2017-12-18 Nr. AB-23842-3-61-3-01003-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2072-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01003-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad periodiškai nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. LAVL buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Jam tekęs patalpų plotas buvo per mažas. Taip pat nebuvo užtikrintos higienos normų reikalavimus atitinkančios sąlygos. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes šiuo atveju buvo pažeistos jo asmeninės neturtinės teisės. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo iš kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų ir žiniasklaidos pranešimų tik 2016 m. sausio 10 d., todėl ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo šios datos. Be to, pareiškėjas bijojo, kad pateikus skundą teismui gali pablogėti jo laikymo sąlygos LAVL.

3. Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. LAVL nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais. Pabrėžė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą pasibaigus ieškinio senaties terminui, numatytam Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teigia, jog neturtinę žalą patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. balandžio 29 d., o skundą teismui pateikė tik 2016 m. kovo 10 d., t. y. praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų senaties terminą nagrinėjamoje byloje. Teismo nuomone, pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinamos tinkamos laikymo sąlygos.

8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundui pritaikytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir tuo pagrindu skundas atmestas.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas pabrėžia, kad LAVL atsiliepimas jam buvo įteiktas tik 2016 m. rugsėjo 19 d., t. y. likus vienai dienai iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Todėl atsikirtimo į LAVL atsiliepimą jis teismui negalėjo suspėti pateikti. Pareiškėjas nurodo, kad LAVL jo tinkamai nesupažindino su jo turimomis teisėmis. Apie tai, kad buvo pažeistos jo teisės, pareiškėjas sužinojo tik iš žiniasklaidos ir televizijos 2016 m. sausio 10 d. Pareiškėjui nebuvo žinomi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymas. Pareiškėjas pažymi, kad dėl kreipimosi į teismą jis galėjo užsitraukti ir LAVL administracijos nemalonę.

11. Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. LAVL teigia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus, pateiktus įrodymus, sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

14. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

15. Nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. kovo 10 d. (b. l. 4), nors nurodė, kad LAVL netinkamomis sąlygomis periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. LAVL prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

17. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

18. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. To nepaneigia ir pareiškėjo argumentas, kad LAVL jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose (tarp jų ir LAVL) sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį laikymo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl ir tai, kad pareiškėjui nebuvo žinomi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, negalėjo objektyviai sukliudyti jam kreiptis į teismą dėl laikymo sąlygų LAVL neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjui kreiptis į teismą trukdė LAVL pareigūnų veiksmai. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

19. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

20. Pareiškėjas nenurodė, ką naujo, nepaminėto skunde būtų nurodęs atsikirtime į LAVL atsiliepimą, kad tai būtų galėję iš esmės pakeisti bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme rezultatą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, gilinosi ir vertino šalių paaiškinimus. Argumentų, paneigiančių ginčijamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė. Todėl tai, kad pareiškėjas nesuspėjo pateikti teismui atsikirtimo į LAVL atsiliepimą, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą nagrinėjamoje byloje.

21. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė