2021-09-15 Nr. AB-18593-3-62-3-00734-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-1398-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00734-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – D. J. ir T. M.), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. birželio 25 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundu dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) direktoriaus 2019 m. birželio 25 d. atsakymo. Kalėjimų departamentas 2019 m. liepos 18 d. rašte Nr. 2S-2993 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas), kurį parengė Kalėjimų departamento pareigūnas T. M., o pasirašė Kalėjimų departamento vyriausiasis specialistas, atliekantis skyriaus viršininko funkcijas, D. J., nurodė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2019 m. birželio 25 d. atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, Rašte nurodyta frazė „kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį“ vartojama ne atsitiktinai. Jam susidarė įspūdis, kad parengdami tokio turinio Raštą, Kalėjimų departamento pareigūnai jam keršijo už skundus teismui, buvo siekiama iš jo pasityčioti, pažeminti jo orumą. Dėl Rašto jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kuris 2019 m. rugsėjo 17 d. pažyma Nr. 4D-2019/1-1003 (toliau – ir Pažyma) konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad Kalėjimų departamento pareigūnas T. M. ne tik parengė įžeidžiančio turinio Raštą, bet ir vėliau, su pareiškėju bendraudamas telefonu, elgėsi nemandagiai ir nepagarbiai, dėl ko pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2019 m. spalio 30 d. pateikė atsakymą, kuriame konstatavo, jog minėtas pareigūnas nevengė bendrauti su pareiškėju telefonu.

5. Pareiškėjo nuomone, Rašte ir Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmuose galima įžvelgti viešojo administravimo subjekto darbuotojų piktnaudžiavimą valdžia ir teisės aktų nuostatų nesilaikymą, jo diskriminavimą dėl statuso. Pareiškėjo teigimu, tai Kalėjimų departamento pareigūnų kerštas dėl to, jog pareiškėjas Kalėjimų departamento pareigūno veiksmus apskundė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, kuris jo skundą pripažino pagrįstu ir pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas nesiėmė jokių veiksmų neigiamiems padariniams pašalinti, t. y. pareiškėjo neatsiprašė. Tvirtino, kad Lietuvos valstybė yra kalta, kad jos institucijose dirba nekompetentingi, teisės aktų nesilaikantys pareigūnai, kurie žemina ir niekina žmones, piktnaudžiauja einamomis pareigomis. Dėl Rašto įžeidžiančio turinio ir nepagarbaus Kalėjimų departamento pareigūnų bendravimo telefonu pareiškėjas pasijuto pažemintas, buvo įžeistas jo orumas ir garbė, jis pasijuto nevisaverčiu, diskriminuojamu dėl savo socialinės bei teisinės padėties, sutriko jo miegas, atsirado valgymo sutrikimų.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjui pateiktame Rašte nebuvo paskleista jokia žinia ar faktas, kuris galėtų pažeminti asmens garbę, orumą ar neatitiktų tikrovės. Pareiškėjas įvardintą sakinį vertino pagal savo neigiamą nusistatymą prieš įstaigą bei pagal subjektyvius vidinius kriterijus, galbūt norą pasipelnyti, nors tai nebuvo žeminančio ar įžeidžiančio turinio atsakymas.

8. Pripažino, kad rengiant Raštą buvo padaryta techninė klaida. Laikėsi pozicijos, kad tokia klaida nesudarė teisinio pagrindo neturtinei žalai kilti ir tai vertinti kaip pareiškėjo teisių pažeidimą. Akcentavo, kad Raštas, tikėtina, buvo rengiamas ant turimo šablono. Paaiškino, kad per mėnesį įstaigoje gaunama apie 480 skundų, kuriuos privaloma išnagrinėti per įstatymų nustatytus terminus.

9. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skambutis buvo vilkinamas, siekiant pažeminti pareiškėją. Paprašydamas palaukti, Kalėjimų departamento pareigūnas nežinojo, kad skambina pareiškėjas. Įstaigai negalint pateikti atsakymo nedelsiant, asmens prašymu informacija gali būti pateikiama raštu. Ginčijamoje situacijoje buvo vadovaujamasi VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintu lygiateisiškumo principu, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas, iš jo nebuvo tyčiojamasi, nebuvo siekiama jo pažeminti. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo garbė ir orumas buvo pažeisti ir nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. M. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad su skundo reikalavimu nesutinka. Pažymėjo, kad neprisimena, kada bendravo su pareiškėju telefonu. Skambinęs asmuo neprisistatė. Kadangi tuo metu jo kabinete vyko susirinkimas, skambinusio asmens paprašė palaukti. Po kelių minučių vėl sulaukus skambučio, tuo metu jis kalbėjo mobiliuoju telefonu, todėl į skambutį atsiliepė ir skambinusio asmens vėl paprašė palaukti. Paaiškino, kad apie tai, jog anksčiau telefonu skambinęs asmuo yra pareiškėjas, suprato vėliau, kai pareiškėjas kreipėsi su skundu. Su jam skambinusiu asmeniu bendravo pagarbiai ir mandagiai. Pažymėjo, kad Rašte pareiškėjo dviprasmiškai suprantama frazė atsirado dėl techninės klaidos, nes ši frazė buvo vartojama kituose jo rengtuose atsakymuose. Raštas pagrįstas nagrinėjamam atvejui netaikytinomis teisės aktų normomis, kadangi tuo metu informacinėje sistemoje dar nebuvo duomenų, kad pareiškėjas yra paleistas iš pataisos įstaigos.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. J. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto. Akcentavo, kad Raštas nebuvo pateiktas plačiam asmenų ratui, tik pačiam pareiškėjui. Kadangi skundas buvo teiktas dėl elektros prietaisų naudojimosi tvarkos, nurodė, kad frazė „kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį“ nurodyta pagrįstai. Ši frazė buvo vartojama ir kituose Kalėjimų departamento rengtuose raštuose dėl elektros prietaisų naudojimosi tvarkos.

II. 12. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, valstybei 331,44 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde akcentavo, jog susipažinęs su Kalėjimų departamento Rašto turiniu pasijuto pažemintas, buvo įžeista jo garbė ir orumas, jautėsi diskriminuojamas dėl savo socialinės ir teisinės padėties.

14. Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Šiaulių TI direktoriaus 2019 m. birželio 25 d. atsakymo Nr. 17/01-1125, 2019 m. liepos 18 d. priėmė Raštą. Kalėjimų departamento Rašte konstatuota, kad minėtas Šiaulių TI direktoriaus atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti ir pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Rašte Kalėjimų departamentas nurodė frazę – „Manytume, kad abipusis mandagumas, bendradarbiavimas, teisės aktų reikalavimų laikymasis, kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį padės ateityje išvengti nesusipratimų tarp jūsų ir Šiaulių TI administracijos“. Pareiškėjas, susipažinęs su Rašto turiniu, nutarė pateikti skundą Seimo kontrolieriui. Seimo kontrolierius, susipažinęs su pareiškėjo skundu, 2019 m. rugsėjo 17 d. surašė Pažymą. Seimo kontrolierius nustatė, kad Raštas nepagrįstai buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso normomis, nors pareiškėjo teisinis statusas – suimtasis, t. y. pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo normos. Pažymoje nurodyta, kad Kalėjimų departamentas neneigė aplinkybės, kad jo darbuotojas netinkamai nustatė pareiškėjo teisinį statusą ir atsakymą pateikė vadovaudamasis netinkamo teisės akto normomis. Pažymoje taip pat pabrėžta, kad visuotinai pripažinta, jog viešojo administravimo subjektai, nagrinėdami asmenų skundus, privalo būti mandagūs, korektiški ir paisyti pagarbos žmogui principo. Kalėjimų departamento pareigūnai pripažino, kad pareiškėjui pateiktame Rašte buvo vartojama frazė „kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį“, tačiau paaiškino, kad tai buvo darbuotojo techninė klaida, kurią nulėmė jo neatidumas. Seimo kontrolierius pažymėjo, kad negalima paneigti, jog minėta frazė yra dviprasmiška ir galėjo pareiškėjo būti suprasta kaip žeminanti jo orumą. Pažymoje padaryta išvada, kad pareiškėjo skundas dėl Kalėjimų departamento veiksmų yra pagrįstas.

15. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovo atstovas Rašte panaudojo dviprasmiškai suprantamą frazę „kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį“, kuri buvo nesusijusi su pareiškėjo pateiktu skundu, ir pareiškėjui susidarė įspūdis, kad Kalėjimų departamento pareigūnai taip siekė jį įžeisti, pažeminti jo garbę bei orumą.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad Kalėjimų departamento pareigūnai elgėsi neatsakingai ir nerūpestingai – rengdami pareiškėjui atsakymą į jo skundą rėmėsi pareiškėjo teisinį statusą neatitinkančio teisės akto normomis ir panaudojo dviprasmišką frazę, kuri buvo nesusijusi su tuo metu nagrinėtu ginču. Byloje nebuvo duomenų, kad Kalėjimų departamentas, sužinojęs apie padarytą techninę klaidą, ėmėsi kokių nors veiksmų ją ištaisyti, pareiškėjas skunde nurodė, jog Kalėjimų departamento pareigūnai jo neatsiprašė ir nerodė noro ištaisyti susidariusią situaciją. Šios aplinkybės įrodo, kad Kalėjimų departamentas netinkamai įgyvendino gerojo viešojo administravimo principą ir jo veiksmų neteisėtumas buvo įrodytas. Teismas pažymėjo ir tai, kad Seimo kontrolieriui surašius Pažymą, kuria buvo konstatuotas pažeidimas, Kalėjimų departamentas iš esmės nesiėmė jokių veiksmų pažeidimo pašalinimui ar jo pasekmių sušvelninimui – nurodė, kad padaryta techninė klaida, tačiau jos neištaisė, nesiėmė jokių priemonių pareiškėjui paaiškinti, kodėl buvo padaryta klaida, jo neatsiprašė.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu Kalėjimų departamento pareigūnai būtų elgėsi rūpestingai ir atsakingai, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytą pažeidimą, Kalėjimų departamento veiksmus nesiimant jokių aktyvių priemonių nustatyto pažeidimo pasekmių pašalinimui net ir po Seimo kontrolierius atlikto tyrimo ir Pažymos, sprendė, kad nustatytos visos sąlygos priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nenustatęs, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų turėję įtakos tolesniam pareiškėjo gyvenimui), kad Kalėjimų departamento pareigūnai sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino ir priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas taip pat iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento, valstybės naudai priteisė 331,44 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

III. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 30 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl Rašto yra pagrįstos, tačiau nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl pareigūno T. M. bendravimo telefonu ir Kalėjimų departamento parengto 2019 m. spalio 30 d. pateikto atsakymo (buvo pridėtas prie pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui) į pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 12 d. skundą dėl minėto pareigūno veiksmų, bendraujant su pareiškėju telefonu, apskritai nevertino, nors pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino neatsiejamai ne tik iš Kalėjimų departamento pareigūnų parengto įžeidžiančio turinio Rašto, bet ir Kalėjimų departamento pareigūnų nepagarbaus, žeminančio bendravimo telefonu ir parengto 2019 m. spalio 30 d. atsakymo. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudaro pareiškėjo skundo pagrindą.

IV. 20. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą buvo pažeista, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

21. Įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą (VAĮ, Kalėjimų departamento nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58 (toliau – ir Nuostatai), Kalėjimų departamento darbo reglamentą, patvirtiną Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31 (toliau – ir Reglamentas) ir teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Kalėjimų departamentas savo veikloje privalo gerbti visų asmenų teises, su jais elgtis mandagiai ir korektiškai, o vykdydamas valdžios funkcijas elgtis rūpestingai, pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją. Teismas pabrėžė, kad Seimo kontrolieriaus Pažymoje nurodyta, jog pareiškėjo skundas buvo pripažintas pagrįstu bei konstatuota, kad Rašte minima frazė „kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį“ yra dviprasmiška, todėl pareiškėjo galėjo būti suprasta kaip žeminanti jo orumą. Nors atsiliepime į pareiškėjo skundą buvo nurodyta, kad aptariama frazė panaudota dėl techninės klaidos, teismas sutiko su tuo, kad Rašto turinio kontekste ji pareiškėjo galėjo būti suprasta kaip žeminanti jo orumą, todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl Šiaulių TI 2019 m. birželio 25 d. rašto Nr. 17-01-1125, nebuvo laikomasi gerojo viešojo administravimo principų, nebuvo užtikrintos VAĮ 1 straipsnyje nustatytos pareiškėjo teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą; šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmus laikė neteisėtais.

22. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Kalėjimų departamento pareigūnas T. M. su juo bendravo telefonu, elgėsi nemandagiai ir nepagarbiai, vertė jį nepagrįstai ilgai laukti, pareiškėjas negavo jam reikiamos informacijos, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėtas pareigūnas pažymėjo, jog jam nėra priskirta konsultavimo telefonu funkcija. Jis neneigė, kad 2019 m. rugsėjo 12 d. jam skambino pareiškėjas bei tvirtino, kad negalėdamas kalbėti dėl objektyvių priežasčių, pašnekovą prašė palaukti. Teismas taip pat pabrėžė, kad posėdžio metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu jis skambino minėtam pareigūnui. Teismas konstatavo, kad byloje nesant duomenų, jog bendraudamas su pareiškėju, pareigūnas elgėsi nepagarbiai, siekė jį pažeminti, ar iš jo tyčiotis, nelaikytina, kad negalėdamas kalbėti nedelsiant, pašnekovą paprašęs palaukti, pareigūnas elgėsi neteisėtai.

23. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pripažinta, kad su pareiškėju bendraudamas telefonu, Kalėjimų departamento pareigūnas elgėsi neteisėtai. Nors konstatuota, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą nebuvo užtikrintas VAĮ 1 straipsnyje nustatytos pareiškėjo teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą, Raštas nepanaikintas. Nepaneigta, kad Rašte minima frazė „kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį“ atsirado dėl techninės klaidos, todėl nėra pagrindo vertinti, kad tokiu būdu būtų sąmoningai siekiama pareiškėją pažeminti ar jam atkeršyti. Nors pareiškėjas teigė, kad Kalėjimų departamento pareigūnų neteisėti veiksmai jam sukėlė neigiamas emocijas, nerimą, panikos priepuolius, miego ir mitybos sutrikimus, pareiškėjas pasijuto pažemintas, teismas nevertino, kad padaryta žala yra tokio masto, kad ją būtų galima vertinti pinigais. Kadangi pareiškėjo teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą pažeidimo pripažinimas, teismo įsitikinimu, yra pakankama satisfakcija už šios jo teisės pažeidimą, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat atmetė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kadangi valstybės patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas šiuo atveju turėtų padengti pati valstybė.

V. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Pareiškėjas išdėsto bylos eigą (nurodo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. birželio 30 sprendimu patenkino jo skundą iš dalies ir priteisė jam 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nagrinėjamoje byloje skundžiamu sprendimu tik pripažinta, kad buvo pažeista jo teisė į pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą) ir pažymi, kad aktualiu laikotarpiu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, todėl buvo emociškai pažeidžiamas, jo teisių įgyvendinimas buvo priklausomas nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimą prižiūrinčių institucijų. Pažymi, kad ginčas tarp jo ir Šiaulių TI kilo dėl skutimosi priemonių (elektrinės barzdaskutes), t. y. ginčas nesusijęs su Rašte nurodytomis aplinkybėmis, o atsakovo panaudota frazė „kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį“ yra Kalėjimų departamento siekis pasityčioti iš pareiškėjo ir jį pažeminti. Pareiškėjo teigimu, tokia frazė įžeistų bet kurį žmogų.

26. Dėl neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų pareiškėjas pasijuto pažemintas, nevisavertis, diskriminuojamas dėl savo socialinės ir teisinės padėties. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes. Kalėjimų departamento pareigūnas ne tik parengė įžeidžiančio turinio Raštą, bet ir vėliau nemandagiai ir nepagarbiai elgėsi bendraudamas su pareiškėjo telefonu, dėl ko 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu (kuris buvo persiųstas Kalėjimų departamentui); pareiškėjo skundas buvo atmestas. Tai pareiškėjui sukėlė neigiamus išgyvenimus, jis pasijuto nevisavertis, pradėjo kankinti nerimas, panikos priepuoliai, sutriko miegas, atsirado valgymo sutrikimų.

27. Sprendžiant klausimą dėl Kalėjimų departamento pareigūno veiksmų neteisėtumo, teismui pakako aplinkybės, kad pareigūnas nurodė, jog jam nėra priskirta konsultavimo telefonu funkcija, bei tvirtinimo, kad negalėdamas kalbėti dėl objektyvių priežasčių, pašnekovą paprašė palaukti. Taip pat nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismui, kaip vienas iš svarbių faktorių sprendžiant šį klausimą, buvo tas, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu jis skambino Kalėjimų departamento pareigūnui. Pareiškėjo įsitikinimu, pareigūnai privalo laikytis įstatymų ir vadovautis etikos principais visada, nepriklausomai nuo to, kokiu klausimu į juos yra kreipiamasi.

28. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės į nešališką ir teisingą bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik Kalėjimų departamento pareigūnų paaiškinimais, teismo posėdžio metu neleido pareiškėjui ir jo atstovui argumentuotai pasisakyti, juos pertraukinėjo, o pareigūnams buvo leidžiama nevaržomai kalbėti, jie nebuvo stabdomi ir įspėjami, kai nukrypdavo nuo bylos esmės.

29. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad Kalėjimų departamento pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą, kadangi neatsižvelgė, be kita ko, į tai, kad pareiškėjas buvo įžeistas ne tik jam pateikiant įžeidžiančio turinio Raštą, bet ir vėliau nepagarbaus ir žeminančio pareigūnų bendravimo. Šie veiksmai buvo tyčiniai, tęstiniai, todėl jų negalima vertinti nesąmoningais.

30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

31. Kalėjimų departamento įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, įrodymus įvertino laikydamasis ginčui aktualių teisės aktų nuostatų. Pareiškėjas nenurodo argumentų, kurie pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose bei priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą.

32. Patirta neturtinė žala ne visais atvejais atlyginama pinigine išraiška. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė visas aktualias aplinkybes ir tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su Kalėjimų departamento neteisėtais veiksmais, atsakant Raštu į jo skundą dėl Šiaulių TI 2019 m. birželio 25 d. rašto bei su Kalėjimų departamento pareigūno nepagarbiu bendravimu su pareiškėju 2019 m. rugsėjo 12 d. telefonu, atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmus, parengiant Raštą, laikė neteisėtais, tačiau nepripažino, kad Kalėjimų departamento pareigūnas, su pareiškėju bendraudamas telefonu, elgėsi neteisėtai. Teismas vertino, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokio masto, kad ją būtų galima vertinti pinigais ir sprendė, kad pareiškėjo teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už šios teisės pažeidimą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas nepagrįstai nepripažino Kalėjimo departamento pareigūno veiksmus bendraujant su pareiškėju telefonu neteisėtais bei nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimą.

36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, Kalėjimų departamento pareigūno T. M. paaiškinimus, Kalėjimų departamento 2019 m. spalio 30 d. atsakymo į pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 12 d. skundą dėl T. M. veiksmų bendraujant su pareiškėju telefonu turinį, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad surinkti duomenys nepatvirtina minėto pareigūno veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjo ir T. M. paaiškinimai dėl 2019 m. rugsėjo 12 d. skambučio telefonu iš esmės sutampa tuo aspektu, kad pareiškėjui kelis kartus paskambinus, jo buvo paprašyta palaukti. Kalėjimų departamentui nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl aptariamo įvykio T. M. davė paaiškinimus, nurodydamas, kad su pareiškėju telefonu nedelsiant negalėjo bendrauti dėl to, kad vykdė skubų vadovybės pavedimą. Pažymėjo, kad su interesantais bendrauja korektiškai ir mandagiai, tačiau dėl didelio darbo krūvio ir užduočių svarbos ne visuomet pavyksta skirti telefoniniams pokalbiams pakankamai laiko. Byloje nėra duomenų, paneigiančių Kalėjimo departamento nurodytą aplinkybę, kad pareigūnas nurodė pareiškėjui palaukti dėl objektyvių priežasčių. Be to, nėra duomenų, kad pareigūnas tyčia siekė pareiškėją pažeminti, iš jo tyčiotis. Aptariamų aplinkybių kontekste aktualu ir tai, kad pareiškėjas nurodė, jog skambindamas nurodytam pareigūnui siekė gauti informaciją, tačiau jos negavo. Pareiškėjas nedetalizavo kokią informaciją siekė gauti, be to, skunde Kalėjimų departamentui taip pat nenurodė, kokiu tikslu skambino pareigūnui. Pareiškėjo paaiškinimai dėl negautos informacijos yra abstraktaus pobūdžio, dėl ko vertinama, kad pareiškėjo siekiama gauti informacija nebuvo tokios svarbos, kad negavus jos telefonu, būtų žymiai pažeista pareiškėjo teisė į šios informacijos gavimą. Be to, iš bylos medžiagos pareiškėjui yra žinoma, kad informacija gali būti teikiama ir rašytine forma, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas, teikdamas skundą dėl Kalėjimo departamento pareigūno veiksmų, negautos informacijos svarbos net neakcentavo. Nurodytų aplinkybių visumos kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui ir išvadoms aptariamu aspektu.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 - 940/2010). Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

39. Šioje byloje konstatuota, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą. Rašte minima frazė „kūno ertmių naudojimas pagal paskirtį“ sąlygojo atitinkamą neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui – pareiškėjui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į pirmiau nurodytas aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą.

40. Tačiau pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę. Atkreiptinas dėmesys, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

41. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

42. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Netinkamas Rašto turinys (konkretus jo sakinys) pareiškėjui galėjo sukelti tik trumpalaikių nepatogumų, nežymų gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Akcentuotina, kad šis Raštas buvo adresuotas asmeniškai pareiškėjui, jo turinys nebuvo skirtas plačiam asmenų ratui. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai pirmosios instancijos teismo nepriteistas.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo priimtu procesiniu sprendimu, savaime nereiškia, jog teismas buvo neobjektyvus ar šališkas. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų ir įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo objektyvumu ir nešališkumu. Atsižvelgiant į tai, deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmestini.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atmetė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė