2022-03-02 Nr. AB-4956-3-61-3-04159-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1407-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04159-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 21S30522 (toliau – ir Sprendimas) ir 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1330 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas šią informaciją ignoravo ir į ją neatsižvelgė.

2.2. Sprendime pateikta informacija visiškai sutampa su jo prieglobsčio prašymo motyvais ir patvirtina, kad pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Taigi atsakovas šios grėsmės nepaneigė, tačiau nepagrįstai teigia, kad grėsmės nėra, nes yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas. Tai, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmeniui (duomenys neskelbtini).

2.3. Komisija taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

2.4. Nors jis nurodė, kad jo prašymo nagrinėjimo procedūra būtų organizuojama taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas, tačiau atsakovas nepagrindė, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti jo skundo nagrinėjime.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas teigė, kad išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, baimė būti persekiojamam, tačiau asmeniškai pareiškėjas persekiojimo ar fizinės prievartos nėra patyręs. Pareiškėjas iš esmės neįvardino jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tyrimo metu taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

4.2. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) gairėmis buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

4.3. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Pats pareiškėjas jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė. Prieglobsčio prašymus nagrinėjančiai institucijai nenustatyta pareiga įrodinėti neiginius ir paneigti hipotetines prielaidas, kadangi tai neįveikiama užduotis ir per aukštas įrodinėjimo standartas.

4.4. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, nebuvo nustatyta reali rizika pareiškėjui patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini). Įvertinus surinktą informaciją nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas nors ir priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri pagal EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau asmuo asmeniškai persekiojimo ar fizinės prievartos nėra patyręs. Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) tos teritorijos nevaldo. Be to, pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, yra (duomenys neskelbtini).

4.5. Buvo atsižvelgta ir į galimybes saugiai gyventi kilmės valstybėje, atsižvelgta į tai, kad mieste tebegyvena pareiškėjo (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo nurodytų realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu. Atsižvelgiant į visumą buvo nuspręsta, kad yra pagrįsta tikėtis, jog pareiškėjas galėtų saugiai gyventi kilmės valstybėje, nes pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Taigi, tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Nors, remiantis EPPB (duomenys neskelbtini) ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, tačiau ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Šiuo atveju nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Turimais kilmės valstybės duomenimis, pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos, be to, jis nėra pažeidžiamas asmuo.

4.6. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jo išpažįstamos religijos yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Migracijos departamento tyrimo metu buvo įvertinta surinkta kilmės valstybės informacija ir buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini) valdžia imasi priemonių spręsti (duomenys neskelbtini) problemas ir nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

4.7. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma leido pagrįstai nuspręsti, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Todėl, atsižvelgus į tai, yra tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo pareiškėjas gali pasislėpti. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymi, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

4.8. Pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą patenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 21S30522 rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 21S30522 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1330 dalį; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 6K-1330 pareiškėjo skundo netenkino.

7. Remdamasis Įstatymo 86 straipsnio nuostatomis, teismas nurodė, kad, suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

8. Teismas vertino, kad pareiškėjas tik bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ir pan. ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas ir pats yra nurodęs, kad jam pavojus kyla daugiau dėl bendros situacijos valstybėje, susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančiais tautiečiais. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam kilmės valstybėje, Migracijos departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus.

9. Teismas taip pat pažymėjo, jog teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad (duomenys neskelbtini), kuriame jis gyveno, jam niekas negrėsė. Pareiškėjo minėti smurto prieš jį epizodai yra nelogiški, nuo jų praėjo ilgas laiko tarpas, jie laiko prasme nesusiję su pareiškėjo išvykimu iš kilmės valstybės. Po minėtų užpuolimų, pasak pareiškėjo, jis persikėlė ir saugiai gyveno (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas prieštaringas, nenuoseklus, nenustatytas valstybinis persekiotojas ir jo motyvai. Pareiškėjas keitė savo pasakojimą, jį modifikuodavo (iš pradžių užpuolimo motyvą nurodė (duomenys neskelbtini), vėliau nurodė, kad (duomenys neskelbtini); ilgai tikslino, kada (duomenys neskelbtini) – galiausiai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ir t. t.). Pareiškėjas patvirtino, kad į policiją nesikreipė, pasinaudojo persikėlimo galimybe, išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini).

10. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimą, teismas pažymėjo, kad, nors ir yra tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su (duomenys neskelbtini), persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu ar asmeniškai su pareiškėju. Remdamasis naujausiais (duomenys neskelbtini) EPPB surinktais duomenimis, teismas nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

11. Atsižvelgęs į Migracijos departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, pareiškėjui atsiradimą. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

12. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausia tiek EPPB, tiek kitų tarptautinių organizacijų pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui pagal jame nurodytas aplinkybes suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta, įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; teismo posėdyje patvirtino, kad žinojo ir ketino neteisėtai kirsti Lietuvos sieną, nors (duomenys neskelbtini) jam niekas negrėsė; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo.

14. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl sprendė, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgęs į tai, Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas pakeitė, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Įvertinęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punko nuostatas, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl žodinio Komisijos posėdžio. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento diskrecija yra nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad jo skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Su pareiškėju buvo bendrauta jį sulaikant, įvedant jo prieglobsčio prašymą į MIGRIS sistemą, apklausos Migracijos deparatmente metu ir byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Be to, teismo posėdyje pareiškėjui atstovavo profesionalus teisinkas, kuris raštu išdėstė pareiškėjo valią išreiškiančius argumentus raštu.

16. Teismas nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir Komisijos sprendimą. Taip pat atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 17. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 21 d. (apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta data – 2022 m. sausio 20 d.) sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

18.1. Migracijos departamento bei Komisijos sprendimai buvo priimti, neįvertinus pareiškėjo paaiškinimų ir jo neišklausius. Teismas, vertindamas (duomenys neskelbtini) diskriminacijos aspektą, netinkamai pritaikė įrodinėjimo naštos principą ir pareiškėjui teko neįveikiama užduotis: įrodyti, kad (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami savo kilmės šalyje. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad (duomenys neskelbtini) savo kilmės šalyje yra nediskriminuojami. Nesant įrodymų, paneigiančių diskriminacijos buvimo faktą, teismas turėjo spręsti, jog atsakovas nepaneigė diskriminacijos pareiškėjo kilmės šalyje fakto.

18.2. Jis skunde teismui buvo nurodęs, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo būdą, nesurinko objektyvios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenų tiesioginės diskriminacijos problematiką. Pareiškėjas pateikė publikacijas, kuriose teigiama, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovo Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privaloma. Atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie (duomenys neskelbtini) padėtį kilmės valstybėje. Atsakovas turėjo parengti informacinio pobūdžio pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, kuri rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Tačiau Migracijos departamentas, siekdamas tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, minėtų veiksmų neatliko.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad:

20.1. Pagal Tvarkos aprašo 222 punktą, pareiškėjo skundas, pateiktas Komisijai, nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Jokių naujų aplinkybių pareiškėjas nepateikė ir teisme, kur jo skundas buvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka dalyvaujant pareiškėjui.

20.2. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Pareiškėjas nepateikė jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame Sprendime išvadas. Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju.

20.3. Priešingai nei teigiama skunde, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų nuostatų, kuriose būtų nurodyta Migracijos departamento pareiga nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje rengti pažymas apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 21S30522 ir 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1330 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

24. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Migracijos departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1330 dalį.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

27. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

29. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

30. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

31. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

33. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

34. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

36. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

37. Migracijos departamentas, remdamasis EPPB (duomenys neskelbtini) gairėmis, sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis yra gana aukštas, tačiau nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai saugumui ar laisvei. EPPB (duomenys neskelbtini) bendruomenę priskiria prie (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas akcentavo, kad, nepaisant to, jog prieglobsčio prašytojas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Prieglobsčio prašytojo nurodytus (duomenys neskelbtini) užpuolimo epizodus atsakovas vertino kaip chuliganizmo atvejus, susijusius su asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, t. y. (duomenys neskelbtini), kas negali būti prilyginta grėsmei ar persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Sprendime taip pat nurodyta, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė jokių tapatybę patvirtinančių dokumentų, į Lietuvos Respubliką asmuo atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apklausos metu iš pradžių nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Vėliau pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus ir prieštaringas. Be to, nuo pareiškėjo minimų epizodų iki prieglobsčio prašymo pateikimo ((duomenys neskelbtini)) praėjo ilgas laiko tarpas, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad per šį laikotarpį jam būtų kilusi persekiojimo grėsmė dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

39. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB (duomenys neskelbtini) gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

40. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, o surinkta informacija neatspindėjo visos situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje. Aptardamas bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas Sprendime rėmėsi EPPB (duomenys neskelbtini) gairėmis. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuri įsteigta siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Taigi tai yra patikimas, pagrįstas įvairiapusiu duomenų vertinimu, informacijos šaltinis. Tai, kad Migracijos departamentas nesurinko duomenų iš diplomatinių institucijų, savaime nepaneigia ginčijamo Sprendimo pagrįstumo. EPPB (duomenys neskelbtini) gairėse yra pakankamai esminę reikšmę turinčios informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuria atsakovas pagrįstai rėmėsi. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų EPPB (duomenys neskelbtini) gairėse padarytas išvadas.

41. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas turėjo parengti informacinio pobūdžio pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, pažymėtina, kad pareiškėjo prieglobsčio nagrinėjimo metu galiojusiame Tvarkos apraše tokia pareiga Migracijos departamentui nebuvo įtvirtinta.

42. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

43. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė