AS-602-349-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-349/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00075-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 67

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko skundą atsakovui Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus“ ir Ko (toliau – ir pareiškėjas; Bendrovė) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas; Utenos RAAD) 2012 m. kovo 2 d. sprendimą Nr.(8-26)-s-356A „Dėl TIPK leidimo panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas, be kita ko, prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki šios bylos sprendimo įsiteisėjimo datos, sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą. Nurodė, kad ginčijamu sprendimu panaikinus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – ir TIPK leidimas) aikštelei, esančiai (duomenys neskelbtini), pareiškėjas patiria žalą, kuri lems klientų praradimą, kvalifikuotų darbuotojų atleidimą, veiklos sričių ir apimčių sumažėjimą ir pan. Detalizavo, jog UAB „Ūrus“ ir Ko yra sudariusi virš 400 galiojančių ir vykdytinų sutarčių su privačiomis ir valstybinėmis (savivaldybių) įmonėmis ir savivaldybėmis dėl nepavojingų ir pavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini), o dėl TIPK leidimo panaikinimo gresia sutarčių nutraukimas, netesybų mokėjimas, bendrovė praranda galimybę konkuruoti su kitomis atliekas tvarkančiomis įmonėmis; sustabdžius TIPK leidimą, daugelis darbuotojų išleisti eilinių atostogų, vėliau turės būti paskelbta prastova, kas neišvengiamai ves į kvalifikuotų darbuotojų praradimą; šiuo metu sustabdyti paruošiamieji darbai atliekų išvežimui galutiniam šalinimui į užsienį, tuo bus pažeidžiamas ir viešasis interesas. Bendrovė dėl patirtos žalos faktiškai negalės atnaujinti veiklos pagal TIPK leidimą net ir tuo atveju, jeigu bus priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi pareiškėjo prašymą patenkino ir nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. Nr.(8-26)-s-356A galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje nagrinėjamojoje administracinėje byloje.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėmis bylomis Nr. AS-16-528/2007, Nr. AS-10-349/2007, Nr. AS-525-607/2010), kurioje jis konstatavo, jog teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų ar taptų negalimas. Sprendžiant šį klausimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų.

Konstatavo, jog, kaip matyti iš pateiktos medžiagos, pareiškėjas pateikė duomenis, kad dešimčiai darbuotojų buvo suteiktos kasmetinės atostogos, du darbuotojai buvo atleisti iš darbo, patiems prašant. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, vėliau įmonė dėl galimos prastovos prarastų dalį kvalifikuotų darbuotojų arba likę darbuotojai prarastų dalį darbo užmokesčio. Bendrovė sudariusi sutartis su įmonėmis (įstaigomis) dėl atliekų priėmimo išvežimui ir šalinimui, už kurių nevykdymą gali būti taikoma atsakomybė (sutartys 2010 m. birželio 3 d. Nr. 17, 2011 m. spalio 28 d. Nr. 371 ir kt.), taip pat sutartį dėl galutinio atliekų šalinimo su Danijos įmone Kommunekemi a/s. Nurodė, jog panaikinus TIPK leidimą, pareiškėjas iš esmės negali vykdyti ūkinės komercinės veiklos aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), t. y. rinkti ir šalinti pavojingų ir nepavojingų atliekų. Sprendė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, net ir teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, buvusios iki ginčijamo akto panaikinimo padėties atkūrimas būtų itin sudėtingas arba negalimas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ginčijamame sprendime nėra įvardintos jokios nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pareiškėjo veiklą vertinti kaip kenksmingą ar pavojingą visuomenei ir aplinkai. Todėl teismas nutarė, kad užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje pagal nustatytas aplinkybes yra adekvatus siekiamam tikslui bei nepažeidžia proporcingumo principo.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskirąjį skundą (b. l. 82 – 83), kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti.

Atskirajame skunde pažymi, jog pareiškėjas pateikė vienintelį argumentą, kad dešimčiai darbuotojų buvo suteiktos atostogos, du darbuotojai atleisti iš darbo. Mano, jog šie argumentai nėra pagrįsti, kaip ir teiginys, kad TIPK leidimo panaikinimas gresia veiklos sričių ir apimčių sumažėjimu, darbuotojų atleidimu. Pažymi, jog nepateikti jokie skaičiavimai iš kurių būtų matyti, kad bendrovė gali patirti žalą bei kad veiklos sustabdymas tik vienoje aikštelėje lemtų įmonės nemokumą, darbuotojų praradimą. Nurodo, jog Utenos RAAD 2012 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą panaikinti TIPK leidimą, kadangi nebuvo pateikta banko garantija.

Faktai rodo, kad Bendrovei buvo duotas gana didelis laiko tarpas banko garantijai gauti, Utenos RAAD ilgai ragino ir laukė, kol pareiškėjas pateiks garantiją, be kurios turėjimo jo veikla negalima. Akcentuoja, jog pavojingas atliekas tvarkanti įmonė privalo turėti: bendrosios civilinės atsakomybės draudimą ir banko garantiją ar draudimo liudijimą (polisą), patvirtinantį galiojančią atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimą (konkrečioje aikštelėje). Teigia, jog atstačius padėtį iki ginčijamo fakto, ši įmonė veiklos vis tiek negalės vykdyti, nes veiklos vykdymas negalimas neturint banko garanto ar draudimo poliso sukauptų atliekų ir tvarkymo įrenginių sutvarkymo užtikrinimui, kurio galiojimas yra pasibaigęs 2010 m. rugsėjo 22 d., be to, darbui su pavojingomis atliekomis TIPK leidimo neužtenka, reikalinga dar ir pavojingų atliekų tvarkymo licencija, kurią išduoda aplinkos apsaugos agentūra.

Nurodo, jog aplinkos apsaugos agentūra 2012 m. kovo 27 d. raštu Nr. (2.3)-A4-866, vadovaujantis Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 684 „Dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių bei pavojingas atliekas tvarkančių įmonių darbuotojams taikomų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo“, panaikino UAB „Ūrus“ ir Ko 2008 m. birželio 13 d. išduotos Pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000393 dalies, suteikiančios teisę saugoti, šalinti ir naudoti pavojingas atliekas (duomenys neskelbtini), galiojimą.

Akcentuoja, jog pagal šią naujai išduotą licenciją Utenos RAAD teritorijoje pavojingos atliekos renkamos apvažiavimo būdu, o saugoti pavojingas atliekas suteikta teisė UAB „Ūrus“ ir Ko aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Tačiau tai nereiškia, kaip teismą klaidina pareiškėjas, kad iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), negalima išvežti atliekų (jam šita teisė neatimta), todėl darbuotojai leidžiami atostogų. Taigi, UAB „Ūrus“ ir Ko argumentas, kad šiuo metu sustabdyti paruošiamieji darbai atliekų išvežimui galutiniam šalinimui į užsienį yra nepagrįstas.

Pagal šią licenciją kaip tik niekas netrukdo iš (duomenys neskelbtini) aikštelės, kurioje sukaupta apie 520 tonų pavojingų atliekų (UAB „Ūrus“ ir Ko duomenimis) išvežti į kitą aikštelę, t. y. į (duomenys neskelbtini), arba perduoti pavojingas atliekas tvarkančioms įmonėms. Bendrovė visus 2011 metus ir iki 2012 m. kovo 2 d. nė karto nesikreipė į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl leidimo atliekų išvežimui į užsienį, ir tik dabar suskubo šias atliekas vežti į užsienį. Pabrėžia, jog tą padaryti bendrovė gali, pervežus atliekas į (duomenys neskelbtini) ir iš ten vežti į užsienį.

Priduria ir tai, jog dabar ardoma sandėlio, kuriame sandėliuojamos pavojingos atliekos, stogo danga, taigi tokiu atveju pavojingos atliekos atsiduria ant tiesioginių saulės spindulių ir kritulių, o taip sandėliuoti atliekas neleistina. Pabrėžia, jog Bendrovė užuot tvarkiusi ir išvežusi pavojingas atliekas į kitą sandėlį saugoti, o po to išvežusi jas į užsienį, neaišku kokių tikslų siekdama, atleidinėja darbuotojus, suteikia jiems atostogas. Mano, jog leidus veiklą, neatmetama galimybė, kad Bendrovė gali privežti į (duomenys neskelbtini) sandėlį dar daugiau pavojingų atliekų, kurios nėra apdraustos. Bankroto atveju, kaip dažniausiai tokiais atvejais ir būna, sukauptas atliekas turėtų tvarkyti valstybė, nes Bendrovėje nėra lėšų, sukauptų esamam atliekų kiekiui sutvarkyti, lėšų – numatytų veiklos nutraukimo plane (garantija nepateikta). Apibendrina, jog teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, priėmė nemotyvuotą teismo nutartį, kadangi rėmėsi abejotinais ir niekuo nepagrįstais pareiškėjo pateiktais įrodymais, todėl ji yra naikintina.

Pareiškėjas UAB „Ūrus“ ir Ko atsiliepimu į Utenos RAAD atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti, o Utenos RAAD atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepime papildomai paaiškina, kad prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones jis be argumento, kad dešimčiai darbuotojų yra suteiktos atostogos ir du buvo atleisti iš darbo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo pateikė dar kelis, o būtent: kad UAB „Ūrus“ ir Ko netenka teisės vykdyti veiklos pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini), teikti paslaugų virš keturių šimtų klientų, dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, kiek toks konkursas yra susijęs su atliekų tvarkymu pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini), išvežti atliekų į užsienį.

Pažymi, kad skaičiuojant nuo licencijuotos ar leidimais vykdomos veiklos UAB „Ūrus“ ir Ko apie 85 proc. apyvartos (vienu metu aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), gali būti saugomos 392 tonos atliekų) ir tokiu būdu pajamų 2011 ir 2012 m. gavo iš veiklos pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini). Kita pavojingų atliekų tvarkymo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), apie kurią kalba ir pats atsakovas, yra mažo pajėgumo ir tesudaro apie 15 proc. (vienu metu aikštelėje, (duomenys neskelbtini), gali būti saugomos tik 28 tonos atliekų) UAB „Ūrus“ ir Ko apyvartos iš licencijuojamos ir leidimais grindžiamos veiklos.

Pabrėžia, jog dėl didelio aikštelės (duomenys neskelbtini) pajėgumo, panaikinus šios aikštelės TIPK leidimą UAB „Ūrus“ ir Ko turi tik apie 15 proc. savo ankstesnių pajėgumų, dėl ko, savaime suprantama, darbą palieka arba yra atleidžiami atliekų tvarkymo veiklos specialistai, įmonė privalo nutraukti atliekų tvarkymo sutartis su didžiąja dalimi savo klientų, nebegali dalyvauti didžiojoje dalyje viešųjų pirkimų ir pan. Akcentuoja, jog UAB „Ūrus“ ir Ko papildomai nurodo, kad TIPK leidimo UAB „Ūrus“ ir Ko aikštelei, esančiai (duomenys neskelbtini), panaikinimas įmonei gresia veiklos sričių ir apimčių sumažėjimu, žalos atsiradimu, nemokumu, nes aikštelė esanti (duomenys neskelbtini), tesudaro tik apie 15 proc. licencijuojamos ar kitaip leidimais pagrįstos veiklos.

Kadangi aikštelės (duomenys neskelbtini), kiekiniai pajėgumai yra virš dešimt kartų mažesni nei aikštelės (duomenys neskelbtini), todėl nėra jokių galimybių sutalpinti didesnės talpos aikštelėje sukauptas atliekas mažesnėje aikštelėje. Tuo tarpu atliekas išvežti į užsienį atsakovo 2012 m. kovo 2 d. rašto „Dėl TIPK leidimo panaikinimo“ Nr. (8.26)-s-356A galiojimo metu UAB „Ūrus“ ir Ko neturėjo jokios galimybės, nes jai buvo panaikintas tokią veiklą leidžiantis vykdyti TIPK leidimas (prieš vežant atliekas į užsienį jos yra atitinkamai rūšiuojamos, apdorojamos, taruojamos, ženklinamos ir pan., o dalį šių veiksmų būtent reglamentuoja TIPK leidimas).

Pažymi, jog atsakovo argumentas, kad UAB „Ūrus“ ir Ko per 2011 m. ir iki 2012 m. kovo 2 d. nė karto nesikreipė į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl leidimo atliekų išvežimui į užsienį yra neatitinkantis tikrovės, nes įmonė 2011 m. gegužės mėnesį gavo ir šiuo metu turi keturis leidimus dėl atliekų išvežimo į užsienį. Šiuo metu nutartimi laikinai sustabdžius atsakovo 2012 m. kovo 2 d. rašto „dėl TIPK leidimo panaikinimo“ Nr. (8.26)-s-356A galiojimą paruošiamieji darbai atliekų vežimui į užsienį yra atnaujinti.

Nurodo ir tai, jog atsakovas manipuliuoja po 2011 m. gegužės 29 d. gaisro UAB „Ūrus“ ir Ko pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo sandėlyje (duomenys neskelbtini), susidariusia situacija, po kurios šiuo metu yra ardoma sandėlio stogo danga ir todėl tariamai pavojingos atliekos yra ant tiesioginių saulės spindulių ir kritulių. Pažymi, jog pareiškimas, kad atliekos yra ant tiesioginių saulės spindulių ir kritulių yra visiška netiesa, nes atliekos sandėlyje bet kokiu atveju yra sandarioje ir teisės aktus atitinkančioje taroje, pačiame sandėlyje įrengta nuotekų surinkimo sistema iš kurios bet koks skystis patektų į valymo įrenginius. Be to, bet kokiu atveju vykdant sandėlio remonto darbus yra laikomasi darbų saugos, higienos ir aplinkosauginių reikalavimų, taigi jokia žala gamtai ir/ar žmonėms nekyla (tokia išvada yra pateikta ir pastarajame 2012 m. kovo 22 d. Utenos RAAD patikrinimo akte Nr. (ll-KE)-3). Priduria, kad Utenos RAAD ir Utenos rajono agentūrai yra pateikti keli raštai dėl atliekų saugojimo lauke nukrypstamai nuo TIPK leidimo sudedamosios dalies reglamento reikalavimų atsižvelgiant į 2011 m. gegužės 29 d. įvykusį gaisrą, į kurį Utenos RAAD niekaip nereagavo, kas reiškia, kad Utenos RAAD susidariusi situacija yra žinoma ir jis dėl jos neprieštarauja. Taigi, šiuo atveju jaučiamas Utenos RAAD nenuoseklumas ir piktnaudžiavimo valdžia principo (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis) pažeidimas.

Priduria, jog šį principą Utenos RAAD pažeidė ir vadovaudamasi prielaidomis, jog bankroto atveju sukauptas atliekas turėtų tvarkyti valstybė, nes Bendrovėje nėra sukaupta Veiklos nutraukimo plane numatytų lėšų esamam atliekų kiekiui sutvarkyti (garantija nepateikta). Šiuo aspektu nurodo, jog pagrindinis UAB „Ūrus“ ir Ko argumentas šioje vietoje yra tai, kad, ką patvirtina ir pats apeliantas, UAB „Ūrus“ ir Ko pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini), veiklą vykdo nuo 2009 m. rugsėjo 21 d., kada buvo išduotas TIPK leidimas ir per tą laikotarpį nepadarė jokio rimto aplinkosauginio pažeidimo.

Teigia, jog vienintelis UAB „Ūrus“ ir Ko „pažeidimas“ buvo atsisakymas mokėti „duokles“ dėl pateiktų bendrosios civilinės atsakomybės draudimų pripažinimo Utenos RAAD tinkamais dokumentais prievolei įgyvendinti, kaip tai numatyta Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469 patvirtintos Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punkte, dėl ko 2012 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą ir 2012 m. balandžio 2 d.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pradėjo tyrimą dėl Utenos RAAD direktoriaus R. V. galimai nusikalstamų/darančių tarnybinį pažeidimą veiksmų. Pažymi ir tai, jog šiuo metu Bendrovė turi bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimą (polisą), kuris galioja nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 7 d., bei kuris savo turiniu atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos 5 punkte numatytą prievolės užtikrinimo priemonę. Taip pat teigia, jog Bendrovė pavojingų atliekų veiklą pastaruosius dešimt metų vykdė ir šiuo meta siekia vykdyti tik turėdama visus tam būtinus leidimus ir pan., o prielaidos gali būti keliamos bet kuriai įmonei ir bet kokios apimties, tačiau, pareiškėjo manymu, svarbu, kad tai neperžengtų įmonės diskreditavimo ribos.

Pažymi ir tai, jog Aplinkos apsaugos agentūros 2012 m. kovo 27 d. rašto „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ Nr. (2.3)-A4-866 galiojimas yra laikinai sustabdytas 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-3016-643/2012 iki įsiteisės teismo sprendimas byloje pagal UAB „Ūrus“ ir Ko 2012 m. balandžio 20 d. skundą „Dėl viešojo administravimo subjekto administracinio akto – atsakovo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ Nr. (2.3J-A4-838 – panaikinimo“ ir „taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki šios bylos sprendimo įsiteisėjimo datos, sustabdyti atsakovo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo „dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ Nr. (2.3)-A4-838 galiojimą“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (

ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).

Pažymėtina ir tai, jog kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė laikinai, iki šios bylos sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti atsakovo Utenos RAAD 2012 m. kovo 2 d. sprendimo „Dėl TIPK leidimo panaikinimo“ Nr. (8.26)-s-356A galiojimą. Šiuo sprendimu pareiškėjui UAB „Ūrus“ ir Ko buvo panaikintas aikštelei, esančiai (duomenys neskelbtini), išduotas 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. Taršos ir integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimas Nr. TU(2)-65. Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų 2005 m. birželio 29 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-330 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 64.6 punktu, numatančiu, jog pavojingas atliekas tvarkanti įmonė, vadovaujantis aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469 patvirtinta Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarka (Žin., 2003, Nr. 99-4466), nepateikė naujos arba pratęstos banko garantijos arba draudimo liudijimo (poliso).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes, ginčijamo sprendimo turinį, pateiktus įrodymus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, jog šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Byloje neįrodyta, jog pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti galimai pareiškėjui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pirmiausia, pažymėtina, jog Bendrovės su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pateikti dokumentai dar neįrodo besąlyginio jos bankroto (likvidavimo) nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo, tokiu būdu sukuriant situaciją, kai pareiškėjui palankaus sprendimo atveju nebūtų įmanoma atkurti ankstesnės padėties. Pasakytina, jog nors Taršos ir integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo netekimas ir atims iš Bendrovės galimybę vykdyti jos įprastinę ūkinę veiklą – užsiimti pavojingų atliekų tvarkymu (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje, iš bylos medžiagos matyti, jog jam suteikta teisė vykdyti veiklą ir kitoje atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Be to, iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog pareiškėjas įmonės veiklą yra diversifikavęs, t. y. be licencijuojamos atliekų tvarkymo veiklos jis verčiasi, pavyzdžiui, ir įmonėms reikalingų aplinkosauginių dokumentų rengimu, konsultavimu, projektavimo darbais ir pan. Teisėjų kolegija taip pat mano esant verta pastebėti, jog iš skundžiamo sprendimo matyti, jog TIPK leidimas pareiškėjui nebuvo pratęstas, nepateikus naujos arba pratęstos banko garantijos arba draudimo liudijimo (poliso), tokiu būdu neužkertant jam kelio išrūpinus reikiamus dokumentus kreiptis dėl naujo TIPK leidimo išdavimo.

Pridurtina ir tai, jog vėlesnio teismo sprendimo įvykdymo neįmanomumo ar esminio pasunkėjimo, kaip būtinosios prielaidos, norint taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, neįrodo ir Bendrovės pateiktos sutartys, nes jos yra įprastinės Bendrovės vykdomos ūkinės veiklos dalis. Pasakytina, jog Bendrovei nepajėgus šių sutarčių įgyvendinti ir dėl prievolių užtikrinimo būdų, tokių kaip, pavyzdžiui, netesybų, patyrus nuostolių ji vėliau, nustačius ginčijamo sprendimo neteisėtumą, galėtų juos išsiieškoti teismine tvarka.

Tuo tarpu kelių darbuotojų išėjimas iš darbo savo noru, apie ką byloje Bendrovės pateikta pažyma, minėtų aplinkybių taip pat įtikinamai neįrodo, nes nors Bendrovė ir rizikuoja prarasti kvalifikuotus darbininkus, kaip teigia ji pati, šie teiginiai yra deklaratyvūs bei nepaneigiantys galimybę Bendrovei susirasti naujos darbo jėgos. Lygiai tokie pat deklaratyvūs bei nukreipti į ateitį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra ir tie Bendrovės teiginiai, jog ji netekusi TIPK leidimo, nebegalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, nes šie faktai dar nesusiklostė, ar negalės išvežti pavojingų atliekų į užsienį, tuo sukeldama visuomenei pavojų, nes pareiškėjas neįrodė, jog tik jo įmonė galėtų efektyviai pašalinti tokį pavojų.

Kaip minėta anksčiau, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešųjų interesų principų. Teisėjų kolegija pažymi, jog pavojingų atliekų tvarkymas yra specifinė, su padidintos rizikos šaltiniu besisiejanti, veikla, kurios vykdymui taikomi aukštesni kriterijai. Tai, be kita ko, matyti iš Atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) Ketvirtojo skirsnio „Pavojingų atliekų tvarkymas“ nuostatų ir ūkinės veiklos srities pobūdžio – veikla yra licencijuojama (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, jog Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, jog atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai, o šio straipsnio 2 dalis, be kita ko, įtvirtina, jog atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą <...>. Būtinybę turėti dokumentus, patvirtinančius laidavimo draudimo sutarties sudarymą, ar banko garantiją pavojingas atliekas naudojančioms ar šalinančioms įmonėms tiesiogiai nustato ir Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis.

Be to, papildomas ir griežtesnes tvarkymo taisykles pavojingoms atliekoms nustato ir Europos Sąjungos teisės aktai. Štai, 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB 17 straipsnis, įtvirtinantis bendrąsias Pavojingų atliekų kontrolės nuostatas, numato, jog valstybės narės imasi veiksmų, būtinų siekiant užtikrinti, kad pavojingų atliekų gamyba, rinkimas ir vežimas, saugojimas ir apdorojimas būtų vykdomi tokiomis sąlygomis, kuriomis geriausiai apsaugoma aplinka ir žmonių sveikata <...>. Pridurtina, jog aplinkos apsauga, kuriai pavojų gali sukelti neatsakingas pavojingų atliekų tvarkymas, kaip viešasis interesas ne kartą ad hoc yra pripažinta ir teismų praktikoje.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas – ginčijamo atsakovo sprendimo sustabdymas iš esmės sukurtų tokią faktinę situaciją, jog Bendrovė galėtų vykdyti padidinto pavojaus šaltinio veiklą, kurios vykdymui reikalinga licencija, neišpildžiusi specialiųjų reikalavimų. Todėl pabrėžtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas nagrinėjamu užtikrintų viešąjį interesą, t. y. būtų mažesnė tikimybė, kad įvykus draudiminiam įvykiui, kuriai Bendrovė neturi įstatymų numatytos formos laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos, nebeliktų subjekto, privalančio atlyginti nuostolius bei pašalinti aplinkai ir visuomenei pragaištingas pasekmes, kurias per definitionem, priešingai nei savo nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ginčijamame sprendime nėra įvardytos jokios nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pareiškėjo veiklą vertinti kaip kenksmingą ar pavojingą visuomenei, kelia pavojingos atliekos ir jų tvarkymas.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir taikė procesines teisės nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutarties dalį, kuria buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonės: laikinai sustabdytas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (8-26)-s-356A „Dėl TIPK leidimo panaikinimo“ galiojimas iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan