2020-04-09 Nr. AB-7270-3-62-3-00882-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-860-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00882-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio mėnesio Pravieniškių PN buvo laikomas perpildytose drausmės grupės kamerų tipo patalpose. Dalį kameros ploto užėmė baldai, kitas inventorius ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 1 buvo įrengta dviaukštė lova, pritaikyta dviems asmenims, kameroje Nr. 2 – 2 dviaukštės lovos. Kameroje buvo atitvertas sanitarinis mazgas, kuriame yra tik surūdijusi nehigieniška ir neuždengta skylė grindyse, iš kurios sklido nemalonus kvapas. Kameros Nr. 3 langas buvo techniškai netvarkingas – išdaužtas stiklo paketas, todėl temperatūra kameroje nesiekė nustatytos normos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs kančias, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, socialinių ryšių pablogėjimą, emocinį stresą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, o galiojantys teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą turi būti išskaičiuojamas patalpoje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo laikomas dėl jo paties netinkamo elgesio.

5. Pravieniškių PN teigimu, kamerų tipo patalpose yra plastikiniai langai su stiklo paketais. Nuteistųjų išdaužyti ar sugadinti langai nedelsiant remontuojami arba keičiami naujais. Įstaigoje įrengta centrinė šildymo sistema, esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai. Pareiškėjas dėl išdužusių langų ar šalčio kamerų tipo patalpose nesikreipė į Ūkio skyrių ar Visuomenės sveikatos centrą.

6. Atsakovo atstovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 125 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 25 d., nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d., nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. sausio 27 d. ir nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. kovo 16 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN uždarosios zonos kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,78 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,69 kv. m gyvenamojo ploto. Šie duomenys nepaneigti, pareiškėjas jų neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kameroje Nr. 3 jam buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

9. Vertindamas 2017 m. lapkričio 3 d. – 2017 m. lapkričio 9 d. laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN uždarosios zonos kameroje Nr. 1, kurios plotas 6,58 kv. m, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovas pateikė duomenis, kad kameroje Nr. 1 yra įrengta viena miegamoji vieta. Pareiškėjas su šiais atsakovo pateiktais duomenimis nesutiko, nurodė, jog kameroje Nr. 1 yra dviaukštė lova, pritaikyta 2 asmenims. Atsakovas į bylą pateikė paaiškinimą, jog pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 1 metu, joje pareiškėjas buvo laikomas vienas, tai patvirtina kiti byloje pateikti įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kameroje Nr. 1 pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą nebuvo pažeista.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN uždarosios zonos kameroje Nr. 2, kurios plotas 14,18 kv. m. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti skirtingi duomenys – vienose fotonuotraukose užfiksuota, kad kameroje Nr. 2 yra įrengtos 2 dviaukštės lovos (4 miegamosios vietos), kitose – kad kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos. Pravieniškių PN paaiškino, jog 4 miegamosios vietose aptariamoje kameroje buvo įrengtos iki 2016 m. gruodžio mėnesio, o pareiškėjo nuobaudos atlikimo metu kameroje Nr. 2 buvo įrengtos 3 miegamosios vietos. Kitų įrodymų, kad kameroje Nr. 2 pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu buvo įrengtos 3 miegamosios vietos ar kad minėtoje kameroje buvo laikomi tik trys asmenys, atsakovas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė prieštaringus duomenis, o iš pateiktų fotonuotraukų negalima objektyviai nustatyti, kuriuo metu jos darytos ir kokį laikotarpį atspindi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje Nr. 2 (pareiškėjui teko 3,545 kv. m gyvenamojo ploto, ploto norma nebuvo užtikrinta 49 paras).

11. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu ir būkle, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Bylos duomenys patvirtina, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose su uždaromomis durimis, t. y. visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, todėl pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl iš tualeto sklindančio nemalonaus kvapo. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik konstatavo, jog unitazai buvo surūdiję, tačiau nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, t. y. neįrodė su šia aplinkybe susijusio neturtinės žalos egzistavimo fakto.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius dėl Pravieniškių PN kameroje Nr. 3 išdaužto lango ir per žemos temperatūros, kadangi šiuos jo teiginius patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. raštas Nr. (2-224.80)2-10871.

13. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo (49 paras pareiškėjui kameroje Nr. 2 nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), taip pat dėl tinkamos temperatūros dėl techniškai netvarkingo lango kameroje Nr. 3 neužtikrinimo pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, tačiau byloje nėra įrodymų, apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Įvertinęs šias byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertintino 125 Eur suma.

III. 14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. Š. skundą tenkinti iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą temperatūrą kameroje nebuvo užtikrinta visą laikotarpį, ir teisės pažeidimo pripažinimą laikyti pakankamu neturtinės žalos atlyginimo būdu.

15. Pravieniškių PN nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų ir nustatytų neteisėtų veiksmų visuma, taip pat su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Pasak atsakovo atstovo, pirmosios instancijos teismas minimalaus kameros ploto normos pažeidimą nustatė remdamasis tikimybe, kad kameroje buvo per didelis lovų skaičius, tačiau nevertino, ar lovos buvo užimtos, taip pat to, kokiais laikotarpiais ir kokią paros dalį asmenys nėra laikomi patalpose. Be to, sprendžiant dėl žalos dydžio, turi būti vertinami įstaigos ypatumai ir asmeniui suteikta judėjimo laisvė. Pravieniškių PN taip pat atkreipia dėmesį, kad visus duomenis apie nuteistuosius registruoja tokia apimtimi, kaip nustatyta teisės aktuose, o teisės aktuose nėra nustatyta pareiga registruoti duomenis apie konkretų asmenų skaičių atskirose gyvenamosiose patalpose kiekvieną dieną, todėl Pravieniškių PN neturi objektyvių galimybių paneigti ar patvirtinti tokius duomenis. Nustatant neteisėtos veiklos faktą, remtis vien tik atsakovo negalėjimu paneigti pareiškėjo teiginius, yra nesąžininga, nepagrįsta ir neracionalu.

16. Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad nusižengimus pirmosios instancijos teismas nustatė jų nesusiedamas su konkrečiais asmens patirtais išgyvenimais. Be to, net ir preziumuojant pažeidimus, jų mastas ir intensyvumas buvo nežymus, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad jie pareiškėjui galėjo sukelti tokius išgyvenimus, dėl kurių turėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. nustatęs, kad nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. (49 paras) pareiškėjas Pravieniškių PN buvo kalinamas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamosios patalpos ploto normos, taip pat kad Pravieniškių PN kameros Nr. 3 langas buvo techniškai netvarkingas ir dėl to kameros temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, priteisė pareiškėjui 125 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų pripažintas tik pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytą temperatūrą kameroje pažeidimas, tačiau nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Apeliacinį skundą atsakovo atstovas grindžia aplinkybėmis, kad minimalaus kameros ploto pažeidimus pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis prielaida dėl lovų skaičiaus kameroje. Atsakovas taip pat pažymi, kad nustatyti pažeidimai nebuvo intensyvūs, todėl pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

23. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), kad tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas mažareikšmiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019). Be to, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo, o ne bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jo judėjimas pataisos namuose buvo apribotas.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

25. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1945-552/2019; kt.). Todėl Pravieniškių PN nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma kamerų tipo patalpoje Nr. 2, minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo patalpų plotą padalydamas iš jose buvusių lovų skaičiaus, kurio atsakovas apeliaciniame skunde neginčija.

26. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų kamerų tipo patalpos plotą (3,6 kv. m) nebuvo užtikrinta 2018 m. kovo 16 d. – 2018 m. gegužės 3 d. laikotarpiu, t. y. 49 paras (pareiškėjui teko 3,545 kv. m ploto). Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados jokiais bylos faktais ir teisiniais argumentais nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Pravieniškių PN kamerų tipo patalpoje Nr. 3 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 25 d., nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d., nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. sausio 27 d. ir nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. kovo 16 d.) langas buvo techniškai netvarkingas (išdaužtas) ir dėl to kameros temperatūra neatitiko reikalavimų. Atsakovo atstovas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija.

27. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

29. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

30. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 125 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

31. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė