2021-08-04 Nr. AB-15352-3-61-3-03556-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1293-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03556-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja Ž. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2019 m. rugpjūčio mėn. (be datos) atsakymą Nr. (10.1E)DV_S (pastaba: tikslūs minėto atsakymo duomenys yra 2019 m. rugpjūčio 13 d. atsakymas Nr. (10.1e)DV_S-57405 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“) (toliau – ir Skyriaus Raštas); 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2019 m. rugsėjo 25 d. atsakymą Nr. (6.5)1-6897 (toliau – ir Valdybos Raštas); 3) įpareigoti Skyrių priimti sprendimą dėl įtraukimo į pareiškėjos senatvės stažą pareiškėjos studijų metu Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete (toliau – ir Vilniaus universitetas) atliktos gamybinės praktikos laikotarpį nuo 1971 metų iki 1978 m. birželio 25 d.; 4) įpareigoti Skyrių priimti sprendimą dėl papildomos senatvės pensijos dalies mokėjimo už pareiškėjos Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete studijų metu atliktos gamybinės praktikos laikotarpį nuo 1971 metų iki 1978 m. birželio 25 d.; 5) priteisti pareiškėjai iš Skyriaus ir Valdybos, atstovaujančių Lietuvos valstybei, 500 Eur neturtinę žalą; 6) priteisti pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde paaiškino, kad 1971 metais įstojo į Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą, o nuo 1972 m. kovo 13 d. iki 1977 m. liepos 30 d. atliko gamybinę praktiką, jai buvo mokamas atlyginimas. Susipažinusi su Skyriaus 2019 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjai skirta senatvės pensija, pareiškėja pastebėjo, kad į stažą nėra įtraukta studijų metu atklikta gamybinė praktika, kurios metu pareiškėja gaudavo atlyginimą ir, jos teigimu, buvo apdrausta. Pareiškėja teikė Skyriui ir Valdybai prašymus dėl praktikos laikotarpio įtraukimo į darbo stažą, tačiau jos prašymai buvo netenkinti. Pareiškėja teigė, kad Skyriaus ir Valdybos atsakymus pasirašė neįgalioti tarnautojai, kurie taip pat netinkamai nagrinėjo pareiškėjos kreipimusis, padarė procedūrinius pažeidimus, nepaaiškino, kad pareiškėja turi teisę skundą dėl tarnautojų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo pateikti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui. Dėl nurodytų aplinkybių jiems turėtų būti taikoma atsakomybė.

3. Pareiškėja rėmėsi TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1044 su pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1969 m. sausio 1 d., 8 skirsnio 109 straipsnio i) punktu, kad be darbininko ar tarnautojo darbo į bendrą darbo stažą taip pat įskaitomas mokymasis aukštosiose mokyklose, pagal šio nutarimo 9 skirsnio 127 straipsnį iš stipendijos buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Todėl Pareiškėja pabrėžė, jog aplinkybę, kad ji mokėsi Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete, patvirtina pareiškėjos pateiktas diplomas Nr. 107288. Pareiškėjos įsitikinimu, jos studijų ir gamybinės praktikos laikas turėjo būti įskaičiuojamas į stažą senatvės pensijai gauti, kadangi ji gaudavo atlyginimą, nuo kurio buvo (turėjo būti) mokėtos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Pareiškėjos darbo knygelėje nebuvo įrašoma studijų metu atlikta praktika. Šią aplinkybę privalėjo žinoti Skyriaus ir Valdybos atstovai. Skiriant senatvės pensiją, pareiškėja nebuvo informuota, kad studijų metu atlikta praktika nėra įtraukta į jos stažą.

4. Pareiškėja ėmėsi visų galimų priemonių, tačiau dokumentų gauti nepavyko. Pareiškėjos įsitikinimu, jos surinktų duomenų visuma įrodo, kad pareiškėjai už darbą praktikos metu buvo mokamas darbo užmokestis, nuo kurio buvo atskaitomi mokesčiai, todėl šie laikotarpiai (iš viso 13 savaičių) turi būti įskaityti į stažą papildomai senatvės pensijai gauti. Pareiškėjai nemokama senatvės pensijos dalis, taip ji netenka nuosavybės (negali ja disponuoti).

5. Dėl neteisėtų Skyriaus ir Valdybos atstovų veiksmų ir nepagrįstų sprendimų pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, nervinę įtampą, sumenko pasitikėjimas valdžios institucijomis, dar labiau pablogėjo pareiškėjos sveikata. Pareiškėja jaučiasi pažeminta, kadangi ilgą laiką sąžiningai dirbo ir mokėjo mokesčius valstybei. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja vertina, kad jai turi būti priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

6. Atsakovas Skyrius, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Skyrius paaiškino, kad pareiškėjai nuo 2014 m. gegužės 17 d. Skyriaus 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. PE_SP1-14253 paskirta socialinio draudimo senatvės pensija. Dar 2014 metais kreipdamasi dėl senatvės pensijos skyrimo, pareiškėja pateikė darbo knygelę KT-I Nr. 0302506, išduotą 1978 m. rugpjūčio 1 d., kurioje nėra įrašų apie gamybinės praktikos atlikimą. Kadangi pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie gamybinės praktikos atlikimo laikotarpius bei vietą, Skyrius, skirdamas senatvės pensiją, negalėjo įskaityti į pareiškėjos stažą laikotarpių, apie kuriuos nebuvo duomenų pensijos byloje.

8. Pareiškėja Skyriui 2019 m. spalio 8 d. pateikė prašymą dėl gamybinės praktikos atlikimo laikotarpio įskaitymo į stažą bei Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymą apie studijas Nr. (1.6)150000-S-543, kurioje nurodyti gamybinės praktikos atlikimo laikotarpiai nuo 1972 m. kovo 13 d. iki 1977 m. liepos 30 d. Tačiau pateiktoje Vilniaus universiteto pažymoje nebuvo nurodyti dokumentai, kuriais remiantis išduota minėta pažyma, bei nepateikti duomenys apie gamybinės praktikos metu pareiškėjos eitas pareigas bei priskaičiuotą darbo užmokestį. Nuo 1976 m. birželio 22 d. iki 1976 m. rugpjūčio 1 d. gamybinę praktiką pareiškėja atliko Rygos respublikinėje ligoninėje, todėl šie duomenys buvo persiųsti Valdybos Užsienio išmokų tarnybai, kuri yra kompetentinga kreiptis į Latvijos kompetentingas institucijas. Gavęs papildomus duomenis, Skyrius spręs dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo. Šiuo metu nėra priimtas galutinis sprendimas dėl gamybinės praktikos atlikimo laikotarpio įskaitymo į pareiškėjos stažą.

9. Skyrius pažymėjo, kad į pareiškėjos prašymus atsakyta teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais, Skyrius neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti žalos padarymą, todėl nesutiktina su pareiškėjos skundo reikalavimu priteisti jai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

11. Atsiliepime nurodydama iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir Skyrius, Valdyba papildomai paaiškino, kad Valdyba, įvertinusi pareiškėjos pensijos bylos dokumentus, nustatė, jog pensijos byloje nėra dokumentų apie pareiškėjos priėmimą į darbą gamybinei praktikai atlikti ir apie gamybinės praktikos atlikimo laikotarpį. Tokių įrašų nėra ir pareiškėjai išduotoje darbo knygelėje bei tarnybos lape, kurio kopiją pateikė Vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamento Archyvų skyrius. Valdybos nuomone, Skyrius Raštu pareiškėją teisingai informavo, kad, neturėdamas informacijos apie jo gamybinės praktikos atlikimą, Skyrius negalėjo įvertinti šių aplinkybių ir pasiūlė pareiškėjai kreiptis į įstaigą, kurioje ji atliko gamybinę praktiką, dėl dokumentų, patvirtinančių šį darbo laikotarpį, arba pateikti Skyriui prašymą padėti gauti stažui apskaičiuoti reikalingus dokumentus.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad: Skyriaus 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. PE_SP1-14253 pareiškėjai paskirta senatvės pensija nuo 2014 m. gegužės 17 d.; pareiškėja šio Skyriaus 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. PE_SP1-14253 Valdybai neginčijo; pareiškėja dėl mokymosi Vilniaus universitete laikotarpiu atliktos praktikos įskaitymo į stažą į Skyrių kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 7 d. prašymu; Skyrius Rašte pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjos darbo knygelėje nėra duomenų apie gamybinės praktikos atlikimą; pareiškėja, nesutikdama su Skyrius Raštu, pateikė Valdybai skundą, kuriame išdėstė aplinkybes apie jos atliktą gamybinę praktiką; Valdyba Rašte pareiškėjai nurodė, kad Skyrius išnagrinėjo pareiškėjos prašymus, pateikė jos prašomus duomenis, informavo apie stažo tikslinimo bei jai paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo galimybę.

14. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl pareiškėjos Vilniaus universitete mokymosi laikotarpiu atliktos gamybinės praktikos laikotarpio nuo 1971 metų iki 1978 m. birželio 25 d. įskaitymo į stažą senatvės pensijai gauti. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Pensijų įstatymas) 2 straipsnio 12 punkto, Įstatymo priedo „Laikotarpiai, prilyginami stažui“ 2 punktu, kuriame nustatyta, jog asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 patvirtintų Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 priedo „Asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas, įskaitytinas į socialinio draudimo stažą“ 1.26 papunkčio nuostatomis, kuriose nurodyta, kad į aptartą stažą įskaitomas studentų ir moksleivių gamybinės praktikos laikas, jeigu jie dirbo mokamą darbą arba ėjo pareigas, už kurias buvo mokama.

15. Teismo vertinimu, teisės aktai, reguliuojantys ginčo santykius, nenustato, kad praktikos atlikimas turi būti įskaitomas į socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti, neįrodžius papildomų aplinkybių – apmokamo darbo atlikimo arba apmokamų pareigų ėjimo. Iš bylos duomenų buvo nustatyta, kad 2019 m. spalio 4 d. pareiškėja pateikė Skyriui raštą bei prie jo pridėjo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymą Nr. (1.6) 150000-S-543, kurioje nurodyta, kad pareiškėja studijų metu atliko gamybinę praktiką pagal studijų planą (iš viso 13 savaičių). Teismo vertinimu, pateikti duomenys patvirtino aplinkybę, kad pareiškėja jos nurodytu laikotarpiu atliko praktiką, tačiau buvo svarbu nustatyti, ar pareiškėjai praktikos atlikimo metu buvo mokama už darbą.

16. Teismas pažymėjo, kad aukštojo mokslo baigimo diplomas nėra dokumentas, įrodantis pareiškėjos gautas pajamas praktikos atlikimo metu. Teismo vertinimu, iš pateiktos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. (1.6) 150000-S-543 taip pat nėra galimybės konstatuoti, ar pareiškėjos praktikos atlikimo metu ji gavo pajamas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjos darbo knygelėje nebuvo duomenų apie pareiškėjos darbą jos nurodytu laikotarpiu – pirmasis įrašas apie darbą minėtoje darbo knygelėje nurodytas 1978 m. rugpjūčio 1 d., o kitų duomenų apie pareiškėjos galbūt gautas pajamas byloje nepateikta. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad Skyriui pareiškėja nėra pateikusi dokumentų, patvirtinančių, kad gamybinės praktikos metu ji dirbo apmokamą darbą.

17. Atsižvelgęs į Nuostatų 5 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, teismas ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad S. R. informavo pareiškėją, jog ji nėra pateikusi dokumentų, kurie sudarytų pagrindą pareiškėjos nurodomą laikotarpį įtraukti į jos stažą, tačiau Nuostatose nustatyta tvarka pareiškėjai nepasiūlė pateikti šių dokumentų.

18. Pažymėjęs, kad jau savo sprendime konstatavo, jog pareiškėjos skunde nurodytų duomenų, įrodymų ar argumentų pagrindu negalima daryti išvados dėl to, ar pareiškėjai buvo mokamas užmokestis už atliktą praktiką, teismas nenustatė pagrindo Skyriaus Raštą ir Valdybos Raštą vertinti kaip nemotyvuotus ir nepagrįstus.

19. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir nurodė, kad teisės aktuose nustatyta tvarka pareiškėjai pateikus duomenis, įrodančius jos gautą atlygį už atliktą praktiką, jos stažas pensijai gauti gali būti tikslinamas. Teismas nustatė, kad šiuo metu Skyriui ir Valdybai nėra pateikti pakankami dokumentai daryti išvadą dėl pareiškėjos gauto darbo užmokesčio praktikos atlikimo metu. Teismo vertinimu, ši išvada savaime nereiškia, kad tokio pobūdžio dokumentai negali būti pateikiami.

20. Atsižvelgęs į atsakingo valdymo (gero administravimo) principą, teismas pažymėjo, kad, pareiškėjai siekiant įrodyti jos turimą stažą pensijai gauti, ir Skyriui, ir Valdybai tenka aktyvi pareiga padėti pareiškėjai įgyvendinti jos teises kreipiantis dėl stažo patikslinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Skyrius ir Valdyba turėtų pasiūlyti pareiškėjai pagalbą, siekiant jai gauti dokumentus, patvirtinančius aplinkybes, kad už jos atliktą gamybinę praktiką buvo atlyginama.

21. Teismas taip pat pareiškėjai išaiškino, kad administraciniams teismams nėra priskirta kompetencija nagrinėti bylas dėl juridinio fakto konstatavimo. Jeigu pareiškėjai iš mokymosi įstaigos ar praktikos atlikimo vietos nepavyktų gauti duomenų apie jos gautą užmokestį gamybinės praktikos atlikimo metu, pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl apmokėjimo už jos atliktą gamybinę praktiką gavimo.

22. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad skundžiamus raštus pasirašė įgaliojimų neturintys tarnautojai, kadangi iš į bylą pateikto Pensijų skyriaus patarėjo pareigybės aprašymo 5.7, 5.12., 5.13 punktų nuostatų matyti, kad Skyriaus Raštą ir Valdybos Raštą pasirašę asmenys yra įgalioti nagrinėti asmenų skundus, pasirašyti atsakymus dėl stažo apskaičiavimo.

23. Teismui nenustačius Skyriaus ir Valdybos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, teismas netenkino skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

24. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Skyrius ir Valdyba tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, iš esmės teisingai taikė teisės normas, priėmė pagrįstus ir teisėtus Skyriaus Raštą ir Valdybos Raštą, o pareiškėjos skundą atmetė.

III. 25. Pareiškėja Ž. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą.

26. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo atsakovų pateiktais argumentais, o pareiškėjos skundo nenagrinėjo. Pareiškėja pastebi, kad ji prašė panaikinti Skyriaus ir Valdybos atsakymus, o ne raštus, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

27. Pakartodama skundo argumentus ir faktines aplinkybes dėl savo studijų aukštojoje mokykloje ir jų metu atliktos gamybinės praktikos įvairios įstaigose, pareiškėja laikosi pozicijos, kad pateikė pakankamai įrodymų (priedą prie diplomo, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto pažymą), kad ji studijų laikotarpiu atliko gamybinę praktiką, o TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo Nr. 1044 nuostatos patvirtina, kad mokymosi laikas buvo įskaičiuojamas į stažą, taip pat iš stipendijos buvo išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, todėl jos gamybinės praktikos laikotarpis turi būti įskaičiuotas į stažą senatvės pensijai gauti pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Nuostatų 15 punktą. Aplinkybę, ar pareiškėjai buvo mokamas atlyginimas, privalėjo patikrinti Skyrius ir Valdyba. Pareiškėjai, kaip ligotai senatvės pensininkei, gauti visus dokumentus yra neproporcinga pareiga, kurią jai perkėlė Skyrius bei Valdyba.

28. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai apie medicinos rezidentūros studijų specifiką ir tvirtinama, kad į stažą pensijai gauti turėjo būti įskaityta pusė mokymosi aukštojoje mokykloje laiko.

29. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjos pateiktų įrodymų, netinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė neteisėtą, prielaidomis pagrįstą sprendimą.

30. Pakartodama skundo argumentus, kad skundžiami atsakymai buvo priimti nesilaikant procedūrinių terminų, pareiškėja tvirtina, kad Skyriaus ir Valdybos tarnautojai atliko neteisėtus veiksmus, pareiškėja dėl Skyriaus ir Valdybos kaltės (neveikimo) negavo dalies nuosavybės, būtinų lėšų pragyvenimui, jautėsi pažeminta, patyrė įtampą, kad reikės savo pažeistas ir aiškiai įstatyme įtvirtintas teises įrodinėti teisme, pablogėjo sveikata.

31. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2020 m. balandžio 20 d. ir 2020 m. balandžio 21 d. gauti pareiškėjos atstovo ir pareiškėjos prašymai prijungti prie bylos papildomus įrodymus, jų teigimu, pagrindžiančius, kad pareiškėja studijų laikotarpiu buvo drausta socialiniu draudimu, taip pat informaciją apie buhalterinių dokumentų saugojimo terminus, pareiškėjos 2020 m. balandžio 14 d. skundą Valdybos vadovui.

32. Atsakovas Skyrius, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino materialiosios teisės normas, todėl pagrįstai konstatavo, kad Skyriaus bei Valdybos raštai yra teisėti ir pagrįsti. Skyrius pažymėjo, kad 2019 m. spalio 9 d. raštu Nr. (10.1)DV_S-70926 kreipėsi į viešąją įstaigą (toliau – ir VŠĮ) Vilniaus miesto klinikinę ligoninę dėl dokumentų apie pareiškėjos atliktą praktiką gavimo, tačiau ligoninė 2019 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. IS-2038(2.21) informavo, kad archyve duomenų apie Ž. Š. atliktą praktiką bei priskaičiuotą darbo užmokestį nerasta (pridedama prie Skyriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą).

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35. Valdyba nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes jis priimtas pareiškėjos skunde pareikštų reikalavimų ribose, tinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus. Valdyba sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjos pateiktas diplomas ir kiti įrodymai savaime nepatvirtina, kad jai buvo mokamas užmokestis už atliktą praktiką. Valdybos nuomone, teismas pagrįstai vadovavosi nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančių Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad teismas sprendime nepagrįstai nepasisakė dėl iki šios datos galiojusių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentavusių teisės aktų.

36. Teismas, nenustatęs Skyriaus ir Valdybos neteisėtų veiksmų, taip pat pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. rugpjūčio 13 d. atsakymo Nr. (10.1E)DV_S-57405 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. rugsėjo 25 d. atsakymo Nr. (6.5)1-6897 teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atsakovą atlikti atitinkamus veiksmus bei neturtinės žalos priteisimo.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Pareiškėja su apeliaciniu skundu ir atsakovas su atsiliepimu apeliacinės instancijos pateikė papildomus rašytinius įrodymus – Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1972 m. vasario 8 d. nutarimą Nr. 48, buhalterinių dokumentų saugojimo terminus, pareiškėjos 2020 m. balandžio 14 d. skundą Valdybai, Skyriaus 2019 m. spalio 9 d. prašymą VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei, VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės 2019 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. IS-2038(2.21). Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu teisiniu reguliavimu bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos, proceso šalių pateiktų rašytinių įrodymų prie bylos neprideda. Tokia išvada daroma nustačius, kad dalis papildomai pateiktų įrodymų galėjo būti teikiami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, dalis jų nenusiję su ginčo dalyku, be to, šalys nenurodė, kokius kilusiam ginčui reikšmingus faktus siekia įrodinėti šiais naujai pateikiamais įrodymais.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo naujas aplinkybes, t. y. kad į stažą pensijai gauti turėjo būti įskaičiuota pusė jos studijų laikotarpio dėl medicinos studijų specifikos, kurių nebuvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui. Tačiau vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas skundžiamų sprendimų neteisėtumas, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

43. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai nustatė ir išsamiai aprašė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, išdėstė taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

44. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas nustato socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 punktą, pensijų socialinio draudimo stažas – tai laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai. Įstatymo priedo „Laikotarpiai, prilyginami stažui“ 2 punkte nustatyta, kad asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje.

45. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodęs, kad ginčas šioje administracinėje byloje yra kilęs dėl pareiškėjos Vilniaus Universitete mokymosi laikotarpiu nuo 1971 metų iki 1978 m. birželio 25 d. atliktos gamybinės praktikos (pareiškėjos teigimu, iš viso susidarė apie 13 savaičių) įskaitymo į stažą senatvės pensijai gauti, pagrįstai sprendė, kad teisės aktai, reguliuojantys ginčo santykius nenumato, jog praktikos atlikimas turi būti įskaitomas į socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti, neįrodžius papildomų aplinkybių – apmokamo darbo atlikimo arba apmokamų pareigų ėjimo tuo laikotarpiu. Sutiktina, kad byloje pateikti duomenys patvirtina aplinkybę, kad pareiškėja jos nurodytu laikotarpiu atliko praktiką, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti įrodymai, leidžiantys spręsti, kad pareiškėjui praktikos atlikimo metu buvo mokama už darbą. Todėl, įvertinus byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nenustatytas pagrindas ginčijamiems atsakymams naikinti ir tenkinti išvestinius reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo įtraukti atitinkamus laikotarpius į stažą bei priimti sprendimą dėl papildomos senatvės pensijos dalies mokėjimo. Tokios nuostatos laikomasi ir aktualioje administracinių teismų praktikoje bei kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose panašiose bylose (žr. pvz., 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1175/2013, 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1292-502/2021; kt.).

46. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų pareiškėjos argumentų, susijusių su TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo Nr. 1044 taikymu ir jos gamybinės praktikos įskaitymu į stažą senatvės pensijai gauti, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymima, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ nutraukė 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2199/2013). Laikotarpiams, prilyginamiems valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, yra skirtas Pensijų įstatymas ir atitinkamas jo normas detalizuojantys Nuostatai, kurie nereikalauja, sprendžiant dėl konkretaus asmens teisės įskaityti tam tikrą laikotarpį į socialinio draudimo stažą, atsižvelgti į buvusios TSRS valdžios priimtus norminius teisės aktus bei kitus to laikmečio teisės šaltinius. Taigi pareiškėjos argumentai, susiję su iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo jos teritorijoje galiojusiu teisiniu reguliavimu, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

47. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, o nagrinėjamu atveju Skyriaus ir Valdybos neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

48. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė