįstumo ir nekonstatavo, kad pasipriešinimas neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei savaime turėtų būti prilyginamas priskiriamiems politiniams įsitikinimams, bet savo sprendime išaiškino, kad prieglobsčio prašytojo bandymai teisinėmis priemonėmis apginti savo asmeninius turtinius ir ekonominius interesus patenka į „politinių įsitikinimų“ sąvoką tik, jeigu persekiojimo vykdytojas šiuos bandymus suvokė kaip prieštaravimą ar pasipriešinimą su jais pačiais ar jų politika ir (arba) jų metodais susijusioje srityje. Atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, Teisingumo Teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje yra aktualus tik tiek, kiek turi būti nustatyta, ar pareiškėjo persekiojimo vykdytojai jo kreipimąsi į teismą dėl savo turtinių interesų apsaugos suvokė kaip prieštaravimą ar pasipriešinimą su jais pačiais ar jų politika ir (arba) jų metodais susijusioje srityje. Atsakovo teigimu, šios aplinkybės ginčijamame Departamento Sprendime buvo įvertintos.

24. Šiame kontekste atsakovas, be kita ko, pažymi, kad pabėgėlio sąvoka referuoja būtent į persekiojimo vykdytojo motyvus, jo proto būseną, o ne persekiojamojo. Tyrimo metu surinkta informacija atskleidžia, kad identifikuotini tikėtini motyvai (M. V. ir buvusių parnerių atveju) bei numanomi tikėtini motyvai (teisėsaugos pareigūnų atveju) yra sietini su ekonominio pobūdžio interesais, finansine nauda ir (arba) korupciniais ryšiais. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog bet kurio iš suinteresuotų asmenų taikiniu būtų pareiškėjo individualios savybės, kurioms apsaugoti skirta Konvencija.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Anot pirmosios instancijos teismo, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė savo prieglobsčio prašymą, gali būti reikšmingos tik tuo aspektu, kiek jos atitiktų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijose nustatytas sąlygas, t. y., turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas jo kilmės valstybėje yra / bus vykdomas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pastebėta, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas bijo kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą, tačiau baudžiamasis persekiojimas prilyginamas persekiojimui Įstatymo 86 ir 87 straipsnių prasme tik tuo atveju, jei jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis; baudžiamasis persekiojimas pats savaime negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Taigi, vertindamas pareiškėjui gresiančios bausmės diskriminacinį aspektą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas, todėl ji neprilygintina persekiojimui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir pareiškėjo įmonės valdytojų pasikeitimo bei sutarties sudarymo, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui baudžiamoji byla iškelta siekiant jį įbauginti, taigi, nėra nustatyta, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra „sufabrikuota“. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusui suteikti taikytinas nuostatas (kriterijus). Taip pat daryta išvada, kad pareiškėjui pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas, nes atsakovas pagrįstai nenustatė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių ar pareiškėjo kilmės valstybėje vyktų ginkluotas konfliktas.

27. Procesiniuose dokumentuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, šalys nesutaria dėl Direktyvos 2011/95/ES nuostatose vartojamos „politinių įsitikinimų“ sąvokos aiškinimo. Pareiškėjas teigia, kad Teisingumo Teismo Sprendime P. I. pateiktas šios sąvokos išaiškinimas visiškai atitinka poziciją, kuria pareiškėjas grindė savo prieglobsčio prašymą, tačiau atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą klausimą Teisingumo Teismas iš esmės performulavo, todėl išaiškinimas iš esmės skiriasi nuo Teisingumo Teismui pateikto klausimo ir negali būti laikomas nei pareiškėjo motyvų, nei jo pozicijos patvirtinimu.

28. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–3 p.).

30. Vadovaudamasi minėtomis nuostatomis, išplėstinė teisėjų kolegija įvertins pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai atskleidė bylai aktualių Ženevos konvencijos, Direktyvos 2011/95/ES, Įstatymo bei Tvarkos aprašo normų turinį, todėl šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos procesiniame sprendime jos nebus kartojamos.

31. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas nuosekliai kėlė klausimą dėl politinių įsitikinimų Direktyvos 2011/95/ES prasme sąvokos aiškinimo. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjas savo persekiojimą sieja ne su kažkokia tradiciškai suprantama politine veikla ar viešai deklaruojamomis politinėmis idėjomis, o su realiais veiksmais, pareiškėjo vertinamais, kaip jo įvykdytu pasipriešinimu neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei, kuri susidorojimą su pareiškėju vykdo per valstybės aparatą ir nuo kurio dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti; toks pareiškėjo pasipriešinimas, jo vertinimu, turi būti prilyginamas politiniams įsitikinimams Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio prasme.

32. Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad politinių pažiūrų sąvoka „visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų“. Be to, pagal 10 straipsnio 2 dalį nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi savybę, susijusią su politinėmis pažiūromis, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, jeigu tokią savybę jam priskiria persekiojimo vykdytojas.

33. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, nagrinėjamai situacijai aktualų teisinį reglamentavimą, su „politinių įsitikinimų“ sąvokos aiškinimu ir vertinimu susijusią doktriną, šią administracinę bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai kilo pagrįstų abejonių, ar pasipriešinimas neteisėtai veikiančiai korupciškai įtakingai grupei, kuri susidorojimą su prieglobsčio prašytoju vykdo per valstybės aparatą ir nuo kurio dėl valstybėje išsikerojusios korupcijos nėra įmanoma teisėtai apsiginti, turėtų būti prilyginamas priskiriamiems politiniams įsitikinimams Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio prasme. Todėl vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 137 straipsniu, šią administracinę bylą nagrinėjusi teisėjų kolegiją kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio, apibrėžiančio persekiojimo priežastis, 1 dalies e punkte įtvirtintų „politinių pažiūrų“ sąvokos aiškinimo.

34. 2023 m. sausio 12 d. priimtame sprendime P.I. prieš Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, byloje C‑280/21 Teisingumo Teismas pirmiausia nurodė, kad sąvoka „politinės pažiūros“ turi būti aiškinama plačiai, be kita ko, atsižvelgiant į saviraiškos ir informacijos laisvę įtvirtinantį Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnį. Atitinkamai, referuodamas į šios normos aiškinimui aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvoka „politinės pažiūros“ apima bet kokias pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą, kurie nebūtinai yra tiesioginio ir betarpiško politinio pobūdžio, tačiau pasireiškia veiksmais ar neveikimu, kuriuos Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nurodyti persekiojimo vykdytojai suvokia kaip patenkančius į su jais pačiais ar jų politika ir (arba) jų metodais susijusią sritį ir atspindinčius prieštaravimą ar pasipriešinimą jiems (Teisingumo Teismo Sprendimo P. I. 26–32 p.).

35. Siekdamos nustatyti tokių pažiūrų egzistavimą ir priežastinį ryšį tarp jų ir persekiojimo veiksmų, kompetentingos valstybių narių institucijos, Teisingumo Teismo vertinimu, turi atsižvelgti į bendrą pabėgėlio statuso prašytojo kilmės šalies kontekstą, be kita ko, politiniu, teisiniu, teismų, istoriniu ir sociokultūriniu aspektais. Šiame kontekste pažymėdamas savo praktiką, kurioje Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio kontekste buvo nagrinėtas prieglobsčio prašytojo atsisakymas atlikti karo tarnybą tos direktyvos 9 straipsnio 2 dalies e punkte nurodytomis sąlygomis (byla C‑238/19), taip pat dalyvavimas pateikiant peticiją prieš savo kilmės šalį Europos Žmogaus Teisių Teisme (byla C‑652/16), Teisingumo Teismas priminė, kad tam tikrų pažiūrų, įsitikinimų ar tikėjimo, kurie nėra tiesioginio ir betarpiško politinio pobūdžio, išreiškimas veiksmu ar neveikimu – atsižvelgiant į specifinį prašytojo kilmės šalies kontekstą – gali lemti tai, kad „persekiojimo vykdytojai“ tokioms pažiūroms, įsitikinimams ar tikėjimui priskirs „politinių pažiūrų“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e punktą ir 2 dalį, pobūdį. Teisingumo Teismo vertinimu, tas pats pasakytina apie pabėgėlio statuso prašytojo bandymus ginti savo interesus teisme, reiškiant ieškinius prieš jį neteisėtai veikiantiems nevalstybiniams subjektams, kai šie subjektai dėl su valstybe palaikomų korupcinių ryšių gali prieš prašytoją pasitelkti jos teisėsaugą, net jeigu prašytojo ieškinys buvo grindžiamas jo asmeninių turtinių ir ekonominių interesų apsauga (Teisingumo Teismo Sprendimo P. I. 33–37 p).

36. Apibendrindamas, Teisingumo Teismas sprendė, kad Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktas ir 2 dalis turi būti aiškinami taip, jog sąvoka „politinės pažiūros“ apima tarptautinės apsaugos prašytojo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h ir i punktus, bandymus teisinėmis priemonėmis apginti savo asmeninius turtinius ir ekonominius interesus nuo neteisėtai veikiančių nevalstybinių subjektų, kai šie dėl su atitinkama valstybe palaikomų korupcinių ryšių prieš prašytoją pasitelkia netgi jos teisėsaugą, jeigu persekiojimo vykdytojai šiuos bandymus suvokia kaip prieštaravimą ar pasipriešinimą su jais pačiais ar jų politika ir (arba) jų metodais susijusioje srityje.

37. Minėtas Teisingumo Teismo išaiškinimas atskleidžia, kad politinių įsitikinimų, kaip „konvencinės“ persekiojimo priežasties, sąvoka neapsiriboja prieglobsčio prašytojo įsitikinimais, tikėjimu ar pažiūromis, tiesiogiai susijusiomis su politika, atsižvelgiant į tradicinę šio termino sampratą. Iš tiesų, siekiant nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo veiksmai ar neveikimas laikytini politiniais įsitikinimais Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio prasme, atitinkamas reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimas turi būti atliekamas, atsižvelgiant į persekiojimo vykdytojų perspektyvą, o būtent, ar prieglobsčio prašytojo veiksmus ar neveikimą persekiojimo vykdytojai konkrečiu nagrinėjamu atveju suvokia, kaip prieštaravimą ar pasipriešinimą su jais pačiais ar jų politika ir (arba) jų metodais susijusioje srityje. Taigi, prieglobsčio prašytojo veiksmų ar neveikimo tikrieji tikslai ir motyvai šiuo aspektu lemiamos reikšmės neturi – net ir konkrečios asmeninės naudos siekiu pagrįstas prieglobsčio prašytojo elgesys savaime neeliminuoja galimybės jį kvalifikuoti kaip politinių įsitikinimų Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio prasme išraišką, jei jam „politinį“ pobūdį – kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo praktikoje – konkrečiu atveju priskiria persekiojimo vykdytojai.

38. Siekiant deramai atskleisti persekiojimo vykdytojų perspektyvą, neabejotinai aktualiu ir reikšmingu laikytinas bendras pabėgėlio statuso prašytojo kilmės šalies kontekstas inter alia politiniu, teisiniu, teismų, istoriniu ir sociokultūriniu aspektais. Taigi, yra būtinas kompleksinis visų šiuo aspektu reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimas. Akcentuotina, kad, kaip nurodė Teisingumo Teismas, valstybės narės kompetentingoms institucijoms tenka pareiga atsižvelgti į tai, kad gali būti labai sunku pateikti tiesioginių įrodymų, jog kilmės valstybės valdžios institucijos tam tikrą prašytojo veiksmą ar neveikimą gali suvokti kaip „politinių pažiūrų“ išraišką. Todėl šios valdžios institucijos, atsižvelgdamos į visas aplinkybes, turi įvertinti, ar politinės pažiūros, kurias persekiojimo vykdytojai priskiria prašytojui, yra tikėtinos (Teisingumo Teismo Sprendimo P. I. 38–39 p.).

39. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybėmis politinių įsitikinimų Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio prasme samprata yra skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo pagrindas. Todėl šiame kontekste reikšminga, kaip pirmosios instancijos teismas politinių įsitikinimų Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio prasme, vertino ir kvalifikavo šiuo aspektu reikšmingas byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes.

40. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjo skunde akcentuojami politiniai įsitikinimai vertinami kritiškai, kadangi pareiškėjo argumentai yra paremti prielaidomis ir tik subjektyvia nuomone. Vien tai, kad pareiškėjas kartą yra viešai pareiškęs neigiamą nuomonę apie (duomenys neskelbtini) veiklą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pripažintina nepakankamais įrodomąją galią turinčiais faktais, kad būtų teisinis pagrindas konstatuoti jų esminę reikšmę padaryti išvadai, jog pareiškėjo pateiktoji įvykių versija dėl jo baudžiamojo persekiojimo motyvų atitiktų sąlygas pabėgėlio statusui suteikti. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus bei aplinkybes dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad M. Č. arba M. S., pasinaudodami korupciniais ryšiais, galėjo paveikti baudžiamąjį tyrimą prieš pareiškėją, kad tiek M. Č., tiek M. S., tiek M. V. turi pakankamai korupcinės įtakos (duomenys neskelbtini), kad galėtų paveikti baudžiamąjį procesą, o kiekvienas iš jų turi neteisėtais veiksmais pasižyminčias asmenines reputacijas, kurios patvirtina tokio poveikio realumą, pirmosios instancijos teismo nelaikyti įtikinamai pagrįstais ir pakankamais patvirtinti tikimybę, jog pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas galėtų būti vykdomas dėl šių priežasčių ir jam įtaką darytų minėti asmenys. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas ir pats yra nurodęs, kad šių aplinkybių objektyviai negali įrodyti (tokios pažymos neišduodamos). Kitų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog baudžiamasis persekiojimas galėtų būti diskriminacinis, sufabrikuotas pirmosios instancijos teismas nenustatė. Atitinkamai, daryta išvada, kad atsakovas, atlikęs išsamų tyrimą, pagrįstai nenustatė, jog baudžiamasis persekiojimas nulemtas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo šiais pagrindais negrindė ir pats pareiškėjas.

41. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Šiai išvadai pagrįsti yra tikslinga pažymėti nagrinėjamu aspektu reikšmingus atsakovo Sprendimo aspektus.

42. Ginčijamame Sprendime atsakovas nustatė, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini) ir jos potencialūs padariniai laikytini grėsme prieglobsčio prašytojui tyrimo kontekste; grėsme laikytas pats baudžiamojo persekiojimo faktas bei teismo sankcionuotas pareiškėjo suėmimas. Tiesa, konstatuota, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės bei pagrįstos prielaidos nesuponuoja tikimybės, jog įvykęs pareiškėjo įmonės akcijų pirkimas – pardavimas buvo nulemtas baudžiamosios bylos tyrimo ar jo aktyvavimo grėsmės. Atitinkamo sandorio motyvai, atsakovo nuomone, geriausiai paaiškinami faktinėmis aplinkybėmis, nesusijusiomis su baudžiamosios bylos tyrimu – investuotojų pritraukimo būtinybe bei papildomais pirkėjo prisiimtais įsipareigojimais.

43. Ginčijamame sprendime pažymėta, kad nei tyrimo metu surinkta informacija, nei paties pareiškėjo daromos prielaidos dėl korupcinio elemento sąsajos su policija, nesuponuoja, jog nagrinėjant jo bylą teismuose, jam būtų apribota galimybė veiksmingai gintis nuo jam pateiktų kaltinimų bei įrodyti savo nekaltumą, todėl apkaltinamasis nuosprendis bei paskirta bausmė nelaikytini neišvengiamu tikėtinų rezultatu. Atsakovas identifikavo kelis subjektus, kurių motyvai pareiškėjo atžvilgiu yra aktualūs, vertinant baudžiamojo persekiojimo ir „konvencinių“ priežasčių priežastinį ryšį. Nurodyta, kad tyrimo metu surinkta informacija, pareiškėjo paaiškinimai bei daromos prielaidos nesuponuoja, jog atitinkamų atsakovo identifikuotų subjektų motyvai galėtų būti siejami su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba jo politiniais įsitikinimais. Tiek identifikuoti tikėtini motyvai, tiek numanomi tikėtini motyvai yra sietini su ekonominio pobūdžio interesais ir finansine nauda ir (arba) korupciniais ryšiais; nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad bet kurio iš suinteresuotų asmenų taikiniu būtų pareiškėjo individualios savybės, kurioms apsaugoti skirta Konvencija; taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad bet kokie pareiškėjo veiksmai, kurie tariamai išprovokavo suinteresuotus asmenis, buvo minėtųjų individualių savybių, saugomų Konvencijos, išraiška. Apibendrinus, konstatuota, kad nepaisant to, jog pareiškėjas neklaidino tyrimo bei visiškai pagrįstai baiminasi baudžiamojo persekiojimo ir suėmimo grįžimo į kilmės šalį atveju, jam kilusi reali rizika nėra nulemta jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

44. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamo Sprendimo turinys atskleidžia, kad nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, atsakovas reikšmingų teisinių bei faktinių aplinkybių iš esmės neanalizavo ir nevertino konkrečiai politinių įsitikinimų, kaip „konvencinių“ persekiojimo priežasčių, aspektu. Aptardamas pareiškėjo pateiktas tam tikras ekspertų išvadas, kuriose akcentuojamas pareiškėjo „politinis persekiojimas“, atsakovas nurodė, kad pabėgėlio sąvokos kontekste persekiojančio vykdomas „politinis persekiojimas“ (kad ir kaip apibrėžtas) nėra tolygus persekiojamojo „politiniams įsitikinimams“. Pažymėta, kad siekiu asmenį pripažinti pabėgėliu, jam gresiantis persekiojimas (arba apsaugos nuo tokio persekiojimo nebuvimas) turi būti nulemtas jo politinių įsitikinimų (tikrųjų ar jam priskiriamų); „pabėgėlio“ apibrėžime, pasak atsakovo, nereferuojama į „politinį persekiojimą“, „politinius motyvus“, „politines priežastis“, „politinius tikslus“, o kalbama apie asmens „politinius įsitikinimus“, kurie nulėmė jo persekiojimą. Atsakovas deklaratyviai nurodė politinių įsitikinimų sąvokos turiniui aktualią Tvarkos aprašo 116.1.8. papunkčio nuostatą, tačiau vadovaudamasis joje (ar kitose nagrinėjamu aspektu aktualiose teisės normose) nustatytu reguliavimu neatliko tyrime nustatytų reikšmingų aplinkybių motyvuoto vertinimo ir kvalifikavimo, kuris būtų implikavęs pagrįstą išvadą dėl politinių įsitikinimų, kaip „konvencinės“ persekiojimo priežasties (ne)buvimo. Galiausiai, ginčijamo Sprendimo turinys išplėstinei teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad analizuodamas ir vertindamas pareiškėjo nurodyto persekiojimo priežastis, atsakovas būtų laikęsis iš esmės analogiško politinių įsitikinimų sąvokos aiškinimo, kokį Sprendime P. I. pateikė Teisingumo Teismas.

45. Šiame kontekste primintina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4316-858/2017 ir kt.).

46. Atsižvelgdama į tai, ir vadovaudamasi Teisingumo Teismo Sprendime P. I. pateiktu išaiškinimu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas netinkamai aiškino politinių įsitikinimų, kaip „konvencinės“ persekiojimo priežasties, sąvoką, o tai galėjo nulemti neteisingą sprendimą dėl prieglobsčio pareiškėjui, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.), o atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo išvadoms, sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

47. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, t. y. ginčijamas Sprendimas naikinamas ir Departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atsakovas turėtų iš naujo atlikti savarankišką kompleksinį visų reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių pareiškėjo kilmės šalies kontekste vertinimą, leidžiantį spręsti dėl nagrinėjamu atveju aktualios „konvencinės“ persekiojimo priežasties – „politinių įsitikinimų“ (atsižvelgiant į Teisingumo Teismo Sprendime P. I. pateiktą šios sąvokos išaiškinimą), „persekiojimo veiksmų“ (kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 1 ir 2 dalis), bei atitinkamų veiksmų (arba apsaugos nuo jų nebuvimo) ir „politinių įsitikinimų“ priežastinio ryšio (kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 3 dalį, siejamą su preambulės 29 konstatuojamąja dalimi) buvimo ar nebuvimo.

48. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

49. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (šiuo aspektu aktualios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

50. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį 22,50 Eur už skundo padavimą. Duomenų apie pareiškėjo patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ABTĮ nustatyta tvarka pateikta nėra. Atitinkamai, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

51. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra pateikęs įrodymus apie sumokėtą 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Šios bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui priteistinos iš atsakovo.

52. Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi ir 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo P. I. (P. I.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo P. I. (P. I.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-129 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo P. I. (P. I.) prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Priteisti pareiškėjui trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys