2022-03-09 Nr. AB-5434-3-61-3-04517-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1571-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04517-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34751 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1583 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Sprendimu atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas apskundė Sprendimą nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisija 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 6K-1583 pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas teigė, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, jog jis savo kilmės šalyje patyrė ne tik realią grėsmę, bet ir persekiojimą, engimą. Asmenys, persekiojami kilmės šalies policijos dėl savo įsitikinimų, yra priskiriami padidintos rizikos grupėms, todėl Migracijos departamentas privalėjo atsižvelgti, kad pareiškėjui dėl jo veiklos ir įsitikinimų gresia reali grėsmė gyvybei. Pareiškėjas, pajutęs grėsmę savo gyvybei, nusprendė išvykti iš šalies ir bėgdamas nuo persekiojimų išvyko į Lietuvą. Pareiškėjas kilmės šalyje nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos, todėl, jei jis bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjas teigė nurodęs konkrečius faktus, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, tačiau šių faktų atsakovas ir Komisija teisingai neįvertino.

4. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę, nes jam nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Pareiškėjas nuoširdžiai bendradarbiavo su institucijomis dėl prieglobsčio motyvų nustatymo, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nenusižengė įstatymams, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jis atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Prašymą dėl prieglobsčio pareiškėjas pateikė tik sulaikytas, nes sulaikymo metu dalyvavę pareigūnai buvo pirmasis jo kontaktas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, bėgdamas nuo persekiojimo savo šalyje, neturėjo galimybės susipažinti su Lietuvos Respublikoje galiojančia tvarka, todėl elgėsi atsakingai ir rūpestingai, nes prieglobsčio prašymą pateikė iš karto, kai sutiko pareigūnus ir gavo galimybę prašymą įteikti. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kad pareiškėjas gali pasislėpti. Atsakovas iš esmės tais pačiais motyvais rėmėsi nustatydamas maksimalų draudimo atvykti laiką. Vien tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

5. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, teisingai įvertinti jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, naujausios ir susijusios informacijos apie kilmės valstybę. Sprendimas naikintinas, nes neišsamus ir nepagrįstas, turi esminių tyrimo trūkumų.

6. Pareiškėjas nurodė, jog jis nebuvo išklausytas. Pareiškėjo teigimu, nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Migracijos departamentas teigė, kad surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, jog pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvas – policijos persekiojimas dėl dalyvavimo protesto akcijose, nėra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiga pagrįsti prašymą tenka būtent prieglobsčio prašytojams. Pareiškėjo pateiktos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti jam prieglobstį. Tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jo paaiškinimus. Migracijos departamentas neturėjo pareigos rinkti kilmės valstybės informacijos pareiškėjo pageidaujamais skunde nurodytais aspektais, o Sprendime pagrįstai konstatuota, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamai pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo kilmės valstybėje jis būtų persekiojamas. Migracijos departamentas surinko informaciją iš įvairių šaltinių, įskaitant Jungtinių Tautų ataskaitas ir informaciją, Tarptautinės migracijos organizacijos, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius, todėl nėra pagrindo abejoti išvadų pagrįstumu.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas teiginių, jog dalyvavo protestuose, yra persekiojamas policijos ir buvo jų sumuštas, nepagrindė – jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų nėra. Pareiškėjas apklausos metu rodė telefone turimą palaikymo demonstracijos įrašą, bet įraše jo paties nesimatė. Pareiškėjas sakė, kad įrašą atsiuntė (duomenys neskelbtini) lyderis, o kas filmavo, nežino. Pareiškėjas teigė, kad šiuo metu protestai nurimo, reforma, prieš kurią jis protestavo, valdžia įvykdė, o žemdirbiai savo tikslo nepasiekė, tačiau į savo kilmės šalį bijo sugrįžti, nes mano, kad ten bus persekiojamas arba užmuštas. Atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimo trūkumus, istorija, kuria jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nelaikytina patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo istoriją, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo įžvelgiama grėsmė grindžiama išimtinai tik spėlionėmis, o kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas. Pats pareiškėjas nurodė, kad jis nepriklauso jokiai politinei partijai, o protesto akcijose dalyvavo tik kaip taikus protestuotojas, žmogus, kuris solidariai jungėsi prie kitų taikių (duomenys neskelbtini) protestuotojų, todėl jis nėra priskirtinas padidintos rizikos grupei.

10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo pasakojimas dėl policijos persekiojimo, įvykių, kurie jį paskatino išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio ir neišsamus ir neinformatyvus. Pareiškėjas neteigė, kad kilmės valstybėje dėl tam tikrų individualių savo savybių yra diskriminuojamas ir / ar jam taikomos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės (pvz., pareiškėjui trukdoma dirbti ar kt.). Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, ar yra pažeidžiamas asmuo. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgus į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) valstijos, (duomenys neskelbtini) miesto, (duomenys neskelbtini) gyvenvietė) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus termino. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

12. Migracijos departamentas nurodė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, jog būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21S34751 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti J. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo J. S. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1583 dalį, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2021 m. spalio 26 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas apskundė Sprendimą Komisijai, tačiau Komisija 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 6K-1583 atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

15. Teismas aptarė 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalies bei Įstatymo normas dėl prieglobsčio suteikimo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

16. Teismas nurodė, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog 2021 m. rugpjūčio 20 d. vykusios pirminės apklausos metu, pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl šalyje vykstančių (duomenys neskelbtini) protestų ir šalies policijos bei (duomenys neskelbtini) politinės partijos susirėmimų taikių protestų metu. 2021 m. spalio 22 d. buvo atlikta pareiškėjo patikslinta apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. sausio 24 d. praėjus 5–6 mėnesiams nuo paskelbtos Žemės ūkio reformos, kartu su tėvu, kaimynais ir pažįstamais nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą į protesto prieš reformas palaikymo paradą. Į palaikymo paradą vyko traktoriais, kelionė truko apie 2 paras, nes nuo namų iki (duomenys neskelbtini) yra apie 800 kilometrų. Į paradą turėjo atvykti ir garsūs politikai. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) miestą policija jiems nurodė vykti prie (duomenys neskelbtini). Pasiekus vietovę, lyderiai įėjo į vidų ir virš pilies iškėlė savo vėliavą. Tada pasirodė policija ir žmonės be uniformų (mano, kad jie (duomenys neskelbtini) nariai) ir ėmė mušti visus susirinkusius. Buvusius pilyje uždarė ir neišleido. Po to visus susodino į policijos mašiną ir nuvežė nežinoma kryptimi. Policijos areštinėje pareiškėjas praleido 2,5 dienos, joje buvo nuolat mušamas pareigūnų. (duomenys neskelbtini) vadas B. S. R., sužinojęs, kad sulaikyti 10 (duomenys neskelbtini), kreipėsi į policiją paaiškinimo. Sulaikytuosius paleido, bet nuo to laiko pareiškėjo namuose lankydavosi policija (darydavo reidus) ir grasindavo jam ir artimiesiems. 2021 m. gegužės 1 d. vieno tokio reido metu pareiškėją išsivežė, mamą užrakino namuose, o tėvo tuo metu namie nebuvo. Išsivežę pareiškėją apsvaigino („suleido infekciją“), tarsi užmigdė, asmuo nieko nejautė ir mušė. Grįžęs namo tėvas susikvietė draugus ir nuvykęs į policiją pareiškėją išpirko. Pareiškėjas grįžo namo stipriai sumuštas, ant kūno buvo daug mėlynių. Šeima buvo įbauginta: bijojo, kad tuo bauginimai nesibaigs, ir pasitarę su giminaičiais patarė pareiškėjui išvykti iš šalies.

17. Teismas pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigdamas, jog dalyvavo protestuose, yra persekiojamas policijos ir buvo sumuštas, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Nors pareiškėjas apklausos metu rodė telefone turimą palaikymo demonstracijos įrašą, bet vaizdo įraše pareiškėjo nesimatė. Pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

18. Teismas vertino, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tačiau tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais.

19. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

20. Teismas sprendė, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjui taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie jį paskatino išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio ir neišsamus, nepasižymi informatyvumu. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, ar yra pažeidžiamas asmuo. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

22. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) valstijos, (duomenys neskelbtini) miesto, (duomenys neskelbtini) gyvenvietė) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

23. Teismas, įvertinęs Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatas, sprendė, kad jos neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kokios informacijos jis negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjęs pateikti žodiniais paaiškinimais. Be to, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas Migracijos departamento vykdytose apklausose, jose jam buvo sudarytos galimybės išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti į užduodamus klausimus. Pareiškėjas taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė. Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl žodinio skundo nagrinėjimo atmetė.

24. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas ir pažymėjo, kad iš skundžiamų Migracijos departamento sprendimų matyti, kad minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Migracijos departamentas sprendė, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

25. Teismas nurodė, kad Sprendime taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Prieglobsčio prašytojas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Sprendime pažymėta, kad prieglobsčio prašytojas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija), (toliau – ir Tvarka), 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Migracijos departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą bei laikė jį proporcingu.

26. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 punktą, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 p.).

27. Teismas vertino, kad Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgęs į tai, teismas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeitė, nustatęs, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Teismas, įvertinęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), sprendė, kad dėl to, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti jam ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Tačiau, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, keičiant laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 29. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

30. Pareiškėjas nurodo, kad skundo dėl Migracijos departamento Sprendimo nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista asmens teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pareiškėjas prašė, kad būtų užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, nagrinėjant jo skundą Komisijoje. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Atsakovas nenurodė reikšmingų argumentų, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Žodinis skundo nagrinėjimas galėjo vykti ir nuotoliniu būdu, tačiau Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus pareiškėjo paaiškinimų, neišklausius pareiškėjo, jam nedalyvaujant. Todėl buvo pažeista žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra buvo ikiteisminė. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas nebuvo tinkamai išklausytas priimant Komisijos sprendimą, atsakovo sprendimai suklaidino teismą.

31. Pareiškėjas teigia, kad tinkamai neišklausius jo Komisijoje, nebuvo nustatyta esminių pareiškėjo situaciją lengvinančių aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį ir pagrindą. Pareiškėjas nesutinka, kad nepagrindė tariamos baimės kilmės valstybėje ir nėra pagrindo pripažinti, jog dėl jo grįžimo į kilmės valstybę jam kiltų grėsmė. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė paaiškinti ir pagrįsti individualios grėsmės aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas vadovavosi Migracijos departamento sprendimuose nurodytais aspektais ir klaidingomis išvadomis. Pareiškėjas teigia, kad jam neteisėtai buvo apribota Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta pareiga pateikti visus turimus dokumentus ir išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis ir dėl šios priežasties buvo priimti neteisėti sprendimai.

32. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo surinka aktuali, naujausia informacija apie jo kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo ypatumus, nesurinkta informacija apie žmogaus teisių pažeidimų problematiką. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį. Pareiškėjas sutiko, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės grėsmės ir persekiojimų pasekmė, bet ne esminė pareiškėjo kilmės šalies palikimo priežastis. Pareiškėjas nurodė, kad didesnėje kilmės šalies teritorijoje vis dar yra taikomas tiesioginis asmenų persekiojimas ir fizinis susidorojimas, o atsakovas nepaneigė pareiškėjo pateiktų faktų.

33. Pareiškėjas teigia, kad Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti iš patikimų šaltinių ar pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu. Buvo vadovautasi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija. Todėl surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko pareiškėjo kilmės šalies valdžios režimą, neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

34. Pareiškėjas vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo pažeistos proceso teisės normos, žmogaus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principas, o nesurinkus objektyvios informacijos apie kilmės šalį nebuvo neparengta aktuali pažyma apie kilmės valstybę, surinkta informacija neatitiko esminių keliamų kriterijų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šie aspektai nebuvo ištaisyti ir pašalinti. Tai sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21S34751, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui J. S. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimus panaikinti Komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1583 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (dalyvavimas (duomenys neskelbtini) protestuose prieš žemės ūkio reformas, patirtas smurtas protesto metu ir po jo, policijos persekiojimas), nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas yra su trūkumais, neparemtas įrodymais. Atsakovas pareiškėjo nurodomą jam grėsmę būti persekiojamam kilmės valstybėje įvertino kartu su aktualia kilmės valstybės informacija ir konstatavo, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas.

38. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo deklaratyvius ir abstraktaus pobūdžio argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, nors pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 6 punktą apeliaciniame skunde privaloma nurodyti įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), o pagal 7 punktą – įrodymus, patvirtinančius apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes.

40. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

41. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

42. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

43. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

45. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

46. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

47. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

48. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnyje.

49. Aiškindamas šias teisės normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pažymėjo, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

50. Iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jo galimu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

51. Įvertinus pareiškėjo pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo istorija, jog jis dėl dalyvavimo protestuose yra persekiojamas policijos ir buvo jos sumuštas, nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie jį paskatino išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio ir neišsamūs, nepasižymi informatyvumu. Taip pat pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

52. Konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje.

54. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

55. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

56. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

57. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

58. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

59. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) valstijos, (duomenys neskelbtini) miesto, (duomenys neskelbtini) gyvenvietė) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

60. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

61. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo Sprendimo nėra pagrindo naikinti dėl to, jog atsakovas pareiškėjo prašymą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė tinkamai įvertinęs ginčo faktines aplinkybes, pareiškėjo prašymo argumentus, atsakovo surinktą medžiagą, tai, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

62. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas jų išklausymas.

65. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

66. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

67. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė