AS-520-498-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-498/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01473-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 67; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Michel ir partneriai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Michel ir partneriai“ skundą atsakovui Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – VšĮ Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė, Vilniaus miesto savivaldybė).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Michel ir partneriai“ (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gegužės 29 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (12-6)12.11-132 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą. Nurodė, kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkės arba taps negalimas. Paaiškino, kad negali vykdyti ūkinės veiklos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo – higienos paso, kurį atsakovas skundžiamu Sprendimu panaikino tik dėl to, kad, atsakovo nuomone, pareiškėjas prarado teisę naudotis patalpomis. Teigė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui kiltų neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas priėmus jam palankų sprendimą, būtų itin sudėtingas. Nurodė, kad, neturėdamas teisės vykdyti veiklos, yra priverstas nutraukti darbo sutartis su 5 įmonės darbuotojais arba ieškoti kitų patalpų veiklai vykdyti, jas įrengti pagal higienos normų reikalavimus, gauti veiklai reikalingas pažymas ir licencijas, o tai, pareiškėjo vertinimu, sudarytų ne mažesnes nei 150 000 Lt išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Michel ir partneriai“ skundą, atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės galimo pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Darė išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas neturėtų įtakos teismo sprendimo įvykdymui, nes atsakovo Sprendimas, kuriuo panaikintas 2009 m. liepos 9 d. leidimo-higienos paso Nr. (12-6)12-855 galiojimas, nėra priverstinai vykdomas.

Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai dėl galimų neigiamų pasekmių jam kilimo ir galimų būsimų išlaidų iš esmės siejami ne su galimybe įvykdyti teismo sprendimą, o su paties ginčijamo akto panaikinimo galimomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Pabrėžė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-366/2006, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-782/2009).

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamos administracinės bylos ribose taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti ginčijamo akto galiojimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.

III. Pareiškėjas UAB „Michel ir partneriai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (12-6)12.11-132 galiojimą. Atskirajame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas neteko teisės verstis žmogaus palaikų laidojimo paslaugų (žmogaus palaikų laikymo, paruošimo šarvoti, šarvojimo) teikimo veikla (Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 13 punktas). Nurodo, kad Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. Dl-652 patvirtintų Laidojimo paslaugų teikimo kokybės reikalavimų 15 punktas nustato, kad laidojimo paslaugų teikėjas žmogaus palaikų laikymo, paruošimo šarvoti ir šarvojimo paslaugas turi teikti patalpose, turėdamas galiojantį leidimą – higienos pasą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas neturėtų įtakos sprendimui įvykdyti, nes atsakovo Sprendimui, kuriuo panaikintas 2009 m. liepos 9 d. leidimo – higienos paso Nr. (12-6)12-855 galiojimas, priverstinio vykdymo nėra. Teigia, jog ginčijamas atsakovo Sprendimas gali būti priverstinai vykdomas, nes įstatymai numato, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas versis veikla be leidimo, pareiškėjui (jo vadovui) gali būti taikoma administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė, taip užtikrinant pareiškėjo apskųsto Sprendimo priverstinį įvykdymą.

2) Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl neigiamų pasekmių galimo kilimo ir galimai būsimų išlaidų iš esmės siejami ne su galimybe įvykdyti būsimą teismo sprendimą, o su paties ginčijamo akto panaikinimo galimomis pasekmėmis pareiškėjui. Teigia, jog, jei ginčijamas Sprendimas bus panaikintas, iškils žalos pareiškėjui atlyginimo klausimas. Be to, po teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo jam reikėtų iš esmės iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą. Nurodo, jog pareiškėjas, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, turi dvi galimybes: arba nutraukti veiklą patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), arba veiklą perkelti į kitas patalpas. Mano, kad abiem atvejais iki skundžiamo Sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taps labai sudėtingas arba net neįmanomas, todėl nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui jo teisių gynimas nebetenka prasmės.

3) Teismas neįvertino, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas nepažeis proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešojo intereso, nors VšĮ Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė pageidauja tęsti sutartinius santykius su pareiškėju.

4) Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS248-646/2007, kurioje teismas sprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą byloje, kurios faktinės aplinkybės buvo iš esmės panašios.

Atsakovas Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsiliepimu prašo pareiškėjo UAB „Michel ir partneriai“ atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad apelianto motyvai ir argumentai, prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sietini su jo nurodytais finansiniais nuostoliais ir nepatogumais ar galima atsakomybe pareiškėjui neteisėtai verčiantis ūkine-komercine veikla, yra visiškai nepagrįsti, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti nuo galimų neigiamų skundžiamo sprendimo padarinių ar atsakomybės už pareiškėjo neteisėtą veiklą. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad tuo atveju, jei pareiškėjas dėl neteisėtu pripažinto akto, kuris būtų panaikintas, realiai patirtų žalą, ją galėtų išieškoti, vadovaudamasis bendrosiomis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis (administracinės bylos Nr. AS62-489/2011, Nr. AS143-560/2011, Nr. AS146-624/2011). Teigia, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą Sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Mano, kad apelianto nurodyti argumentai apie VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės pageidavimą tęsti sutartinius santykius su pareiškėju teisinės reikšmės minėtam teismo sprendimui priimti neturi, todėl nenagrinėtini. Pažymi, kad apelianto nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. AS248-646/2007 nustatytos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl nėra pagrindo remtis šia byla kaip precedentu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu prašo pareiškėjo UAB „Michel ir partneriai“ atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjo teiginiai dėl neigiamų pasekmių galimo kilimo ir galimai būsimų išlaidų iš esmės siejami ne su galimybe įvykdyti būsimą teismo sprendimą, o su paties ginčijamo akto panaikinimo galimomis pasekmėmis pareiškėjui. Daro išvadą, jog toks pareiškėjo prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje numatyto motyvuoto prašymo sąvokos, taip pat pažymi, kad jis visiškai nepagrindžia būtinybės stabdyti Sprendimo galiojimą. Mano, jog negalima daryti išvados, kad teismui nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Pažymi, jog tai, kad dėl veiklos apribojimo pareiškėjas gali prarasti dalį pelno, patirti nepatogumus, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo akto priėmimo. Nurodo, jog žala, galimai atsiradusi dėl tokio Sprendimo, gali būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Pabrėžia, jog siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Teigia, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę nei faktinė, nei teisinė situacija pareiškėjui nepasikeis, skundžiamo Sprendimo galiojimo sustabdymas nėra adekvatus siekiamam tikslui. Pabrėžia, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui verstis laidojimo paslaugų teikimo veikla apskritai, tik nesuteikia teisės veiklos vykdyti patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad visos kitos komercinės veiklos vykdymo sąlygos, išskyrus prarastą teisę naudotis patalpomis, tenkina teisės aktų reikalavimus. Pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. Nr. X-1404) 20 straipsniu, nuo 2008 m. kovo 1 d. laidojimo paslaugos negali būti teikiamos sveikatos priežiūros įstaigų patalpose. Teigia, jog nagrinėjamos bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. AS248-646/2007 aplinkybės iš esmės skiriasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Michel ir partneriai“ prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (12-6)12.11-132 galiojimą.

ABTĮ straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis iš esmės nagrinėjamu atveju prašo taikyti šią reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-627/2012, kt.).

Pažymėtina, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia šiomis aplinkybėmis: dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas neteko teisės verstis žmogaus palaikų laidojimo paslaugų (žmogaus palaikų laikymo, paruošimo šarvoti, šarvojimo) teikimo veikla, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas versis veikla be leidimo, pareiškėjui (jo vadovui) gali būti taikoma administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė, kad panaikinus ginčijamą Sprendimą iškils žalos pareiškėjui atlyginimo klausimas, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas pažeidžia proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nevertina klausimų dėl ginčijamo akto pagrįstumo, tačiau dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pažymi, jog iš nurodytų ir byloje pareiškėjo pateiktų argumentų negalima spręsti, kad yra pagrįstas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su skundžiamo akto neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, jo veiklos apribojimu, todėl tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad dėl veiklos apribojimo pareiškėjas gali prarasti dalį pelno, patirti nepatogumus, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo akto priėmimo. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamas Sprendimas užkerta kelią pareiškėjui verstis laidojimo paslaugų teikimo veikla. Taip pat nurodo, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis bus priverstas nutraukti darbo sutartis su 5 įmonės darbuotojais arba ieškoti kitų patalpų veiklai vykdyti, jas įrengti pagal higienos normų reikalavimus, gauti veiklai reikalingas pažymas ir licencijas, o tai, pareiškėjo vertinimu, sudarytų ne mažesnes nei 150 000 Lt išlaidas. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje yra suformuota pozicija, jog galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tokiais atvejais galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo finansine padėtimi bei galimu darbuotojų atleidimu.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat grindžia ta aplinkybe, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas versis veikla be leidimo, pareiškėjui (jo vadovui) gali būti taikoma administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 14 d. pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10(13-4)-13.6-58, kuriuo pareiškėjo UAB „Michel ir partneriai“ direktoriui paskirta administracinė nuobauda – bauda. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, siekį užtikrinti viešąjį visuomenės interesą, administracinės nuobaudos paskyrimas pareiškėjo direktoriui nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą.

Pabrėžtina, jog pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindžiant viešuoju interesu yra nepagrįsti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės pageidavimą tęsti sutartinius santykius su pareiškėju nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, be to, pareiškėjas neįvardija, kuo ši aplinkybė susijusi su viešuoju interesu. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra. Atkreiptinas dėmesys, kad VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės veikla yra susijusi su visuomenės sveikata, o tai yra viešasis interesas. Tuo tarpu tuo pačiu adresu esančiose ((duomenys neskelbtini)) patalpose vykdoma pareiškėjo veikla, neišsprendus klausimo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, gali pažeisti viešąjį visuomenės interesą.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS248-646/2007, kurioje teismas sprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą byloje, kurios faktinės aplinkybės buvo iš esmės panašios.

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. AS248-646/2007 buvo sprendžiamas klausimas, susijęs su antstolio įgaliojimų pasibaigimu. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog administracinės bylos Nr. AS248-646/2007 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl nėra pagrindo remtis šia byla kaip precedentu. Pažymėtina ir tai, jog kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų.

Remiantis aptartais argumentais, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad nagrinėjamu atveju, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Michel ir partneriai“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė