2016-04-27 Nr. AB-9225-3-61-3-00370-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-286-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00370-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. F. skundą atsakovams Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – G. B., P. O., uždaroji akcinė bendrovė „Tistera“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Sauga“) dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininko R. U. ir K. G. atsisakymo tirti faktines finansinių nusikaltimų aplinkybes.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja V. F. (toliau – ir pareiškėja) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2016 m. sausio 26 d. sprendimą, įpareigoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM) atlikti veiksmus. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji nusipelnė neturtinės žalos priteisimo.

Pareiškėja paaiškino, kad ji FNTT 2016 m. sausio 15 d. elektroniniu paštu nieko nepateikė, tačiau iki to laiko daug kartų pateikė perteklinius įrodymus dėl G. B. akivaizdžiai nusikalstamos finansinės veiklos, susijusios su jo neteisėtu turtėjimu ir pinigų plovimu. Pareiškėja, gavusi FNTT atsakymą, dar kartą įsitikino, kaip aplaidžiai FNTT nagrinėja rimtus nusikaltimus. Pareiškėja vasarą ir rudenį siuntė K. G. prašymus, tačiau jis telefonu prisipažino, kad jo viršininkas trukdo tyrimą, o dabar jau pats viršininkas R. U. pasirašė, jog esą pakartotiniai prašymai nebus nagrinėjami. Pareiškėja, kaip sąmoninga pilietė bei pinigų plovimo operacijų prevencijos diplomuota specialistė, laikėsi pozicijos, kad šie tarnautojai, vadovaudamiesi savo subjektyvia nuomone, neteisėtai pritaikė išlygą, nes situacija nuolat kinta ir tampa dar kompleksiškesnė. Be to, tai, kad FNTT netiria akivaizdžių pinigų plovimo operacijų, sukelia grėsmę visuomenei.

Pareiškėja taip pat prašė skubiai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) įpareigoti VRM atleisti iš pareigų K. G. ir R. U., kad jie daugiau neiškreiptų tyrimo eigos; 2) VRM įpareigoti FNTT pradėti ikiteisminį tyrimą; 3) įpareigoti G. B. ir P. O. kol vyksta tyrimas neišvykti iš Lietuvos arba suimti; 4 ) įpareigoti P. O. ir G. B. niekam neperparduoti jokio jų vardu ir sutuoktinių be šeimos narių vardu esamo turto; 5) skirti pareiškėjos šeimai apsaugą. Pareiškėja pabrėžė, kad tyrimas dėl finansinių nusikaltimų turi būti pradėtas nedelsiant, nes dabar pareiškėja dirba ir viską tiria už FNTT.

Pareiškėjos teigimu, jos skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl turi būti priimtas nagrinėti. Buvo padarytas rimtas pažeidimas, leidžiantis įžvelgti atsakovų objektyvaus nešališkumo neužtikrinimą minimos faktinės medžiagos tyrime. VRM atsakinga už tų darbuotojų paskyrimą taip pat yra atsakinga ir už jų nekvalifikuotą darbą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad dėl šališkumo įrodymai apie G. B. ir P. O. daromus finansinius nusikaltimus dabar nėra net nagrinėjami ir iš karto atmetami, kad visuomenė nesužinotų ir nesuvoktų, kaip nuolat per teismus ir su pareigūnų palaiminimu yra korumpuojama Lietuvos teisinė sistema. Tai padaro teisingumą beveik neįmanomu ir valdžiai toleruojant tokius akivaizdžius nusikaltimus teisinėje demokratinėje visuomenėje yra reali grėsmė išnykti visai lietuvių tautai, nes žmonės jau susitaikė su atvira korupcija, teismų aklumu ir VRM abejingumu, kai vyksta tikrai masinis neteisėtas valdininkų turtėjimas.

Pareiškėja nurodė, kad dabar vyksta tiesiog masinis pareiškėjos skundų atmetimas, todėl teismas neturi klausyti nei FNTT, nei VRM nuomonės dėl tyrimo, o turi įsakyti tą tyrimą inicijuoti nepriklausomam ikiteisminio tyrimo teisėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis garantuoja kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės arba laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjos teigimu, asmens teisių gynyba teisme turi būti efektyvi, o jeigu teismas negalėtų realiai ir veiksmingai apginti asmens teisių, teisė į teisminę pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybą būtų fiktyvi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Pareiškėja vadovavosi tarptautiniais aktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl teisės į tinkamą teismo procesą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėja pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė į nešališką teismą yra viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijų. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjantis šią bylą teisėjas negali niekaip būti susijęs su Kauno apygardos teismo teisėjomis D. B. ir G. B., nes bylos medžiagoje yra pateikta informacijos apie jas, taip pat negali būti susijęs su visais kitais teisėjais, jau nagrinėjusiais šią faktinę informaciją ir galėjusiais ne tik patarti pareiškėjai pačiai kreiptis į FNTT, bet ir įpareigoti FNTT tą informaciją tirti. Pareiškėja prašė moralinės žalos sumą nustatyti savo nuožiūra.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos V. F. skundą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja nesutinka su FNTT 2016 m. sausio 26 d. raštais, kuriais pranešta, jog pareiškėjos pranešimas pakartotinai nebus nagrinėjamas, nes pareiškėja dėl iš esmės analogiškų aplinkybių buvo kreipusis 2015 m. gruodžio 4 d. ir dėl to 2015 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. AT-11-1-14-196. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti ginčus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (sprendimų), susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Teismo vertinimu, nors pareiškėja nereiškia reikalavimo dėl minėto FNTT nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau ginčydama FNTT 2016 m. sausio 26 d. raštus ir prašydama įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus, iš esmės siekia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos pareiškime nurodytų aplinkybių.

Teismas sprendė, kad pareiškėja siekia skųsti veiksmus, susijusius ne su viešuoju administravimu, o su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, nes pareiškėjos netenkina ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas nustatė, kad teisines pasekmes pareiškėjai sukelia būtent 2015 m. gruodžio 14 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. AT-11-1-14-196, o FNTT 2016 m. sausio 26 d. raštai ABTĮ nustatyta tvarka negali būti ginčijami, nes patenkinus pareiškėjos skundą ir juos panaikinus, realios teisinės pasekmės pareiškėjai nekiltų. Teismas darė išvadą, kad administracinis teismas negali įpareigoti pareigūnus atlikti procesinius veiksmus, susijusius su teisingumo vykdymu.

Nors aiškaus reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėja nesuformulavo, tačiau skunde nurodė, jog nusipelnė neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atlyginimo, pareiškėja gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, nes žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., ABTĮ 16 str. 2 d.). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skunde reiškiami reikalavimai nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka, teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

II. Pareiškėja V. F. atskirajame skunde prašo skubiai nagrinėti jos skundą iš esmės.

Pareiškėja nurodo, kad ji tikisi, jog pirmosios instancijos teismo teisėja Mefodija Povilaitienė susipažino su pertekliniais įrodymais apie daromus Lietuvoje finansinius nusikaltimus, tačiau ši teisėja nenustatė, kad tie nusikaltimai yra rimti ir gresiantys visuomenės gerbūviui, kadangi akivaizdžiai FNTT yra dangstomas stambus pinigų plovimas, daromas buvusio (duomenys neskelbtini) G. B.. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėja Mefodija Povilaitienė net nesigilino į tuos įrodymus ir, kaip ir FNTT, skundą atsisakė priimti dėl to, kad tai yra ginčas, kurio Vilniaus apygardos administracinis teismas nesprendžia. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jokio ginčo nėra, nes yra tik akivaizdūs valstybės tarnautojų neteisėto turtėjimo veiksmai ir FNTT pareigūnų neveikimas, kai reikia juos ištirti, o tai prieštarauja įstatymui.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nusikaltėliai nuolat kėsinasi į jos ir jos vaikų gyvybę, todėl pareiškėja prašė juos skubiai sulaikyti, o jai ir jos šeimai suteikti liudytojų apsaugos programą, tačiau nieko tokio teisėja Mefodija Povilaitienė matyt net neįskaitė. Pareiškėja paaiškina, kad jai jau atsibodo nuolat vykstantys jos teisių pažeidinėjimai, rizikuojant savo gyvybe, kai jokia teisėsauga Lietuvoje jos nesaugo, o teismai nevykdo jokio teisingumo, nes atvirai įteisina neteisėtą G. B. turtėjimą, pinigų plovimą, nukentėjusiųjų viktimizaciją, skundo esmės iškraipymą, pareiškėjos teisių absoliutų nepaisymą. Pareiškėjos teigimu, situacija yra pavojinga visuomeniniam gerbūviui ir tvarkai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos V. F. skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos skundo ir atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalo (privalėjo) priimti ir išnagrinėti pareiškėjos skundą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Pagal ABTĮ administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės, o viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d., 3 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas šios nuostatos atitiktį tam tikroms Konstitucijos nuostatoms, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) arba inicijuotos teisenos nutraukimą, jei aplinkybė, jog skundas nepriskirtinas tam teismui, paaiškėja nagrinėjant bylą (ABTĮ 101 str. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, t. y. administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs administracinis ginčas, todėl pareiškėja, paduodama skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad yra kilęs ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Tačiau pažymėtina, kad pati pareiškėja, atskirajame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog yra ginčas, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas nekompetentingas spręsti, tvirtina, kad jokio ginčo nėra.

Kaip teisingai įvertinęs pareiškėjos skundą nustatė pirmosios instancijos teismas, FNTT 2016 m. sausio 26 d. raštais, su kuriais pareiškėja nesutinka, ją informavo, kad pareiškėjos pranešimai apie galbūt padarytas nusikalstamas veikas pakartotinai nebus nagrinėjami, nes pareiškėja dėl iš esmės analogiškų aplinkybių buvo kreipusis anksčiau ir dėl to 2015 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. AT-11-1-14-196. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad pareiškėja kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su skundu dėl, jos nuomone, neteisėto prokurorės nutarimo atmesti pareiškėjos skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau tiek Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi, tiek ir Kauno apygardos teismas neskundžiama 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja, ginčydama FNTT 2016 m. sausio 26 d. raštus ir prašydama įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus, iš esmės siekia, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos pranešimuose nurodytų aplinkybių. Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina pareiškėjos skundo argumentai, kurie yra išimtinai susiję su įrodinėjimu, kad FNTT privalo imtis veiksmų tirti pareiškėjos nurodytus padarytus (daromus) finansinius nusikaltimus. Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad jame nėra nurodyti atsakovų, kaip viešojo administravimo subjektų, galbūt neteisėti veiksmai (neveikimas) ir viešojo administravimo srityje priimti aktai, o yra nurodyti FNTT, kaip ikiteisminio tyrimo institucijos, veiksmai (neveikimas), tačiau šiuo aspektu (dėl ikiteisminiame tyrime FNTT atliekamų funkcijų) skundas negali būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose.

Akcentuotina, kad nors pareiškėja skundo reikalavimuose nesuformulavo, kokius konkrečius veiksmus ji prašo įpareigoti atsakovus atlikti, tačiau iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su ikiteisminio tyrimo FNTT nepradėjimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo atlikimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio priėmimą ir kitus su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusius veiksmus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinis teismas nekompetentingas nagrinėti ginčą dėl FNTT raštų, kuriais buvo atsakyta pareiškėjai į jos kreipimusis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo arba tam tikrų institucijų įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su ikiteisminiu tyrimu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimus panaikinti FNTT 2016 m. sausio 26 d. raštus ir įpareigoti FNTT bei VRM atlikti veiksmus (susijusius su ikiteisminiu tyrimu), kurie nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ABTĮ nėra nustatyta administracinių teismų kompetencija spręsti dėl asmenų sulaikymo ar taikyti liudytojų apsaugos programą, kaip pareiškėja nurodo atskirajame skunde.

Kadangi pareiškėja skunde nurodė, jog ji nusipelnė neturtinės žalos atlyginimo, ir prašė moralinės žalos sumą nustatyti savo nuožiūra, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėja, be kita ko, kelia ir ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja žalą kildina iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (neveikimo), konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, ir išaiškino pareiškėjai, kad ji turi teisę kreiptis su ieškiniu dėl neturtinės žalos, patirtos dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, atlyginimo į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėja atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja žalą kildina iš atsakovų veiksmų, susijusių su ikiteisminių tyrimų nepradėjimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė konkrečių viešojo administravimo subjekto galbūt neteisėtų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, dėl kurių pareiškėjai galbūt atsirado neturtinė žala.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), o ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015). Taigi baudžiamajame procese atliktais procesiniais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-552/2016).

Pareiškėja tiek skunde, tiek atskirajame skunde akcentuoja nusikaltimų padarymą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje negali būti nagrinėjami ir vertinami asmenų veiksmai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas, nes administracinėje byloje teisiškai svarbios ir reikšmingos yra tik aplinkybės, susijusios su tuo, ar valstybės institucijos (pareigūnai) priėmė neteisėtus sprendimus (ABTĮ 89 str.), ar atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaip jie suprantami pagal CK 6.271 straipsnį.

Nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį priėmusi teisėja nesigilino į pareiškėjos skundą ir jo priedus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog šie pareiškėjos atskirojo skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir abstraktūs bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas neteisingai. Be to, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundą buvo atsisakyta priimti, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neturėjo pareigos pasisakyti dėl pareiškėjos skunde pareikštų prašymų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir vertinti su tuo susijusių argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos atskirajame skunde nėra argumentų, pagrįstų ABTĮ nuostatomis, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju yra kilęs ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinas ginčas ir dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo priimti pareiškėjos skundą ir jį nagrinėti.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2016 m. vasario 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė