2013-05-23 Nr. AB-2041-3-61-3-01592-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-1044/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01592-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. sausio 19 d. jis buvo patalpintas Kalėjime, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Jis kartu su kitais keturiais – septyniais asmenimis buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo apie 7 kv.m, nors higienos normose buvo numatyta, jog kiekvienam kaliniui turi tekti 5 kv.m kameros ploto. Būnant tokiose perpildytose kamerose, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, todėl patyrė neturtinę žalą. 2011 metų rugpjūčio mėnesį pareiškėjas kreipėsi pagalbos į psichologą. 2012 m. sausio 5 d. Kalėjime kilo gaisras. Kamera, kurioje tuo metu gyveno L. D., buvo pilna dūmų, jis pradėjo dusti, kilo panika. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 ir 6.250 straipsniais, teigė, kad neturtinę žalą privalo atlyginti atsakovas, nes būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 11–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas L. D. į Kalėjimą atvyko 2011 m. birželio 19 d. Atsakovas teismui pateikė viso pareiškėjo kalinimo laikotarpio duomenis, t. y. nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. sausio 12 d. Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta ne mažesnė kaip 5 kv.m gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m. Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti teisinio pagrindo nėra.

Skirstant asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.

Be to, Kalėjimo administracija siekia, kad kamerose būtų laikomasi higienos reikalavimų, todėl nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Kaliniai nesilaiko numatytų reikalavimų, todėl kameras tenka dažnai remontuoti. Dėl kilusio gaisro atsakovo atstovė paaiškino, kad 2012 m. sausio 5 d. Kalėjime buvo užuostas dūmų kvapas, buvo informuotos atitinkamos tarnybos, kadangi dūmų daugėjo, buvo bandoma vėdinti patalpas. L. D., tą dieną kalėjęs kameroje Nr. 258, buvo išvestas į evakuacijos vietą, evakuotiems asmenims buvo išdalinti pledai, buvo dalinamas geriamas vanduo.

Grąžinus asmenis į kameras, medikai juos apžiūrėjo. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė L. D. 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta ne mažesnė kaip 5 kv.m gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims, bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. Pagal pastarosios normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 11–13) apie L. D. kalinimo sąlygas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu. Pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. sausio 12 d. (su nedidelėmis išimtimis (b. l. 13)) L. D. buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 5 kv.m arba 3,6 kv.m, t. y. neatitiko higienos normose nurodyto minimalaus ploto. Aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo L. D. patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo L. D. kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui L. D. laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. sausio 12 d. (su nedidelėmis išimtimis) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv.m, o nuo 2010 m. gegužės 11 d. ne mažiau 3,6 kv.m kameros ploto, t. y., byloje aptariamu atveju, viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas L. D. iš esmės nurodo tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009, Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), įvertinęs pareiškėjo L. D. subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 5 kv.m, o nuo 2010 m. gegužės 11 d. ne mažiau kaip 3,6 kv.m ploto, pažeidimo trukmę, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 138 Lt), padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui L. D. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 55–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – L. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje pasikeičia keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką jo sveikatos būklei. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas L. D. prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, kad nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. sausio 12 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto patalpoje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė L. D. 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis) su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu įrodymų vertinimu ir įrodymais pagrįstomis išvadomis sutinka, todėl jų nekartoja.

Atsakovo teiginys, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, teisingas. Tai, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą neretai konstatuoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. sausio 12 d. pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, viršijant minimalų plotą, skirtą vienam asmeniui ir taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, numatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir vien tik pažeidimo pripažinimas šiuo atveju negalėtų būti pakankama satisfakcija. Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad 300 Lt suma yra adekvati padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Apeliacinio skundo teiginys, kad esant dažnai asmenų skaičiaus kamerose kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą, atmestinas. Minėtieji duomenys yra pakankamai tikslūs ir konkretūs, kad būtų galima konstatuoti anksčiau paminėtą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimą. Jie taip pat atitinka ABTĮ įrodymams keliamus reikalavimus, todėl teisėjų kolegijai dėl jų leistinumo abejonių nekyla. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos jo sveikatos būklei, taip pat nėra pakankamas pagrindas tenkinti atsakovo apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus.

Neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris ilgą laiką yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Be to, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo nėra. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė