2016-12-08 Nr. AB-23268-3-62-3-00794-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2124-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00794-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. 2015 m. gegužės 28 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 20 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. gegužės 30 d. buvo kalinamas Kauno TI, kuriame buvo pažeistos jo teisės, kadangi gyvenamojo ploto jam teko mažiau nei teisės aktuose numatyta minimali norma – 3,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, siekdamas kompensuoti tenkantį per mažą plotą, neprailgino pareiškėjui buvimo gryname ore laiko, nevedė užsiėmimų ne kamerų sąlygomis. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas negalėjo pakankamai judėti, patyrė nepatogumus, kančias, didelį psichologinį sukrėtimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, prašė skundą atmesti.

Atsakovas pripažino, kad ne visą pareiškėjo kalinimo Kauno TI laiką buvo laikomasi minimalios 3,6 kv. m ploto normos. Pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo laikomas dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai buvo susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI administracijos nepriklausė ir turėjo būti besąlygiškai vykdomos. Atsakovo nuomone, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 80 Eur.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktas numatė minimalų 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu 16 parų kalėjo Kauno TI kamerose Nr. 240, Nr. 242, Nr. 208 ir Nr. 157, kuriose teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas. Taigi, pareiškėjui 16 parų nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, tuo pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Teismas pabrėžė, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleido valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau teismas pažymėjo, kad, nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 16 parų buvo kalintas grubiai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą. Taip pat pažymėtina, kad Kauno TI buvo kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė buvo griežtai reglamentuota. Įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nenustatęs, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė jam kalint Kauno TI būtų pablogėjusi, taip pat nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis – 80 Eur.

III. Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir visiškai patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad jis Kauno TI buvo periodiškai laikytas nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. gegužės 30 d., tačiau atsakovas teismui pateikė neišsamius duomenis, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo tik 16 parų. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, neatsižvelgė į kameroje buvusius baldus ir kitą inventorių. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 21 punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriuje sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, todėl sanitarinio mazgo plotas negali būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje vadovaujamasi minimalia 4 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto norma. Pareiškėjas tvirtina, kad pakankamo kameros ploto neužtikrinimas jam sukėlė kančias, psichologinę depresiją ir kitus neigiamus išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas, šį sprendimą apskųsdamas, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Iš atsakovo pateiktų įrodymų akivaizdu, jog pareiškėjas Kauno TI kalėjo 34 dienas, todėl pareiškėjo pretenzija dėl netiksliai nurodytos kalėjimo trukmės nepagrįsta. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atsižvelgiama į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kameros apstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino jo teisių pažeidimą ir priteisė jam 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir apeliaciniame skunde ir nurodo, kad jis netinkamomis sąlygomis buvo laikytas ilgesnį laikotarpį nei konstatavo teismas, todėl atitinkamai patyrė didesnę neturtinę žalą. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai iš jam tekusio kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamą plotą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.), su šiais apelianto teiginiais nesutinka ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Kauno apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš to, kad Kauno TI jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui (žr., pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, b. l. 4–6).

Ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus). Ši minimali ploto norma yra tapati Taisyklių 111.2 punkte numatytai minimaliai ploto normai, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, taikomai asmenims, laikomiems pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl minimalios 4 kv. m ploto normos taikymo, pabrėžia, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Taisyklių 111.2 punkto nuostatomis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. (imtinai) buvo laikytas Kauno TI kamerose. Ginčo laikotarpiu 16 parų pareiškėjas praleido kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. nuo 2,91 kv. m iki 3,37 kv. m. Atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus (kameros kortelė, b. l. 13–14; pareiškėjo judėjimo registracija nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d., b. l. 17–18; pažyma „Apie M. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“, b. l. 19–20), su šia teismo išvada sutinka.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovo teismui pateikti duomenys yra neišsamūs ir pareiškėjas faktiškai Kauno TI buvo laikytas ilgesnį laiką, teisėjų kolegija pažymi, kad šie teiginiai neatitinka rašytiniuose įrodymuose pateiktos informacijos, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti priešingas išvadas.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą adm. byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertino 80 Eur. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiam vertinimui pritaria. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas, pažeisdamas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Pastebėtina ir tai, kad šiuo atveju pažeidimas nebuvo itin grubus (pareiškėjui teko nuo 2,91 kv. m iki 3,37 kv. m), truko 16 parų (su pertraukomis), o pareiškėjas nenurodė patyręs žalą fizinei ar psichinei sveikatai, to nepatvirtino ir bylos duomenys. Be to, byloje nėra įrodymų apie tai, kad pareiškėjas anksčiau Kauno TI administracijai ar kitoms institucijoms būtų skundęsis dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė