Legislator Case Law & Legislation
2025-07-23 Nr. AB-11924-3-61-3-00883-2025-1 AI generated

2025-07-23 Nr. AB-11924-3-61-3-00883-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2025-07-23 Nr. AB-11924-3-61-3-00883-2025-1
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Legislator headnote

AI generated

2025-07-23 Nr. AB-11924-3-61-3-00883-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėja T. A. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 25S45111 (toliau – ir Sprendimas).

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eA-2337-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00883-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja T. A. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 25S45111 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1. Išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 126 straipsnis. Sprendime nurodoma, kad jis priimtas vadovaujantis UTPI 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

2.2. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S216027, kuriuo nusprendė įpareigoti (duomenys neskelbtini) pilietę T. A. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024, kuriuo konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo ir panaikino Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 24S2160270. Sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

2.3. Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 1998 metų, ką patvirtina pridedami Lietuvos Respublikos piliečių D. S., G. ir M. Š., S. K., N. L., N. L. ir E. V. pareiškimai. Per tokį ilgą 27 metų laikotarpį visi pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai yra tik Lietuvos Respublikoje.

2.4. Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje visą laiką gyveno su sutuoktiniu M. K., kuris mirė ir yra palaidotas Lietuvos Respublikoje Vilniaus miesto Liepynės kapinėse. Tai buvo pareiškėjai artimiausias žmogus ir ji yra vienintelė palaidotojo artimoji Lietuvos Respublikoje. Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad per 27 gyvenimo Lietuvoje metus pareiškėja bendravo ir visomis paslaugomis naudojosi tik Lietuvos Respublikoje, tik čia turi socialinius ir ekonominius ryšius, o grąžinta į kilmės šalį paprasčiausiai neturėtų su kuo bendrauti ar į ką kreiptis pagalbos ir nesugebėtų adaptuotis. Taip pat, kad pareiškėja turėjo darbą Lietuvos Respublikoje ir mokėjo mokesčius. Po sutuoktinio mirties pareiškėja liko vieniša, nebeturi artimųjų ir socialinis bendravimas yra tik su asmenimis, su kuriais sukūrė artimus ryšius per 27 metus Lietuvos Respublikoje.

2.5. Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad jos neteisėtas atvykimas į Lietuvos Respubliką prieš 27 metus nėra pavojingas pažeidimas, dėl kurio būtų proporcinga nutraukti visus pareiškėjos per 27 metus susiformavusius socialinius ryšius ir priversti ją kardinaliai keisti gyvenimo aplinką, kas neabejotinai pareiškėjai turėtų neigiamą poveikį, taip pat darant ir didelį neigiamą poveikį psichinei sveikatai.

2.6. Pareiškėja nurodė aktualias administracines bylas Nr. eI2-16483-1064/2024, Nr. eI2-6669-1161/2024, Nr. eI2-6984-860/2024, kuriose teismas nustatė reikšmingas aplinkybes. Atsakovas nevertina teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų faktų, nevertina teismų nustatytų atsakovo klaidų, o trečią kartą priima analogišką sprendimą, naujai nevertindamas nustatytų faktų ir neatlikdamas papildomų veiksmų. Atsakovas Sprendime dėstė tuos pačius, ankstesniuose atsakovo sprendimuose buvusius, argumentus, neatsižvelgiant į tai, kad teismai juos pripažino nepagrįstais ir kitaip įvertino faktines aplinkybes.

2.7. Atsakovas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pareiškėja neturi kelionės dokumento.

2.8. T. A. Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 27 d. per MIGRIS sistemą pateikė prašymą, registracijos numeris 2311-LLG-7758, išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Jame išdėstytos aplinkybės, patvirtinančios, kad T. A. negali būti grąžinta į (duomenys neskelbtini), nes joje bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ir žeminamas jos orumas ir ji bus baudžiama už savo įsitikinimus, negalės laisvai reikšti savo pažiūrų, o jei reikš, jai grės ilgi metai įkalinimo ir galimai net mirtis. T. A. smerkia visus Rusijos karo veiksmus prieš Ukrainą, baisisi tuo, kad Rusijos armija vykdo karo nusikaltimus, žudo taikius gyventojus ir t. t., o Rusijoje išsakius tokius savo įsitikinimus gresia įkalinimas iki 15 metų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

3.1. Pareiškėja 1998 m. balandžio mėn. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką. 2023 m. kovo 23 d. ji paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2023 m. birželio 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23M53769 nesuteikti jai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (toliau – sprendimas dėl prieglobsčio). Lietuvos vyriausiais administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. lapkričio 8 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2443-629/2023 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Migracijos departamento sprendimą Nr. 23M53769. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą: išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietę T. A. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti (duomenys neskelbtini) pilietei T. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl (duomenys neskelbtini) pilietei T. A. draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti (duomenys neskelbtini) pilietės T. A. išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

3.2. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad Sprendime nėra nurodyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos pagrindžiančių faktinių aplinkybių.

3.3. Priešingai nei teigiama skunde, Migracijos departamentas surinko ir įvertino pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, t. y. nuo 1998 m. pareiškėja Lietuvos Respublikoje ilgą laiką nedirbo (iš Sodros duomenų matyti, kad įsidarbino tik nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. gegužės 9 d.), mokesčius mokėjo tik nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. gegužės 9 d., lietuvių kalbos nemoka, šeimos narių, kurie gyventų Lietuvos Respublikoje turėdami išduotus dokumentus, patvirtinančius jų teisėtą buvimą – nėra, duomenų apie jos įsitraukimą į visuomeninį ar bendruomeninį gyvenimą – nėra. Taigi, nors pareiškėja Lietuvoje neteisėtai gyvena nuo 1998 m. t. y. virš 26 metų, ji nėra sukūrusi ilgalaikių ir stiprių šeimos, socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Aplinkybė, kad pareiškėja trumpą laiką buvo įsidarbinusi neleidžia spręsti, kad ji yra sukūrusi stiprius ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, priešingai, jie yra trumpalaikiai ir nutrūkę.

3.4. Priešingai nei teigiama skunde, Migracijos departamentas imasi aktyvių veiksmų, kad išspręstų pareiškėjos išsiuntimo klausimą, tačiau pareiškėja Migracijos departamento sprendimų nevykdo ir net neketina vykdyti. Pati pareiškėja, žinodama, kad Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų, kad įteisinti savo buvimą. Tokia situacija susiklostė būtent dėl pačios pareiškėjos pasirinkto pasyvaus elgesio modelio ir siekio piktnaudžiauti migracinėmis procedūromis. Pareiškėjos skunde dėstomos aplinkybės (kilmės valstybėje bus žeminama ir kankinama) jau buvo įvertintos 2023 m. birželio 12 d. Migracijos departamento sprendime Nr. 23M53769, kuriuo pareiškėjai nebuvo suteiktas prieglobstis.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino atsakovo Sprendimą. Teismas priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Pareiškėja 2023 m. kovo 23 d. paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2023 m. birželio 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23M53769 nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. LVAT 2023 m. lapkričio 8 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2443-629/2023 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Migracijos departamento sprendimą Nr. 23M53769.

5.2. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S232943, kuriuo buvo nuspęsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn. bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn. Šis Migracijos departamento sprendimas buvo panaikintas teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1757-789/2024).

5.3. 2023 m. gruodžio 22 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pripažinti Migracijos departamento priimančio pareigūno atsisakymą priimti pareiškėjos prašymą Nr. 2311-LLG-7758 ir prašymo būsenos pakeitimą į nepriimtą neteisėtais veiksmais bei įpareigoti Migracijos departamentą priimti prašymą ir jį išnagrinėti. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6984-860/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-10069-2023-6) pareiškėjos skundą tenkino visiškai – panaikino Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą, t. y. atsisakymą priimti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjos 2023 m. lapkričio 27 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą.

5.4. Migracijos departamentas, vykdydamas teismo sprendimą, 2024 m. rugpjūčio 27 d. priėmė raštą Nr. 24SD20821, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjos 2023 m. lapkričio 27 d. prašymą Nr. 2311-LLG-7758, nes pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo Migracijos departamento raštu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3090-561/2025 pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Migracijos departamento raštą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025 panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimą ir paliko galioti Migracijos departamento raštą.

5.5. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 24 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. 24S2160270, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau šis Migracijos departamento sprendimas Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu buvo panaikintas.

6. Teismas išanalizavo Įstatymo 126 straipsnį, 130 straipsnį, 128 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį.

7. Teismas sprendė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu, turi prejudicinę galią ir nėra pakartotinai įrodinėjami ir vertinami iš naujo nagrinėjamoje byloje. Teismas, atsižvelgęs į teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendime nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į įsiteisėjusio teismo sprendime nustatytus faktus ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjos individualios situacijos vertinimo. Pakartotinai pabrėžiama, kad Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas, kas leidžia spręsti, kad atsakovas sutiko su teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjos išsiuntimo. Tačiau 2025 m. vasario 13 d. priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą, kuriame nėra detalizuojamos jokios naujos ar pasikeitusios aplinkybės pareiškėjos aspektu.

8. Teismas priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 9. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

10. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

10.1. Atsakovas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

10.2. Pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas ir dėl jo priimtas galutinis sprendimas, nesuteikti prieglobsčio, nes prašymas yra nepagrįstas. Pareiškėja nesutinka savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindas spręsti dėl jos išsiuntimo.

10.3. Priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, Migracijos departamentas atsižvelgė į Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024. Ginčijamame Sprendime yra įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos ir prieinamos aplinkybės dėl pareiškėjos individualios situacijos (Įstatymo 128 str.).

10.4. Byloje yra nustatyta ir neginčijama, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai nuo 1998 m., nesiekė gauti dokumento patvirtinančio jos teisėtą buvimą Lietuvoje, ji pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tik po to, kai jos vyras 2021 m. padarė avariją ir jam buvo iškelta baudžiamoji byla, kai jos vyrui ir jai iškilo grėsmė būti išsiųstiems iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja per visą šį laikotarpį niekur nedirbo, įsidarbino tik nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. gegužės 9 d., lietuvių kalbos nemoka, šeimos narių, kurie gyventų Lietuvos Respublikoje turėdami išduotus dokumentus patvirtinančius jų teisėtą buvimą – nėra, duomenų apie jos įsitraukimą į visuomeninį ar bendruomeninį gyvenimą – nėra. Taigi nors pareiškėja Lietuvoje neteisėtai gyvena nuo 1998 m. t. y. virš 26 metų, ji nėra sukūrusi ilgalaikių ir stiprių šeimos, socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika.

10.5. Pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad ji Lietuvoje pragyveno daugiau nei 25 metus, per šį laiką niekada nebuvo išvykusi iš šalies, jokio turto, giminių ar draugų, su kuriais palaikytų santykius (duomenys neskelbtini) neturi, nesudaro pagrindo netaikyti jos atžvilgiu išsiuntimo procedūros, nes kaip jau yra įrodyta ir neginčijama, pareiškėja visą gyvenimą Lietuvoje buvo neteisėtai, laiku nesiekė gauti leidimo gyventi, t. y. savo elgesiu parodė, kad nėra linkusi laikytis teisės aktų nuostatų ir reikalavimų taikomų užsieniečiams.

11. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei nurodo šiuos argumentus:

11.1. Atsakovo apeliacinis skundas yra neargumentuotas. Atsakovas nepaaiškina, kokius įrodymus ir aplinkybes netinkamai vertino teismas.

11.2. Atsakovo teiginys, kad Migracijos departamento 2023 m. birželio 12 d. sprendimas įsigaliojo 2023 m. lapkričio 8 d. kelia abejonių dėl faktinių aplinkybių sekos teisingumo, nes skundžiamas sprendimas priimtas tik 2025 m. vasario 13 d.

11.3. Pareiškėjos atžvilgiu atsakovas jau buvo priėmęs tiek sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, tiek sprendimą įpareigoti savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir abu jie teismų buvo panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.

11.4. Apeliaciniame skunde iškraipomi pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai.

11.5. Visas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vienu argumentu, kad pareiškėja atvyko į Lietuvą ir joje yra neteisėtai, tačiau nieko nepasisakoma apie individualios asmens situacijos vertinimą, apie aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiais tesimų sprendimais.

11.6. Pareiškėja prašo priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pagrįstumo ir teisėtumo.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendime nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į įsiteisėjusio teismo sprendime nustatytus faktus ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjos individualios situacijos vertinimo. Teismo nuomone, Sprendime atsakovas nedetalizavo jokių naujų ar pasikeitusių aplinkybių pareiškėjos aspektu, todėl Sprendimą panaikino.

14. Atsakovas Migracijos departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pareiškėja Lietuvoje neteisėtai gyvena nuo 1998 m., nėra sukūrusi ilgalaikių ir stiprių šeimos, socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo atsakovas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės

17. Iš bylos duomenų nustatyta:

17.1. Pareiškėja 1998 m. kartu su vyru atvyko į Lietuvą ir nuo to laiko gyvena Lietuvoje. Vyras mirė Lietuvoje 2023 m.

17.2. Pareiškėja 2023 m. kovo 23 d. paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23M53769 nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2443-629/2023 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Migracijos departamento sprendimą Nr. 23M53769.

17.3. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S232943, kuriuo buvo nuspęsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn. bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn. Šis Migracijos departamento sprendimas buvo panaikintas teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1757-789/2024).

17.4. 2023 m. gruodžio 22 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pripažinti Migracijos departamento priimančio pareigūno atsisakymą priimti pareiškėjos prašymą Nr. 2311-LLG-7758 ir prašymo būsenos pakeitimą į nepriimtą neteisėtais veiksmais bei įpareigoti Migracijos departamentą priimti prašymą ir jį išnagrinėti. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6984-860/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-10069-2023-6) pareiškėjos skundą tenkino visiškai – panaikino Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą, t. y. atsisakymą priimti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjos 2023 m. lapkričio 27 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą.

17.5. Migracijos departamentas, vykdydamas teismo sprendimą, 2024 m. rugpjūčio 27 d. priėmė raštą Nr. 24SD20821, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjos 2023 m. lapkričio 27 d. prašymą Nr. 2311-LLG-7758, nes pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025 paliko galioti Migracijos departamento raštą.

17.6. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 24 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. 24S2160270, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau šis Migracijos departamento sprendimas Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu buvo panaikintas.

17.7. Nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė: 1. išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2. uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3. pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4. įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu (pareiškėja atsisako savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini)) ir 2 punktu (neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę).

19. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

20. Migracijos departamentas Sprendime darė išvadą, kad vienas faktas, kad pareiškėja turi kelias drauges ir ruošiasi dirbti Lietuvoje ir mokėti mokesčius, savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti jos ryšius su šalimi kaip tvirtus ir įvairiapusius, o socialiniai santykiai negali būti absoliutizuojami, kadangi teisė gyventi šalyje nėra grindžiama vien darbu, mokesčių mokėjimu ir draugų turėjimu, bet turi atitikti įstatyme nustatytas kriterijus.

21. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos ryšį su Lietuva, pažymi, kad pareiškėja Lietuvoje gyvena nuo 1998 m., per 27 metus nebuvo išvykusi iš Lietuvos (šios aplinkybės atsakovas neginčija). Byloje taip pat yra pateikti asmenų rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodyta, kad pareiškėja visu laikotarpiu gyveno Lietuvoje, nebuvo išvykusi, nuomojasi butą, bendrauja ir palaiko ryšius su Lietuvoje gyvenančiomis draugėmis. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėja neturi ryšių su Lietuva. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad atsakovui priimant sprendimą kyla pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjui, jam neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2047-821/2023, 2025 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1395-1188/2025).

22. Be to, pareiškėja nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. gegužės 9 d. dirbo MB „Mano švara“ ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Taigi, atsakovo išvada, kad visu laikotarpiu nuo 1998 m. pareiškėja gyvena Lietuvoje neteisėtai ir nemoka mokesčių, negali būti laikoma pagrįsta.

23. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja keltų grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

24. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimo dalis išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikintina. Atsižvelgiant į tai, jog kitos skundžiamo Sprendimo dalys (2. uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3. pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4. įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos) yra motyvuojamos tuo, kad asmuo yra išsiunčiamas iš Lietuvos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo Sprendimą visa apimtimi.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

26. ABTĮ 40 straipsnis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

27. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas 2025 m. liepos 14 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad pareiškėja advokatui sumokėjo už dokumento surašymą 700 Eur. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą yra realiai patirtos ir pagrįstos, bylinėjimosi išlaidų suma iš esmės neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, yra pagrindas pareiškėjai iš atsakovo priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai T. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Egidijus Šileikis