2021-10-20 Nr. AB-21981-3-61-3-02566-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-569-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02566-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos transporto saugos administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarųjų akcinių bendrovių „Joniškio autobusų parkas“, „Kautra“, „Marijampolės autobusų parkas“, „Mažeikių autobusų parkas“, „Naujosios Akmenės autobusų parkas“, „Plungės autobusų parkas“, „Raseinių autobusų parkas“, „Skuodo autobusai“, „Šilutės autobusų parkas“, „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“, „Klaipėdos autobusų parkas“ atstovo Lietuvos keleivių vežimo asociacijos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos transporto saugos administracijos prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, uždarosios akcinės bendrovės „Transinesta“, „Vlasava“, „Kupiškio autobusų parkas“, „Plungės autobusų parkas“, „Ignalinos autobusų parkas“, „Skuodo autobusai“, „Biržų autobusų parkas“, „Meteorit turas“, „Joniškio autobusų parkas“, „A. A. transportas“, „Lazdijų autobusų parkas“, „Vilkama“, „Busotas“, „Varėnos autobusų parkas“, „Jurbarko mažieji autobusai“, „Širvintų autobusų parkas“, „Druskininkų autobusų parkas“, „Raseinių autobusų parkas“, „Panevėžio autobusų parkas“, „Julturas“, „Molėtų autobusų parkas“, „Pasvalio autobusų parkas“, „Rokiškio autobusų parkas“, „Naujosios Akmenės autobusų parkas“, „Mažeikių autobusų parkas“, „Šilutės autobusų parkas“, „Autovelda“, „Šilalės autobusų parkas“, „Jurbarko autobusų parkas“, „Jonavos autobusai“, „Transrevis“, „Telšių autobusų parkas“, „Marijampolės autobusų parkas“, „Šalčininkų autobusų parkas“, „Utenos autobusų parkas“, „Busturas“, „Tauragės autobusų parkas“, „Zarasų autobusai“, „Šakių autobusų parkas“, „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“, „Klaipėdos autobusų parkas“, „Kautra“, „Seknija“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos transporto saugos administracija (toliau – ir pareiškėjas, LTSA) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2020 m. liepos 14 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymų patvirtintų leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių ir Lietuvos transporto saugos administracijos veiksmų jas įgyvendinant atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalis, kuriose konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymą ir paskirta bauda bei nustatytas įpareigojimas nutraukti per 8 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo dienos interneto svetainėje www.kt.gov.lt Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytas sutartis ir organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams atrinkti.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo galiojimą (įpareigojimą per 8 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytas sutartis ir organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti ir per 3 mėnesius sumokėti Tarybos paskirtą baudą).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi priėmė pareiškėjo prašymą (skundą), iš dalies tenkino prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdė Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatyto įpareigojimo – nutraukti Nutarimo 1 punkte nurodytas 42 sutartis – vykdymą iki galutinių vežėjų pagal konkurencingą procedūrą atrinkimo rezultatų paaiškėjimo. Šia nutartimi nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti konkurencingos vežėjų atrankos procedūros organizavimą ar baudos sumokėjimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjo atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d., nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog netaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. nesustabdžius įpareigojimo ne vėliau kaip per 8 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2021 m. liepos 5 d. gautas pareiškėjo prašymas taikyti vieną iš dviejų reikalavimo užtikrinimo priemonių prioritetą teikiant pirmajai: 1) sustabdyti Nutarime numatyto įpareigojimo pareiškėjui iki 2021 m. lapkričio 21 d. (tokia data nurodyta prašyme) organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje pagal pareiškėjos skundą dėl Nutarimo; 2) pratęsti pareiškėjui nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki 2022 m. kovo 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad byloje yra naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-12-502/2021 dėl norminių aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, ir pareiškėjas išnaudojo galimybes kreiptis į Tarybą su prašymu pratęsti įpareigojimo įvykdymo terminą. Taryba įpareigojimo įvykdymo terminą pratęsė maksimaliam terminui, t. y. iki 2021 m. lapkričio 14 d.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime pripažino, jog Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3-62 „Dėl Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – Taisyklės) 14.5 ir 22 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nėra nustatyta pareiškėjo atsakomybė dėl netinkamo teisinio reguliavimo, už šį Taisyklių prieštaravimą atsakinga Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Susisiekimo ministerija), t. y. institucija, priėmusi Taisykles. Pareiškėjas turėjo vykdyti Taisykles, todėl tokio reguliavimo pasekmės negali būti taikomos ir Nutarimas negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjui įpareigojimo vykdymas, t. y. konkursų paskelbimas gali reikšti galimą žalos atlyginimą tiek vežėjams, su kuriais sutartys būtų nutrauktos, tiek vežėjams, su kuriais sutartys būtų sudarytos (o vėliau nutrauktos). Konkurso dalyvių (būsimų vežėjų) galimi skundai dėl žalos atlyginimo, jei jiems laimėjus konkursus, su jais nebūtų sudarytos sutartys, teismui konstatavus, kad sutartys su esamais vežėjais pratęstos teisėtai. Šios žalos galima išvengti sustabdant įpareigojimų vykdymą. Prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra adekvačios ir proporcingos, nepažeidžia viešojo intereso, šalių interesų pusiausvyros, jas pritaikius būtų išlaikoma stabili ir aiški situacija, užtikrintas tolimojo susisiekimo autobusais sistemos tolesnis funkcionavimas, o tai atitinka LTSA, Susisiekimo ministerijos, esamų ir būsimų vežėjų bei keleivių interesus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jis dar nėra paskelbęs konkursų, nes buvo laukiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, o tokio masto konkursų kokybiškai organizuoti per trumpą laiką neįmanoma, be to, karantinas turėjo įtakos keleivių srautų analizei ir vertinimui.

Atsakovas Taryba prašė netenkinti pareiškėjo prašymo.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nevertino LTSA atsakomybės klausimo ir dėl jo nepasisakė. Taryba Nutarime nenustatė, kad Taisyklių nuostatos savaime gali riboti konkurenciją, to nenustatė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime, LTSA nepateikė jos atsakomybę paneigiančių argumentų; nėra pagrindo teigti, kad kuri nors kita institucija, pavyzdžiui, Susisiekimo ministerija, būtų atsakinga už Nutarime nustatytą konkurencijos ribojimą – Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, dėl ko nebūtų LTSA atsakomybės. Pareiškėjui buvo ir yra palikta galimybė priimti savarankiškus sprendimus tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais keleivių vežimo srities reguliavime. Teisės aktai paprastai nesureglamentuoja visų galimų viešojo administravimo subjekto elgesio variantų, todėl gali suteikti teisę šiam subjektui priimti įvairius sprendimus. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino, kad institucijos, sudarydamos sutartis su vežėjais, turi diskrecijos teisę. Atitinkamai, turėdamos teisę priimti sprendimus pratęsti sutartis su vežėjais, už šiuos savo sprendimus jos turi prisiimti atsakomybę. LTSA turėjo ir turi galimybę užtikrinti konkurenciją keleivių vežimo srityje, ir tokia pareiga jai, kaip viešojo administravimo subjektui, kyla iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. LTSA nurodoma žala dėl galimų žalos atlyginimo ieškinių yra tik hipotetinė. Sutarčių nutraukimas savaime nereiškia, kad bus ir (ar) turi būti kreipiamasi dėl žalos atlyginimo, ar kad yra pagrindas atlyginti tokią žalą.

Atsakovo vertinimu, konkursų vykdymas nesukelia žalos ir, atitinkamai, konkursų nevykdymas jokios žalos neišvengia. LTSA nepaaiškino, kaip norintiems ir galintiems teikti keleivių vežimo paslaugas subjektams galimybių varžytis konkursuose dėl šių paslaugų teikimo sudarymas sukeltų žalą. LTSA pateikti argumentai nepagrindžia, kad įpareigojimų vykdymo sustabdymas ar pratęsimas yra proporcingas, atitinka viešąjį interesą. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones būtų ir toliau tęsiamas konkurencijos ribojimas, kuris užkerta kelią potencialiems vežėjams patekti į rinką ir teikti paslaugas. Nors LTSA teigia, kad tokia pasekmė pateisinama tuo, kad keleivių vežimo sistema išlieka stabili, nuosekli, gerai funkcionuojanti, tačiau nepateikia jokių argumentų, kodėl sistema tokia nebūtų, jeigu LTSA vykdytų įpareigojimus. Tuo labiau, kad konkursuose nėra ribojama galimybė dalyvauti jau dabar vežimo paslaugas teikiantiems vežėjams, o LTSA, kuriai pavesta organizuoti šią sistemą, toliau nebegali (ar nebenori) užtikrinti jos tinkamumo. Įpareigojimams vykdyti LTSA buvo suteikta 16 mėnesių, per kuriuos LTSA galimybės parengti ir organizuoti kokybiškus konkursus nebuvo apribotos, tačiau LTSA iš esmės nepradėjo jų vykdyti ir pateikė tik pasiteisinimus dėl tokio neveikimo. Be to, Covid-19 situacija jau buvo įvertinta Tarybai atidedant įpareigojimų vykdymą dar 8 mėnesiams, o karantinas šalyje jau yra panaikintas, todėl šios aplinkybės pagrindžia, jog nėra pagrindo dėl to papildomai per reikalavimo užtikrinimo priemonių institutą atidėti įpareigojimų vykdymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Susisiekimo ministerija prašė pareiškėjo prašymą tenkinti ir sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktų galiojimą iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Susisiekimo ministerija sutiko su LTSA argumentais, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas laikytinas naujai paaiškėjusia aplinkybe, kas yra pagrindas spręsti klausimą iš naujo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti, sustabdymo.

Susisiekimo ministerija atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių 12, 14.2, 14.3, 16, 20 ir 22 punktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms išaiškinimo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino tik Taisyklių 14.5 ir 22 punktus prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atitinkamai dėl Taisyklių 12, 14.2, 14.3, 16 ir 20 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms nepasisakė ir bylos dalį nutraukė. Teismui pripažinus likusias ar tam tikras kitas Taisyklių nuostatas neteisėtomis įvykdytas konkursas naujiems vežėjams atrinkti būtų laikomas neteisėtu ir esami vežėjai dėl nutrauktų sutarčių bei įvykus konkursams naujieji vežėjai dėl nesudarytų sutarčių įgytų teisę į žalos atlyginimą. Visame šiame procese neabejotinai būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pačiai visuomenei.

Susisiekimo ministerijos teigimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus Taisyklių 22 ir 14.5 punktus prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui ir nurodžius, kad šis principas apima ir teisės aktų hierarchijos principą, reiškiantį, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, tokias kaip nustatytos Taisyklių 22 ir 14.5 punktuose, galima tik įstatymu, taip pat atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui klausimus dėl Taisyklių 12, 14.2, 14.3, 16 ir 20 punktų teisėtumo, akivaizdu, jog turėtų būti pradėtas ne Taisyklių, o visos keleivių vežimo tolimojo susisiekimo transportu sistemos reglamentavimo peržiūrėjimas, t. y. į teisėkūros procesą įtraukiant visas suinteresuotas institucijas, iš jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę, ir Lietuvos Respublikos Seimą. Teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, remiantis teisėkūros principais būtų iš esmės neįmanoma iki Nutarimo įsigaliojimo – 2021 m. lapkričio 14 d. įgyvendinti keleivių vežimo tolimojo susisiekimo transportu sistemos reglamentavimo įstatyminiu lygmeniu pertvarkos ir pertvarkius sistemą atrinkti naujus vežėjus keleiviams tolimojo susisiekimo kelių transportu vežti. Siekiant išvengti prieštaravimo viešajam interesui, pagal susiformavusią teisėkūros praktiką, sukurti tinkamiausią, visuomenės interesus atitinkantį modelį, keleivių vežimo tolimojo susisiekimo maršrutais sistemai pertvarkyti institucijoms reikalingi mažiausiai dveji metai. Teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nepasibaigus teismo procesui valstybė neturės galimybių tinkamai projektuoti tolimojo susisiekimo keleiviniu kelių transportu sistemos pokyčius ir atitinkamai, suorganizuoti sklandų tolimojo susisiekimo keleivinio kelių transportu sistemos pertvarkos procesą, o tai reiškia užtikrinti visuomenės interesus atitinkantį, tinkamos kokybės keleivių vežimo paslaugų teikimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Lietuvos transporto saugos administracijos prašymo.

Teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje yra pakartotinai prašoma pakeisti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. iš dalies patenkintą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (teismas yra sustabdęs Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatyto įpareigojimo – nutraukti Nutarimo 1 punkte nurodytas 42 sutartis – vykdymą iki galutinių vežėjų pagal konkurencingą procedūrą atrinkimo rezultatų paaiškėjimo), o Taryba pareiškėjo prašymu Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo terminą pratęsė iki 2021 m. lapkričio 21 d. (tokia data nurodyta nutartyje).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas vis dar nėra atlikęs (nėra net jų pradėjęs) jokių veiksmų Nutarimu nustatytiems įpareigojimams įvykdyti. Iš pareiškėjo ir Susisiekimo ministerijos paaiškinimų teismas padarė išvadą, kad prašymas pakeisti reikalavimų užtikrinimo priemones yra teikiamas tam tikslui, jog šis įpareigojimo įvykdymas būtų nukeltas dar bent keliems metams, nepateikiant aiškaus plano, kaip šis įpareigojimas galės būti įvykdytas per nukeltą įvykdymo laikotarpį, taip pat nepateikiant jokių objektyvių duomenų, kodėl nėra įmanoma įpareigojimo įvykdyti per šiuo metu nustatytą terminą. Teismas pažymėjo, jog byloje nurodomi deklaratyvūs teiginiai apie neva neaiškų teisinį reglamentavimą, pateikiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo interpretacijas, nesusiejant to su įpareigojimo įvykdymu, nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl per trumpo likusio termino, teismo vertinimu, taip pat nėra pakankamai motyvuoti, nes pateikiami argumentai susiję su karantino paskelbimu šalyje, kuriuos jau įvertino Taryba pratęsdama terminą įpareigojimui įvykdyti. Teismas pažymėjo, jog karantinas galėjo turėti įtakos įpareigojimui vykdyti, tačiau LTSA nevykdė įpareigojimo ne dėl karantino, o dėl kitų priežasčių.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl galėsiančios kilti žalos, teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo argumentai iš esmės buvo įvertinti teismo pritaikant reikalavimo užtikrinimo priemonę, o papildomų reikšmingų argumentų ar įrodymų pareiškėjas nepateikė. Teismas konstatavo, kad teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi tenkindamas iš dalies LTSA prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę laikinai sureguliavo padėtį, t. y. sureguliavo proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo papildomų argumentų, kad byloje yra paaiškėjusios naujos aplinkybės, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą dėl norminio akto ištyrimo (Taisyklių atitikimo aukštesnės galios teisės aktams) ir dėl to turėtų būti pakeistos dabar pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismas konstatavo, kad šiuo pagrindu pakeisti pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių nėra būtinybės, nes nenurodyta faktinių aplinkybių, galinčių patvirtinti, jog konkurencingos vežėjų atrankos procedūros organizavimas galėtų sukelti kokios didelės ir neatitaisomos žalos; pareiškėjas prašyme nurodo, kad Taryba nutarimu nutarė pratęsti įpareigojimo įvykdymą ir nustatė galutinį terminą 2021 m. lapkričio 21 d. Kadangi Nutarimas dar net nepradėtas vykdyti, o terminas jį įvykdyti dar nėra pasibaigęs, todėl, teismo vertinimu, nėra prielaidų kelti klausimą dėl prašyme nurodomos hipotetinės žalos atsiradimo / kilimo.

Teismas konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos (ar keičiamos) tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių). Teismo vertinimu, tokios aplinkybės neįrodytos.

III. Pareiškėjas Lietuvos transporto saugos administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 19 d. nutartį ir taikyti vieną iš dviejų reikalavimo užtikrinimo priemonių prioritetą teikiant pirmajai: 1) sustabdyti Nutarime numatyto įpareigojimo pareiškėjui iki 2021 m. lapkričio 21 d. (tokia data nurodyta atskirajame skunde) organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje pagal pareiškėjo skundą dėl Nutarimo; 2) pratęsti pareiškėjui nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki 2022 m. kovo 31 d.

Pareiškėjas nurodo, kad po teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pasikeitė faktinė situacija, todėl yra pagrindas iš naujo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti, sustabdymo. Šiomis naujai paaiškėjusiosiomis aplinkybėmis yra: 1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-12-502/2021 dėl norminių aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams; 2) LTSA išnaudotos galimybės kreiptis į Tarybą bei pastarajai pratęsiant įpareigojimo LTSA organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti, įvykdymo terminą.

Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas, net jei jis būtų palankus pareiškėjui, realiai jau nebepadarytų tokio poveikio, nesukeltų tokių pasekmių, kurių pagrįstai galėjo būti tikimasi iš jo prieš kreipiantis į teismą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas iškreipia ir proporcingumo principo taikymą, nes nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus sukeliama didelė žala, o ją pritaikius žalos jokie subjektai nepatirs, nes šiuo metu konkursai nėra paskelbti, t. y. ir nėra asmenų, kurių teises galėtų pažeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Ši žala pasireikštų galimais esamų vežėjų ar konkurso dalyvių reikalavimais LTSA atlyginti žalą dėl sutarčių nutraukimo su esamais vežėjais ar naujų sutarčių nesudarymo su naujais vežėjais, jei teismas nuspręstų, kad Nutarimas yra neteisėtas. Įvykus naujiems konkursams ir sudarius naujas sutartis su vežėjais, o teismui priėmus sprendimą, kad Nutarimas yra neteisėtas nebebūtų galimybės grįžti į prieš tai buvusią padėtį, todėl teismo sprendimas, net jei jis būtų palankus pareiškėjui, realiai jau nebepadarytų tokio poveikio, nesukeltų tokių pasekmių, kurių pagrįstai galėjo būti tikimasi iš jo prieš kreipiantis į teismą.

Pareiškėjas pažymi, kad neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala yra ne tik tikėtina, bet ji realiai atsirastų, nes būtų nutrauktos sutartys su esamais vežėjais, todėl šie įgytų teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Jei teismo sprendimu būtų panaikintas Nutarimas ir būtų įvykę konkursai, o sutartys su naujais vežėjais būtų dar nesudarytos, tai pastarieji įgytų teisę į žalos atlyginimą dėl su jais nesudaromų sutarčių pagal teisėtai vykusį konkursą.

Pareiškėjas teigia, kad nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė leis išvengti žalos sulaukiant galutinio teismo sprendimo. Iki galutinio teismo sprendimo būtų išlaikoma stabili ir aiški situacija ir teismo sprendimas nuosekliai sudėliotų situacijos sprendinį. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pradžioje būtų sprendžiama susidariusi situacija, o po to laukiama teismo sprendimo tikintis, kad naujas konkursų organizavimas atitiks teismo sprendimą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės leis užtikrinti tolimojo susisiekimo autobusais sistemos tolesnį funkcionavimą iki galutinio teismo sprendimo, kas atitinka pareiškėjo, Susisiekimo ministerijos, esamų ir būsimų vežėjų ir keleivių interesus. Tokia reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati ir proporcinga ir šiuo metu ji negali sukelti niekam jokios žalos ar pažeisti kieno nors interesus.

Pareiškėjas nurodo, kad supranta, jog potencialūs nauji vežėjai yra suinteresuoti nauju konkursų organizavimu, tačiau jei vis dėlto teismas konstatuotų, kad Nutarimas neteisėtas ir naikintinas ir paliktų galioti esamą situaciją, tokiu atveju būtų padaryta neatitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių. Iki teisės aktų pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą priėmimo vykdant konkursus būtų pažeistas viešasis interesas. Todėl konkursų vykdymas tinkamai neįgyvendinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pagal mastą sukeltų didesnę žalą, nei potencialių konkurso dalyvių laikinas negalėjimas dalyvauti konkursuose. Viešasis interesas yra turėti stabilią, gerai funkcionuojančią tolimojo susisiekimo autobusais sistemą, kai yra aiški nuosekli šios sistemos kaita, jei nusprendžiama ją keisti. Šiuo atveju nėra aiškios situacijos, ar ši sistema keisis, nei esami, nei būsimi vežėjai negali normaliai planuotis veiklos, nes nežino, ar įvykus naujiems konkursams, jei tokie bus organizuoti, bus nutrauktos sutartys su esamais vežėjais, kada jos bus nutrauktos, ar konkursus laimėję nauji vežėjai galės sudaryti sutartis, ar vis dėlto teismo sprendimu bus nustatyta, jog šiuo metu galiojančios sutartys sudarytos teisėtai, ir pan. Taip pat siūlomos reikalavimo užtikrinimo priemonės išlaiko ir šalių interesų pusiausvyrą, nes visos šalys aiškiai žinotų, kad iki galutinio teismo sprendimo situacija bus žinoma ir ji nuosekliai bus išspręsta galutiniu teismo sprendimu.

Pareiškėjas nurodo, kad nors ir nedidele dalimi, tačiau jau yra įvykdęs dalį Nutarimo, t. y. nutraukė šalių susitarimu 3 sutartis su vežėjais ir artimiausiu metu ketina nutraukti dar vieną. Ar bus vykdomi nauji konkursai nutrauktų sutarčių maršrutuose, nėra iki galo aišku, nes gali būti, kad tie maršrutai iš viso bus „nekonkursuojami“ ir inkorporuoti į kitus maršrutus. LTSA ne kartą kreipėsi į Susisiekimo ministeriją su įvairiais siūlymais ir teisės aktų projektais tam, kad būtų pasirengta konkursams organizuoti. Nuo 2020 m. spalio mėnesio pareiškėjas organizavo ir / arba dalyvavo daugiau kaip 15 susitikimų, kurių tikslas – pristatyti pirminius esamos tolimojo susisiekimo sistemos situacijos analizės rezultatus ir tikėtinas veiksmų kryptis, siekiant įgyvendinti Nutarime nustatytus įpareigojimus, sulaukti pastabų ir pasiūlymų planuojamai veiksmų krypčiai.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepakankamai įvertino tai, kad įgyvendinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą reikalingas atitinkamas teisėkūros procesas ir kad šis procesas nėra greitas. Taip pat teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą vertino kaip nedarantį įtakos konkursams organizuoti, tačiau tokią poziciją pareiškėjas laiko klaidinga, nes būtent Taisyklės tiesiogiai reglamentuoja, kaip vežėjai patenka į tolimojo susisiekimo autobusais rinką, kaip gauna leidimus ir pan. Todėl konstatavus tam tikrų Taisyklių nuostatų nekonstitucingumą, turi būti atliekami tam tikri taisomieji teisėkūros veiksmai. Šių teisėkūros veiksmų atlikimas nepriklauso nuo LTSA valios, nes tai yra aukštesnės galios teisės aktai, kurių keitimas priklauso kitų institucijų kompetencijai.

Pareiškėjas nurodo, kad dvi prašomos taikyti alternatyvios reikalavimo užtikrinimo priemonės yra proporcingos prašomam sureguliuoti klausimui. Nė vienos iš jų taikymas nesukeltų žalos jokiems asmenims. Be to, pasikeitus situacijai teismas bylos dalyvių prašymu ar savo iniciatyva galėtų panaikinti ar pakeisti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarųjų akcinių bendrovių „Joniškio autobusų parkas“, „Kautra“, „Marijampolės autobusų parkas“, „Mažeikių autobusų parkas“, „Naujosios akmenės autobusų parkas“, „Plungės autobusų parkas“, „Raseinių autobusų parkas“, „Skuodo autobusai“, „Šilutės autobusų parkas“, „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“, „Klaipėdos autobusų parkas“ atstovas Lietuvos keleivių vežimo asociacija (toliau – ir Asociacija) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 19 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti vieną iš dviejų reikalavimo užtikrinimo priemonių prioritetą teikiant pirmajai: 1) sustabdyti Nutarime numatyto įpareigojimo LTSA iki 2021 m. lapkričio 21 d. (tokia data nurodyta atskirajame skunde) organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje pagal pareiškėjo skundą dėl Nutarimo; 2) pratęsti pareiškėjui nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki 2022 m. kovo 31 d.

Asociacija nurodo, kad byloje taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra susijusios su šioje byloje pareikštais konkrečiais reikalavimais ir tai jau yra konstatuota teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje, todėl teismas nepagrįstai iš naujo vertino prašomų pakeisti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumą ir nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo prašomas pakeisti reikalavimo užtikrinimas neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių institutui keliamų tikslų.

Asociacija pažymi, kad pareiškėjas Nutarimu yra įpareigotas vykdyti konkursus vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, kurios neatitinka kitiems teisės aktams ir kurie teismo sprendimu yra pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisės principui, tačiau tokie veiksmai iš esmės nėra suderinami su teisingumo ir teisėtumo principais, o teismas ignoravo šiuos pamatinius teisės principus ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl ateityje kilsiančių neigiamų pasekmių (žalos) dėl organizuotų konkursų vadovaujantis būtent šiomis Taisyklių nuostatomis.

Asociacijos teigimu, pareiškėjo prašymo dėl termino Nutarimui įvykdyti pratęsimo pagrįstumas jau buvo įvertintas pačios Tarybos, o priimtas sprendimas pratęsti Nutarimo įvykdymo terminą neabejotinai reiškia, jog pareiškėjo prašymas buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Asociacija nurodo, kad pareiškėjas prašo ne taikyti naujas reikalavimo užtikrinimo priemones, o pakeisti jas, o tai reiškia, jog teismas nepagrįstai iš naujo vertino prašomų pakeisti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumą ir nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo prašomas pakeisti reikalavimo užtikrinimas neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių institutui keliamų tikslų.

Asociacija taip pat pažymi, kad pareiškėjo prašomos taikyti (pakeisti) reikalavimo užtikrinimo priemonės neabejotinai yra tiesiogiai susijusios su šioje administracinėje byloje pareikštais reikalavimais. Pareiškėjas prašo sustabdyti Nutarime, dėl kurio teisėtumo ir yra nagrinėjama ši administracinė byla, numatytų įpareigojimų vykdymą konkrečiam terminui, t. y. iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla. Be to, pareiškėjas skunde nurodė ir kitus argumentus, kokių neigiamų pasekmių sukels Nutarimo, kurio teisėtumas yra ginčijamas, vykdymas.

Dėl teismo pozicijos, kad pareiškėjas nepagrindė prašomų pakeisti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės ir reikalingumo bei pagrįstumo, Asociacija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skunde aiškiai nurodė pagrindus, kurie suteikia pareiškėjui teisę vėl kreiptis į teismą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pakeitimo, t. y. kad naujos procedūros negali būti vykdomos, nes jos būtų vykdomos pagal nuostatas, kurios teismo sprendimu jau yra pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, ir kad pareiškėjas nebeturi galimybės pratęsti Nutarimo įvykdymo termino, nes įstatymas to tiesiog nebenumato. Būtent tokia situacija sukels kitus teisminius ginčus, nes egzistuoja ginčas dėl teisės ir jos taikymo. Tokių prielaidų sudarymas teisminiams ginčams negali būti pateisinamas taisykle, kad procesas turi vykti, nors nėra aišku, kaip jį vykdyti, nes tai ne pareiškėjo ar Susisiekimo ministerijos kompetencijoje.

Asociacija nesutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjo nurodomi argumentai dėl per trumpo likusio termino nėra pakankamai motyvuoti, nes pateikiami argumentai susiję su karantino paskelbimu šalyje, kuriuos jau įvertino Taryba pratęsdama terminą įpareigojimui įvykdyti. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog Taryba pareiškėjui įpareigojimo įvykdymą atidėjo maksimaliam terminui. Kadangi Tarybai nebėra suteikta teisė įpareigojimų įvykdymo termino pratęsti ilgesniam laikui, pareiškėjas neturi kitos galimybės, kaip kad kreiptis į teismą ir prašyti taikyti laikinas užtikrinimo priemones.

Asociacija taip pat nesutinka su teismo išvadomis, jog pareiškėjas nepagrindė žalos ir jos dydžio, nes pareiškėjas prašyme išsamiai pasisakė dėl gresiančios kilti žalos aplinkybių ir sąlygų, jų dydžio. Tuo atveju, jeigu vis dėlto būtų patirta žala, ši žala turėtų būti atlyginta iš valstybės lėšų, kas šiuo atveju yra visiškai nesuderinama su viešuoju interesu. Dėl teismo argumentų, kurie neva patvirtina, jog pareiškėjas iki šiol nėra pradėjęs vykdyti Nutarime numatytų įpareigojimų, Asociacija nurodo, kad pati Taryba pratęsė Nutarime numatytų įpareigojimų įvykdymo terminus. Kaip jau ir pats teismas konstatuoja, Nutarime numatytų įpareigojimų įvykdymo terminai dar nėra pasibaigę, todėl visiškai nepagrįsti teismo teiginiai, jog pareiškėjas iki šiol nėra atlikęs jokių veiksmų, susijusių su Nutarimu nustatytų įpareigojimo įvykdymu. Nutarimo panaikinimo atveju, iš esmės visos pareiškėjo įvykdytos procedūros būtų laikomos neteisėtomis, kas neabejotinai reikštų žalos kilimą ir dėl konkursų organizavimo.

Pareiškėjas LTSA atsiliepime į Asociacijos atskirąjį skundą nurodo tuos pačius argumentus ir aplinkybes, kaip ir savo atskirajame skunde.

Atsakovas Taryba atsiliepime į atskiruosius skundus prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 19 d. nutartį nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas norminės bylos sprendime apskritai nevertino pareiškėjo atsakomybės klausimo ir dėl jo nepasisakė. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas prašymas įvertinti Taisyklių 12, 14.2, 14.3, 16, 20 ir 22 punktų atitiktį įvairiems aukštesnės galios teisės aktams, įskaitant ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė vertinimą ir argumentus dėl Taisyklių 14.5 ir 22 punktuose numatyto teisinio reguliavimo atitikties bei pripažino, kad Susisiekimo ministerija šiuose Taisyklių punktuose, t. y. įstatymą įgyvendinančiajame akte, įtvirtino esmines ūkinės veiklos sąlygas, taip viršydama savo kompetenciją ir pažeidė konstitucinio teisinės valstybės principo apimamą teisės aktų hierarchijos principą. Tiek pareiškėjas, tiek Asociacija savo atskiruosiuose skunduose nepagrįstai sudaro įspūdį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminės bylos sprendimą ne pareiškėjas, o Susisiekimo ministerija, atliko Nutarime nustatytus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus pažeidžiančius veiksmus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminės bylos sprendimas iš esmės nekeičia šioje byloje sprendžiamų klausimų dėl Nutarimo (ne)teisėtumo ir kartu pareiškėjui nustatyto pažeidimo bei paskirtų įpareigojimų pagrįstumo.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui buvo ir yra palikta galimybė priimti savarankiškus sprendimus tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais keleivių vežimo srities reguliavime, t. y. LTSA, vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, turi diskrecijos teisę, įvertinusi faktines ir teisines konkrečios situacijos aplinkybes, priimti tam tikrus sprendimus. Teisės aktai paprastai nesureglamentuoja visų galimų viešojo administravimo subjekto elgesio variantų, todėl gali suteikti teisę šiam subjektui priimti įvairius sprendimus. Atitinkamai, tokių pareiškėjo sprendimų teisėtumas ir atitiktis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams gali būti vertinami bei, nustačius jų neatitikimą, pareiškėjui taikoma atsakomybė. Pritarus pareiškėjo bei Asociacijos argumentams, pareiškėjo priimtų sprendimų teisėtumas apskritai negalėtų būti vertinamas vien dėl to, kad jie nebuvo imperatyviai sureglamentuoti. Susidarytų situacija, kad pareiškėjas, priėmęs sprendimus, kuriais be konkurencingos procedūros sudarė sutartis su tais pačiais 42 vežėjais, juos privilegijavo prieš kitus ūkio subjektus ir taip sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje, neprivalėtų ištaisyti savo veiksmais nustatyto konkurencijos ribojimo. Be to, pareiškėjas turėjo ir turi galimybę užtikrinti konkurenciją keleivių vežimo srityje, ir tokia pareiga jam, kaip viešojo administravimo subjektui, kyla iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų.

Atsakovo teigimu, nėra reikšmingi pareiškėjo argumentai, kad nepriėmus kitų teisės aktų, reikalingų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminės bylos sprendimui visiškai įgyvendinti, pareiškėjas, vykdydamas Nutarimu nustatytus įpareigojimus, neva, veiktų pagal netinkamu pripažintą reguliavimą ar savo veiksmais įtvirtintų tinkamą reguliavimą bei vykdytų teisėkūros pareigą, kuri priklauso kitiems subjektams. Pareiškėjo pareigą organizuoti konkurencingą procedūrą numato Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai ir įpareigojimai, todėl nėra aišku, kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminės bylos sprendimas dėl dviejų Taisyklių punktų, kurie nedarė įtakos Tarybos vertinimui Nutarime ir kurių Taryba nevertino kaip prieštaraujančių Konkurencijos įstatymo reikalavimams, šiuo atveju patvirtina pareiškėjui taikytos atsakomybės nepagrįstumą.

Atsakovo vertinimu, tiek pareiškėjas, tiek Asociacija iš esmės kartoja argumentus, kad pareiškėjas neturi būti laikomas atsakingas už nustatytą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą ir vykdyti įpareigojimų, nors būtent pareiškėjas savo sprendimais be konkurencingos procedūros sudarė sutartis su 42 vežėjais, taip juos privilegijuodamas ir sudarydamas skirtingas konkurencijos sąlygas. Taisyklės neapribojo jo diskrecijos priimant sprendimus dėl sutarčių su vežėjais sudarymo ar pratęsimo, ši jo teisė ir kompetencija keleivių vežimo srityje, kurią reglamentuoja ir Konkurencijos įstatymo reikalavimai, nėra panaikinta ar apribota, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas norminės bylos sprendime nenustatė, kad Taryba Nutarime netinkamai įvertino konkurencijos teisės pažeidimą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo išspręstas 2020 m. rugpjūčio 3 d. teismo nutartimi, o naujai teikiamas prašymas dėl jau pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių pakeitimo iš esmės yra pakartotinis pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kuris buvo išspręstas 2020 m. rugpjūčio 3 d. teismo nutartimi.

Atsakovas pabrėžia, kad situacijos aplinkybės nepasikeitė tokiu būdu, kad būtų pagrindas nagrinėti ar tuo labiau tenkinti pareiškėjo naują prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Prašymas nulemtas pareiškėjo neveikimo ir siekio maksimaliai išvengti Nutarimu paskirtų įpareigojimų vykdymo. Terminai, kurių prašo pareiškėjas, teikdamas savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pakeitimo, yra iš esmės tie patys, kuomet turi baigtis 2018 metais be konkurencingos procedūros sudarytų sutarčių galiojimo terminas, t. y. pareiškėjas siekia išvengti ir sąmoningai nevykdyti Tarybos nustatytų įpareigojimų šalinant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą, kurį nulėmė pareiškėjo sprendimai (veiksmai). Teismas, priimdamas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, kurios pagrindu buvo išspręstas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, nepaneigė to, jog būtent pareiškėjas privalo vykdyti Konkurencijos tarybos nustatytus įpareigojimus. Pareiškėjas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais ir aplinkybėmis, kurios buvo ir teismui dar 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi konstatavus, jog pareiškėjas privalo vykdyti Nutarimu paskirtus įpareigojimus – organizuoti konkurencingas procedūras vežėjams parinkti.

Atsakovas sutinka su teismo padarytomis išvadomis, jog net ir prašymas pakeisti jau pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo būti motyvuotas ir pagrįstas. Nepakanka tik formaliai pateikti prašymą teismui, nepagrindus jo jokiais įrodymais apie pasikeitusią faktinę situaciją, kuri turėtų įtakos keičiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Pareiškėjo kreipimasis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių keitimo iš esmės yra nulemtas pareiškėjo neveikimo įpareigojimų vykdyme, o tai negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti faktinių aplinkybių pasikeitimą, galintį pateisinti poreikį iš naujo svartyti šį klausimą. Atsakovas nesutinka su Asociacijos argumentais, jog teismui 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet koks kitas veiksmas (prašymas), kuriuo siekiama pakeisti jau išspręstą klausimą, turėtų būti tik formalus, nepagrįstas jokiais įrodymais, nes bet koks teismo tokio prašymo pagrįstumo vertinimas neva būtų paneigiamas anksčiau konstatuotų faktų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog įpareigojimams vykdyti pareiškėjui buvo suteiktas 16 mėnesių laikotarpis, per kurį pareiškėjui galimybės pasirengti ir organizuoti konkursus, nebuvo apribotos, tačiau akivaizdu, jog jis iš esmės nepradėjo jų vykdyti ir pateikė tik pasiteisinimus dėl tokio neveikimo. Teikdamas prašymą dėl termino pratęsimo Tarybai dėl įpareigojimų vykdymo, pareiškėjas, įvertinęs konkursų apimtį ir numatydamas su konkursu susijusių procedūrų eigą, bei grįsdamas prašomo laikotarpio pratęsimą – pridėjo preliminarų konkursų įgyvendinimo grafiką, pagal kurį iki 2021 m. liepos 12 d. jau turėjo būti suorganizuoti I etapo konkursai ir netrukus (2021 m. rugpjūčio 12 d.) turėjo būti paskelbti II etapo viešieji konkursai. Akivaizdu, jog pareiškėjas siekia tik piktnaudžiauti savo teikiamais prašymais, realiai nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų tam, jog būtų laiku įvykdyti Nutarimu nustatyti įpareigojimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminės bylos sprendimas nepanaikino ir nesukėlė abejonių dėl jo atsakomybės už Nutarimu nustatytą konkurencijos teisės pažeidimą, todėl tai, kad pareiškėjas laukė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminės bylos sprendimo ir toliau neigia savo prievolę vykdyti įpareigojimus (atsakomybę už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus perkeldamas Susisiekimo ministerijai), nėra laikytina priežastimi, kuri būtų pagrindas sustabdyti ar pratęsti įpareigojimų vykdymą. Covid–19 situacija jau buvo įvertinta Tarybai atidedant įpareigojimų vykdymą dar 8 mėnesiams, be to, karantinas Lietuvoje jau yra panaikintas, todėl šios aplinkybės pagrindžia, jog nėra pagrindo dėl to papildomai per reikalavimo užtikrinimo priemonių institutą atidėti įpareigojimų vykdymą.

Atsakovas pažymi, kad kiek tai susiję su konkursų būdu atrinktų būsimų vežėjų galimais žalos atlyginimo ieškiniais, pareiškėjas iš esmės nepagrindė šios žalos atsiradimo tikimybės, t. y. kodėl sutartys su šiais vežėjais turėtų būti nesudarytos, o jei bus sudarytos, tada nutrauktos, ir dėl to apskritai yra galimas (tikėtinas) žalos atlyginimas. Atsakovo vertinimu, nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, kad konkursų vykdymas sukeltų didesnę žalą, nei potencialių konkurso dalyvių laikinas negalėjimas dalyvauti konkursuose. Konkursų vykdymas nesukelia žalos ir, atitinkamai, konkursų nevykdymas jokios žalos neišvengia. Pareiškėjas nepaaiškina, kaip norintiems ir galintiems teikti keleivių vežimo paslaugas subjektams galimybių varžytis konkursuose dėl šių paslaugų teikimo sudarymas sukeltų žalą.

Atsakovo teigimu, įvykdžius įpareigojimus, įskaitant ir tuo atveju, jeigu Nutarimas būtų panaikintas, padėties atkūrimas nebūtų apsunkintas. Pareiškėjas organizuoja keleivių vežimo sistemą ir yra sudaręs sutartis su vežėjais, todėl padėtis iš esmės net nebūtų pasikeitusi – keleivių vežimo paslaugos visais atvejais teikiamos sutarčių su vežėjais pagrindu. Atitinkamai, padėties pakeitimas ar atkūrimas iš esmės yra susijęs su konkursų vykdymu ir sutarčių sudarymu, pakeitimu ir (ar) nutraukimu. Tai, kad įvykdžius įpareigojimus keleivių vežimo paslaugos būtų teikiamos po konkursų, visiškai nepagrindžia to, jog apskritai yra poreikis ir turi būti atkurta padėtis į tokią, kai šios paslaugos buvo teikiamos be konkursų. Keleivių vežimo paslaugos teikiamos abiem atvejais.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas 2020 m. lapkričio 13 d. pateikė prašymą atidėti įpareigojimų įvykdymo terminą iki dvigubai ilgesnio termino, t. y. iki 2021 m. lapkričio 14 d., kurį papildė 2020 m. gruodžio 11 d. pateikta informacija. Sprendimą dėl šio prašymo Taryba priėmė 2020 m. gruodžio 23 d., t. y. yra daugiau nei prieš 8 mėnesius. Pritarus Asociacijos argumentams, vien aplinkybė, kad Taryba, įvertinusi konkrečias faktines aplinkybes, pratęsė įpareigojimų vykdymą, reikštų pagrindą pratęsti terminą ar kitaip atidėti įpareigojimų vykdymą visais atvejais. Tai, kad įpareigojimų vykdymas vieną kartą buvo pratęstas, nesuteikia lūkesčių ir nėra priežastis juos pratęsti kitais atvejais, nors tam nėra jokio pagrįsto pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kautra“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, pritardamas atskirųjų skundų argumentams, pažymi, kad 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartis buvo priimta po to, kai Taryba priėmė Nutarimą, LTSA apskundė Nutarimą ir LTSA skundo pagrindu buvo inicijuotas teisminis procesas šioje byloje. Dabartinė susiklosčiusi situacija dėl susijusio teisinio reguliavimo pakeitimų rodo, kad nesiėmus reikalavimo priemonių užtikrinimo ir nesustabdžius Nutarimo galiojimo Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyta apimtimi bus padaryta neatitaisoma didelė žala tiek LTSA, tiek UAB „Kautra“, tiek ir Lietuvos valstybei.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, nėra jokios skubos kuo greičiau vykdyti Nutarimą, nes dabartinė situacija keleivių vežimo tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais rinkoje yra nepasikeitusi jau ilgą laiką nuo 2006 metų, o bylos nagrinėjimas yra reikšmingai prailgintas kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 19 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo LTSA prašymas taikyti vieną iš dviejų reikalavimo užtikrinimo priemonių prioritetą teikiant pirmajai: 1) sustabdyti Tarybos Nutarime numatyto įpareigojimo pareiškėjui iki 2021 m. lapkričio 21 d. (tokia data nurodyta prašyme) organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje pagal pareiškėjo skundą dėl Nutarimo; 2) pratęsti pareiškėjui nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki 2022 m. kovo 31 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirųjų skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Konstatuotina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas, jog būtų pritaikyta jo nurodyta prioritetinė reikalavimo užtikrinimo priemonė (sustabdytas Nutarime numatyto įpareigojimo pareiškėjui iki 2021 m. lapkričio 14 d. organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje), tiek prašyme, tiek atskirajame skunde nurodo, jog netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Ši žala pasireikštų galimais esamų vežėjų ar konkurso dalyvių reikalavimais LTSA atlyginti žalą dėl sutarčių nutraukimo su esamais vežėjais ar naujų sutarčių nesudarymo su naujais vežėjais, jei teismas nuspręstų, kad Nutarimas yra neteisėtas. Įvykus naujiems konkursams ir sudarius naujas sutartis su vežėjais, o teismui priėmus sprendimą, kad Nutarimas yra neteisėtas, nebebūtų galimybės grįžti į prieš tai buvusią padėtį, todėl teismo sprendimas, net jei jis būtų palankus pareiškėjui, realiai jau nebepadarytų tokio poveikio, nesukeltų tokių pasekmių, kurių pagrįstai galėjo būti tikimasi iš jo prieš kreipiantis į teismą.

Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad tokio pobūdžio argumentais pareiškėjas jau grindė pirminį šioje byloje teiktą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir jie buvo išnagrinėti ir įvertinti tiek pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eAS-581-556/2020). Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo stabdyti konkurencingos vežėjų atrankos procedūros organizavimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė faktinių aplinkybių, galinčių patvirtinti, jog konkurencingos vežėjų atrankos procedūros organizavimas galėtų sukelti didelės ir neatitaisomos žalos, kad byloje nėra objektyvių faktinių duomenų (įrodymų), jog per 8 mėnesius nėra įmanoma įvykdyti konkursą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai bei atkreipė dėmesį į tai, kad Nutarime yra nurodyta, jog vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 5 dalimi, viešojo administravimo subjektas privalo įvykdyti jam skirtus Nutarime numatytus įpareigojimus nustatytomis sąlygomis ir terminais, tačiau motyvuotu viešojo administravimo subjekto prašymu Taryba turi teisę įpareigojimų įvykdymo terminą atidėti iki dvigubai ilgesnio termino, negu buvo numatytas Nutarime, jeigu įvykdyti nustatytų įpareigojimų laiku viešojo administravimo subjektas negali dėl objektyvių priežasčių.

Akcentuotina, kad pareiškėjas, teikdamas pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti Nutarime numatyto įpareigojimo pareiškėjui iki 2021 m. lapkričio 14 d. (prašyme nurodyta 2021 m. lapkričio 21 d.) organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nei kad yra padaryta įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi. Tokių įrodymų nenurodoma ir atskirajame skunde.

Vertinant atskiruosiuose skunduose nurodytas aplinkybes, susijusias su vežėjų, kurie yra sudarę sutartis, interesų užtikrinimu, taip pat su tuo, kad kiti asmenys patirtų žalą, akcentuotina, jog vežėjai neteikė įrodymų, susijusių su jų bei kitų asmenų galima patirti realia žala, jei būtų vykdomas Nutarimo įpareigojimas organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti. Akcentuotina, kad sustabdytas Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatyto įpareigojimo – nutraukti Nutarimo 1 punkte nurodytas 42 sutartis – vykdymas iki galutinių vežėjų pagal konkurencingą procedūrą atrinkimo rezultatų paaiškėjimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo 2021 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo atmestas trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kautra“ prašymas sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto galiojimą visa apimtimi iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eAS-623-624/2021) šią nutartį paliko galioti nepakeistą. Šioje nutartyje nurodyta, kad svarstymai apie žalą, kurią netaikius trečiojo suinteresuoto asmens (vežėjo) reikalavimo priemonės, patirtų ne jis, o kiti asmenys, niekaip nėra susiję su jo teisių ar teisėtų gynimu, o tam, kad atsirastų trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta žala, LTSA turėtų organizuoti konkurencingą procedūrą naujam vežėjui atrinkti, ir paaiškėjus galutiniam procedūros rezultatui, nutrauktų su trečiuoju asmeniu sudarytą sutartį. Nutartyje įvertinta, kad LTSA 2021 m. liepos 5 d. prašyme nurodė, jog konkurencingos procedūros naujiems vežėjams atrinkti nėra pradėjusi.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti tenkinamas pareiškėjo pakartotinis prašymas sustabdyti Tarybos Nutarime numatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat siekia, kad būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria laikinai būtų sureguliuota padėtis, susijusi su ginčytinais teisiniais santykiais (pratęstas pareiškėjui nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymas iki 2022 m. kovo 31 d.).

Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti šią reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria būtų pakeista įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi sureguliuota padėtis, susijusi su šioje byloje ginčytinais klausimais, t. y. kad būtų sudaryta galimybė organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti iki 2022 m. kovo 31 d., pirmiausia primintina, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nustatė, jog minėtas Nutarimo įpareigojimas turi būti vykdomas per 8 mėnesius (nebuvo nustatytos aplinkybės, kad per šį laikotarpį neįmanoma įvykdyti procedūros).

Priėmus nagrinėti pareiškėjo prašymą (skundą) dėl Nutarimo ir pritaikius šio reikalavimo užtikrinimo priemonę, susidarė tokia teisinė situacija, kad LTSA privalėjo per 8 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo organizuoti konkurencingą procedūrą. LTSA, neįvykdžiusi įpareigojimo per nustatytą terminą, kreipėsi į Tarybą dėl įpareigojimo įvykdymo termino atidėjimo, ir Taryba, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis laiku neįvykdė įpareigojimo, pateiktą preliminarų konkursų įgyvendinimo grafiką, atsižvelgusi į aplinkybes, susijusias su Covid-19, 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimu atidėjo Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatytų įpareigojimų įvykdymo terminą iki 2021 m. lapkričio 14 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą grindžia aplinkybėmis, dėl kurių jis nevykdė įpareigojimo bei nėra pajėgus įvykdyti jo iki nustatyto termino (2021 m. lapkričio 14 d.).

Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir konstatavo, kad pareiškėjas, nors jau yra praėję metai nuo Nutarimo priėmimo, vis dar nėra atlikęs (nėra net jų pradėjęs) jokių veiksmų Nutarimu nustatytam įpareigojimui įvykdyti; pareiškėjas nepateikė, kad, pavyzdžiui, parengti dokumentai konkursui organizuoti ir pan. Pirmosios instancijos vertinimu, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl per trumpo likusio termino nėra pakankamai motyvuoti, nes pateikiami argumentai, susiję su karantino paskelbimu šalyje, kuriuos jau įvertino Taryba, pratęsdama terminą įpareigojimui įvykdyti. Įvertinus tai, kad Nutarimas dar net nepradėtas vykdyti, o terminas įvykdyti dar nėra pasibaigęs, konstatuota, jog nėra prielaidų kelti klausimą dėl prašyme nurodomos hipotetinės žalos atsiradimo / kilimo.

Teisėjų kolegija, vertindama šių argumentų pagrįstumą, pažymi, kad pareiškėjas prašymą grindė ne tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs Tarybai. Pareiškėjas prašymą iš esmės grindė aplinkybėmis, kurios susiklostė po Tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimo priėmimo.

Pareiškėjas yra nurodęs aplinkybes, susijusias ir su tuo, kad karantinas oficialiai baigtas tik nuo 2021 m. liepos 1 d. Tokia aplinkybė nebuvo vertinta, priimant 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 499 (įsigaliojo 2021 m. liepos 1 d.) pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo (su visais pakeitimais ir papildymais)“.

Atsižvelgiant į tai, kad Tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimu nustatytas terminas iš esmės baigiasi, pareiškėjas nebeturi galimybės kreiptis į Tarybą dėl termino pratęsimo, į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, dėl kurių jis nėra pajėgus nustatytu terminu įvykdyti minėto įpareigojimo, nurodomus atliekamus veiksmus (pvz., vykdomus susitikimus su Susisiekimo ministerija ir kitomis institucijomis, sprendžiamus klausimus, susijusius su visuomenės poreikių užtikrinimu), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. nesureguliavo laikinai padėties, susijusios su šioje byloje ginčytinais klausimais.

Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – pratęsti pareiškėjui nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki 2022 m. kovo 31 d., panaikinama ir tenkinimas šis prašymas.

Priimant šį procesinį sprendimą taip pat yra įvertinta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 15 d. išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, t. y. įpareigojo LTSA ne vėliau kaip iki 2022 m. gruodžio 31 d. organizuoti tolimojo reguliaraus susisiekimo maršrutų, kuriais veža vežėjai (šios bylos tretieji suinteresuoti asmenys), konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti, kitą Nutarimo dalį paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad panaikintas Nutarimo įpareigojimas nutraukti sutartis su esamais 42 vežėjais. Sprendimu įvertintos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis negali įvykdyti įpareigojimo dėl konkurencingos procedūros naujiems vežėjams parinkti nustatytu terminu.

Jei sprendimas įsiteisėtų, tai pareiškėjas procedūrą turėtų įvykdyti sprendime nurodytu terminu, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, sprendimo dalis dėl konkurencingos procedūros organizavimo nenukreipta vykdyti skubiai, priimant sprendimą nėra pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, o tai reiškia, kad pareiškėjas procedūrą turėtų įvykdyti iki 2021 m. lapkričio 14 d.

Taip pat pažymėtina, kad šioje byloje yra išnagrinėtas pareiškėjo pateiktas prašymas pirmosios instancijos teismui ir bylos dalyvių nurodytos aplinkybės, susijusios su šio prašymo tenkinimu / netenkinimu, ir pasisakyta dėl prašyme nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – pratęsti pareiškėjui nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki 2022 m. kovo 31 d., panaikintina ir šis prašymas tenkintinas, o kita nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos transporto saugos administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarųjų akcinių bendrovių „Joniškio autobusų parkas“, „Kautra“, „Marijampolės autobusų parkas“, „Mažeikių autobusų parkas“, „Naujosios Akmenės autobusų parkas“, „Plungės autobusų parkas“, „Raseinių autobusų parkas“, „Skuodo autobusai“, „Šilutės autobusų parkas“, „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“, „Klaipėdos autobusų parkas“ atstovo Lietuvos keleivių vežimo asociacijos atskiruosius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 19 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo Lietuvos transporto saugos administracijos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – pratęsti pareiškėjui nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki 2022 m. kovo 31 d. Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – pratęsti pareiškėjui Lietuvos transporto saugos administracijai nustatyto įpareigojimo organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti vykdymą iki 2022 m. kovo 31 d.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė