2016-12-20 Nr. AB-24348-3-63-3-00124-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4781-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00124-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Palangos miesto savivaldybei, atstovaujamai Palangos miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei metinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 3–14), kurį patikslino (II t., b. l. 9–16), kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, 1 078 599,60 Eur turtinės žalos atlyginimą, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pareiškėja paaiškino, jog ji 1991 m. gruodžio 12 d. raštu kreipėsi į Palangos miesto agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti jai nuosavybės teises į 6,2 ha žemės (duomenys neskelbtini) (1,2 ha (duomenys neskelbtini) gyvenvietės dalyje (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini)) ir 5 ha (duomenys neskelbtini) gyvenvietės pradžioje)), kurią iki 1941 metais įvykdytos žemės nacionalizacijos valdė pareiškėjos tėvas M. V. Palangos miesto valdyba 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo“ (toliau – ir Potvarkis) nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo turėtą žemę atstatė, tačiau faktiškai jo nevykdė.

Be to, Palangos miesto valdyba 1993 m. birželio 3 d. potvarkiu Nr. 94 be pareiškėjos žinios ir sutikimo dalį žemės (beveik 0,4 ha), esančios (duomenys neskelbtini), į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos pareiškėjai, leido įsigyti O. K. ir R. B., su kuriais 1995 m. birželio 26 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis. Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 169 Potvarkis buvo pripažintas negaliojančiu, nurodant, jog trūksta nuosavybės teisę į žemę įrodančių dokumentų, tačiau apie minėtą sprendimą jai nebuvo pranešta.

Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 66 pareiškėjai buvo pranešta, kad, siekiant pagal jos pareikštą prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo valdytą žemę, iki 2003 m. gruodžio 31 d. būtina pristatyti trūkstamus dokumentus, tačiau šio rašto pareiškėja negavo, nes nuo 2003 m. spalio 3 d. iki 2004 m. kovo 6 d. buvo išvykusi iš Lietuvos. Grįžusi į Lietuvą ir gavusi pranešimą, pareiškėja 2004 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą pateikti žemės nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jos tėvas M.

V. iki 1941 metų (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turėjo bei valdė 6,2 ha žemės (1,2 ha vakarinėje (duomenys neskelbtini) gyvenvietės dalyje ir 5 ha žemės gyvenvietės pradžioje), nustatymo. Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-63-01/2005 praleistas terminas buvo atnaujintas bei nustatytas minėtas juridinę reikšmę turintis faktas. Šiuo metu pareiškėjai į jos tėvo valdytą 6,2 ha ploto žemę nuosavybės teisės atkurtos iš dalies, t. y. nuosavybės teisės atkurtos tik į 5 ha žemės, o 1,2 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), liko negrąžintas natūra ir jai nesuteiktas lygiavertis žemės sklypas kitoje vietoje.

Pareiškėja paaiškino, kad ji sutiko su nuosavybės teisių atkūrimu neatlygintinai suteikiant jai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba) Palangos skyrius 2014 m. lapkričio 14 d. raštu už likusią negrąžintą 1,2 ha žemės dalį jai pasiūlė 4 000 Lt kompensaciją, nors šios žemės rinkos vertė yra 1 078 599,60 Eur. Pareiškėja pažymėjo, kad valdžios institucijos negali pačios panaikinti savo sprendimų, kuriais buvo atkurta nuosavybė, todėl, jos nuomone, valdžios institucijų veiksmai, kuomet ne įstatymo nustatyta tvarka ir ne visuomenės poreikiams faktiškai buvo paimta jos nuosavybė perduodant ją kitiems asmenims, pažeidė pareiškėjos nuosavybės neliečiamumą, t. y. jos teises, teisėtus lūkesčius ir interesus.

Pareiškėja dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų patyrė 30 000 Eur neturtinę žalą ir 1 078 599,60 Eur turtinę žalą, kadangi nebuvus neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, pareiškėjai priklausytų 1 078 599,60 Eur vertės žemės sklypas. Tokį turtinės žalos dydį pareiškėja grindžia 2015 m. sausio 15 d. pažyma dėl preliminarios žemės sklypo kainos. Pareiškėjos teigimu, neturtinė žala pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais. Žemė, kurią ji prarado dėl institucijų neteisėtų veiksmų ir kaltės, bei kuri atiteko visiškai svetimiems žmonėms, yra ne bet kokia, o ta, kur pareiškėja gimė ir augo, kuri priklausė jos seneliams, todėl jos praradimas pareiškėjai yra ypač skaudus.

Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai nurodė, kad, valdžios institucijai priėmus sprendimą grąžinti asmeniui turtą natūra ar kompensuoti pinigais, nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į šį turtą. Pareiškėjos nuomone, Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 169, kuriuo buvo panaikintas Potvarkis, yra niekinis, todėl Potvarkis yra galiojantis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja laiko, kad visi po to sekę atsakovo atstovų veiksmai pažeidė jos interesus ir teisėtus lūkesčius. Pareiškėja dėl atsakovo atstovų veiksmų negalėjo įregistruoti nuosavybės, nebuvo atliekami žemės sklypo matavimai, vėliau ir pats Potvarkis neteisėtai panaikintas. Pareiškėjos nuomone, senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo jos sužinojimo apie galbūt pažeistas savo teises, o apie tai, kad jos tėvui priklausiusi nuosavybės teisė nebus atkurta nei natūra, nei bus suteiktas kitas sklypas, ar pasiūlyta kompensacija, pareiškėja suprato tik 2014 m. Pareiškėja pažymėjo, kad, pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, ji pageidavo, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, todėl ir Potvarkiu jai nuosavybė buvo atkurta natūra. Pareiškėjos nuomone, tai, kad jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,2 ha žemės sklypą natūra, patvirtina ir 1993 m. žemėtvarkos tarnybos vietos apžiūros ribų nustatymo aktas, kadangi priešingu atveju toks brėžinys nebūtų buvęs braižomas. Be to, analogišką faktą nustatė ir Palangos apylinkės teismas.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 36–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senatį.

Atsakovas paaiškino, kad neatkuria nuosavybės teisių į žemę, kadangi tai yra Nacionalinės žemės tarnybos kompetencija. Teigė, kad neturi duomenų, kokiu pagrindu žemė buvo parduota O. K. bei R. B., tačiau laiko, jog kol sandoriai nėra nuginčyti, jiems taikoma teisėtumo prezumpcija. Pareiškėja šių sandorių neginčijo, todėl nepagrįstai teigia, kad jie yra neteisėti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčo žemė 1955 m. buvo užstatyta, todėl tokia žemė pagal įstatymą negalėjo būti grąžinta natūra. Atsiliepime vadovautasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu byloje Nr. 6/2010, kuriame konstatuota, kad pareiškėjai pasiūlyto dydžio kompensacija yra teisinga, todėl atsakovas laikėsi nuomonės, jog pareiškėjai žala nebuvo padaryta. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad savivaldybė pardavė žemės sklypą, kurį pareiškėja siekia atgauti natūra, tokių duomenų neturi ir pati savivaldybė. Atkreipė dėmesį, kad 1995 m. gegužės 18 d. nuosavybės teisų į žemę atkūrimo klausimus sprendė tik apskričių valdytojai, Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 169 negalėjo padaryti įtakos nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Tarp šio potvarkio ir žemės negrąžinimo pareiškėjai natūra nėra jokio priežastinio ryšio, kadangi nuosavybės teisės atkūrimo klausimus sprendė visai kitas subjektas. Be to, atsakovas nurodė, kad pareiškėja dėl Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkio Nr. 248 vykdymo buvo pateikusi skundą Palangos miesto apylinkės teismui, kuris civilinėje byloje Nr. 2-25/97 priimta 1997 m. lapkričio 28 d. nutartimi ieškinį laikė nepaduotu. Atsakovo teigimu, nesant priežastinio ryšio tarp prieš 20 metų priimto potvarkio ir nuosavybės teisių atkūrimo, nėra pagrindo ir solidariai atsakomybei kilti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį (II t., b. l. 41–49).

Atsakovas paaiškino, kad tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galioję teisės aktai nenumatė galimybės miesto teritorijoje grąžinti žemę natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės. Pareiškėja ginčo žemėje jokių pastatų neturėjo, todėl negalėjo atkurti nuosavybės natūra. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos“ 2 priede skilties „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“ nebuvo pažymėjusi. Nei Palangos miesto savivaldybės Potvarkyje, nei jo priede, nėra nurodyta, į kokį žemės sklypą bei kokiu būdu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, kad Potvarkiu jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į du sklypus, todėl, atsakovo nuomone, Potvarkis pareiškėjai teisinių padarinių nesukėlė. Ginčo žemės sklypo pardavimas kitiems asmenims teisės aktų nepažeidė, priešingai, tuo metu galioję teisės aktai numatė atsakingoms institucijoms pareigą be konkurso parduoti namų valdos sklypus ir, kadangi O. K. ir R. B. žemės sklype, adresu: (duomenys neskelbtini), turėjo statinius, su jais pagrįstai buvo sudarytos valstybinės žemės pirkimo sutartys. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį, kad šios sutartys buvo sudarytos dar iki priimant Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-63-01/2015 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie pareiškėjos tėvo nuosavybės teise valdytus ginčo sklypus. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjos reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš to, jog jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 1,2 ha žemės sklypą, adresu: (duomenys neskelbtini), o ne dėl to, kad Nacionalinė žemės tarnyba netinkamai paskaičiavo atlyginimą už valstybės išperkamą žemę. Nenustačius, kad pareiškėjai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą natūra, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog ji patyrė turtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (II t., b. l. 97–104) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja reikalauja priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kildinamą iš Nacionalinės žemės tarnybos ir Palangos miesto savivaldybės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad 1991 m. gruodžio 13 d. pareiškėja kreipėsi į Palangos miesto agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti žemę, pagal administracinį-teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. buvusią (duomenys neskelbtini), prašymo padavimo metu valdomą Palangos miesto, nuosavybės teise priklausiusią jos tėvui M. V. Iš byloje esančio Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkio Nr. 248 išrašo ir priedėlio matyti, jog vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, priimtu 1991 m. birželio 18 d., Palangos miesto valdyba nusprendė atstatyti nuosavybės teises į žemę turto savininkams arba jų teisėtiems paveldėtojams, priedėlio 3-iuoju punktu ir pareiškėjai. 1995 m. birželio 26 d. tarp Klaipėdos miesto apskrities valdytojo administracijos ir O.

K. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. P25/95-0381 dėl 1976 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 169 Potvarkio 2-ojo priedėlio 3-iasis punktas buvo pripažintas negaliojančiu. Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-63-01/2005 nuspręsta atnaujinti pareiškėjos praleistą terminą žemės nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas M.

V. iki 1941 metų Kretingos apskrities Palangos valsčiaus (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje nuosavybės teisėmis turėjo bei valdė 6,2 ha žemės, 2 ha vakarinėje (duomenys neskelbtini) gyvenvietės dalyje ir 5 ha žemės gyvenvietės pradžioje. Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2006 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. GS-443-(3.3-3.5) pasiūlė pareiškėjai už likusią negrąžintą valstybės išperkamą žemės dalį pasirinkti alternatyvų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnyje numatytą atlyginimo būdą (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla).

Pareiškėja 2007 m. rugpjūčio 15 d. pareiškimu sutiko, kad jai būtų atlyginta perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla). Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1245 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2000 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant neatlygintinai nuosavybėn natūra naujus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (individualiai statybai): 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1499 ha (duomenys neskelbtini), 0,1499 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1455 ha (duomenys neskelbtini), 0,1499 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1499 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1499 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini), 0,1499 ha (duomenys neskelbtini), 0,1499 ha (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha (duomenys neskelbtini).

Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. sprendime Nr. 1245 nurodyta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį 3,5052 ha žemės bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo būdą (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla). Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1827 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2000 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant neatlygintinai nuosavybėn natūra naują 0,5060 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (komercinė paskirtis).

Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendime Nr. 1827 pažymėta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį 2,9992 ha žemės bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo būdą (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla). Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 2663 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2000 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant nuosavybėn natūra turėtoje vietoje naujo žemės sklypo Nr. V.(X) 0,0717 ha dalį (iš bendro sklypo ploto 0,1500 ha), esančią (duomenys neskelbtini) (visuomeninės paskirties žemė).

Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendime Nr. 2663 pažymėta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį 2,9275 ha žemės bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo būdą (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla). Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 2738 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2000 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) 0,3834 ha žemės sklypą turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), teritorijoje, esančioje žemės sklypų – (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), pietinėje gretimybėje ir valstybinės reikšmės miškų šiaurinėje gretimybėje (kitos paskirties žemė).

Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. balandžio 26 d. sprendime Nr. 2738 nurodyta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį 2,5441 ha žemės bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo būdą (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla). Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. S16-7 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2000 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) 0,1500 ha žemės sklypą turėtoje vietoje, esantį (duomenys neskelbtini) (kitos paskirties žemė).

Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. rugpjūčio 3 d. sprendime Nr. S16-7 pažymėta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį 2,3941 ha žemės bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo būdą (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla). Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 16S-56 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2000 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1968 ha (vertė 17 889 Lt) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kitos paskirties žemė, gyvenamoji teritorija, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos.

Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. vasario 23 d. sprendime Nr. 16S-56 nurodyta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį 2,1973 ha žemės bus atkurtos vėliau (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla). Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. vasario 16 d. raštu 16SD-(14.16.104)-535 pareiškėjai pasiūlė pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 78). Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 24 d. rašte Nr. (4.17.)-D3-1923 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės”, adresuotame Nacionalinės žemės tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriui, nurodyta, kad pagal pateiktą pasiūlymą dėl laisvos (neužstatytos) žemės pažymėjimo pagal nurodytas M.

V. posesijos ribas, į M. V. posesiją patenkanti šiaurinėje dalyje esanti teritorija negali būti pažymėta kaip laisva (neužstatyta) žemė, kadangi pagal (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, patvirtintą Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38, ji patenka į infrastruktūros teritoriją (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla). Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104)-220 pareiškėją informavo, kad už negrąžintos valstybės išperkamos 2,1973 ha žemės dalį kompensacija sudarytų 14 062,72 Lt (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla).

Pareiškėja 2014 m. sausio 16 d. pateikė prašymą Tarnybos direktoriui, kuriame nurodė, kad nesutinka su paskaičiuotu kompensacijos dydžiu ir prašo perskaičiuoti žemės vertę Pajūrio zonoje arba grąžinti žemę natūra (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 85). Tarnyba 2014 m. kovo 26 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-755 ir 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-(14.16.104)-1977 pareiškėją informavo, kad kompensacijos dydis pagal turimus duomenis yra paskaičiuotas teisingai (Nuosavybės teisų į žemę atstatymo byla, b. l. 83–84, 89–90).

Tarnyba 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104)-1929 informavo pareiškėją apie jos teisę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M. V. valstybės išperkamą žemę, valdytą (duomenys neskelbtini), prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 87–88).

Teismas, pasisakydamas dėl skundo padavimo termino, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos skundo turinio matyti, jog tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ji kildina iš to, kad dėl Palangos miesto savivaldybės ir valdžios institucijų veiksmų ji prarado galimybę susigrąžinti (duomenys neskelbtini), jos tėvui M.

V. priklausiusią 1,2 ha žemės dalį natūra faktinėje jos buvimo vietoje. Pareiškėjos teigimu, jeigu nebūtų neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jai priklausytų žemės sklypas, kurio vertė 1 078 599,60 Eur, tačiau dalis šios žemės buvo parduota ir pareiškėjai nebuvo pranešta apie jos nuosavybės teisių panaikinimą. Pareiškėjos teigimu, dėl atsakovo atstovų veiksmų jos tėvui ir seneliams priklausiusi 1,2 ha žemė, esanti (duomenys neskelbtini), kurioje ji gimė, augo ir kelia brangius atsiminimus, atiteko svetimiems žmonėms, todėl ji patyrė daug neigiamų, skaudžių išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą, o tuo pačiu ir turtinę, kadangi neteko 1 078 599,60 Eur vertės žemės sklypo.

Pareiškėjos reikalavimas priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, yra siejamas su negalėjimu natūra atkurti nuosavybės teises į 1,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Siekiant nustatyti, ar pareiškėja nėra praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, yra aktualus momentas, kuomet pareiškėja suvokė (turėjo suvokti) savo teisių pažeidimo faktą, t. y. kada suprato, kad nuosavybės teisė natūra į visą 1,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jai nebus atkurta.

Tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu pareiškėja teigė, kad prarado viltį atgauti jos tėvui priklausiusį 1,2 ha žemės sklypą natūra, o tuo pačiu ir suvokė savo teisių pažeidimo faktą, kai 2014 m. gavo Tarnybos raštus dėl pareiškėjai priklausančios piniginės kompensacijos dydžio. Su šiais pareiškėjos argumentais teismas nesutiko ir laikė, kad pareiškėja turėjo realią galimybę ir galėjo suvokti, jog dalies jos tėvui priklausiusios žemės nuosavybės teisės faktinėje šios žemės buvimo vietoje jai nebus atkurtos daug anksčiau.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2005 m. rugsėjo 27 d. skundu kreipėsi į Palangos miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama pateikti duomenis, kokiu pagrindu yra dalijami sklypai buvusioje jos tėvo žemėje, bei nurodyti priežastis, dėl kurių jai nėra grąžinama žemė (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 49). Vadinasi, jau tuomet pareiškėja žinojo, kad M. V. priklausiusio žemė sklypo dalis buvo parduota kitiems asmenims, o tuo pačiu galėjo suvokti, jog tuo galbūt buvo pažeistos jos teisės. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atsakydama į pareiškėjos 2005 m. rugsėjo 27 d. skundą, 2005 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. GS-1479 nurodė, kad Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkis Nr. 248 yra formalus ir panaikintas, taip pat pažymėjo, jog iki Palangos apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimo M.

V. turėtoje žemėje už valstybės išperkamą žemę piliečiams pagal eilę buvo neatlygintinai perduoti 2 žemės sklypai, todėl už valstybės išperkamą žemės dalį, kurios negalima sugrąžinti, pagal eilę pareiškėjai bus suteiktas 0,20 ha naujas žemės sklypas detaliai suplanuotuose Palangos miesto kvartaluose (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 45). Analogiški argumentai pareiškėjai buvo išdėstyti ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 16 d. rašte Nr. 98-443-(3.3-3.5), papildomai pasiūlant pareiškėjai pasirinkti kitą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytą, nuosavybės teisių atkūrimo būdą (ne natūra) (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 41–42).

Taigi, iš nurodytų raštų turinio, pareiškėjai turėjo būti aišku, kad yra panaikintas jos nuosavybės teisių atstatymo pagrindas – Potvarkis, ir ji prarado teisę atgauti kitiems asmenims už valstybės išperkamą žemės dalį perduotą M. V. priklausiusios žemę. Teismas pastebėjo, kad nuo 2006 m. liepos 17 d. pareiškėja buvo sudariusi atstovavimo sutartį su advokatu Algirdu Žuku (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 40), Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 16 d. raštas Nr. 98-443-(3.3-3.5) buvo siunčiamas taip pat ir pareiškėjos atstovui, atsižvelgiant į tai, turėdama kvalifikuotą teisinę pagalbą ir gavusi 2006 m. rugpjūčio 16 d. raštą, pareiškėja turėjo realią galimybę suprasti, jog galbūt buvo pažeistos jos teisės. Teismas nustatė, jog pareiškėja 2007 m. rugpjūčio 15 d. pareiškimu Palangos miesto žemėtvarkos skyrių informavo, kad pageidauja, jog už žemę, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, būtų atlyginta perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 53), o teismui pateiktame skunde pareiškėja pabrėžė, kad su nuosavybės teisių atkūrimu natūra kitoje vietoje sutiko tik visiškai praradusi viltį faktiškai susigrąžinti tėvo žemę natūra, vadinasi, 2007 m. rugpjūčio 15 d. sutikdama su kitu nuosavybės teisės atstatymo būdu, pareiškėja suvokė, jog nuosavybės teisės jai nebus atkurtos į visą tėvui priklausiusią žemę faktinėje jos buvimo vietoje.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, pasirašydama 2007 m. rugpjūčio 15 d. pareiškimą dėl lygiaverčio žemės sklypo kitoje vietoje, pareiškėja turėjo ir galėjo suvokti, jog galbūt yra pažeistos jos teisės. Teismo vertinimu, vėliausiai dėl žalos, susidariusios negalint atkurti nuosavybės teisių į 1,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atlyginimo priteisimo, pareiškėja į teismą galėjo kreiptis 2010 m. rugpjūčio 15 d., skaičiuojant nuo 2007 m. rugpjūčio 15 d. pareiškimo apie sutikimą gauti lygiavertį sklypą pateikimo dienos.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja reikalavimą teisme dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškė tik 2015 m. kovo 2 d., todėl spręstina, kad ji yra praleidusi senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti. Pareiškėja nei teismui pateiktame skunde, nei teismo posėdžio metu neprašė atnaujinti skundo padavimo termino, jokių objektyvių aplinkybių sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenurodė, priešingai, laikė, kad šis terminas nėra praleistas. Teismas, įvertinęs visą byloje surinktų įrodymų visetą, ex officio (pagal pareigas) pagrindų ieškinio senaties termino atnaujinimui taip pat nenustatė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2007 m. rugpjūčio 15 d. raštu sutikdama gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, o vėliau ir išreikšdama valią dėl piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą žemę gavimo, iš esmės sutiko su tokiu nuosavybės teisių įgyvendinimo būdu, ir, nors suvokė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo galbūt pažeistos jos teisės, tačiau nepagrįstai ilgai delsė kreiptis teisminės gynybos. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja subjektyviai vis dar tikėjosi, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos faktinėje žemės buvimo vietoje iki pat kompensacijos už valstybės išperkamą žemę paskaičiavimo, nelaikytina objektyvia, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusia priežastimi, sukliudžiusia realizuoti savo teises į teisminę gynybą nepažeidžiant 3 metų senaties termino.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuota, kad pareiškėja reikalavimą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą ir byloje nenustačius jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti, nuspręsta, jog pareiškėjos reikalavimui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, šie pareiškėjos reikalavimai dėl žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Skundo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos laikytas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo, todėl, nesant pagrindo tenkinti pagrindinį skundo reikalavimą, išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo taip pat atmestas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 106–115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręstų, jog naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą, tokiu atveju pareiškėja prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė dispozityvumo principą, nes spręsdamas, ar pareiškėja nėra praleidusi 3 metų ieškinio senaties termino skundui dėl žalos atlyginimo paduoti, sprendime pasisakė ne dėl senaties termino reikšti reikalavimą atlyginti žalą, o dėl senaties termino reikšti reikalavimą panaikinti atsakovų aktus ir atstatyti nuosavybės teises į žemę jos faktinėje buvimo vietoje, t. y. teismas savo išvadas dėl praleisto ieškinio senaties termino grindė visai kitu dalyku. Atitinkamai toks sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 1 d.). Teismas netinkamai taikė teisės normas (CK 6.245 str. 4 d., CK 6.288 str. 1 d.), dėl ko teisės į ieškinį atsiradimo momentu laikė ne sužinojimą (turėjimą sužinoti) apie žalos atsiradimą, o sužinojimą (turėjimą sužinoti) apie padarytus galbūt neteisėtus veiksmus. Todėl tai taip pat sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 143 str.).

2. Teismui pateiktu skundu pareiškėja siekė žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Taigi skundo, o tuo pačiu ir bylos nagrinėjimo dalykas yra turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjai. CK 6.271 straipsnyje, kuriuo remiasi pareiškėja, numatyta atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, yra deliktinė. Tuo atveju, kai žala kildinama iš delikto, jos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-787-157/2016). Tad deliktinės atsakomybės kilimo pagrindas yra žala, o ne patys savaime neteisėti veiksmai. Todėl asmuo, siekiantis kito asmens deliktinės atsakomybės, teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynybos įgyja ne nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, o nuo žalos atsiradimo momento, nes deliktinė atsakomybė atsiranda būtent dėl žalos (CK 6.245 str. 4 d.). CK 6.288 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, jog žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, - nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi, pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama ne išimtinai su jos padarymo momentu, bet ir su atsiradimo momentu, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma. Teismas siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėja nėra praleidusi ieškinio senaties termino skundui paduoti, turėjo nustatyti, kada pareiškėjai dėl neteisėtų veiksmų kilo žala ir kada ji apie šia žala sužinojo (turėjo sužinoti). Teismas šių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino.

3. Pareiškėja 2007 m. rugpjūčio 15 d. raštu informavo Palangos miesto žemėtvarkos skyrių, jog sutinka, kad už žemę, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, būtų atlyginta perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Todėl, kaip teisingai nurodė teismas sprendime, pareiškėja suvokė, jog nuosavybės teisės jai nebus atkurtos į visą tėvui priklausiusią žemę jos faktinėje buvimo vietoje, tačiau tuo metu pareiškėjai žala nekilo, nes ji sutiko su atsakovų pasiūlymu nuosavybės teises atkurti perduodant jai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Taigi nuo 2007 m. rugpjūčio 15 d. valdžios institucijos turėjo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises perduodamos kitą adekvatų žemės sklypą, dėl ko jokios žalos 2007 m. rugpjūčio 15 d. pareiškėja nepatyrė ir negalėjo patirti, kol buvo pagrįstas pagrindas gauti lygiavertį žemės sklypą, o toks pagrindas buvo – nuo 2007 m. rugpjūčio 15 d. buvo priimta daug sprendimų (teismas juos išvardinęs sprendime), kuriais pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra perduodant lygiaverčius žemės sklypus, pažymint, jog į likusią žemės dalį pareiškėjai nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau.

Pareiškėja nebuvo žalos patyrusi ir tuomet, kai buvo informuota, kad nebeesant laisvos žemės nėra galimybės jai perduoti lygiaverčių žemės sklypų ir jai buvo pasiūlyta pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, kadangi nesant galimybės gauti žemės pareiškėjai buvo priimtina ir adekvati kompensacija. Šiuo atveju pareiškėjai kilo žala ir pareiškėja apie žalą sužinojo, kai išnyko pagrįstas pagrindas gauti adekvatų turtą, o jis išnyko 2014 m., kuomet pareiškėjai negrąžintą 1,2 ha žemės dalį Nacionalinė žemės tarnyba pasiūlė išpirkti už 4 000 Lt.

Būtent 2014 m., po šio rašto gavimo, pareiškėja sužinojo ir suvokė, kad jai nei bus perduoti lygiaverčiai žemės sklypai, nei kad jai bus pasiūlyta adekvati kompensacija pinigais, ir tada pareiškėja patyrė žalą, nes jo tėvui priklausiusios 1,2 ha ploto žemės, kurią ji prarado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, faktinė vertė yra 1 078 599,60 Eur. Todėl ieškinio senaties termino pradžia yra 2014 m. lapkričio 14 d., o įvertinus tai, kad pareiškėja su skundu dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 2 d., spręstina, jog pareiškėja 3 metų ieškinio senaties termino reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra praleidusi.

4. Pareiškėja jai kilusią žalą siejo ne tik su pačiais atsakovų neteisėtais veiksmais, bet ir su tuo, kad jai nebuvo perduotas adekvatus turtas, kam buvo pagrįstas pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas nevertindamas šių aplinkybių susiaurino skundo pagrindą. Pareiškėja iki kompensacijos paskaičiavimo dienos tikėjosi ne, kad jai bus atkurtos nuosavybės teisės faktinėje žemės buvimo vietoje, o, jog bus perduotas kitas adekvatus turtas – iš pradžių lygiavertis žemės sklypas, o vėliau adekvati kompensacija jos tėvui priklausiusios žemės vertei. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatkleidė bylos esmės, pažeidė pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybes (ABTĮ 81 str.) ir nepagrįstai susiaurino skundo pagrindą. Pareiškėjos vertinimu, toks teismo sprendimas neatitinka jam ABTĮ keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų (ABTĮ 81, 86 str.), yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, dėl ko byla buvo išspręsta neteisingai, todėl naikintinas (ABTĮ 142 str.). Papildomai pareiškėja atkreipia teismo dėmesį, kad pareiškėjos skundas jau buvo nagrinėtas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo grąžintas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl ko patikslinus skundą dabar buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tačiau nei Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nelaikė, kad jis yra paduotas praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovai nuo pat pradžių prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokių pagrindų nenustatė.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 121) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pati pareiškėja neįrodo žalos atsiradimo fakto, jo nėra, todėl pareiškėja nepagrįstai reikalauja, jog teismas senatį skaičiuotų nuo kito – žalos atsiradimo momento, kuris neegzistuoja ir liko niekaip neįrodytas. Esmė ta, kad žalos nėra padaryta, nėra baigtas ir pats nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Pareiškėjos netenkina pagal galiojantį Vyriausybės nutarimą apskaičiuotas kompensacijos dydis. Kompensacijos dydžio pareiškėja neginčija, nėra nustatyta ir neteisėtų Tarnybos veiksmų. Taip pat nėra absoliučiai jokių savivaldybės veiksmų, kurie turėtų neigiamą įtaką pareiškėjai.

Tai patvirtina tas faktas, kad Tarnyba nepaisė 1996 m. gegužės 23 d. potvarkio Nr. 169, kuris priimtas neįgalioto asmens, todėl ir negali sukurti jokių neigiamų pasekmių pareiškėjai. Pareiškėja neginčija nei notarinių sandorių, kuriais teisėtai statinių savininkams parduota jų užimama žemė, nei Tarnybos sprendimų dėl sklypų skyrimo ar kompensacijos dydžio. Pareiškėja prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą, dėl to, kad nebuvo atkurtos jai nuosavybės teisės natūra į 1,2 ha žemės sklypą, o ne dėl to, jog Nacionalinė žemės tarnyba būtų netinkamai paskaičiavusi atlyginimą už valstybės išperkamą žemę.

Pareiškėja taip pat neskundžia nei vieno Tarnybos priimto individualaus teisės akto, nes jie visi yra teisėti. Apeliantė pati nurodo, kad prašo žalos atlyginimo, nes yra praradusi viltį atgauti žemę natūra. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas iki galo dar nėra baigtas. Savivaldybės administracija pastoviai formuoja naujus žemės sklypus Palangoje, kurie galėtų būti grąžinti pretendentams kaip kompensacija už negrąžintą žemę natūra. Seimas ir Vyriausybė taip pat dažnai keičia teisės aktus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, todėl nepabaigus nuosavybės teisių atkūrimo proceso, nenuginčijus nei vieno individualaus teisės akto ar notarinės sutarties, atsižvelgiant į tai, kad valstybė pasirinko tik ribotą restituciją, kuri pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus yra teisėta, pareiškėja neturi pagrindo reikalauti žalos atlyginimo.

Faktinės situacijos šalys neginčija, liko teisinis vertinimas, todėl, jei teismas laikys reikalingu, sutinka, kad būtų pakeisti teismo sprendimo motyvai, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis liktų nepakeista.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 124–126) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galiojęs Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatė galimybės miesto teritorijoje grąžinti žemę natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės. Taigi pareiškėja žemės sklype, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, jokių pastatų nuosavybės teise neturėjo, todėl ir negalėjo pareiškėjai būti atkurtos nuosavybės teisės natūra.

Vadinasi, pareiškėja net negalėjo patirti žalos dėl nuosavybės teisių neatkūrimo natūra į žemės sklypą, adresu: (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje taip pat sprendžiamas klausimas, kada pareiškėja patyrė žalą ir kada ji turėjo sužinoti apie žalos atsiradimą. Teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo reikšti. Teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja apie savo pažeistų teisių pažeidimą turėjo sužinoti dar 2005 m., kuomet Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atsakydama į pareiškėjos 2005 m. rugsėjo 27 d. skundą, 2005 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. GS-1479 nurodė, kad Palangos miesto valdybos Potvarkis yra formalus ir panaikintas, taip pat pažymėjo, jog iki Palangos apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimo M.

V. turėtoje žemėje už valstybės išperkamą žemę piliečiams pagal eilę buvo neatlygintinai nuosavybėn perduoti individualiai statybai 2 žemės sklypai, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, todėl už valstybės išperkamą žemės dalį, kurios negalima sugrąžinti, pagal eilę pareiškėjai bus suteiktas 0,20 ha naujas žemės sklypas individualiai statybai detaliai suplanuotuose Palangos miesto kvartaluose. Vadinasi, pareiškėja jau 2005 m. turėjo ir galėjo suprasti, kad žemės sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini), jai nebebus perduotas ir būtent nuo šio momento turi būti skaičiuojamas terminas pažeistoms teisėms apginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir 1.127 straipsnio 1 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas, kurio eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju 3 metų senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti suėjo 2008 m., kurį pareiškėja yra praleidusi. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Pareiškėja neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Tad darytina išvada, kad skundo reikalavimai negali būti tenkinami ir teismo sprendimas turi būti paliktas nepakeistas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai nustatė žalos atsiradimą momentą. Nacionalinė žemės tarnyba su pareiškėjos teiginiu, kad žala kilo ir ji apie žalą sužinojo, kai išnyko pagrįstas pagrindas gauti adekvatų turtą, t. y. 2014 m., nesutinka. Konkretaus nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pasirinkimas priklauso nuo aplinkybės, ar turtas yra valstybės išperkamas, ir paties piliečio apsisprendimo. Atsiliepime į patikslintą skundą Nacionalinė žemės tarnyba išsamiai nurodė, kad žemė, į kurią, pasak pareiškėjos, Potvarkiu jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo valstybės išperkama, kadangi buvo miesto teritorijoje ir natūra nuosavybės teisės pareiškėjai negalėjo būti atkurtos.

Be to, reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, jog atkuriant vienų asmenų, savininkų, nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja iš viso nepatyrė žalos, nes pagal tuo metu galiojančius teisės aktus pareiškėjai negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į ginčo žemės sklypą. Be to, pareiškėja yra praleidusi ieškinio senaties terminą, kas yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Teismas išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Skundo reikalavimas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, kildinamas iš neatkurtos nuosavybės teisės į 1,2 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), negrąžinus jo (žemės sklypo) natūra ir nesuteikus pareiškėjai lygiaverčio žemės sklypo kitoje vietoje (taip buvo nurodyta pareiškėjos skunde).

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė konstatavęs ieškinio senaties praleidimą bei nenustatęs pagrindų jo atnaujinimui.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką reglamentuoja CK nuostatos. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010), nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Reikalavimams dėl padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Taigi įstatymų leidėjas nurodo, kad teisė į ieškinį yra siejama su momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. kyla klausimas, kada šiuo atveju pareiškėja sužinojo ar turėjo sužinoti, kad į ginčo (1, 2 ha ploto) žemę nebus grąžinta natūra.

Kad į pareiškėjos tėvo valdytą 6,2 ha žemės plotą nuosavybės teisės nebus atkurtos ekvivalentine natūra ir pareiškėja sutiko, kad jai būtų atlyginta už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių abejonių - pareiškėja 2007 m. rugpjūčio 15 d. pareiškimu sutiko, kad jai būtų atlyginta už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 53). Ir ši aplinkybė nėra ginčijama pačios pareiškėjos (apeliantės).

Pareiškėjai išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo už valstybės išperkamą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo priimti apskųsto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo II dalyje išvardyti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. vasario 16 d. raštu 16SD-(14.16.104)-535 pareiškėjai pasiūlė pakeisti valią už valstybės išperkamą žemę, kurią ji buvo išreiškusi 2007 m. (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla, b. l. 78).

Teisėjų kolegijos nuomone, būtent 2012 m. vasario 16 d. raštu pareiškėjai (apeliantei) pranešus apie kitą galimą atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę buvo signalizuota dėl trukdžių (o kartu ir apie egzistuojančią alternatyvą už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais) iki galo realizuoti jos 2007 m. rugpjūčio 15 d. pareiškimą, o tai reiškia, kad būtent nuo 2012 m. vasario 16 d. rašto gavimo momento pareiškėja turėjo ir galėjo suprasti, kad atlyginimas už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje gali būti paneigtas, bet toks administracinio pobūdžio sprendimas vis tik nebuvo priimtas. Pareiškėjai ir po šio 2012 m. vasario 16 d. pranešimo išliko galimybė už valstybės išperkamą žemę gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Iš turimos bylos medžiagos taip pat matyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškėją G. B. informavo ir apie kitą galimybę dėl valios pakeitimo - už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko valstybės išperkamą žemę, valdytą (duomenys neskelbtini), prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (Nuosavybės teisių į žemę atstatymo bylos lapai Nr. 87-88).

Taigi tiek 2012 m. vasario 16 d. raštu, tiek 2014 m. lapkričio 10 d. dokumentu pareiškėjai (apeliantei) tik siūlytos galimybės dėl valios pakeitimo, siekiant paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams. Tačiau Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal byloje turimus įrodymus nėra pagrindo išvadai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko M. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2000 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant neatlygintinai nuosavybėn natūra naujus žemės sklypus, t. y. pagal pareiškėjos 2007 m. rugpjūčio 15 d. pareiškimą yra pasibaigęs (ką patvirtina ir atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija, nurodydama, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas iki galo dar nėra baigtas, kad savivaldybės administracija pastoviai formuoja naujus žemės sklypus (duomenys neskelbtini), kurie galėtų būti grąžinti pretendentams kaip kompensacija už negrąžintą žemę natūra), o tai reiškia, kad pateiktas reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kildinamas iš neatkurtos nuosavybės teisės į 1,2 ha ploto žemės sklypą, esančio (duomenys neskelbtini), negrąžinus jo (žemės sklypo) natūra ir nesuteikus pareiškėjai lygiaverčio žemės sklypo kitoje vietoje, turėjo būti paneigtas šiuo pagrindu – nenustačius vienos iš būtinų trijų organiškai tarp savęs susijusių sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti - neteisėtumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taikė netinkamą jo atmetimo pagrindą – ieškinio senatį, bet iš esmės pats sprendimas yra teisingas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti paneigtas. Pakeitus apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvaciją atmetant skundo reikalavimą jis (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas) iš esmės paliktinas galioti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacijos pakeitimas teisiškai pagrįstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Aptariama teismo sprendimo motyvuojamosios dalies korektūra nėra pažeidžiamas ir procesinio netikėtumo principas, kadangi apeliacinės instancijos teismui priimant baigiamąjį aktą šioje byloje nebuvo paminėta nei viena aplinkybė, kuri nebūtų žinoma administracinės bylos proceso dalyviams, o ir pati bylos baigtis lieka ta pati – skundas atmestas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius