2013-08-30 Nr. AB-4439-3-61-3-02406-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1329/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02406-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. Z. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.1)3-99068 „Dėl senatvės pensijos neišmokėtos dalies grąžinimo už 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpį“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5519 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies grąžinimo“; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri susidarė dėl neteisėto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Skunde paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija). Pagal Laikinąjį įstatymą jo senatvės pensija buvo mažinama du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, nes pensija viršijo nustatytą 650 Lt ribinį dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, nes jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Pareiškėjas akcentavo, jog įstatymų leidėjas, įsigaliojus Konstitucinio Teismo sprendimui, privalėjo atitinkamai pakeisti Laikinąjį įstatymą, tačiau to nepadarė. Aiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius, neatsižvelgdamas į minėtas Konstitucinio Teismo nuostatas, sumažindamas paskirtą senatvės pensiją didesniu mastu nei nedirbantiems ar neužsiimantiems tam tikru verslu pensininkams, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus bei Konstitucijos 23 ir 53 straipsnių nuostatas, todėl atsakovo atsisakymas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra nepagrįstas ir neteisėtas, o priimti sprendimai naikintini.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–14).

Nurodė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Iš Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 metais jam mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, gautą atsižvelgus į pareiškėjo praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Teigia, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., taigi jis taikytinas į ateitį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundo reikalavimais ir jame išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–30), savo poziciją grindė remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 40–45) pareiškėjo V. Z. skundą tenkino iš dalies – priteisė V. Z. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 10 887,55 Lt senatvės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo senatvės pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo šis teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ bei atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį sprendė, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o pareiškėjo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.

Atsižvelgęs į pareiškėjo reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teisė gali būti apginta išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Teismas akcentavo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas vadovavosi atsakovo 2012 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. (10.1)3-99068 pateiktos lentelės duomenimis ir padarė išvadą, kad pareiškėjui iš viso dėl Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo neišmokėta 10 887,55 Lt, kurią nusprendė priteisti iš atsakovo.

Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus bei VSDFV sprendimus. Nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Teismas nurodė, kad tiek VSDFV Vilniaus skyriaus, tiek VSDFV sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 54–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas ir priimti naują sprendimą – šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Apeliaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas 2010–2011 metais sumažindamas pareiškėjui pensiją rėmėsi teisės normomis, kurios tuo metu galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir kad iki 2012 m. rugsėjo 21 d. nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su teismo sprendimu iš atsakovo pareiškėjui priteisti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu ir teigia, kad 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį, vadinasi teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė 2010–2011 metais susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje teismas pripažino, jog VSDFV teritorinio skyriaus sprendimai neišmokėti pareiškėjui visos paskirtos pensijos iki Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata neišmokėtai pareiškėjo pensijos dalis negali būti taikoma. Mano, kad analogiška taisyklė taikytina ir šioje byloje.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir teigia, kad pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalis negalėjo būti priteista iš VSDFV Vilniaus skyriaus, o turėjo būti priteista iš valstybės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui V. Z. neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies už 2010 – 2011 metus, kurios jis negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, neišvengiamai yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų. Nepašalinus nustatyto asmens teisių pažeidimo, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kurią Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau realiai būtų taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę. T. y., būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo argumentų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Be to, VSDF valdyba nepateikė jokių duomenų, kad prašomu būdu apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Nagrinėjamame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo tos bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2013 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1182/2013 ir kt.)

Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija atmeta trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti senatvės pensijos nepriemoką už 2010 ir 2011 metus. Šį turtinį praradimą teismas, individualioje administracinėje byloje atlikdamas jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi. Be to, tikrinamoje byloje teismui nepriėmus pareiškėjui palankaus sprendimo dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies grąžinimo, įstatyminis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas riboti pareiškėjui V. Z. paskirtą ir mokamą senatvės pensiją išnyko, kai dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl pensijos dydžio ir tokio sprendimo neįvykdžius. Kitų teisinių pagrindų mažinti pensiją nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui priteisė senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Kaip matyti iš bylos duomenų, proceso šalys prieštaravimų dėl teismo nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turėjo būti priteista iš valstybės, o ne iš VSDFV Vilniaus skyriaus, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-911/2013) konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui V. Z. priklausančią senatvės pensijos nepriemoką, todėl trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė